Kovo 30 d. jaunimo rašytojas Kevinas Brooksas mini jubiliejų
Britų jaunimo rašytojas Kevinas Brooksas (g. 1959 m. kovo 30 d.) gimė Ekseterio priemiestyje, pietvakarinėje Anglijos dalyje, ir yra vidurinysis vaikas iš šeimoje gimusių trijų sūnų. Būdamas vienuolikos gavo stipendiją mokytis Ekseterio miesto mokykloje, kur, nepritapdamas prie kitų mokinių, daugiausiai iš pasiturinčių šeimų, laisvą laiką leisdavo atsiskyręs ir priebėgos ieškodamas knygose. Vėliau studijavo psichologiją ir filosofiją.
Pirmoji K. Brookso knyga „Martynas Pigas“ pasirodė, kai autoriui buvo keturiasdešimt treji. Kaip neretai nutinka su vėliau išgarsėjusiais, vertinamais autoriais, pirmosios knygos leidyba nebuvo rožėmis klota ir tikinčiųjų jos sėkme iš pradžių neatsirado – „Martyno Pigo“ rankraštį atmetė visi Jungtinės Karalystės leidėjai1. Tačiau vos tik debiutinis romanas galiausiai išvydo dienos šviesą, autorius kaipmat sulaukė sėkmės ir pripažinimo – knyga buvo nominuota Karnegio medaliui. Tiesa, tąsyk K. Brooksas medalio negavo, negavo jo ir dar du kartus, kai buvo nominuoti kiti jo kūriniai. Tačiau 2014 m. jam buvo įteiktas šis apdovanojimas už knygą „Bunkerio dienoraštis“.
Galima drąsiai teigti, kad lietuvių skaitytojai išties mėgsta ir vertina K. Brookso kūrybą – turime septynias šio autoriaus knygas išverstas į lietuvių kalbą, o 2011 m. ir pats rašytojas lankėsi mūsų šalyje, buvo tarptautinės Vilniaus knygų mugės svečias.
Kuo K. Brookso romanai tokie patrauklūs, įtraukiantys? Tai nėra skaidrūs, viltingi, optimistiniai kūriniai. Net ir tipiškais paauglių romanais – tokiais, kuriuose vaizduojamas šeimos gyvenimas, santykiai su draugais, problemos mokykloje, brendimo kančios, – jų nepavadinsi. Nors kai kurių išvardytų temų ir esama, bet jos blankios ir tolimos, lyg scenovaizdžio dalis, o štai kaip pagrindinę temą autorius renkasi netipinius, dažniausiai sukrečiančius, baugius, pavojingus įvykius, ir jų šviesoje vaizduoja paauglį, priverstą (iš)gyventi neįprastas, šviesmečiais nuo kasdienybės nutolusias situacijas. Galima sakyti, savo kūriniuose K. Brooksas analizuoja jauno žmogaus pasaulėvoką, jausmų pasaulį, vaizduodamas savo pagrindinius herojus tokiose situacijose, kurių daugelis skaitytojų tikriausiai niekuomet nepatirs (matyt, ir pats autorius jiems to nelinkėtų). Vis dėlto susitapatinimo, atpažinimo galimybių K. Brookso romanuose apstu – rašytojas meistriškai perteikia paauglio mąstyseną, jos virsmą neįprastomis aplinkybėmis, o kartu – bene kiekvienam atpažįstamus jausmus, išgyvenamus šiame žavingame ir komplikuotame žmogaus amžiaus tarpsnyje, kai natūraliai ar aplinkybių verčiamas turi susivokti esąs kone suaugęs.
Į lietuvių kalbą išverstos K. Brookso knygos – tai savotiškos intriguojančios, nuo pat pirmųjų sakinių įtraukiančios detektyvinės istorijos (tiesa, tik viena jų įvardijama kaip detektyvinis romanas), per kurias skaitytojas keliauja užgniaužęs kvapą, spėliodamas ir tikriausiai niekuomet neatspėjantis, kokia linkme viskas galiausiai pakryps – autorius neabejotinai yra pabaigų kūrimo meistras. Romanuose akivaizdžiai kartojasi tam tikros temos, elementai, pasakojimo aspektai: istorija pasakojama pirmuoju asmeniu – iš vaikino ar merginos perspektyvos; pagrindiniai veikėjai dažniausiai gyvena su vienu kuriuo nors iš tėvų arba tėvų neturi, gyvena nuo jų atskirai; kiekviename romane tiesiogiai ar nebūtinai veikia alkoholis ir / arba narkotikai (tačiau pagrindinis veikėjas niekada nėra nuo jų priklausomas); merginos – ypač jei jos ne pagrindinės veikėjos – vaizduojamos kaip kietos blogiukės, turinčios žalingų įpročių, tačiau kerinčiai gražios, fatališkos, o giliai viduje – geros, išsiilgusios paprasto gyvenimo; pagrindiniai veikėjai kone visuomet yra uždaro būdo, nepritampantys tarp bendraamžių, bet ir to nesiekiantys; kai kuriuose romanuose randasi čigonų leitmotyvas; neretai vaizduojamos situacijos, kai veikėjai randa Bibliją spintelėje prie lovos (bet jos neskaito, tik pasklaido arba iškart padeda atgal).
Lietuvių skaitytojų pažintis su K. Brookso kūryba prasidėjo nuo pat pirmojo rašytojo romano „Martynas Pigas“. Matyt, nesunku suprasti priežastis, kodėl, anot autoriaus, šios knygos rankraštį iš pradžių atmetė visi Jungtinės Karalystės leidėjai. Debiutiniame K. Brookso romane pasakojama apie keturiolikmetį vaikiną nepavydėtina pavarde, mėgstantį detektyvinius filmus ir romanus, gyvenantį su agresyviu, smurtaujančiu tėvu alkoholiku. Ir štai kartą, likus savaitei iki Kalėdų, girtas ir įsiutęs tėvas užpuola sūnų: „Sureagavau nevalingai. Kai stryktelėjau į šalį, jo žemyn nukreiptas kumštis tik per plauką prašovė pro šalį. Tada, kai jis iš inercijos lėkė pro mane, aš stumtelėjau jį į nugarą. Instinktyvus savigynos judesys. Nieko daugiau. Vos paliečiau jį.“ (p. 36) Tėvas perskrieja kambarį, trenkiasi galva į židinio sienelę, susižeidžia ir miršta vietoje.
Atrodytų, tai kvapą gniaužianti pasakojimo pradžia – tokia scena puikiai tinka pradėti istoriją apie prisikentėjusio naujai iškepto našlaičio naują gyvenimą ir jo laukiančius atradimus. Tačiau Martynas nesąmoningai situaciją dar paaštrina, nesikreipdamas į policiją ir nekviesdamas greitosios. „Žinau, ką jūs manote. Kodėl aš nepaskambinau 999, neiškviečiau greitosios pagalbos? […] Nežinau. Tiesiog nežinau. Patenkinti?“ (p. 38) Įtampos – ir, be abejonės, įdomumo – padaugėja, kai neilgai trukus po nelaimingo atsitikimo į svečius užsuka Martyno kaimynė ir vienintelė draugė bei slapta meilė pora metų už jį vyresnė Aleksė. Be abejo, ji įkalbinėja šį kreiptis į atitinkamas instancijas, net siūlosi tai padaryti už jį, tačiau Martynas atsisako – jis bijo būti apkaltintas nesikreipęs iškart nutikus nelaimei ir nė kiek ne mažiau bijo būti atiduotas į globos namus arba „bjaurios, pasiutusios, beprotės“ tetulės Džinės globai.
Kitą rytą tarp reklaminio su paštu atnešto šlamšto Martynas randa ir tėvui adresuotą laišką, kuriame rašoma, kad kažin kokia mirusi jo giminaitė testamentu ponui Pigui paliko trisdešimt tūkstančių svarų. Ši žinia pakreipia visą istoriją dar įtemptesne vaga – Martynas suvokia, kad tokia pinigų suma jam garantuotų galimybę pabėgti kur nors į užsienį ir laisvę, o juk tėvas, sugriovęs jam ligšiolinį gyvenimą, būdamas gyvas, net neprasitartų apie šiuos pinigus. Tad gimsta planas – apsimetus tėvu banke atsiimti pinigus, o velionį kur nors nukišti, kad atrodytų miręs nelaimingo atsitikimo metu. Patrauklus likimo ilgai skriausto ir gyvenime pasimetusio protagonisto vaizdavimas bei meistriškas juodasis humoras skaitytoją verčia būti savotišku Martyno Pigo bendrininku. Gražioji Aleksė, trokštanti būti aktore kaip ir jos šlovės likučius begraibanti mama, sutinka padėti savo jaunajam draugui įvykdyti pastarojo planą – juk Martynas dar kone vaikas, o ji vyresnė, vairuojanti automobilį ir taip pat neatsisakytų pinigų. Dėl aistros detektyvams Martynas žino ir nuspėja daugelį dalykų, svarbių slepiant įkalčius, tačiau gyvenimas ir pasirinkta bendražygė pasirodo besą nenuspėjami, o jo paties pradėta istorija irgi pakrypsta netikėta linkme.
Kaip teigia pats rašytojas, savo antrąjį romaną „Lukas“ jis pradėjęs rašyti, kol dar nebuvo išleistas pirmasis, o šios knygos idėją jau daug metų buvo nešiojęsis galvoje2. Šie du K. Brookso kūriniai išties skiriasi. Galima sakyti, kad „Lukas“ apima daugialypį, itin platų visuomenės aspektą kito(kio) atžvilgiu, o ši visuotinai aktuali tema plėtojama perkėlus ją į nedidukę bendruomenę, kurioje, kaip ir visur, apstu savų taisyklių, tradicijų, tarpusavio santykių ir kitokio požiūrio į atvykėlius. Kūrinio „Lukas“ pasakotoja – mergina, šešiolikmetė Keitė (Keitlina), pasakojamų įvykių metu buvusi dar penkiolikos. Ji gyvena su išgeriančiu tėvu, kuris „rašo knygas paaugliams, arba ‚beveik suaugusiems‘, kaip jas mėgsta vadinti knygynuose“ (p. 20), maža to, „jis gyvena su giliai įsišaknijusiu liūdesiu“ (p. 24); mama žuvo per automobilio avariją. Keitė turi ir vyresnįjį brolį Dominiką, kuris tuo metu kaip tik buvo grįžęs po pirmųjų metų universitete.
Mergina, tėvo patarta, užrašo, išpasakoja, paleidžia tai, kas nutiko praeitą vasarą, broliui grįžus namo atostogų. Tiesa, vienas konkretus jų gyvenamoje nedidukėje Heilo saloje nutikęs dalykas – toli gražu ne viskas, kadangi kaip tik tuo metu Keitė pastebi ir aplink save besikeičiantį pasaulį, o tiksliau – nesikeičiančią save: geriausia draugė Bilė tampa kone neatpažįstama, vaidina suaugusią, eksperimentuoja su alkoholiu, narkotikais ir vyresniais vaikinais, iš studijų grįžęs brolis suvis sunkiai atpažįstamas ir nutolęs, tėvas vis giliau grimzta į savo liūdesį ir rašymą. Negana to, netikėtai pasirodęs niekam anksčiau nematytas jaunuolis taip pat nežada nieko gera. Nežinia, kas tas atklydėlis, kur jis gyvena, kuo verčiasi, ko ieško šioje saloje.
Galų gale vienas po kito ima vykti nemalonūs incidentai, dėl kurių visa salos ir šalia esančio miestelio bendruomenė linkusi kaltinti tą iš nežinia kur atsibasčiusį „čigoną“. Priešiškumas atvykėliui dar labiau išauga, kai šis išgelbėja skęstančią mergaitę, o pastarosios motina apkaltina Luką bandžius ją nuskriausti. Keitė su tėvu matė, kaip viskas buvo iš tiesų, ir matė ne jie vieni, tačiau aršios skendusios mergaitės motinos šalininkų daugėja tiesiog akyse. Porą kartų Keitei tenka laimė pabendrauti su visų smerkiamu bastūnu, ir šis jai paaiškina: „Žmonėms nepatinka, kai jie nežino, kas tu toks. Jie nemėgsta dalykų, kurių neįstengia suprasti. Tai juos gąsdina. Jiems geriau pabaisa, kurią visi pažįsta, negu paslaptis, kurios nesupranta. Tokiose vietose kaip ši baimė įsitvirtina ir plinta. Ji minta savimi.“ (p. 150)
Engiamas ir persekiojamas, slapstydamasis Lukas saloje išbūna ilgiau, nei galbūt ketintų – jis nori dar kažkuo padėti, šįkart konkrečiai Keitei, jos broliui, šeimai. Ir iš tiesų – Dominikas įsivelia į vietinių jaunuolių gaują, vienas jos narių bando išprievartauti Keitę, vėliau randama smarkiai sužalota kita mergina. Keitė ir jos tėvas žino, kad Lukas niekuo dėtas, tačiau kaip tokiais atvejais linkusi elgtis visuomenė, bendruomenė?.. „Luke“ nuostabiai dera tikroviškas paauglio pasaulio vaizdavimas, jo gyvenama aplinka, įvykių realumas ir kone biblinis nuodėmių atpirkėjo motyvas, atveriantis galimybes įdomioms analizėms, interpretacijoms, tapatinimuisi.
Romane „Kendė“ iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaizduojama paaugliškos meilės istorija, tačiau, kaip įprasta K. Brookso kūriniams, iš tikrųjų šiame pasakojime užgriebiamos gilios, tamsios, baugios, paprastam paaugliui (kaip ir pagrindiniam veikėjui penkiolikmečiui Džo) įprastai nepažinios temos – prostitucija, prekyba narkotikais, kritinė priklausomybė nuo kvaišalų. Taigi, tykus, ramus, muziką mėgstantis ir jaunuolių roko grupėje gitara grojantis Džo iš Heistono, kuriame gyvena su tėvu ginekologu ir vyresne seserimi Džina, dirbančia slauge ligoninėje (tėvai išsiskyrę ir mama gyvena atskirai, nors vaikšto į pasimatymus su tėvu), traukiniu atvažiuoja į Londoną, kad tėvo pažįstamas gydytojas padėtų jam išgydyti ant riešo iššokusį gumbą. Su žemėlapiu rankose spėliodamas, kur tiksliai jam eiti, vaikinas pamato merginą, kurios šypsena „kiaurai pragręžia širdį“. Vėliau ta mergina pagiria jo keistą kepurę, o visai netrukus atsiranda šalia greito maisto užkandinėje.
Ir štai jau per patį pirmąjį jų – Džo ir Kendės – susitikimą įvyksta nemalonus incidentas, kai prie jų priėjęs milžiniškas juodaodis ima kamantinėti merginą. Vėliau, grįždamas namo, Džo mąsto: „Nuo to niekur nepabėgsi – Kendė prostitutė, o Igis jos suteneris. Ir daugiau nėra ko pridurti. Labai trumpa istorija – vaikinas susitinka merginą, mergina jam nusišypso, jis nuperka jai spurgą, ji pakutena jam pirštus, jis susileidžia; tada ateina suteneris, mirtinai prigąsdina vaikiną ir šis keliauja namo jausdamasis likęs kvailio vietoje. Pabaiga. Taip viskas turėjo baigtis.“ (p. 39) Be abejo, istorija taip nesibaigia, tai tik nejauki ir nelabai romantiška jos pradžia.
Toliau, kaip ir įprasta šio autoriaus kūriniuose, pasakojimas vystosi nenuspėjamais vingiais, o įtampa vis auga. Džo vėl susitinka su Kende, kartu jie aplanko zoologijos sodą, kur ši mergina vis dėlto pasirodo besanti švelni, jautri būtybė, ir dėl to dar giliau įkrinta Džo į širdį. Šis ne itin sumoja, kaip turėtų elgtis – gyvenime jį mažai kas domina, išskyrus muziką, jis geraširdis, naivus, savotiškas autsaideris, paguodą randantis tik brazdindamas gitarą. Kai po vieno grupės, kurioje groja Džo, koncerto Kendė dingsta iš jo akiračio ir nelieka nė menkiausių abejonių, kad jos suteneris tikriausiai prieš ją smurtauja ir laiko paslėpęs, idealistas Džo leidžiasi į aklas merginos paieškas, pėdindamas nepažintomis Londono gatvėmis ir bandydamas atrasti reikiamą namą tik iš neaiškių pasakojimų nuotrupų. Tai, ką jis randa, yra gana įprasta londonietiška landynė, kurioje gyvena jaunos prostitutės, priklausomos nuo sutenerio, praradusios tapatybes, dokumentus, savigarbą ir dirbančios už jų gyvybę palaikančią narkotikų dozę. Ryžtingai nusiteikęs išgelbėti Kendę iš šio siaubingo liūno, Džo įkalba ją sprukti, pasislepia jo šeimai priklausančiame vasarnamyje ir kartu išgyvena jos agoniją bandant nutraukti narkotikų vartojimą. Be abejo, po viso to neseka „ilgai ir laimingai“, antraip tai būtų ne K. Brookso kūrinys. Galbūt ir neužgriebdamas tokių pamatinių, esminių temų kaip romane „Lukas“, vis dėlto šiame kūrinyje autorius nepagražindamas ir neromantizuodamas rodo visą nepilnamečių prostitucijos ir priklausomybės narkotikams siaubą, pasaulį, kuriame taip pat gyvena paaugliai, pasaulį, pribloškiantį skaitytoją savo realumu.
Romanas „Būtybė“ iš visų į lietuvių kalbą išverstų K. Brookso knygų išsiskiria labiausiai. Čia vaizduojamas šešiolikametis Robertas, kurio balsu ir pasakojama istorija, sunkiai įsivaizduojamas kaip būtent tokio amžiaus jaunuolis. Be abejo, pats pasakojimas taip pat ne iš paprastųjų. Viskas prasideda ligoninėje, kur Robertas iš savo įtėvių namų atvyksta endoskopijai, tačiau jos metu, išgirdęs gydytojų ir kažkokių pašalinių žmonių balsus, o vėliau ir pamatęs vyrus su pistoletais, susivokia esąs ne šiaip paprastas pacientas. Ir nors kol kas nesupranta, kas iš tiesų vyksta ir ką ketina daryti šie grėsmingai atrodantys žmonės, Robertas sprunka iš ligoninės. „Greitai jie bus visur. Jie ieškos manęs. Tikriausiai dar neieško. Bet greitai ims ieškoti. Jų bus pilna visur. Visur, kur aš būsiu ir kur apskritai galėsiu atsidurti. Jie stebės ir lauks.“ (p. 46) Taip mąstydamas bėglys neklysta – netrukus užverda veiksmo filmo vertos gaudynės, o besislapstantis jaunuolis stengiasi suvokti, kas jis toks, kaip nugyveno savo ligšiolinį gyvenimą keisdamas namus ir globėjus, kur galėtų pasislėpti taip, kad šios neabejotinai didelės ir galingos organizacijos pakalikai jo nerastų.
Nei skaitytojas, nei pats Robertas ne(su)žino, kas iš tiesų vyksta ar galimai įvyko anksčiau – aišku tik tai, kad Roberto pilve yra keistų dalykų, kurių įprastai pas žmones nebūna. Pagrindinis veikėjas kvestionuoja savo žmogiškumą – gal jis tiesiog kažkokia būtybė? Tačiau ir apie tai nėra kada per daug mąstyti, nes reikia bėgti, slėptis, o netrukus – ir dangstyti vis gausėjančius pėdsakus ir įkalčius. Tiesa, pakankamai greitai jis bėga nebe vienas, o kartu su Ede, keleriais metais vyresne gražuole dokumentų padirbinėtoja. Iš pradžių vienas kitu nepasitikėdami, vėliau jiedu tampa bendrininkais ir galiausiai pasprunka į Techedą, mažą kaimelį Kanarų salose. Pakeitę savo tapatybes, išvaizdą, abu turintys tam savų priežasčių, Robertas ir Edė pradeda gyventi ramų gyvenimą, susiranda darbus, net ima lankytis bažnyčioje. Tačiau rojus žemėje neegzistuoja…
„Būtybė“ neabejotinai įtraukianti, žmogiškumo klausimus kelianti knyga, tačiau čia sunkiau tapatintis su pagrindiniu veikėju, vaizduojamais įvykiais, neužkabinamos čia ir autoriui įprastos socialinės, giluminės visuomenės temos. Tai veikiau bruksiškas veiksmo detektyvas, tačiau knyga dėl to nė kiek nenukenčia – autoriaus stilius, nuolatinė įtampa ir pasakojimo baigtis neturėtų nuvilti.
Knygoje „Mirusiųjų kelias“ pasakojamos istorijos stiliumi bei aplinkybėmis artimos vesternui, nors veiksmas vyksta Anglijoje. Du broliai, pasakotojas keturiolikmetis Rubas (Rubenas) ir vyresnysis jo brolis septyniolikmetis Koulas, netikėdami policijos pastangomis išspręsti jų devyniolikmetės sesers Reičelės išprievartavimo ir nužudymo bylą, patys leidžiasi ieškoti tiesos į Dartmuro kaimelį, kur ir nutiko nelaimė. Broliai – pusiau čigonai, jų tėvas, dėl meilės paaukojęs klajoklišką gyvenimo būdą, dabar sėdi kalėjime. Motina jaunesnįjį sūnų išleidžia su vyresnėliu tik dėl to, kad pati jaustųsi saugiau dėl Koulo, kadangi šis – nuožmus ir užsispyręs, jam nesvarbu gyventi ar mirti, jis tenori tiesos ir parsivežti sesers lavoną. Rubas daugeliu atžvilgiu nepanašus į brolį – jis švelnesnis, tylesnis, nepalyginamai jautresnis, maža to, turi keistą gebėjimą jausti kitus žmones: „Tai nutinka ne visada, ryšys atsiranda ne su visais. Tiesą sakant, labai retai pajuntu ryšį su svetimais. Dažniausiai juntu Koulą. Kartais jaučiu mamą, rečiau – tėvą, bet brolį suvokiu stipriausiai.“ (p. 8) Anksčiau niekada nejusdavęs tokio paslaptingo ryšio sus seserimi (kadangi su ja šeimoje sutarė bene geriausiai), pirmą kartą jį patyrė jau seseriai mirus, ir ne vien su ja – šalia dar buvo ir ją sučiupęs Miręs Žmogus.
Žinodami tik skurdžias policijos atskleistas nusikaltimo nuotrupas, broliai leidžiasi į nesvetingą, mažą, uždarą kaimą, kur, kaip paaiškėja, egzistuoja savos griežtos taisyklės, o labiausiai ten nepageidaujami asmenys – visokie atėjūnai, juolab paaugliai, reikalaujantys kažkokios teisybės. Nuo pat pradžių tampa aišku, kad savarankiškas bylos tyrimas tikrai nesusideda iš mandagių klausinėjimų ar pėdsakų ieškojimų – vyresnėlis Koulas pasiėmė iš namų ginklą, ir jo jam prireiks. Nors nestinga įtampos ir smurto, pasakotojas Rubas spėja apmąstyti šeimos santykius, savo vietą pasaulyje, žmonių uždarumą ir abejingumą, jų norą pralobti. Itin jautriai, kone liūtaširdiškai vaizduojama brolių meilės galybė. Šiame romane K. Brooksui neabejotinai pavyko vesterniškos įtampos persmelktą ir iki pat pabaigos neišgliaudomo nusikaltimo istoriją papasakoti per mylinčio brolio jautrios sielos prizmę.
„Juodojo triušio vasara“, kaip ir kiti rašytojo kūriniai, nuo pirmųjų puslapių skaitytoją įtraukia į painų, iki paskutinės akimirkos lengviau atsikvėpti neleidžiantį tamsų, šiurpulingą nuotykį. Tiesa, šis K. Brookso romanas iš kitų išsiskiria net keliais svarbiais aspektais. Knygos pagrindinis veikėjas ir pasakotojas penkiolikmetis Pitas turi abu tėvus ir jie visi kartu gyvena tarytum normali šeima, be to, nė vienas jų neturi jokios priklausomybės (išskyrus tai, kad mama slapčia nuo tėčio rūko). Taip pat Pitas nėra visiškas atsiskyrėlis ir nepritapėlis – jis turi draugų ir net geriausią draugą Reimondą.
Taigi, prasidėjus vasaros atostogoms Pitas lyg ir nieko neveikia: „Mąsčiau taip: dienos ir naktys prabėgs, nesvarbu, veiksiu ką ar ne.“ (p. 7) Tačiau šį tingų, netgi įnirtingą nieko neveikimą sutrukdo telefono skambutis – Nikolė, dar visai neseniai buvusi gera draugė, netgi beveik mergina, kviečia paskutinės miestelio mugės dienos vakare susitikti sename jų bendros šutvės štabe. Netrukus Nikolė su dvyniu broliu Eriku kraustysis gyventi į Paryžių. Pitas norėtų eiti tik su savo draugu, visų laikomu keistuoliu Reimondu. Šis lėtesnis, uždaresnis nei kiti, be to, labai myli savo juoduosius triušius – mirus vienam, įsigyja naują, ir visi jie jam – lyg tas pats pirmasis. Vis dėlto kvietimas skamba keistai – anksčiau daugybę laiko kartu leidusi šutvė juk pastaruoju metu beveik nebendravo.
Susitikę jaunuoliai bendraudami ratu siunčia svaigiuosius gėrimus ir suktinę, be to, kaip paaiškėja vėliau, vienas jų siuntė ir butelį tekilos, pagardintą narkotikais. Tad nenuostabu, kad vėl sukilus seniems jausmams ir užplūdus keistoms haliucinacijoms, galiausiai susipykus ir išsiskirsčius, vakaras taip paprastai nesibaigia. Be to, po pasisėdėjimo buvo tartasi eiti į mugę, o Pitas, savo didžiam apmaudui, iš akių pametė Reimondą, už kurį visada jautėsi atsakingas. Kitą dieną paaiškėja, kad Reimondas dingęs, o jo triušis žiauriai nugalabytas. Dingusi ir tuo metu miestelyje besisvečiavusi visų jaunuolių pažįstama bendraamžė. Ji – garsi aktorė ir jos kaipmat imamasi ieškoti, o apie Reimondą nutylima.
Pats Pitas vargiai prisimena, kas tiksliai įvyko tą naktį, o jei ir ką prisimena – nepasakoja savo tėčiui policininkui. Tad tyrimas ir spėlionės, apklausos ir bandymai atgaivinti prisiminimus tarytum vyksta keliais lygmenimis. Vis dėlto daugiausiai atranda pats Pitas, lyg su kaupu ( tik visai nemielu ir bauginančiu) atsigriebdamas už savo nieko neveikimą. Verta paminėti, kad tai viena tų knygų paaugliams, kurią neprošal paskaityti ir jų tėvams, – šiaip, dėl viso pikto.
Karnegio medalį autoriui pelniusiame romane „Dienoraštis iš bunkerio“ pasakojama, rodos, neįtikėtina, bet visai įmanoma istorija – septyniolikmetis Lainas, turtingo tėvo rašytojo sūnus, prieš kurį laiką pabėgęs iš namų ir gyvenantis Londono gatvėse, vieną rytą padeda neva aklam vyrui įkelti į furgonėlį lagaminą, o paskui atsibunda keistame baugiame bunkeryje ir suvokia buvęs užmigdytas. Lainas įtaria, kad bunkeris randasi po žeme, čia yra šeši kambariukai, vonia ir virtuvė. Ir liftas. Šiuo liftu ilgainiui nuleidžiami dar penki apsvaiginti, apgaule į spąstus įvilioti įvairaus amžiaus žmonės, tarp jų – ir devynerių metų Dženė. Tarp visų įkalintųjų – jokio akivaizdaus ryšio. Bunkeryje – jokių galimybių pabėgti.
Lainas, radęs popieriaus, aprašo bunkerio gyvenimą, jį tai veikia raminamai: „Mane užliejo kvaila neapykanta. Net šitai, šita kvaila užrašų knygutė, šitas dienoraštis, kad ir kas čia būtų. Nekenčiu šios knygutės. Turiu omeny, kokia prasmė? Kam aš rašau? Kas jūs? Kodėl su jumis kalbuosi? Kaip man padėsite? Niekaip. Mažiau nei niekaip.“ (p. 60) Tačiau Lainas ir toliau rašo, o ir pats skaitytojas jaučiasi vis labiau bejėgis. Akivaizdu, kad dienoraščio rašymas veikia kaip terapija – Lainas prisimena vaikystę, mirusią mamą, tėvo išgarsėjimą ir praturtėjimą, savo vienatvę ir nepritapimą, gyvenimą Londono gatvėse. Be to, jis nuosekliai aprašo kiekvieną naują bunkerio gyventoją, jų visų gyvenimo bunkeryje sąlygas, valgytą maistą ar bado dienas, pastangas ištrūkti ir sutarti, galiausiai – tiesiog išgyventi. Kaip ir Lainas, skaitytojas stengiasi suvokti, kas per monstras juos visus bunkeryje uždaręs žmogus, ko jis siekia, koks šio žiauraus eksperimento tikslas. Bunkerio gyventojai yra stebimi, jų pokalbių klausomasi, ir šiems keista, kodėl tai jiems duodama, tai neduodama maisto, negana to – nelaimėliai dar tarpusavyje ir kiršinami. Galiausiai, šviežio oro trūkumas, įprastų higienos normų nebuvimas sustiprina gyvenimo bunkeryje tragizmą. O pasakojimui artėjant prie pabaigos, patį skaitytoją gali ištikti egzistencinė neviltis.
Šiam meistriškai parašytam kūriniui gavus Karnegio medalį, pasirodė ir abejojančių K. Brookso nuopelnais – neva knyga laimėjusi greičiau dėl sukelto šoko nei dėl savo literatūrinės ir meninės vertės. Be to, imta iš principo kvestionuoti knygas paaugliams, nesuteikiančias jokios vilties.3
Bibliografija lietuvių kalba
- Martynas Pigas: romanas / iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis. – Vilnius: Alma littera, 2004. – 245 p.
- Lukas: romanas / iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis. – Vilnius: Alma littera, 2005. – 365 p.
- Kendė: romanas / iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis. – Vilnius: Alma littera, 2006, 2011. – 350 p.
- Būtybė: romanas / š anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis. – Vilnius: Alma littera, 2008. – 318 p.
- Mirusiųjų kelias: romanas / iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 289 p.
- Juodojo triušio vasara: detektyvinis romanas / iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 405 p.
- Dienoraštis iš bunkerio: romanas / iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 252 p.
Siūlome paskaityti
- Jaunimo rašytojas Kevinas Brooksas: „Jei tik lauktum mūzos apsilankymo, nieko taip ir neparašytum.“ Prieiga per internetą: http://8diena.lt/2019/01/30/jaunimo-rasytojas-kevinas-brooksas-jei-tik-lauktum-muzos-apsilankymo-nieko-taip-ir-neparasytum/ (Žiūrėta 2019-03-28)
- Rašytojas Kevinas Brooksas: „Aš nei mokytojas, nei kunigas.“ Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/rasytojas-kevinas-brooksas-as-nei-mokytojas-nei-kunigas-285-138577 (Žiūrėta 2019-03-28)
___________________________________
1„Jaunimo rašytojas Kevinas Brooksas: „Jei tik lauktum mūzos apsilankymo, nieko taip ir neparašytum.“ Prieiga per internetą: http://8diena.lt/2019/01/30/jaunimo-rasytojas-kevinas-brooksas-jei-tik-lauktum-muzos-apsilankymo-nieko-taip-ir-neparasytum/ (Žiūrėta 2019-03-28)
2Ten pat.
3Lorna Bradbury, „The Bunker Diary: why wish this book on a child?“ Prieiga per internetą: https://www.telegraph.co.uk/culture/books/10920101/The-Bunker-Diary-why-wish-this-book-on-a-child.html (Žiūrėta 2019-03-28)
Parengė Diana Gancevskaitė
Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.