Ką jie skaito? Irena Aleksaitė

Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie savo vaikystės ir paauglystės skaitinius dalijasi vertėja, IBBY Lietuvos skyriaus valdybos narė Irena Aleksaitė.

Skaityti išmokau… turbūt gimiau jau mokėdama skaityti, o tą suvokiau eidama penktus metus. Pirmoji – ir ilgą laiką vienintelė, nes gyvenom labai vargingai, – mano knyga buvo „Užburta karalystė“, kiek pamenu, lietuvių liaudies pasakos. Stebuklinės pasakos jaudino mano vaizduotę, iki šiol prisimenu ir iliustracijas. Skaičiau ją ir skaičiau, kol visai sudrisko.

Vėliau atsirado daugiau knygų, bet labiausiai į atmintį man įstrigo anaiptol ne knyga vaikams. Mano tėvai, puošdami savo buitį, nusipirko etažerę, mama apkarstė ją siuvinėtų servetėlių trikampiukais, pastatė kelias įrėmintas nuotraukas ir nupirko kelias knygas – dėl grožio.  Pamenu kažkokį romaną ir Petro Cvirkos „Frank Kruk“ – pavadinimas įstrigo, nes labai jau keistas, o Džonatano Svifto „Guliverio keliones“ skaičiau ne kartą. Kas pasakė, kad šis kūrinys vaikams? Nieko panašaus, tai politinė apžvalga, geriausio valstybės valdymo paieškos, įvilktos į nuotykinį siužetą. Skaičiau ją kokių šešerių ar septynerių metų, ir tada, žinoma, negalėjau to suprasti, ir netgi nelabai ji man buvo įdomi, bet kad daugiau knygų namuose nebuvo. „Užburta karalystė“ jau suskaityta, romanas neįdomus, o „Frank Kruk“ apskritai nesuprantamas, tad tiko ir „Guliverio kelionės“. Iš jos prisimenu nedaug: kad liliputų šalyje akiniai apsaugojo Guliverio akis nuo priešo strėlių, kad jis pateko į šalį, kur gyvena protingi, kalbantys arkliai, vadinantys save jahū – tas pavadinimas buvo toks keistas, kad negalėjau jo pamiršti (ir juokiausi, kai atsirado JAV interneto paslaugų bendrovė „Yahoo“).

Bet labiausiai – ilgiems metams – įsiminiau štai ką: Guliveris pateko ir į tokią šalį, kur gyvena nemirtingi žmonės – dalis jų tokiais gimsta. Maždaug iki 30-ties metų jie visi vienodi, o paskui ant to nemirtingojo kaktos ima ryškėti ženklas, rodantis, kad gyvens amžinai. Ir tada jis ir visa jo giminė ima raudoti, rautis plaukus ir kitaip sielvartauti. To negalėjau suprasti – juk būti nemirtingam nuostabus dalykas, ko čia raudoti? Ta mintis man vis neduodavo ramybės, kol po kokių 15-kos ar 20-ties metų supratau: gal ir puiku, jei amžinai gyveni kaip trisdešimtmetis, bet jei kaip aštuoniasdešimtmetis – silpnas, ligotas, irzlus – ne, čia tikrai reikia raudoti ir plaukus rautis.

Paskui paėmiau į nagą bibliotekas – iš pradžių mokyklos, bet toji buvo gana skurdi, paskui dvi Vilniaus vaikų bibliotekas. Viena buvo Gedimino prospekto pradžioje, kita – Arklių gatvėje, netoli Halės. Iš bibliotekinių knygų man įsiminė kelios, kurias skaičiau daugybę kartų. Paskui jas skaičiau savo dukrai, dar vėliau – anūkėms. Tos knygos nukeldavo į visai kitokį pasaulį, nei gyvenau, atskleisdavo naujus, nepatirtus, nematytus ar neįsivaizduojamus dalykus. Tiesą sakant, visos geros knygos, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų, – tai kitoks, neįprastas, kartais nepažįstamas pasaulis. Čia ir yra visas smagumas.

Taigi tos daugelį kartų skaitytos knygos: Felikso Zalteno „Bembis“ – ji man, miesto vaikui, atvėrė duris į gamtą, pajutau jos gyvybę, pilnatvę, suvokiau, kad kiekvienas gyvas padaras ir augalas turi tokią pačią teisę gyventi kaip ir aš, privertė susimąstyti apie dalykus, apie kuriuos tiesiog nebuvau galvojusi.

Radjardo Kiplingo „Džiunglių knyga“ apie Mauglį – nuostabus skaitymas, puikus siužetas, neįtikėtinos situacijos, laisvės pojūtis… Ar prisimenate pirmąsias vaikystės pavasario dienas? Kai atrodo, kad gali lėkti kaip vėjas, skristi kaip paukštis ir apskritai gyvenimas – vieni džiaugsmai?

Toks jausmas mane apimdavo skaitant „Džiunglių knygą“, ir tą jausmą norėdavau patirti dažniau, tad vis graibstydavau ją iš bibliotekos.

Astridos Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ – visai kitokio pobūdžio knyga, bet irgi be galo mylima ir labai dažnai skaitoma. Aš ir dabar mėgstu skaityti pakartotinai, patrečiotinai ir net paaštuntotinai. Slystu žvilgsniu per knygų lentyną – štai, dabar noriu panirti į štai šį pasaulį – ir išsitraukiu tą knygą paskaityti.

Vėliau, paauglystėje, prie širdies lipo kitos knygos ir kiti autoriai: Žiulis Vernas, ypač jo „Paslaptingoji sala“, Džekas Londonas, Tomas Mainas Rydas, Rešato Nurio Giuntekino „Čiauškutė“, Rėjus Bredberis, Džeimsas Fenimoras Kuperis, Emilės Bronte „Džeinė Eir“, Teodoras Dreizeris…

Beje, sulaukusi kokių dvidešimt dvejų ar trejų metų sumaniau paauglystėje mylėtas ir daug kartų skaitytas knygas perskaityti iš naujo – pažiūrėti, kurios tebebus man įdomios.

Vienintelė knyga, kurią skaičiau su tokiu pačiu susidomėjimu ir kurioje radau daugybę dalykų, nepastebėtų paauglystės metais (vadinasi, jie ten buvo), – Rėjaus Bredberio „Marso kronikos“.

Kaži, ar dabartiniai paaugliai bent girdėję šiuos autorius?

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.