Knygų iliustruotojai retai kviečiasi kritikus į savo vakarėlius

2023 m. gegužės 09 d.
Vinco Aurylos premiją kasmet teikia Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius už geriausius metų pasiekimus vaikų literatūros, knygos meno, bibliotekininkystės, literatūros sklaidos ir skaitymo skatinimo srityse. 2022-ųjų premija paskirta dailėtyrininkei dr. Jolitai Liškevičienei už vertybišką vaikų knygos meno refleksiją ir sklaidą.

Su dailėtyrininke apie vaikų knygų iliustracijas, vaizdo ir teksto susikalbėjimą, santykius su iliustratoriais ir pastarųjų metų darbus kalbėjosi Audronė Macijauskienė.

Pirmiausia noriu paklausti, kuo Jus patraukė vaikų knygų iliustracijos, kodėl būtent joms, šalia kitų tyrinėjimo sričių, skiriate dėmesį?

Vaikų knyga mano akiratyje atsirado palyginus vėlai, 2010 m., kai Lietuva buvo pakviesta dalyvauti Bolonijos vaikų knygų mugėje viešnios teisėmis ir pradėjo ruošti savo prisistatymo programą. Sudaryta programos komisija nusprendė Lietuvos menininkus pristatyti trimis parodomis: šiuolaikinių dailininkų, kuriančių vaikų knygų srityje, atskirai pristatyti jaunuosius menininkus, tik baigusius studijas ir pasirinkusius vaikų knygas savo kūrybos sritimi, ir surengti istorinę parodą, iš kur mes atėjome, kitaip tariant, pristatyti Bolonijos vaikų knygų mugei ištakų parodą – menininkus, kurie buvo garsūs sovietmečiu ir pelnė apdovanojimus, pramindami šios srities kūrybos kelią ateinančioms kartoms.

Man teko dalyvauti prie dviejų projektų – šiuolaikinių dailininkų ir istorinės parodos. Komisija, kurioje buvau ir aš, atrinko dailininkus ir jų ryškiausius darbus, taip sudarydami nacionalinę vaikų knygų iliustruotojų darbų kolekciją. Katalogui parašiau įžanginį straipsnį, Processoffice architektai sukūrė puikią modernią architektūrinę ekspoziciją, o paroda suskambėjo Bolonijos knygų mugėje savo šviesiu, atviru ir nauju įvaizdžiu, dar nematytu mums patiems, kvietė pažinti Lietuvos iliustracijos meną.

Mums patiems buvo sunku suprasti, kokia ta Lietuvos vaikų knygų iliustracija, kiek ji savita ar būdinga mūsų regionui, kiek ji vakarietiška? Šiuos klausimus kėlėme ir parodoje, kurioje jau meno istorikės žvilgsniu reikėjo įvertinti Lietuvos pokario ir sovietmečio vaikų knygų iliustraciją, čia kartu su kolege menotyrininke Giedre Jankevičiūte turėjome progos pervesti visas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas vaikų knygas – mūsų vaikų knygų aukso fondą, kuris suteikė mums didžiausią malonumą, ypač tuomet, kai atsiversdavai savo vaikystės knygą. Ši meilė vaikų knygai gimė iš karto, tereikėjo vėliau moksliškai jas sudėlioti į atskirą pasakojimą. Ir surengta paroda, ir atspausta parodos knyga, manau, yra puikūs Lietuvos vaikų knygos istorijos ir jos reprezentacijos pavyzdžiai.

Nuo ko pradedate skaityti, vertinti iliustruotą knygą? Ir kiek svarbus pats literatūros kūrinys? Ar kritiškai skaitote vaikams skirtus tekstus?

Be abejo, pirmiausia pamatau vaizdą – jis yra ir raktas į knygą, ir į mano pasirinkimą. Blogos viršelio iliustracijos iš karto atstumia, tokios knygos net nesinori imti į rankas. Vaizdas man atveria kelią ir į tekstą, jį visuomet skaitau jau pervertusi knygą ir susipažinusi su jos iliustracijomis.

Ar pasitaiko knygų su labai geromis iliustracijomis, bet neįtraukiančiu turiniu? Ar gali iliustracijos „ištempti“ literatūriškai nebrandų kūrinį?

Leidyboje pasitaiko įvairių variantų – stiprus tekstas, bet prastos iliustracijos, ir atvirkščiai – geros iliustracijos, bet tekstas šiaip sau. Bet kai geros iliustracijos ir puikus tekstas susijungia, tuomet kažkas įvyksta, pradeda veikti savita abiejų sinergija, tekstas ir vaizdas tarsi susikabina – tuomet ir pavyksta knyga, kurią norisi skaityti ir gerėtis.

Tokių variantų iš tiesų pasitaiko ne taip dažnai, iš gausybės metų derliaus tik 10–15 knygų apie kurias verta kalbėti, o  perliukai – vos keli, kurie vėliau įsirašo į Lietuvos vaikų knygų aukso fondą. Be abejo, iliustracijos suteikia tekstui formą, kai pavyksta tekstui įgyti „gerą vaizdinę formą“, skatinančią vaiko fantaziją, o ne ją uždarančią – tuomet galime sakyti, kad knyga pavyko. Materialus knygos kūnas irgi svarbus – šriftas, formatas, popierius, knygos maketas, jie mažiau matomi neprofesionalui, tačiau irgi prisideda prie knygos išvaizdos kokybės.

Kaip vertinate pastarųjų metų vaikų ir paauglių knygų iliustracijas? Kas jose žavi, o kas nelabai? Ar džiugina grafinių novelių, komiksų knygų, skirtų vyresniems vaikams ir paaugliams gausėjimas?

Visos geros meninės formos knygos turtina ne tik skaitytoją, ugdo jo estetinį skonį, bet ir kelia Lietuvos knygos kultūrą. Jei palygintume dabartinę knygos išvaizdą, spaudos kokybę su sovietmečiu, jos skiriasi kaip diena ir naktis. Anksčiau dailininkai bijodavo pamatyti atspaustą knygą, nes iliustracijų originalai nuo atspaustų knygoje skirdavosi labai stipriai, o dabar spaudos kokybė dar kartais ir pagerina originalus, galima paryškinti spalvas, kontrastus, kontūrus ir panašiai. Taigi šiandieniniai vaikai turėtų būti žymiai laimingesni, kaip ir iliustracijų kūrėjai, nes knygos įvairesnės, jų tekstai nevaržomi cenzūros, bet dėl to į knygos pasaulį ateina ne vien profesionalai, bet ir mėgėjai bei įvairūs knygų rašinėtojai ir paišytojai. Todėl ir pasirinkimas tampa labai didelis – nuo visiško šlamšto iki puikių knygų. Visi žanrai yra puikūs, jei tik sukurti profesionalų.

Nors grafinės novelės Lietuvoje dar išgyvena žanro „vaikystę“, tai gana jaunas žanras, bet kartu jau turime kūrėjų, kurie specializuojasi komikso srityje, juos gerai atpažįstame, laukiame naujų knygų. Tarkim, Linos Itagaki braižą puikiai žinome, juo žavimės, nors ji gali būti skirtinga, kai žiūrime į „Sibiro haiku“, „Grybo auksą“, ar „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“. Viktorija Ežiukas, Miglė Anušauskaitė taip pat kuria šiame žanre, jame irgi daug savito braižo ir meninės estetikos. Kūrėjų gausėjimas džiugina, žinoma, norisi, kad ir skaitytojus tai džiugintų, kad jie lauktų ir sirgtų už savo mylimas knygas, dailininkus ar vieną kitą mylimą žanrą, tarkim, grafines noveles.

Jolita Liškevičienė. IBBY Lietuva nuotr.
Jolita Liškevičienė. IBBY Lietuva nuotr.

Koks Jūsų santykis su dailininkais, iliustracijų vaikams kūrėjais? Tikriausiai ne visi geranoriškai priima dailėtyrininkės vertinimą ar juo labiau – kritišką žvilgsnį?

Aišku, dailėtyrininkas vertina iliustracijas platesniame meno kontekste, stengiasi neįsipainioti į kūrybos virtuvę, žiūri į jas tarsi iš šono. Santykiai su iliustruotojais formuojasi įvairiai: vieni tampa draugais, kiti – vengia bendravimo, treti nedrįsta kreiptis, kai kas vertina gerą žodį, o kritika kai ką verčia pasitempti. Nors iliustruotojai retai kviečiasi kritikus į savo vakarėlius. Skirtingai nuo teksto, redaktorius dar gali pagražinti žodį, sakinio struktūrą, o kritikas – niekuo neprisideda prie iliustracijų pagerinimo, tik prie nuotaikos pabloginimo, kai prastai atsiliepia apie dailininko darbą.

Įdomu skaityti Jūsų parengtas vaikų knygų iliustracijų apžvalgas „Rubinaičio“ žurnale. Esate viena iš nedaugelio vaikų iliustracijų tyrėjų Lietuvoje, kaip manote, ar netrūksta profesionalų žvilgsnio į vaikų knygų iliustraciją? Ko labiausiai pasigendate?

Tas apžvalgas „Rubinaityje“ mums pavyksta kartu su dailėtyrininke Dalia Karatajiene aptarti, mes tarsi bėgame vieną estafetę, kas dvejus metus apžvelgiame vaikų knygų metų derlių. Paskutiniuosius dvejus metus kaip tik Dalia dalinosi savo įspūdžiais, ateinantys dveji – bus mano. Gal komisija ir neteisingai pasielgė – turėjo įvertinti Dalios darbą, dabar šis įvertinimas bus man kaip avansas, o kartu – įpareigojimas dirbti vaikų knygos labui. Didesnis būrys menotyrininkų, kurie skirtų dėmesio vaikų knygų iliustracijoms, nepakenktų, bet gal užaugs jaunų kritikų karta, kuriai vaikų knyga bus svarbi jų gyvenimo dalis.

Paskutinis klausimas – kaip jaučiatės gavusi Vinco Aurylos premiją ir ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Ši premija atėjo netikėtai, tikrai negalvojau, kad galiu būti įvertinta. Man kaip tik atrodė, kad aš per mažai dėmesio skiriu vaikų knygai, turėčiau būti aktyvesnė, gal reiktų socialiniuose tinkluose dalintis savo pastebėjimais, apžvelgti reikšmingesnes parodas ar panašiai. Nors, kita vertus, kasmet pavyksta parašyti vieną kitą tekstuką apie atskiras vertingas knygas, rengti iliustracijų parodas, prisidėti prie kitų renginių, susijusių su vaikų knyga, tarkim, pernai kartu su Ieva Babilaite ir galerija „Kairė-dešinė“ surengėme iliustracijų trienalę nauju pavadinimu „O imago!“, o jos kataloge apžvelgiau paskutiniųjų trejų metų Lietuvos knygų iliustracijų tendencijas. Neabejoju, kad šie darbai darbeliai, lašas po lašo ir užaugino man Vinco Aurylos premiją!

Ačiū už atsakymus!

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai