Ką jie skaito? Virgis Šidlauskas

Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie savo mėgstamiausias penkias knygas vaikams dalijasi rašytojas Virgis Šidlauskas.

Astrid Lindgren, „Broliai Liūtaširdžiai“

Be šios knygos neįsivaizduoju savo vaikystės. Ir ne tik dėl įtraukiančių nuotykių, šiurpių pabaisų ir pavojų, kurie būtų tikras iššūkis net patiems drąsiausiems. Joje yra visko: dramos, humoro, išdavysčių, kovos už laisvę, taip pat mėginimų pažvelgti į taip visus neraminančią nežinomybę – kas laukia po mirties? Skaitydamas istoriją nejučia į mirtį imi žvelgti kiek kitaip – kaip į nuolatinę kaitą, kaip perėjimą iš vieno būvio į kitą. Ir tai labai guodžia. Žinojimas, kad net iškeliavęs iš šio pasaulio galėsi pasimatyti su savo mylimais žmonėmis dar kartą, ramina. Be to, šaunu, kad Kalia Liūtaširdis joks ne didvyris (bent jau ne toks, kokį mums įprasta įsivaizduoti). Jis ligotas, bailus ir linkęs slėptis savo brolio šešėlyje, tačiau istorijoje daugybę kartų pasielgia taip, kad jokie superherojai nesugebėtų jam prilygti.

Otfried Preussler, „Plėšikas Hocenplocas“ 

Viena linksmiausių kada nors skaitytų knygų. Personažai labai komiški ir ryškūs. Vien ko vertas pats Hocenplocas, žmogus su septyniais peiliais. O kur dar nuolat alpstanti močiutė, ne itin supratingas vachmistras Dimpfelmozeris, krokodilu paverstas šuo Vastis ir du neišskiriami draugai Kaspariukas ir Zepukas. Skaitydamas dažnai pasvajodavau – kaip būtų smagu, jei įvykių sūkuryje kartu su jais atsidurčiau ir aš. Vėliau netgi ėmiau gailėti paties Hocenploco, pavyzdžiui, kai jam susuko pilvą, arba nutarus mesti plėšikavimą jį toliau vis tiek persekiojo policijos viršininkas. O juokingi nesusikalbėjimai su piktuoju burtininku Petrozilijum Cvakelmanu, burtai neleidę Kaspariukui pasprukti iš pilies bei kumuotės paslaptis ilgam prikaustė dėmesį.

Gianni Rodari, „Tortas danguje“ 

Gianni Rodari yra parašęs ir linksmesnių knygų, pavyzdžiui, „Čipolino nuotykius“. Tačiau man ši knyga viena jo mėgstamiausių dėl dviejų paprastų priežasčių. Pirmiausia, joje kalbama apie milžinišką tortą. Įsivaizduojate?! Vien skaitant epizodus apie tai, kaip vaikai įlindę torto vidun puolė valgyti šokoladą, karamelę ir marcipanus, imdavo tįsti seilė. Jei tokio dydžio tortą būčiau atradęs vaikystėje, ko gero, būčiau ten ir apsigyvenęs – kol nuo saldumynų neimtų skaudėti pilvo. Antra, intrigavo pati tema – tortas priminė skraidančią ateivių lėkštę ir nors jau pačiame knygos pavadinime atskleidžiama, kad tai niekas kitas, o tik tortas, tačiau tai nė kiek nesumažina istorijos paslaptingumo. Nekantravau išsiaiškinti, kam jis priklauso, kaip atsirado ir kodėl pakilo į dangų.

Vytautė Žilinskaitė, „Kelionė į Tandadriką“ 

Viena jautriausių, keisčiausių ir labiausiai užburiančių istorijų. Negana to, apie kosmines keliones, o jos man visada buvo arti širdies. Knyga jau vien dėl veiksmo vietos nepriminė nė vienos iki tol skaitytos lietuviškos knygos, todėl dar labiau žavėjo savo modernumu. Be to, joje kalbama apie daugybę svarbių dalykų – tokių kaip pasiaukojimas vardan kito, draugystė, išdavystė, pasipūtimas, abejingumas ir t. t. Knygoje daug filosofinių minčių ir svarstymų. O ir viskas taip supainiota – lyg tikrame detektyve. Iki šiol mane stebina dėmesys kiekvieno personažo charakteriui, jų raidai kelionės metu. O artėjant finalui net nepajunti, kaip imi labiau simpatizuoti bjauriajai Legarijai nei iki tol buvusiam tokiam šauniam kiškiui Kadriliui. Tai kelia vidinę sumaištį ir verčia dar giliau išgyventi neteisybės jausmą. O paskutinės scenos parašytos taip meistriškai, kad iki šiol jas skaitant ima virpulys.

Jan Brzechwa, „Tiškutis“ 

Gal pirmoje knygoje apie Tiškučio keliones išmonės ir išradingumo daugiau, tačiau ši knyga mane sužavėjo kur kas labiau. Vien varnėno Mateušo pasakojimas apie vilkų karalių, daktarą Pai Chi Vo ir tai, kaip jis tapo paukščiu, ilgai stingdė kraują. O šunų rojus aprašytas taip įtaigiai, kad kaip niekad gyvai įsivaizdavau save vaikštinėjantį jo gatvėmis, besidairantį aplink iš nuostabos. Be to, knygoje kitoniškumas nėra neigiamas dalykas. Anaiptol, keistumas netgi skatinamas ir priimamas kaip neišvengiama įvairovės dalis. Ne kaip ardantis ir skaldantis visuomenę, o leidžiantis jai atsiskleisti įvairiomis, galbūt dar nematytomis spalvomis. Pačios istorijos labai šmaikščios ir kupinos fantazijos.

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.