Ką jie skaito? Aldona Augustaitienė

2019 m. rugpjūčio 07 d.
Šį kartą rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie savo vaikystės knygas dalijasi Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė, ilgametė IBBY Lietuvos skyriaus valdybos narė Aldona Augustaitienė.

Mano pirmoji vaikystėje turėta knygelė buvo „Naujienos“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954, iliustr. N. Jatulytė), kurią vieną vasarą man parvežė ir padovanojo tėvelis. Gavau ją sudrėkusią nuo ištirpusių ledų, mat visus 12 kilometrų jie kartu keliavo viename krepšyje. Labiausiai įsiminė iliustracijos. Ko gero, tik dėl jų ir mėgau ją vartyti, nes beveik viskas buvo atpažįstama ir miela: ežiukai juodom nosytėm, linksmi kiškučiai, gvoltu šaukiantys grybai… „Naujienos“ kartu su mama skaitytos ir išdainuotos nuo pirmojo iki paskutinio puslapio.

Pirmieji knygas skaitantys pavyzdžiai man buvo vyresni pusbroliai ir pusseserės. Jie vasaroti į kaimą atvažiuodavo iš Kauno, atsiveždavo ir knygų, skaitydavo garsiai. Mama vis paliepdavo klausytis, atseit bus paskui mokykloje lengviau… Tėvams visam sekmadieniui išsiruošus į svečius, su mumis pabūti ateidavo pusseserė, ir būtinai nešina „Brolių Grimų pasakomis“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954). Nors septyngalviai slibinai ir urviniai žmogeliukai įvarydavo baimės, bet degte degiau noru tų istorijų klausytis. Pasakos apie gražuoles dukteris ar princeses praturtino ir popierinių lėlių garderobą. Piešėme jas ir rengėme savo nėriniuotomis ir būtinai pūstomis suknelėmis. Visa tai atėjo iš matytų pasakų iliustracijų. Nors buvo jos juodai baltos, bet paveikios. Štai 1999 metais „Almos litteros“ išleistos knygos „Brolių Grimų vaikų ir namų pasakos“  (4 tomai, iliustr. Diana Faraponienė, virš. dail. Agnes Indre) iliustracijos man atrodo tarsi negyvos, atstumiančios. Manyčiau, kad dailininkės nesugebėjo įsijausti į tekstą ir tie piešiniai tiesiog sumenkina puikaus vertėjo Adomo Druktenio literatūrinį vertimą.

Kitos knygos namuose atsirado kiek vėliau. Mūsų vienkiemis buvo tolokai nuo kolūkio centro, kur viename iš kontoros pastato kambarių buvo įsikūrusi biblioteka. Į biblioteką pradėjau vaikščioti vėlai, kai tėvai jau ėmė pasitikėti ir leisdavo iš namų išeiti vienai. Iš savarankiškai perskaitytų knygų įsiminė „Saulės vaduotojas“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, iliustr. A. Makūnaitė). Gailėjau iš rūmų išvaryto karalaičio seserų išvaduoti. Neturėjau papratimo atsiversti knygos pabaigą ir pasmalsauti, kuo pasaka baigsis, tad veiksmas, įtampa, nesibaigiančios kliūtys, karalaičio narsumas tiesiog prikaustydavo prie pasakojamos istorijos. O kas toliau, toliau… O pasaka baigiasi laimingai: atvertė Saulė sakalą, meškiną ir lydį žmonėmis. Su knygomis, kurios baigdavosi gražiai, išsiskirdavau greičiau, be ašarų.

Visai atsitiktinai, ko gero, penktoje klasėje perskaičiau M. Sluckio „Gerus namus“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960) ir  H. Krauzės „Ali-baba ir vištų fėja“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960). Atrodo, kad vieną paskui kitą. Taip sutapo, kad ir vienos, ir kitos knygos veikėjai – internate gyvenantys vaikai. H. Krauzės vaizduojami dvaro trobesiai, arklidės ir sandėliai priklausė Katerburgo internatui, o A. Sluckio aprašyti vaikų namai buvo Gelgaudiškio dvarvietėje. Panašūs ir ten gyvenančių vaikų likimai: našlaičiai, girtaujančių tėvų, patėvių vaikai. Jaudino jų tarpusavio bendravimas, nuoširdumas ir atjauta. Nepritekliai ir likimo skriaudos netrukdė džiaugtis karuselėmis, sūpuoklėmis, Kalėdomis. Tuo metu, kai skaičiau „Gerus namus“, man nekliuvo jokie ideologiniai motyvai, nes buvau to laikmečio skaitytoja. Pasidžiaugiau, kad ją suradau ir perskaičiau. Tik gaila, kad autorius nespėjo pamatyti, jog knyga pateko į reikšmingiausių lietuviškų knygų šimtuką.

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai