Ką jie skaito? Jurga Vilė

Apie savo vaikystės knygas rubrikoje „Ką jie skaito?“ prisiminimais dalijasi rašytoja Jurga Vilė.

Kokie būtų mano vaikystės prisiminimai be knygų? Tikriausiai, kaip nespalvotos tėčio nuotraukos arba nebylūs kino kadrai su šeimos nariais ir draugais. Ir nors jie dvelktų švelnumu ir laime, vis dėlto kažko trūktų… Knygų pasaulis vaikystėje buvo mano slėptuvė, mano palėpė, mano paslapčių rūsys. Draugavau su knygomis. Jos mane pasikviesdavo į kaimą, kurio neturėjau, į laukinę gamtą, kurios visada ilgėjausi, dovanodavo sparnus ir leisdavo tikėti, kad viskas įmanoma. Nuo baisių sapnų, besikandžiojančių  gyvatėmis, mama gydė mane knygomis apie šiuos gyvūnus. Gyvenimo išminties ragindavo semtis iš knygų herojų. Gana anksti su broliais ėmėme skaityti patys. Įvairias knygas: lengvas ir rimtas, plonas ir storas. Iš bibliotekos imdavau visas iš eilės. Sunku dabar išskirti penkias. Čia – kelios man brangios, nutrintais viršeliais ir praeitimi kvepiančiais puslapiais.

Vytautas Misevičius, „Danuko Dunduliuko nuotykiai“ (Vaga, 1979)

Kultinė mano vaikystė knyga. Ji tiek suskaityta, veik sugraužta, lipnia juosta aplipdyta nugarėle ir byrančiais lapais. Giliai atminty įsirėžusi Stasio Eidrigevičiaus iliustracija ant viršelio – veidas su žirklėmis. Tai pagrindinis veikėjas – Danukas su akinukais. Iškart matyti, kad jis ypatingas berniukas. Tie jo akiniai lyg su padidinamaisiais stiklais, nukreiptais į kasdienybę. Danukui viskas svarbu. Kiekviena detalė, sijono klostė, iškritęs dantukas, draugo paslaptis, kaimyno sandėliukas ar įsigytas naujas daiktas. Danukas – lyg sugertukas: jis stebi, mokosi, pritaiko. Jis mandagus, paklusnus, bet ir drąsus, turintis nuomonę. Danuko pasakojimas – mūsų kartos vaikystės dienoraštis. Ta vaikystė, rodos, paprasta kaip trys kapeikos. Burbuliuojanti gazuotu vandeniu iš automato stiklinėje, bandelių ir ledų, pirktų pridavus tuščius butelius, skonio, čiaudinti daugiabučio kieme dulkinamais kilimais, važiuojanti „Ereliuku“ su vėju. Ehei, smagumėlis!

Vilhelmas Haufas, „Pasakos“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956)

Mama mėgdavo papasakoti apie Haufą – kaip jis skubėjo gyventi, daug rašė, lyg žinodamas, kad mirs jaunas. Haufo pasakos kviečia į kelionę, į nepažintą, tolimą, paslaptingą pasaulį, kuriame viešpatauja karalienė Fantazija. Tas pasaulis egzotiškas, jis dvelkia Rytais, skamba negirdėtais vardais. Čia lyg margas Azijos turgus. Jame susitinka kalifai, sizifai, šeikai, dervišai, sultonai, vergai, keliaujantys pirkliai ir gražuolės, dengiančios veidą. Veiksmas vyksta ir prabangiuose rūmuose, ir smuklėse, ir dykumose. Haufas neslepia pasaulio baisumų – aprašo žmogžudystes, išdavystes, kitus nusikaltimus. Yra čia ir šiurpą keliančių epizodų: kaktoje styrančios vinys, išplėštos širdys ir nukirstos rankos… Skaitydamas šias pasakas jauti karštą dykumos alsavimą, nakties vėsą. Prisimenu, man labai patikdavo nagrinėti sustabdytas akimirkas: nespalvotus paveikslėlius, labai realistiškai iliustruojančius kurį nors vieną istorijos sakinį. Haufo pasakojimai tokie įtaigūs, kad net pasimiršta, jog tai pasakos. Tiki Nykštuku Nosim ir mažuoju Muku, Kalifu gandru, tiki stebuklais ir burtažodžiais, kuriuos ištarus žmonės virsta gyvūnais. Dar ir šiandien karts nuo karto nevalingai sušnabždu: mu-ta-bor.

Pamela Travers, „Merė Popins išeina pro duris“ (Vaga, 1973)

Prisimenu, mane visada traukė tas keistas koliažas išblukusioje fotografijoje ant šios knygos viršelio. Ir dar, kad ji tokia mažutė. O joje tiek visko. Prisimenu, kad norėjau būti Mere Popins. Mano vaikai nori tokios auklės kaip ji, o aš norėjau būti ja. Vaikystėje Merė Popins buvo žinoma ne tik iš knygų. Tikroji Merė Popins pasirodė ir kaip rusų filmo herojė, o vėliau – ir seno amerikietiško filmo. Ir, aišku, Merė Popins buvo akivaizdi priešingybė kitai mums gerai pažįstamai auklei: Mažylį prižiūrėjusiai Frekenbok. Merės Popins lengvas žingsnelis, vėjo krypties nuspėjimas, gebėjimas skristi, atidumas aplinkiniams, grakštus arbatos gėrimas, pusės lūpos šypsena, kasdienių stebuklų rinkimas ir muzika įkvėpė ilgam. Jau vėliau, kai būdama dvidešimties studijavau Paryžiuje ir prižiūrėjau du vaikučius dideliame name, Merė Popins atgijo ir manyje. Tai pajutome su vaikais sukdamiesi vyšnių žiedlapių pūgoje ir nepastebimai kildami nuo žemės.

Džoja Adamson, „Gimusi laisva“ (Vaga, 1975, serija „Noriu žinoti“)

Mano senelis, mamos tėtis, buvo didelis gamtos mylėtojas ir tyrinėtojas. Mama labai mėgo knygas apie gamtą ir gyvūnus. Mes taip pat. Užaugom su Mauglio draugais, Bembiu ir Bembio vaikais, meškinu Tiru, liūte Uanga… Bet mylimiausia mamos knyga buvo „Gimusi laisva“. Joje garsi anglų keliautoja Džoja Adamson pasakoja apie savo gyvenimą Kenijoje, kur jos vyras dirbo gyvūnijos apsaugos inspektoriumi. Afrikoje moteris išaugina liūtę Elsą. Vėliau ji stebi Elsą natūralioje aplinkoje ir jau laisvėje gimusius jos vaikus. Ši knyga – grožinis kūrinys, bet kartu ir mokslinis darbas apie laukinio gyvūno prisitaikymą gyventi nelaisvėje ir prisirišimą prie žmogaus, tačiau ir niekada neišblėstantį laisvės troškimą. Tai pasakojimas apie to troškimo išsipildymą. Prisimenu, jau tada jaučiau, kaip mama tapatinasi visai ne su knygos autore, o liūte.

Astrida Lindgren, „Mes Varnų saloje“ (Vyturys, 1987)

Kaip ir daugelis, užaugau su Astridos Lindgren knygomis. Jos buvo pačios mylimiausios, nesiliaudavo stebinusios, kiekvieną kartą atskleisdavo kažką naujo, ne kartą atvėrė mums akis. Su jų personažais klajojome po visai paprastus miestus ir kaimus, bet kartu ir tolimas šalis, išgalvotus kraštus ir vidinius labirintus. „Mes Varnų saloje“ pirmą kartą perskaičiau sodo namuko palėpėje. Galima sakyti – prarijau. Labai norėjau atsidurti toje saloje. Užsimerkus beveik galėjau patikėti, kad ten ir esu. Gal jau vėliau atėjo suvokimas, kad kiekvienas savyje nešiojamės varnų salą. Ši knyga man įskiepijo norą gyventi klausant savo širdies ritmo. Kurti kasdienybę, spalvinti ją. Džiaugtis pakliuvus į liūtį, nenuleisti rankų pasiklydus, siekti savo svajonės. Mano varnų sala kažkuriuo metu buvo prisnūdusi ir atgimė susilaukus vaikų. Ėmėm plaukti su ja visi kartu.

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.