Ką jie skaito? Inga Dagilė

Rubrikoje „Ką jie skaito“ apie savo vaikystės mėgstamiausias knygas mintimis dalijasi iliustruotoja, IBBY Lietuvos skyriaus narė Inga Dagilė.

Knygos mane supo nuo pat mažų dienų. Pamenu, svetainėje per visą sieną buvo sekcija, kurios lentynose kartais net dviem eilėm stovėjo surikiuotos tėvų knygos. Būdavo, užsibūnu ties viena lentyna ir skaitau iš eilės autorių vardus ir pavardes, knygų pavadinimus. Kai kurie tokie keisti ir įdomūs atrodė: Čingizas Aitmatovas, Viktoras Hugo, Čarlzas Dikensas, Jaroslavas Hašekas ir kiti. Svarstydavau, kas jiems tokius keistus, didingai skambančius vardus sugalvojo, iš kurios jie šalies, kokią istoriją slepia knygos pavadinimas? Tėvų knygos atrodė labai paslaptingos. Vėliau vienas jau gerokai paaugus perskaičiau, kitas taip ir palikau atsiminimuose sekcijos lentynose nuskaitytais vardais ir pavadinimais.

Labai mėgau Lietuvos tarybines enciklopedijas. Turėjom pilną seriją raudonų ir žalių. Kol nemokėjau skaityti, su sese mėgdavom išsirinkti po enciklopediją ir skaičiuoti šalių herbus. Kiekvieną puslapį perversdavom ir stropiai apžiūrėdavom. Laimėdavo ta, pas kurią enciklopedijoje būdavo daugiau herbų. Kai jau skaičiau, šios knygos man atrodė visažinės, kaip dabartinis google. Susirasdavau informacijos apie šunų veisles, įvairias ligas, augalus ir šalis.

Knygų lentyną turėjome ir virtuvėje. Ten rikiavosi visos receptų ir patarimų knygos. Oi kaip seilė varvėdavo žiūrint į žagarėlių ar spurgų nuotraukas! Šie desertai buvo ypač reti mūsų šeimoje. Dabar juokinga atrodo, kad net neperskaičiusi knygos jausdavausi žinanti labai daug. Bežiūrėdama nuotraukas ar iliustracijas išsiaiškindavau, ką valgo žemaičiai, ką lietuviai, kokiais patiekalais vaišina močiutės, kaip virti uogienes, konservuoti, ką galima pagaminti iš obuolių.

Ne tik pas mus, bet ir pas visas giminės tetas ir dėdes knygų buvo labai daug. Taip pat kaime pas senelius. Ten praleidau visas vaikystės vasaras. Seno dviejų galų namo palėpėje užlipusi siaurais laiptukais atsidurdavau tikrų tikriausioje senovėje: verpimo ratelis, išardytos audimo staklės, senos skrynios, seni batai ir rakandai, į didelę plačią dėžę sugulusios senelių knygos, mano mamos, jos brolių ir sesers vaikystės sąsiuviniai, vadovėliai, lenkiški žurnalai apie sportą ir muziką… Viskas padengta storu dulkių sluoksniu ir tiek metų neliesta. Palėpė buvo kitas pasaulis, jaudinantis ir magiškas, praeitis, su kuria jaučiau tvirtą ryšį ir labai norėjau pažinti. Daug ramaus ir įsimintino laiko praleista besikuičiant dėžėje ir čiaudint nuo dulkių.

Vaikystėje knygų perskaičiau gana daug. Jei namie nerasdavau kas tuo metu sudomintų, keliaudavau į biblioteką, įsikūrusią netoliese esančiame daugiabutyje, trečiajame aukšte. Vis tik labiausiai atmintyje ir širdyje išliko tos, kurias turėjome namuose, daug kartų matytos, vartytos ir perskaitytos. Viena iš jų – „Kак кроту штанишки сшили“. Tai žymaus čekų iliustratoriaus Zdeneko Milerio sukurta knyga apie kurmiuko ir šuniuko nuotykius. Iš visų turėtų knygų ši buvo panašiausia į komiksus – daug vienas po kito einančių labai gražiai nupieštų, ryškių ir kokybiškai atspausdintų paveikslėlių, o po kiekvienu iš jų – keli sakiniai pasakojimo. Rusų kalbos tuo metu dar nė trupučio nemokėjau, tad knygą skaičiau iš paveikslėlių. Ir kaip tai buvo įdomu! Prisigalvodavau įvairiausių dialogų: ką sako kurmiukas, ką atsako jo draugai… Vieną kartą vienaip, kitą kartą kitaip. Versdavau puslapius ir fantazuodavau.

Iš penkių aprašytų istorijų labiausiai patiko „Kurmis ir automobilis“. Joje pasakojama, kaip kurmiukas, stebėdamas gatvėje važiuojančius automobilius, labai užsinorėjo pats tokį turėti. Stebėjo, kaip remontuojamas automobilis, iš vejoje rastų skardinių, varžtukų, vinukų ir kitų detalių bandė susikonstruoti pats, bet nepavyko. Aptikęs vaiko sulaužytą prisukamą automobiliuką, jį nutempė į remonto dirbtuves, iš kurių, šiek tiek palūkėjus, jau išvažiavo savo mažuoju automobiliu. Šį ir kitus kurmiuko nuotykius dabar jau galima rasti išleistus lietuvių kalba kaip atskiras knygas. Visas jas nupirkau savo vaikams ir su pasimėgavimu jau daug sykių perskaitėme.

Vaikystėje labai mėgau pasakas. Jas skaitydavo tėvai prieš miegą, vėliau pati. Norėčiau paminėti ne vieną pasakų knygą, o visą jų seriją, kuri vadinosi „Pasaulio pasakos“. Kiek daug jas beskainant apkeliauta ir pažinta! Persų, albanų, austrų, škotų, švedų, turkų, osetinų, vengrų, anglų, norvegų, tadžikų ir daugelio kitų tautų pasakų knygos dar iki šiol pagarbiai sudėtos lentynoje, kaskart vilioja žvilgtelėti į jas ir atsiversti. Skaitydama nukeliaudavau į pačius tolimiausius kraštus, apie kuriuos iki tol dažnai net nebūdavau nieko girdėjus. Nusikeldavau į laikus, kai gyveno princesės, karaliai, imperatoriai, pažai ir plėšikai, mistinės pasakų būtybės ir įvairiausi gyvūnai. Tik dabar suprantu, kiek daug tose pasakose išminties ir kodų, o juos iššifravus atsiskleidžia dar daugiau prasmių.

Donaldo Biseto knygą „Aukštyn kojom“ atradau kaime pas močiutę. Tuo metu jau buvau perskaičiusi gausybę serijos „Pasaulio pasakos“ knygų. Knyga „Aukštyn kojom“ buvo visiškai kitokia. Atrasti tokio tipo pasakas buvo taip netikėta. Pamenu, skaičiau, stebėjaus ir kikenau. Jos šmaikšios, linksmos, nerūpestingos, pilnos keisčiausių veikėjų, rodėsi, apie bet ką, kas tik šauna į galvą. Iliustracijos dar juokingesnės, nupieštos paties autoriaus, tačiau lyg vaiko – labai paprastai ir lengvai. Veikėjai pasakose kuo įvairiausi: pingvinas, tigriukas, rūkas, Anglijos karalienė, Nelsono statula, traukinių stotis, vabalas, karvė, lempa, laiškų dėžė, vabalas, buldozeris ir daug kitų, kurie istorijose kartu patiria įvairiausių nuotykių.

Knygos autorius gyveno Anglijoje. Jis buvo ne profesionalus rašytojas, o aktorius, vaidinęs teatruose ir vedęs televizijos laidas. Jo kūriniuose itin justi netikėti minčių šuoliai, rakursai, jiems būdingas įvairus veikėjų ir temų vaizdavimas, lengvumas dialoguose. Mano labai mylimos vaikystės teatro grupės „Keistuolių teatras“ dainose ir tuo metu rodytose televizijos laidose buvo gausu epizodų iš šios knygos. Kas gi nežino Varnos Albertinos, mėlyno autobusiuko, sraigės Olaivos, paršelio ir kitų? Visi jie iš šios knygos.

Verta paminėti vaikystėje pažintas Stasio Eidrigevičiaus iliustracijas. Turėjau tris jo pieštas, panašaus (gana didelio) formato knygas: Eduardo Mieželaičio „Miško pasaka“, Vytautės Žilinskaitės „Ledinė fėja“ ir „Gaidžio kalnas“. Įdomu tai, kad nelabai pamenu, apie ką jose rašoma. Bet vaizdai ir tie jausmai, kurie kildavo vartant šias knygas, tapo ryškiais prisiminimais. Tuo metu iliustracijos atrodė labai išskirtinės, keistos, mistinės, tokios, kokių niekad nebuvau mačiusi. Jos baugino, ir atrodė, kad šios knygos skirtos suaugusiems. Tačiau į tai, kas skirtas suaugusiems, juk labai smalsu pažiūrėti. Atsiversdavau, kūnu nubėgdavo šiurpuliukai ir užversdavau. Šimtus sykių esu tai dariusi. Jos traukė savo kitoniškumu, savitu, netiesioginiu kūrinio atvaizdavimu. Stebėdavaus dailininko fantazija, pasirinktu koloritu ir sukurtu siužetu. Berniukas su kaklaraiščiu, tokiu ilgu, kad virsta takeliu, vedančiu iš miesto, ledinė fėja, ant kurios nuleistų kasų supasi mergaitė, pelė, nešanti pelių karalių ir jo karalystę susukusi į tūbelę lyg ledus, maža mergaitė, sėdinti ant tulpės lapo ir žiūrinti į spyna užrakintą jos žiedą. Tokios knygos – kaip meno albumai, o iliustracijos – kaip atskiri paveikslai. Vartydavau ir tyrinėdavau. Ir dabar dar pavartau.

Lorenos A. Hičkok „Helenos Keler istorija“ vienu ypu perskaičiau būdama maždaug dvylikos. Knygoje pasakojama apie iš tikrųjų gyvenusią aklą, kurčią ir nebylią mergaitę Heleną ir jos mokytoją Aną Salivan Meisi. Pas sunkiai savo elgesį besuvaldančią šešerių mergaitę atvyksta jauna moteris. Dėl didelių mokytojos ir pačios mergaitės pastangų Helena pradeda suvokti daiktų, garsų ir raidžių ryšį, išmoksta skaityti brailio raštą, pramoksta kalbėti, baigia mokyklą, universitetą, vėliau dėstytojauja ir aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose, padeda panašaus likimo žmonėms. Rimti dalykai aprašyti gana lengvai ir paprastai. Kaip tik taip, kad suprastų tokio amžiaus skaitytojas. Pamenu, skaičiau šią knygą ir negalėjau patikėti, kad taip gali būti iš tikrųjų, kad yra mergaičių tokio amžiaus kaip aš, tik negalinčių matyti, girdėti ir kalbėti. Ši žinia švelniai šokiravo. Kaip man viskas paprasta visa tai sugebant! Skaitydama stebėjausi mokytojos atrastu bendravimo su mergaite būdu, taikomais metodais ir pirmaisiais Helenos pasiekimais. Tai, kad Helena vėliau lankė mokyklą, labai gerai mokėsi, baigė universitetą ir tiek daug nuveikė gyvenime, man prilygo stebuklui. Visai neseniai su dukra skaitėme knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms. Šimtas pasakojimų apie išskirtines moteris“. Nudžiugau joje radus pasakojimą apie šią nepaprastą mergaitę Heleną. Mano dukrą ši istorija labai sudomino, tad, manau, jau bus pats laikas savo vaikystės knygą perleisti jai.

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.