Kas slypi vertimų komisijos užkulisiuos?

Kiekvienais metais IBBY Lietuvos skyrius teikia apdovanojimus už geriausias praėjusių metų knygas vaikams ir paaugliams. Visus nominantus ir laureatus renka specialiai kasmet vis naujai suburtos komisijos, kurias sudaro su vaikų literatūros lauku susiję profesionalai – literatūrologai, edukologai, menotyrininkai ir kt. Šįkart kviečiame pasižvalgyti po vertimų komisijos užkulisius – kokie buvo šie metai Lietuvoje pasirodžiusių verstinių knygų padangėje? Apie viską išsamiai pasakoja komisijos narės literatūrologė dr. Laimutė Adomavičienė ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento darbuotoja Ieva Šakelaitė.

Pirmiausia norėčiau paprašyti trumpai pristatyti visą vertimų komisijos darbą – kaip jis vyksta, kokiu principu knygos patenka į komisijos rankas, kiek konkrečiai kūrinių buvo pasiūlyta komisijai šiemet? Kokiu būdu rinkote nominantus?

Laimutė: Knygas IBBY skyriui atsiunčia Lietuvos leidyklos. Šiais metais komisija sulaukė penkiolikos 2019 m. išleistų verstinių knygų. Leidyklos pačios nusprendžia, kokį meniškiausią vertimą ar kelis nori teikti komisijai. Šiais metais komisijai daugiausia knygų – po keturias – atsiuntė „Nieko rimto“ ir „Gelmės“; „Debesų ganyklos“– tris, „Odilė“ ir „Tyto alba“ po dvi. Iš pradžių komisijos narės namuose perskaitė kalną knygų. Tada susirinko ir kartu diskutavo, svarstė, keitėsi argumentais, kol galiausiai atrinko tris knygas nominantes vaikų kategorijoje ir tris – paauglių. Gaila, kad ne visos leidyklos pateikė vertimų. Tikėkimės, kad kitais metais leidyklos pasistengs išleisti daug kokybiškų verstinių knygų. Ir užvirs nuožmesnis knygų mūšis!

Galbūt galėtumėte trumpai aptarti kiekvieną knygą nominantę? Ar buvo sunku pasirinkti, kas jomis taps? O gal vis dėlto knygos buvo gana lygiavertės?

Laimutė: Verta pastebėti, kad leidyklos atsiuntė įvairaus žanro, tematikos, problematikos, stilistikos, bet nevienodo meninio lygio knygų. Iš karto atkrito Damijano Šinigoj „Evos beieškant“ („Gelmės“), Jacko Londono „Protėvių šauksmas“ („Gelmės“). Sveikintina, kad kartojamas amerikiečių klasiko apysakos vertimas, tačiau jis nėra itin aktualus, be to, Vlado Kudabos ir Danutės Kudabienės iliustracijos vienos prasčiausių iš visų atsiųstų knygų… O „Evos beieškant“, komisijos nuomone, sukurtas euroromano nominacijai. Kaip netradicinę, eksperimentinę prozą galima būtų įvardyti Ninos Daševskajos apysakas „Pavasario sonata“ („Gelmės“), kurios skirtos gana siaurai auditorijai, susijusiai su muzika.

Komisija ilgai svarstė, kol atrinko tris knygas nominantes paauglių kategorijoje. Tarp išrinktųjų – britų vaikų rašytojos Frances Hardinge „Veidas kaip stiklas“ („Nieko rimto“), prancūzų prozininkės Clémentine Beauvais „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“ („Debesų ganyklos“) ir suomių rašytojos Siiri Enorantos „Graudaragio užkalbėjimas“ („Tyto alba“). Net dvi knygos fantastinio žanro, „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“ – realistinė.

Ir F. Hardinge, ir S. Enorantos romanai daugiasluoksniai, daugiaplaniai, juose daug įsimintinų herojų, kvapą gniaužiančių intrigų. Šios dvi knygos patraukia įtaigiai sukurtais fantastiniais pasauliais, universaliomis bendražmogiškomis temomis: draugyste, meile, tikėjimu, laisve. F. Hardinge romane „Veidas kaip stiklas“, verstame Viktorijos Uzėlaitės, skaitytojas pasiners į fantastinį Požemės miestą, kur herojai dėvi kaukes, slėpdami tikruosius jausmus; kur kvepia sūriais bei intrigomis. Pagrindinė veikėja dvylikametė Nekritė siekia laisvės ir teisių, narplioja tamsiąsias paslaptis, kol pagaliau išvysta Žemę. Sunku atitraukti akis nuo knygos puslapių, kol nesužinai, kaip pasisekė Nekritei ir kitiems personažams. F. Hardinge jau žinome iš 2017 m. pasirodžiusio vertimo „Melų medis“.

Džiugu, kad pagaliau Lietuvoje pasirodė suomių jaunimo rašytojos S. Enorantos knyga.  Iki šiol nebuvo verstos šios autorės knygos, nors „Graudaragio užkalbėjimas“ – šeštasis jos kūrinys. Šis kūrinys, puikiai išverstas Urtės Liepuoniūtės, pakeri sukurtu žemyno ir atsiskyrusių salų pasauliu, kur nuo seno gyvena liūdnieji Graudaragio žmonės. Nors knyga stora, bet ji tokia poetiška, intriguojanti, užburianti, kad perskaitai nejučia. Itin ryškus šešiolikmetės Skaisčiosios Aušros princesės Sadėjos charakteris, jo kaita. Skaitytojas atras įdomybių apie primirštą stiklių amatą ir meną. Skaitydamas svarstys apie liūdesį, vaikinų ir merginų draugystę, aistrą, meilę, neapykantą, žiaurumą. Kiekvienas žavėsis srūte srūvančiu poetišku teksto stiliumi.

Jaunos prancūzų prozininkės C. Beauvais romanas „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“, kurį meistriškai išvertė Erika Sabaliauskaitė, perteikdama šnekamosios kalbos ir kasdienybės žavesį, bus itin aktualus nemanekeniškų figūrų skaitytojoms, patiriančioms nuolatines patyčiasdėl kūno. Trys kitokios moksleivės, tituluotos „Metų kiaulaitėmis“, kartu su vienos jų neįgaliuoju broliu, judančiu vežimėliu, leidžiasi dviračiais į Paryžių. Merginų žygį kasdien stebi ir atakuoja žiniasklaidos atstovės, įrašai keliami į facebook, jas pompastiškai sutinka valdžios atstovai. Prozininkė aiškiai siunčia žinutę žurnalistams, televizijai dėl dažnai perdėto dėmesio; nestinga ironijos, linksmo humoro, netgi komiškų situacijų. Šis romanas galėtų būti lyg terapinė priemonė merginai ar vaikinui, išgyvenančiam aplinkinių pašaipas.

Visi trys romanai nepalieka abejingų. Kiek teko girdėti atsiliepimų, visos šios knygos sukelia arba susižavėjimo, arba, atvirkščiai – atmetimo reakciją.Vis dėlto trejetukus, ypač paauglių nominacijoje, nebuvo paprasta išrinkti.

Ieva: Komisijos posėdyje dėl literatūros kūrinio reikšmingumo ar meniškumo stokos vaikų kategorijoje bendru sutarimu po neilgų diskusijų atmestos šios knygos: Nairos Gelaşvili „Nepaprasta kanapėtojo mustango kelionė“ („Gelmės“) ir Paulo van  Loono „Tamsta Varlius“ („Nieko rimto“). Vienbalsiai nuspręsta atmesti ir Joy Cowley „Gyvatė ir driežas“ („Odilė“) – nors knygos tekstas ir išverstas gerai, šis kūrinys – pernai nominuoto vertimo „Gyvatė ir driežas“ tęsinys, todėl nutarta jo giliau neanalizuoti. Pernelyg daug diskusijų nekilo ir dėl Franzo Hohlerio knygos „Čipas“ („Odilė“) – vienbalsiai sutarta, kad Rūtos Jonynaitės vertimas stiprus ir meniškas, knygoje yra originalių idėjų, tačiau dauguma komisijos narių patį tekstą įvertino neigiamai dėl jo kvestionuotino reikšmingumo ir pasakojimo siužeto trūkumų. Po ne itin ilgai užsitęsusių diskusijų sutarta dėl trijų knygų nominančių: Martino Widmarko knygos „Atgijęs namas“ („Nieko rimto“), Majos Lunde knygos „Sniego sesė“ („Tyto alba“) bei Małgorzatos Strękowskos-Zarembos knygos „Užburtas namas“ („Debesų ganyklos“).

Dėl Lietuvos skaitytojams jau pažįstamo švedų rašytojo M. Widmarko paveikslėlių knygos „Atgijęs namas“ komisija sutarė vienbalsiai – kūrinys meniškai vertingas. Tai Manto Karvelio sklandžiai išverstas pasakojimas apie tai, kaip vienišo vyro namus atgaivina augalas, kurį prižiūrėti jam patiki kaimynystėje gyvenantis berniukas. Knygoje gražiomis, metaforiškomis iliustracijomis ir prasmingu tekstu aktualizuojamos jautrios netekties, vienatvės ir draugystės temos.

Iš norvegų kalbos Alvydos Gaivenienės išversta knyga „Sniego sesė“ – labai jautrus ir meniškas tekstas, komisijos nares sužavėjęs ir nepriekaištingomis Lisos Aisato akvarele kurtomis iliustracijomis. Kūriniui pasirinkta reta tema – sesers netektis, kuri tekste aprašoma koncentruojantis į gedinčio vaiko perspektyvą, paliekant erdvės skaitytojo interpretacijai. Pasakojime gausu ir mistinių elementų, prisidedančių prie teksto daugiasluoksniškumo. Žavu, kad knyga suskirstyta į 24 skyrius, todėl ją galima naudoti kaip Advento kalendorių belaukiant Kalėdų. Vis dėlto komisija sutarė, kad ši puiki knyga visai nebūtinai turėtų būti siejama su žiemos šventėmis, juk joje aktualizuojamos gedulo, šeiminių santykių temos yra universalios.

Iš lenkų kalbos Irenos Aleksaitės puikiai išverstoje knygoje „Užburtas namas“ pasakojama apie mergaitę Marysią, iš už krūmų stebinčią namą Džiaugsmingojoje gatvėje, ir jos keistą elgesį norintį išsiaiškinti berniuką Danielį. Knyga skaitytojo dėmesį išlaiko iki pat pabaigos, nes Marysios paslaptis atskleidžiama palaipsniui, vaikams artimiau pažįstant vienas kitą. Tai labai psichologiškas kūrinys, analizuojantis jautrias ir skausmingas socialines temas, todėl jį aptariant keli komisijos nariai pastebėjo, kad pravartu jį būtų skaityti kartu su vaiku. Viena komisijos narė taip pat atkreipė dėmesį, kad knygos anotacijoje esantis vertėjos prierašas „žiūrėti tarp eilučių“ yra puikus vedlys skaitant kūrinį.

Vaikų knygų kategorijoje nominantės išaiškėjo gana organiškai, atmetant tikrai nominuoti netinkančius variantus. O štai rinkdamos geriausias paauglių knygas tikrai daug diskutavome, ypač dėl „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“ ir „Veidas kaip stiklas“. Nemanau, kad labai suklysiu pastebėdama, jog šiemet paauglių knygų kategorijoje leidyklos pateikė daugiau stiprių ir įsimintinų kūrinių nei vaikų, gal dėl to ir kilo tiek diskusijų renkantis? Todėl teko griežtai atsižvelgti ir į kalbinius aspektus, pavyzdžiui, vienai iš paauglių knygų tapti nominante sutrukdė komisijos narių pastebėtos vertimo spragos.

O kaip vertimų įvairovė? Matome tik vieną nominantę, verstą iš anglų kalbos, ir nematome nė vienos iš vokiečių kalbos verstos knygos, nors paskutiniu metu jos neretai tapdavo laureatėmis. Ar tokia proporcija buvo ir visose komisijai pateiktose knygose? Gal radosi vertimų ir iš kokių retesnių kalbų?

Laimutė: Iš vaikų ir paauglių knygų pretendenčių buvo penkios knygos, verstos iš anglų kalbos. Taip pat Nairos Gelaşvili knyga „Nepaparasta kanapėtojo mustango kelionė“ („Gelmės“), versta Ramutės Skučaitės iš retos – kartvelų – kalbos. Likusios knygos – po vieną iš prancūzų, vokiečių, lenkų, nyderlandų, norvegų, suomių, švedų, slovėnų, rusų kalbų. Akivaizdu, kad vertėjai, leidyklos ieško knygų iš įvairių kalbų, siekdami kad lietuvių vaikų literatūra praturtėtų skirtingų šalių, kultūros tekstais bei patirtimis. Bet galbūt vertėjai galėtų nukreipti leidyklų dėmesį ir į vertingas egzotika dvelkiančias knygas, parašytas, pavyzdžiui, iš japonų, indų, kinų kalbomis? Primiršta liko ir kaimynų latvių, estų, čekų, vengrų literatūra…

Verta pastebėti, kad iš atsiųstų knygų seniausias vertimas yra J. Londono apysakos „Protėvių šauksmas“, išleistos 1903 m. Tiesa, Paulo van Loono „Tamsta Varlius“ buvo originaliai išleistas irgi dar 1995 m. Galbūt šio nyderlandų rašytojo populiarios serijos „Siaubų autobusas“, „Vilkolakiukas Dolfas“ paskatino atrasti ankstesnę autoriaus kūrybą ir išversti šį kūrinį tik 2019-aisiais. Dažniausiai vertėjai ir leidyklos (su retomis išimtimis) renkasi sąlygiškai naujus 2015–2018 m. knygų originalus.

Ieva: Komisija labai nudžiugo, kai suprato, kad nominantėmis tapo knygos verstos iš skirtingų kalbų. Tik vėliau, kalbėdamasi su kolege, supratau, kad vis tik šioje įvairovėje taip pat yra tam tikra tendencija – tarp knygų nominančių išskirtinai daug Skandinavijos šalių atstovių. Tai, žinoma, susiję su aktyviu Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimu ir augančiu skandinavų kalbas mokančių žmonių skaičiumi mūsų visuomenėje.

Pritariu Laimutei, kad tikrai būtų smagu, jei turėtume daugiau vertimų ne iš Europos kalbų ir galėtume daugiau skaityti apie mums nepažįstamus gyvenimus ir pasaulio patirtis. Vis tik tokia tendencija versti ir skaityti autorius iš globalios Šiaurės nėra išskirtinai lietuviška, o atspindi tai, kaip literatūros vertimai cirkuliuoja pasaulyje – dažnai tam, kad vertimas iš mažiau verčiamos kalbos (kad ir tokios didelės kalbos kaip kinų!) pasiektų mūsų skaitytojus, jis pirmiausiai turi būti pastebėtas anglakalbio pasaulio.

Kokių knygų buvo daugiau – vaikams ar paaugliams? Ar nekilo debatų dėl vienos ar kitos knygos adresato?

Laimutė: Šiais metais komisijai vertinti buvo pateiktos 7 verstinės knygos, skirtos vaikams, ir 8 – paaugliams ir jaunimui. Komisijos narėms – bent jau susirinkimo metu – neiškilo diskusijų dėl vienos ar kitos knygos adresato. Asmeniškai man abejonę kelia S. Enorantos „Graudaragio užkalbėjimas“ ir F. Hardinge „Veidas kaip stiklas“ adresatai, pranokstantys paauglių amžių. Nors suomių autorės knyga skirta jaunimui, joje veikia šešiolikos metų princesė Sadėja, bet savo mąstymu ji ir kai kurie kiti veikėjai prilygsta suaugusiajam. Tas pats pasakytina apie dvylikametę Netritę. Dėl paaugliškas problemas praaugančių herojų šie romanai patiks skaityti ir suaugusiesiems.

Ieva: Kartu su viena komisijos kolege prieš posėdį aptarėme abejones dėl M. Strękowskos-Zarembos knygos „Užburtas namas“ adresato. Žvelgiant į knygos maketą, jos iliustracijas adresatas akivaizdžiai yra jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas, tačiau kūrinyje nagrinėjama smurto šeimoje tema ir subtilus, metaforiškas jos perteikimas gali sukelti abejonių, ar toks kūrinys pradinukui galėtų būti „įkandamas“. Vis  dėlto posėdžio metu šios mūsų abejonės buvo išsklaidytos. Kelios komisijos narės pasidalijo savo asmeninėmis patirtimis, kai knygą skaitė jų pačių 7–11 metų amžiaus vaikai ir suaugusiajam padedant kūrinį perskaitė ir suprato be sunkumų.

Kokios temos ir problemos keliamos šiemet nominuotose knygos? Komisijoje šįkart, kiek žinau, nebuvo nė vieno nario iki tol buvusio anksčiau, tad apie tendencijas kalbėti, matyt, sunkoka, bet vis dėlto gal galite išskirti kažkokių ryškesnių bruožų? Ar vyrauja gana dažnai sutinkamos temos, o gal kažkuri pasirodė išskirtinė, pakankamai netradicinė mūsų leidybos kontekste?

Laimutė: S. Enorantos romane aktualinamos gana retos paauglių literatūroje seksualumo paieškos, asmenybės brendimas šiuo atžvilgiu. Keliamos radikaliojo feminizmo, valdžios ir jos troškimo, ekologijos problemos. F. Hardinge kūrinyje pasitelkiama kaukių dėvėjimo metafora, referuojanti į visuomenės susvetimėjimo problematiką, irgi gana neįprasta.

Ieva: S. Enorantos romanas man pasirodė išsiskirtinis ir dėl subtiliai nagrinėjamų kolonializmo temų. Iš tarp nominančių nepatekusių, bet svarstytų knygų, tematika išsiskyrė Patricios Forde „Žodžių sąrašas“ („Debesų ganyklos“) – joje gilinamasi į kalbos svarbą ir tai, kaip mūsų vartojamas žodynas gali mus apibrėžti, riboti ir būti panaudotas kaip galios įrankis.

Laimutė: Jeigu kalbėtume apie vaikų kategoriją, išskirčiau kūrinį „Užburtas namas“, jame aktualinama smurto šeimoje problema. Tiesa, literatūroje ji nėra nauja, bet šiame kūrinyje novatoriškai pateikiama iš fantazuojančios pagrindinės veikėjos Marysios žiūros taško, padedančio dorotis su skaudžiais įvykiais. L. Majos knyga ir vaikui, ir suaugusiajam leis naujai išgyventi, ką reiškia gedėti mirusiojo ir kaip to gedulo neužtęsti, pradėti naują gyvenimo lapą. Labai jautri knyga.

Ieva: Be to, visai įdomu, kad bandydamos apibendrinti nominantes nejučia pastebėjome, kad visose vaikų kategorijoje nominuotose knygose aktualizuojamos būtent namuose kylančios problemos ir svarbiu simboliu tampa pats namas – kaip ir klasikinėje psichoanalizėje, knygose jis pasitelkiamas vaizduoti žmogaus vidinį pasaulį bei skirtingus sąmonės lygmenis.

O kaip kiekvienoje kategorijoje knygų žanrų atžvilgiu?

Laimutė: Abejose kategorijose knygų žanrų viršūnėje karaliauja romanas – net 6 knygos. Tarp pateiktų vaikų vertimų viena yra paveikslėlių knyga (Martino Widmarko „Atgijęs namas“), kitos – istorijos, pasakos, nuotykių apysakos. Paauglių kategorijoje –  penki romanai, apsakymai, dvi apysakos.

Kalbinu skirtingų kartų komisijos atstoves – ar vis dėlto tai jautėsi renkant nominantus? Ar neišsiskyrė nuomonės kiek drastiškiau? Kokios buvo asmeninės simpatijos?Gal labiausiai patikusi knyga netgi nepateko į nė vieną iš trejetukų?

Laimutė: Namuose perskaičiusi knygas išsirinkau trejetuką. Nekantravau nuvykti į posėdį ir sužinoti kitų eksperčių nuomones: įdomu, ar sutaps su manąja? Manyčiau, kad daugumos narių nuomonių sutapimas – objektyvus knygų vertinimo verdiktas. Kaip ir minėjo Ieva, be didelių sunkumų komisija atrinko vaikų knygas. Tačiau dėl paauglių vertimų nominančių susikovė keturios knygos. Be išrinktųjų, į trejetuką atkakliai brovėsi minėtasis romanas „Žodžių sąrašas“. Paantrinčiau Ievai, kad šioje knygoje naujai aktualinamas žodis, kalba, jos likimas. Vienas iš knygos trūkumų – vienplaniškumas. Jis rungėsi su labiau pramogine knyga „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“.

Ieva: Aš esu patenkinta išrinktais trejetukais. „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“ posėdžio metu buvo išsamiai aptartas ir pati buvau tarp tų, kurioms knyga pasirodė žavi ir intelektualiai šmaikšti, o kai kurios kolegės iš pirmo žvilgsnio manė ją esant kiek pernelyg vulgarią ir „plokščią“. Mano manymu, tai puikus, labai prancūziškas romanas apie augančias stiprias merginas, draugystę bei paauglystėje labai aktualią kūno problematiką. Be to, skaitydama labai džiaugiausi, kad knygoje reprezentuojami įvairūs herojai, atspindintys heterogenišką Prancūzijos visuomenę, o kūrinyje veikiančių paauglių merginų pagrindiniai tikslai nėra susiję vien su romantinių santykių  paieškomis.

Labai smalsu – kaip pačios (arba kiti komisijos nariai, jei išsiduoda) pirmiausia elgiatės: ar tiesiog atsiverčiate knygą ir imate skaityti, ar pirmiausia kreipiate dėmesį į visas smulkmenas – maketą, iliustracijas? Kiek į visa tai kreipėte dėmesio kaip vertimų komisija?

Laimutė: Pirmiausia atkreipiu dėmesį į vertėją, į kalbą, iš kurios verčiama. Skaitydama bandau fiksuoti sakinio konstrukcijas, įvertinti vertimą. Be teksto, man labai svarbu ir iliustracijos. Iš vaikų knygų išskirčiau dvi knygas, kurių iliustracijos kūrinyje padeda kurti prasmę. Pirmoji – lenkų dailininkės Emilijos Dziubak iliustruotas „Atgijęs namas“. Kaip ir dera paveikslėlių knygoms, piešiniai meniškai kuria nuotaiką, perteikia vienišo senuko Larsono ir kaimynų berniuko atneštos aguonos atsigavimą, skleidimąsi, keitimąsi. Knygos „Sniego sesė: Kalėdų istorija“ iliustracijos, lietos Lisos Aisato akvarele, padeda kurti efemerišką realiojo ir fantastinio pasaulių ribą, gyvybės trapumo, tirpstančio sniego ir blunkančių vizijų, sapnų įspūdį.

Ieva: Manau, kalbant apie knygą, neišvengiamai svarbus tampa visas ją supantis kontekstas ir leidinį imame suvokti kaip visumą. Turbūt visos komisijos narės knygą pradeda skaityti jau nuo knygos viršelio, dėmesį atkreipdamos tiek į bibliografinius duomenis, tiek į knygos apipavidalinimą, maketą. Kaip Laimutė pastebėjo, vaikų knygų kategorijoje iliustracijų atžvilgiu šiemet tikrai išsiskyrė tiek E. Dziubak, tiek L. Aisato piešiniai, juos aptarėme ir komisijos posėdžio metu, nes šių knygų estetiškumas neabejotinai prisideda prie to, kaip skaitytojai patiria aprašomas istorijas, ir sustiprina bendrą teigiamą įspūdį apie knygą.

O kaip vertėjas? Ar nesuveikia kartais stereotipai? Juk yra vardų, kurie tarytum iškart suponuoja kokybę, bet juk visko būna – ir jiems kartais ne taip pasiseka. Ar neteko su tuo susidurti šiemet?

Laimutė: Tarp 2019 m. verstinių knygų buvo puikių garsių vertėjų ir beveik negirdėtų naujų pavardžių. Stengiausi atsiriboti nuo išankstinių nusistatymų vieno ar kito vertėjo atžvilgiu.

Ieva: Į knygos vertėją neišvengiamai atkreipiu dėmesį, o ypač šiuo atveju, kai buvau vertimų komisijos narė.Vis tik pritariu Laimutei, kad komisijoje siekėme atsiriboti nuo bet kokių lūkesčių vertėjams ir vertinti patį tekstą. Tačiau visada džiaugiuosi, kai nusipelniusiam vertėjui skiriama dėmesio, pavyzdžiui, jo pavardė nurodoma ant knygos viršelio, kaip kad Rūtos Jonynaitės paminėjimas ant Franzo Hohlerio knygos „Čipas“ viršelio.

Kaip vis dėlto įvardytumėte vertėjo vaidmenį – ar aptikote tokių atvejų, kad patį originalą jis tarytum trukteli į viršų? O gal atvirkščiai?

Laimutė: Vienas iš meistriškų vertimų pavyzdžių – S. Enorantos „Graudaragio užkalbėjimas“. Vertėja Urtė Liepuoniūtė pasirinko versti Lietuvoje nežinomos suomių prozininkės kūrinį. Ji sukūrė naujadarų, pavyzdžiui, nėra lietuviško atitikmens Graudaragiui – gyvūnėliui – įvardyti; taip pat tokių žodžių kaip antai: „uodegiauti, o tai reiškė iš akmenų, tarpelių rinkti nukritusias rainųjų driežų uodegytes“ (p. 384); Migliasklaidys ir daugybę kitų. Viltaras  Alksnėnas Joy Cavin ir Gavin Bishop knygoje „Draugai. Gyvatė ir Driežas“ pavartoja naujadarą šliaupežioti. Tokių žodžių-gintarų galima rasti ne viename kūrinyje. Vokiečių vertėjos Rūtos Jonynaitės išverstoje jau minėtoje nuotykių apysakoje „Čipas“ naujažodžiai – salų pavadinimai: Knarkarora, Knirkirora.

Ieva: Supratimas, kokį didelį kūrybinį darbą atlieka vertėjas, tikrai gali kūrinį kilstelti! Šiame kontekste tikrai pažymėtinas Laimutės paminėtas Urtės Liepuoniūtės „Graudaragio užkalbėjimo“ vertimas ir jos sukurti poetiški naujadarai. Pati visada atkreipiu dėmesį į, pavyzdžiui, tai, kaip verčiami mums neįprastų maisto produktų ir patiekalų pavadinimai. Šiuo atžvilgiu išsiskyrė stebėtinai kulinariškos knygos „Veidas kaip stiklas“ ir „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“. Pastarosios pagrindinė veikėja kelionės metu ragauja įvairiausius prancūziškus sūrius.

Ar komisijoje pastebėjote didesnių vertimų, kalbos klaidų pateiktose knygose? Gal turite pasižymėjusios pavyzdžių, tendencijų, komentarų leidėjams?

Laimutė: Viena komisijos narių buvo kalbininkė, kuri profesionaliai įvertino kiekvienos knygos kalbinę pusę. Žinoma, kiekviena komisijos narė turėjo komentarų kalbos atžvilgiu. Labai gaila, kad nepatyrusios anglų kalbos vertėjos Lauros Ivoškienės kai kurie vertimo netikslumai sutrukdė amerikiečių rašytojos Barbaros O‘Connor romanui „Noras“ („Nieko rimto“) patekti tarp trijų paauglių knygų nominančių.

Pastebėjau vieną dažną kai kurių vertėjų prasprūstančią klaidą: dalelytės –si- dubliavimą su sangrąžiniu įvardžiu, pavyzdžiui: „sau apsimetinėja“; „įsikelia save“.

Vienas bendras komisijos pastebėjimas: kai kurios leidyklos, kaip antai „Tyto alba“, nenurodo redaktorių pavardžių…

Ieva: Taip, mūsų komisijos kalbininkė ne vienoje iš leidyklų atsiųstų knygų atrado redaguotinų vietų, o kai kurios jų buvo akivaizdžios ir neprofesionalioms kalbos redaktorėms. Aišku suprantama, kad tokioje storoje knygoje kaip „Graudaragio užkalbėjimas“ (463 psl.) neišvengiamai atsiras kokių nors korektūros ar smulkių stiliaus klaidų, bet vis tik būtų įmanoma daugelio jų išvengti, ypač kai kalbame apie geriausiomis nominuotas knygas. Rinkdamos knygas stengėmės atsižvelgti į tai, kad tekste bent jau nebūtų didžiųjų kalbos klaidų.

Dėkoju už pokalbį!

                                                          Kalbino Goda Baranauskaitė-Dangovienė