„Ką jie skaito?“ Marius Marcinkevičius

2019 m. kovo 22 d.

 

Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie vaikystėje pamėgtas knygas dalijasi rašytojas Marius Marcinkevičius.

Kadangi esu labai judraus būdo ir negaliu nusėdėti vietoj, skaityti pradėjau labai anksti. Skamba keistai? Sutinku. Bet nuo tada, kai tempdamas nuo spintos ant galvos užsimečiau stalo biliardą, o kitą dieną apsipyliau verdančiu vandeniu, tėtis manęs nuo kelių ilgam nebepaleisdavo. O ką gi veikti sėdint tėčiui ant kelių? Žinoma, skaityti.

Viena pirmųjų ir gal labiausiai įstrigusių į atmintį buvo knygelė „Peliukas muzikantas“ (aut. Adelaide Holl).  Tai labai paprasta istorija apie peliuką, kuris gyveno laukuose ir labai mėgo gamtą, jos garsus, paukščių čiulbėjimą ir žiogų svirpimą. Tačiau laukai virto miestu ir jo mylimi garsai išnyko – liko tik triukšmas ir mašinų ūžimas. Peliukas labai nuliūdo ir ilgai klajojo, kol vieną dieną sutiko muzikantą ir apsigyveno jo gitaroje. Vakarais jis švelniai virpindavo jos stygas ir klausydavosi muzikos ir nakties šnarėjimo. Istorija man taip patiko, kad ir aš užsinorėjau apsigyventi gitaroje. Išlupau tėčio gitaros dugną, bet buvau jau gana ūgtelėjęs ir netilpau, todėl braukydamas per stygas nešiojau ją ant galvos. Tiesa, tai truko neilgai. Iki kol tėtis grįžo iš darbo.

Kita mano mylima knygelė buvo „Baltoji stirna“ (aut. James Thurber).  Tai istorija apie stirną, paverstą princese. Mane žavėjo visi herojai: rūmų gydytojas, kuris pats sau diagnozuodavo ligas, piktieji broliai Žnaibius ir Gnaibius ir jų pasipūtimas bei kvailybė, karalius Paralius, kurio protėviai buvo plėšikai. Ir kelios meilės istorijos. Mergelė, kuri mylėjo riterį, ir šis, norėdamas užkariauti jos širdį, išvyko daryti žygdarbių, o ji, belaukdama ištisus dešimtmečius, virto ragana.  Ir, žinoma, jauniausias karaliaus sūnus Jaunius, kuris, nepaisant visko, mylėjo užburtą princesę ir liko jai ištikimas, net ir sužinojęs, kad ji virs stirna.

Prisimenu, kaip keliavome pas giminaičius į kaimą, kur tarp senų žurnalų radau „Trolius mumius“ (aut. Tove Jansson). Tąkart įvyko įnirtingos kautynės su teta, kuri taip pat norėjo gauti tą nuostabią knygą. Žinoma, nugalėjo jaunystė – tai yra aš. Nes, neradęs jokių argumentų, pradėjau garsiai bliauti. Nuo to laiko visa „Trolių mumių“ serija yra mano mylimiausių knygų sąraše ir niekada nedingsta iš lentynos. Retkarčiais paimu jas pavartyti ir su malonumu skaitau apie Miumlą, Snusmumriką ir griežtuosius hemulius, kurie taip primena mūsų biurokratus.

Vaga, 1973; Vaga, 1971; Vyturys, 1992
Vaga, 1973; Vaga, 1971; Vyturys, 1992

Kai pradėjau lankyti mokyklą, tėtis iš kažkur gavo tada dar draudžiamos Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“  kopiją. Pamenu, knyga buvo įrišta į mėlynus kartoninius viršelius. Kiekvieną vakarą tėtis versdamas į lietuvių kalbą mums perskaitydavo po kelis puslapius. Tada ši knyga mane ir žavėjo, ir gąsdino. Katinas Begemotas linksmino, Azazelo ir Volandas buvo kraupoki, na o istorija apie Poncijų Pilotą visai nesudomino. Bet augdamas kas kokį penketą metų vis perskaitydavau šią knygą ir kiekvieną kartą atrasdavau joje kažką naujo. Taip prasidėjo mano kelias į suaugusiųjų literatūrą.

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai