Ką jie skaito? Ignė Zarambaitė

Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie savo mėgstamiausias penkias knygas vaikams dalijasi rašytoja Ignė Zarambaitė.

Kiek pamenu, vaikystėje dėmesį patraukdavo vos viena kita namie esanti knyga vaikams, mat mieliau varčiau tėvų skaitinius, lyg norėdama peršokti laiką, žinoti ne mažiau negu jie. Mintinai kaliau „Hamleto“ ištraukas ir žvaigždynus, galaktikas ir planetas iš mokslinių knygų. Bet kartą užklydau į užmiesčio bibliotekėlę, įsikūrusią gyvenamojo namo palėpėje. Užlipau stačiais mediniais laiptais ir patekau tarsi į kitą dimensiją. Pro nedidelį langelį iš lauko veržėsi šviesos ruožas, apšviesdamas eiles knygų lentynų.

Ten dirbo bibliotekininkė, kuri mane tarsi mažą nedrąsų kačiuką pamažu prisijaukino. Tik ne pienu, žinoma, o vaikams skirtomis knygomis. Tokiomis, nuo kurių negalėdavau atsiplėšti, nuo kurių tapau priklausoma ir privalėdavau sugrįžti vėl. Iki šiol, kai tik pagalvoju apie vaikų knygas, pirmiausia prieš akis matau tą nedidelę, bet jaukią palėpės bibliotekėlę, kuri, galiu teigti, praplėtė mano pasaulį. Vėliau ji buvo perkelta, dar vėliau – uždaryta optimizuojant bibliotekų tinklą. Gaila.

Kai buvau paprašyta išskirti savo mėgstamiausių vaikų knygų penketuką, tai man nepasirodė sunki užduotis… iki kol susiruošiau pradėti. Tikriausiai daugeliui taip. Nes šitiek jų yra, tų nuostabių knygų! Sugalvojau taip: susirašiau sąrašą pačių pačiausių, iškart atėjusių į galvą, o vėliau traukiau burtus. Kas beliko – visos geros, visos vertingos.

Hansas Christianas Andersenas, „Pasakos“ 

Tai galbūt buvo pirmoji ilgesnė mano perskaityta knyga. O gal ne pirmoji, tik labiausiai įsiminusi. Tiksliai nežinau, kuris tai buvo knygos leidimas, mat pavienės Anderseno pasakos ir jų rinkiniai lydėjo mane nuo ankstyvos vaikystės iki dabar. Liaupsinsi jas ar kritikuosi – daugelį jos neišvengiamai paliečia, sujaudina. Gali tiesiog skaityti pasakojimus apie drąsųjį alavo kareivėlį, bjaurųjį ančiuką, eglutę, mergaitę su degtukais, naujus karaliaus drabužius, tačiau negali neįžvelgti ir gilesnių sluoksnių – apie svarbiausias vertybes ir žmonių ydas, socialines problemas. Be to, tos istorijos pagaulios, jas lengva atpasakoti, suvaidinti, nupiešti, interpretuoti ir apie jas diskutuoti. Matyti, užmarštis taip lengvai jų nepasiglemš.

Kate DiCamillo, „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“

„Vieną kartą viename Egipto gatvės name gyveno triušis, kuris beveik visas buvo iš porceliano.“ Nežinau, kiek kartų skaičiau šias pirmąsias eilutes ir visą knygą. Pakankamai, kad pati nulipdyčiau porcelianinį triušį, vardu Edvardas Tiuleinas. Kad bibliotekoje visada padėčiau šia knygą į matomiausią lentyną. Kad susitikimuose su vaikais vis apie ją užsiminčiau ir patarčiau griebti, kai tik kur nors pamatys. Mane pakerėjo viskas – istorija ir tai, kaip ji papasakota, iliustracijos, popierius, ta visuma. Tiesa, su šia knyga susipažinau jau suaugusi.

Daugelis vaikystėje turėjom mėgstamiausią žaislą, kuriuo rūpinomės,  lyg jis būtų gyvas. Štai knygoje Abilena taip elgiasi su triušiu: kalbasi su juo, keičia drabužius, sako, kaip jį myli. Edvardas išties turi gyvasties, geba mąstyti, tačiau šiame pasaulyje myli tik save. Kartą, keliaudamas laivu, triušis įkrenta į jūrą… Taip prasideda jo kelionė, kurioje patiria išbandymų, susipažįsta su įvairiais žmonėmis, pamažu išmoksta jausti ir mylėti.

Dėl Edvardo į visas lėles ėmiau dėti širdį – iš molio, modelino ar medžiagos. Tikiuosi, kad joms neteks patirti tiek vargų, kol išmoks mylėti! Bet viskas ne taip lengva, ar ne?.. Beje, patiko ir kitos šios autorės knygos: „Jei ne Vinis Diksis“, „Pasaka apie Desperą“.

Vytautė Žilinskaitė, „Kelionė į Tandadriką“ 

Knyga, palikusi įspūdį. Ir tebepaliekanti, kiek beskaityčiau. Naujųjų metų naktį vieniši, niekam nebereikalingi žaislai miške atranda kosminį laivą ir surizikuoja iš Žemės skristi į žaislų planetą Tandadriką, nors nė vienas nenutuokia, kas jų laukia… Vėl apie žaislus. Bet labai žmogiškus žaislus. Kiškis Kadrilis, lėlė Einora, šunelis Kutas, pingvinas Tvinas, varlė Legarija, pilotas Menesas – visi tokie skirtingi, charakteringi, kad lengvai gali sutapatinti su kokiu pažįstamu arba… kiekviename atrasti dalelę savęs.

Įdomūs ne tik aprašyti nuotykiai, bet ir veikėjų virsmas – atsiskleidžia žaislų stiprybės ir silpnybės,  vidiniai konfliktai. Draugystė ir išdavystė, egoizmas ir herojiškumas, melas ir atvirumas, vartotojiškumas ir idealizmas – visko ten yra. Vieną akimirką juokiesi balsu, kitą – vos sulaikai ašarą. Argi tai ne pačios puikiausios literatūros bruožas?

Eleanor H. Porter, „Poliana“ 

Ryte rijau „10+“ serijos knygas. Jei pamatydavau serijos logotipą – paimdavau knygą nė neskaičiusi, apie ką. Nė karto nenusivyliau. Visos man įdomios, tikros, nuoširdžios ir artimos – lig šiolei kurią nors paėmusi pasijaučiu taip, lyg būčiau grįžusi namo. Arba kažkur, kur taip jaukiai pažįstama, kur iškart apima ilgesys, kai reikia skirtis, užvėrus duris, t. y. užvertus paskutinį puslapį. „Paslaptingas sodas“, „Tomo vidurnakčio parkas“, „Siuntėjas“, „Anė iš Žaliastogių“ ir daugelis kitų. „Polianą“ šįkart išskyriau, nes skaičiau pirmiausia. Nuo jos, rodos, ir prasidėjo…

Pagrindinė veikėja Poliana Vitjer, likusi našlaite, apsigyvena griežtos tetos namuose, kur iš pradžių susiduria su giminaitės atsainumu ir varžančiomis taisyklėmis. Tačiau kad ir kaip būtų sunku, visose situacijose nugali mergaitės optimizmas, kurio ji semiasi žaisdama tėčio išgalvotą džiaugsmo žaidimą („dažniausiai visada atsiranda, dėl ko gali džiaugtis, jeigu tik gerai pasuki galvą“). To žaidimo Poliana moko visus aplinkinius, moko ir skaitytoją. Kiek pamenu, ir man šiek tiek padėjo sprendžiant vaikystėje iškilusią, bet ne tokią ir vaikišką dilemą – kas tas atvirumas, nuoširdumas žmogui: vargas ar vertybė.

Vis dėlto tas pats visuotinis veikėjus palenkiantis džiugesys, optimizmas, kuris mane sužavėjo, kitiems gali ir nepatikti, pasirodyti neįtikimas. Tačiau jei nuo jausmingesnės literatūros oda nešiurpsta, tikrai verta pabandyti.

Michael Ende, „Begalinė istorija“ 

Būna, kad skaitydamas knygą labai susitapatini su pagrindiniu veikėju, įsijauti į situaciją, išgyveni nuotykį. Bet su „Begaline istorija“ buvo dar įdomiau – atrodė, tuoj pati pateksiu į knygos istoriją arba mano galvoje besisukančios fantazijos apims visa aplinkui, tuoj perskaitysiu apie tai, kaip štai aš sėdžiu ir skaitau, o Fantazijos šalyje kažkas manęs laukia, kviečia ir… Taip nutiko pagrindiniam veikėjui berniukui Bastijanui, kuriam teko misija išgelbėti pasaulį nuo  fantazijos nykimo, nuo nežinia iš kur atsiradusio nieko, pilkinančio pasaulį.

Knyga fantastinė, tiesą sakant, fantazija knygoje tiesiog liejasi, srovena, suteka ir vėl taškosi. Taisyklės nėra kitokios nei realiame pasaulyje – tų taisyklių iš viso nėra. Todėl visa tai kiek primena sapną. Vis dėl to pasakojime nemažai išminties, pritaikomos kasdienybėje, yra užslėptų simbolių, kuriuos smagu atrasti ir apmąstyti.

„Yra žmonių, kurie niekada nepaklius Fantazijon, yra ir tokių, kurie gali, bet amžinai lieka tenai. Ir dar pasitaiko vienas kitas, kurie pabūna Fantazijoj ir grįžta atgal. Taip kaip tu, Bastijanai. Ir jie pagydo abu pasaulius.“

Taigi skaitykim, skaitykim, skaitykim ir fantazuokim!

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.