„Ką jie skaito?“ Raimonda Budnikienė

Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie savo vaikystės mėgstamiausias knygas mintimis dalijasi Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos bibliotekininkė Raimonda Budnikienė.

Šilčiausiuose vaikystės prisiminimuose gyvena šios daug kartų mamos ir mano pačios skaitytos pirmosios knygutės: „Du gaideliai“, „Naujienos“, „Vilkas šieną bepjaunąs“, „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, V. Barausko „Mažųjų lopšinė“, A. Liobytės „Šuniukų abėcėlė“, V. Žilinskaitės „Mikė milžinas“, „Pifo nuotykiai“… Kartą mama kai kuriose mano turėtose knygose išdūrė skylutes, pravėrė per vieną virvelę ir surišo. Taip visos jos tapo tarytum viena didele knyga – nepasimes.

Vakarais prieš miegą man skaitydavo mama. Jei pirmoji imdavo migti ir bandydavo sutrumpinti istoriją, tuoj pataisydavau – juk ne taip parašyta. Dienomis virvele surištą knygų rinkinį skaitydavau pati. Gerai prisimenu tą dieną, kai mama suprato, kad ne šiaip jas vartau, o tikrai skaitau. Ji vertė vis kitą puslapį ir rodydavo, ką turiu perskaityti. Skaičiau! Išmokau dar nepradėjusi eiti į mokyklą.

Tais vakarais, kai tėtis būdavo komandiruotėje, o mamai tekdavo budėti naktį ligoninėje, šios surištos knygutės buvo mano apsauga, pasaulis, kuriame galėdavau pasislėpti nuo baimės būti vienai. Per dideles tos baimės akis aš, maža mergytė, kaskart nusikeldavau į tuos pačius pasaulius, kuriuose viskas jauku, pažįstama ir teisinga.

Esu mamos pasiteiravusi: kokios knygutės buvo surištos virvele? Neprisimena. Kaipgi beprisiminsi, kas buvo prieš penkiasdešimt metų? Kai kraustėmės, jas palikome sename bute, pasiėmėm tik tai, kas svarbiausia, pasakojo mama. Kai kurias iki smulkmenų prisimenu. Kai kurias vėl turiu. Nors naujesnes, bet lygiai tokias pačias kaip vaikystėje.

Pagalvojau, kad būčiau tikra vaikystės išdavikė, jei pirmiausia nepaminėčiau A. Laptevo knygos „Mažyliai“. Puslapiuose vos keli žodžiai, bet paprastučiai paveikslėliai užburia mintis ir leidžia kurti savas istorijas. Kiekvienas puslapis – vis kita paties vaiko sugalvota istorija.

„Mažylių“ gyvūnėliai kaip maži vaikai – nuoširdžiai nustebę, išdykaujantys, draugaujantys, savaip atrandantys pasaulį. Geltonpūkis viščiukas, tiesiantis šuniukui plaštakėlę dovanų, voverytė, siūlanti susidomėjusiam stirniukui riešutėlį, zebriukas, nerandantis ant galvos pasislėpusio laumžirgio, sustabdo mintis, kviečia klausti ir ragina vaizduotę ieškoti atsakymų. Kur voverytė rado tokį didžiulį gurgutį? Kodėl ji nesupranta, kad maža eglutė negali jo tokio didelio pamesti? Ką voverytė darys toliau, gal ieškos didesnės eglutės? Štai ir nauja istorija, gimstanti stebint paveikslėlį. Dabar vartydama „Mažylių“ puslapius atsimenu visas pačios sugalvotas istorijas.

Nesuskaičiuojamą daugybę kartų keliauta kartu su geraširdžiu meškiuku knygelės „Rikiki nuotykiai“ puslapiais. Ir pasakojimas, ir  nuotaikingi paveikslėliai kvietė gyventi paprastoje, mažam vaikui suprantamoje istorijoje. Iš visų Rikiki nutikimų labiausiai įsiminė istorijos „Rikiki skalbia“ ir „Atkaklusis šuniukas“.

Meškiuko sprendimai atrodė patys teisingiausi. Nes ir aš taip pasielgčiau. Jaučiau nuoširdų Rikiki norą padėti Mamytei, klūpomis vis pliaukšinčiai ir pliaukšinčiai kultuve prie upelio, šuniukui, liūdnai žvelgiančiam pro langą ir prašančiam įsileisti. Juk ir aš paslapčia atverčiau langelį ir padėčiau jam šalia lovos pagalvę.

Šiose istorijose kartu su Rikiki išgyvenau liūdesį, kai nepasiseka. Griežta, tvarką prižiūrinti Mamytė barasi, nes suplėšyti marškinėliai, ištepta prijuostė ir pripėduotos grindys. Bet tėtis išgelbsti iš visų bėdų ir suranda pačius teisingiausius sprendimus. Juk taip reikia žinoti, kad viskas baigsis gerai.

Tikriausiai kiekvienas, galvodamas apie savo pirmąsias knygas, tarp nuostabiausių paminėtų ir Č. Torsono „Kiką“. Atsimenu, kaip ši knygutė atkeliavo į mūsų namus. Sirgau. Mama, norėdama mane palepinti, paklausė, gal norėčiau, kad ji man ką nors nupirktų. Mažo knygynėlio vitrinoje buvau nusižiūrėjusi knygutę man patikusiu viršeliu – ant rąsto miegančiu berniuku plunksnomis papuošta galva. Jos ir paprašiau.

Mane sužavėjęs viršelis ir mieli pasakojimą atspindintys paveikslėliai įtraukė į gerumu užburiančią istoriją. Kikas – mažas geras indėniukas, turintis daug draugų žvėrelių. Kai Kikas ateina pasipuošęs galvą  gėlėmis, draugai pasišaipo: kur matyta, kad indėnas karys gėlėmis galvą kaišytų? Juk ją reikia puošti plunksnomis.

Taigi Kikas iškeliauja ieškoti plunksnų savo karūnai. Ar ir Jūs, kaskart iš naujo skaitydami šią knygą, mintimis vis įspėdavote Kiką, kad netrauktų už uodegytės kalakučiuko ir pelėdžiuko? Ar ir Jūs paskubomis praversdavote tuos puslapius, kuriuose jam kelią pastoja lūšiukas Nedorėlis ir plėšrūnė Lūšis, ir vis atsidusdavote su palengvėjimu, kai krintantis Kikas laimingai nusileisdavo ant Erelio nugaros? Mintimis jautriai saugodama Kiką, vis iš naujo gyvenau išmintingame pasakojime, mokančiame gerumo, drąsos, pagarbos gamtai, užuojautos mažesniam, ir primenančiame, kad darydamas gera ir pats to sulauksi iš kitų.

Vaikystėje dažnai skaityta knyga – V. Dalio „Snieguolė“. Šilti prisiminimai paskatino mane surasti šią 1969-ųjų metų leidimo knygą, dabar džiaugiuosi vėl ją turėdama. Iš septynių pasakų gražiausios man buvo dvi – „Metų Senelis“ ir „Gervė ir Garnys“.

Išėjo Metų Senelis ir ėmė rankove mosuoti. Iliustracijose jis vaizduojamas toks milžiniškas, kad net šimtamečiai ąžuolai prie kojų glaudžiasi. Jis man atrodė kaip Žemės valdovas, nes turėjo ypatingą galią iš rankovės išskraidinti po tris paukštes, turinčias po keturis sparnus, o kiekviename sparne po septynias plunksnas. Ne tiek įdomūs buvo pasakos pabaigoje rašytojo vaikui pateikti klausimai, kiek žavėjo paukščių stebuklai, vis kvietę ir kvietę gyventi šios pasakos paslaptyje.

Net ir dabar, kai pravažiuodama pro pakelės laukus pamatau stypsančią gervę, pirma į galvą atskrendanti mintis – iš pasakos „Gervė ir Garnys“:  nesusikalbėjo, nesusitarė…

O buvo taip. Parskrido paukščiai į tėviškę lizdų sukti, porų sau ieškoti. Garnys, susisukęs sau lizdą, dirsčiojo į gervę, kol išdrįso pasipiršti. Gervė tik pasišaipė iš išstypėlio. Bet vėliau, gerai pagalvojusi, nusprendė pati nueiti pas garnį žodeliu persimesti. Dabar jau kalbėjo garnio išdidumas. Vaikščiojo vaikščiojo vienišiai vienas pas kitą, bet taip ir nesusitarė, nesukūrė šeimynėlės. Keisčiausia, kad vaikystėje kaskart skaitydama šią pasaką vis pagalvodavau: gal šį kartą susitars? Kaip stebuklingos pasakos, taip stebuklingas ir vaiko tikėjimas, kad mūsų norai gali kažką pakeisti.

V. Petkevičiaus apysaka „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ – linksmiausia ir labiausiai įsiminusi pradinėse klasėse skaityta knyga. Krizas Sprindis ir Darata susilaukė sūnus Roko, kuris augo toks didelis, kad mėnesį pagyvenęs lopšį sulaužė. O kadangi į medžius žiūrėdamas sparčiai stypo ir tėvą praaugo, buvo pramintas Sieksniu.

Sprindis norėjo, kad jo sūnus būtų ponu, todėl mokė „išminties“ ir tinginystės. Rokas kiekvieną tėvo žodį suprasdavo pažodžiui, ir netyčia tapdavo pokštininku. Pavyzdžiui, kai tėvas pataria neskubėti lėkti per kelią, palaukti, kol mašina pravažiuos, Sieksnis nenueina į mokyklą, nes važiuoja tik traktoriai. Kai kitą dieną tėvas sako eiti ir nesidairyti, Sieksnis patraukia nosies tiesumu ir praleidžia dieną malūne, o ne mokykloje. Klasės vaikai juokais leipsta iš kiekvieno Roko sakinio, bet jis nenusimena – juk mokytojas toje pačioje klasėje jau dešimt metų sėdi, tai ir Sieksniui ne gėda likti antrais metais.

Ne vieną kartą skaitytas linksmas ir vaizdingas pasakojimas apie didelį mažo protelio vaiką taip įsiminė, kad ir dabar šeimoje parungtyniaujame, kas daugiau Sieksnio „išminties“ prisimena. Todėl labai nudžiugome, kai reikšmingiausių lietuvių vaikų rašytojų kūrinių sąraše „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ suradome mūsų šeimoje ir dabar vis prisimenamą šią V. Petkevičiaus knygą.

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.