Laimutė Sofija Barisaitė – spalvingos planetos vaikams kūrėja

2020 m. liepos 21 d.
Šiemet Lietuvos vaikų knygų iliustruotoja Laimutė Sofija Barisaitė minėtų savo 90 metų jubiliejų. Kaip ir Birutė Žilytė, ji priklauso dailininkų kartai, kuri ypač aktyviai kūrė XX a. 8–9 dešimtmečiuose. Dailininkė gimė 1930 m. liepos 18 d. Panevėžyje. Nuo mažens turėjo polinkį į dailę, „į kurią pirmoji vartus jai atkėlė motina“1.

Augo kartu su trimis savo seserimis, kartu kūrė lėlių teatrą, piešė, klijavo iš popieriaus, darė žaislus, lipdė, tad visai natūralu, kad vėliau pasirinko dailininkės kelią.

1948 m. įstojo į grafikos specialybę tuomečiame Vilniaus dailės institute (dabar – akademija). 1954 m., iškart po studijų, pradėjo dirbti kūrybinį darbą, bendradarbiavo su leidykla „Šviesa“, kurioje dirbo menine redaktore, taip pat su „Vaga“, nuolat kūrė iliustracijas vaikų žurnalui „Genys“. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.

L. Barisaitės kūrybinis laukas buvo labai įvairus: kūrė monotipijas, spalvotus lino, kartono ir medžio raižinius, karpinius, estampus ir litografijas, liejo akvarele ir tapė. Estampuose perteikė gamtos nuotaikas, sukūrė peizažų jūros tema, iliustravo Žemaitės, Antano Vienuolio raštus, Maironio poemą „Jūratė ir Kastytis“ (Vaga, 1967)2. Tačiau arčiausiai širdies dailininkei buvo vaikų literatūra, kur jos individualus kūrybos braižas formavosi pamažu.

Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958

Pirmosios knygelės buvo iliustruotos realistiniais, silpnai stilizuotais, kiek niūrokais grafiniais piešiniais, kurie gerai atspindėjo rūstų pokario laikmetį ir skurdžią poligrafinę to laiko knygų kokybę. Dailininkė ankstyvojoje savo kūryboje dažniausiai kūrė juodai baltus medžio raižinius, kartais pasitelkdama tik vieną papildomą spalvą pagražinti vaizduojamą realybę. Šiuo stiliumi ji iliustravo A. Vienuolio knygą „Padavimai ir legendos“ (LTSR valstybinės literatūros leidykla, 1957) ir buvo pirmąkart įvertinta už savo kūrybą – gavo Jaunimo festivalio diplomą. Realistinės akvarele lietos L. Barisaitės iliustracijos puošia ir lietuvių liaudies dainą „Ožka ir riešutai“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958), tačiau piešiniai dar atrodo lyg sukaustyti ir vizualiai sustingę. Panašios vizualinės stilistikos – grafinės realistinio stiliaus medžio raižinio – miniatiūros puikuojasi ir Igno Lapienio apysakoje „Kielytė“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959). Pats leidinys išsiskiria labai paprastu, minimalistinio stiliaus viršeliu.

Septintajame dešimtmetyje dailininkės kūrybinis braižas pradėjo kiek laisvėti ir individualėti. Tai akivaizdu jos iliustruotuose apsakymuose: Lazdynų Pelėdos kūrinyje „Pamotė“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961) ir Petro Cvirkos knygelėje „Cukriniai avinėliai“ (Vaga, 1964). Iliustracijas kūrė lino raižiniais, jose atsirado dar po vieną papildomą spalvą. Ima ryškėti L. Barisaitės dekoratyvistinis braižas, susiformuoja vėlesnei kūrybai būdingas „didžiagalvio vaiko“ prototipas. Už šias iliustracijas dailininkė 1965 m. buvo apdovanota sąjunginėje Liaudies ūkio pasiekimų parodoje bronzos medaliu.

Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961; Vaga, 1964
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961; Vaga, 1964
Vaga, 1969
Vaga, 1969

Vėliau dailininkė labai pamėgo ir dažnai rinkdavosi tapybines ir spalvotas iliustracijas, ieškojo savitos meninės išraiškos. Šis lūžis gerai matomas Justino Marcinkevičiaus poezijos rinkinyje „U-ti-ti-ti, šalta“ (Vaga, 1969), už jos iliustracijas dailininkė buvo apdovanota Baltijos šalių parodos diplomu. Apskritai L. Barisaitė savo spalvotose iliustracijose mėgo maišyti įvairias technikas ir dailės priemones, jos išsiskyrė vaizdų tirštumu.

Dailininkė savo kūrybinę brandą pasiekė 8-jame dešimtmetyje. Ji mėgo eksperimentuoti, laisvai jungė stilizuotą piešinį su spalva, tarsi sluoksniuodama iliustraciją faktūromis ir atvaizdų įvairove. Kartais jos eksperimentai nuvesdavo į abstrakčią formą, ypač būdingą 8-ojo dešimtmečio Lietuvos dailei. Šis motyvas ryškus dailininkės iliustruotoje Juliaus Janonio eilėraščių knygoje „Mano dainelės“ (Vaga, 1971). Nors kūrinys aiškiai ideologizuotas, L. Barisaitė drąsiai panaudojo abstrakčią formą. Kai kurios iliustracijos yra su poparto stiliaus elementais, kai kur virsta puikiomis tapybinėmis abstrakcijomis.

Vaga, 1975
Vaga, 1975

L. Barisaitė savo spalvotose iliustracijose mėgo maišyti įvairias technikas ir dailės priemones, vienoje iliustracijoje neretai derino kelias stilistikas. Ši stiliaus įvairovė ypač akivaizdi Martyno Vainilaičio kūrinyje vaikams „Mano volungėlė“ (Vaga, 1975). Jame atsiranda levituojantys personažai, apskritai tiršta įvairių personažų. Iliustracijos realistiškai iliustratyvios ir tapybiškai vieningos (pavyzdžiui, eilėraštyje „Pelėdos kiaušinis“ (p. 111) ar poemoje „Ežio namas“ (p. 61, 73). Būtent tokį L. Barisaitės braižą atspindi ir jau kiek vėliau išleista Kosto Kubilinsko eilėraščių rinktinė „Su žilvičio dūdele“ (Vyturys, 1987).

L. Barisaitė kūrė realistinius, kiek stilizuotus piešinius, mėgo maišyti technikas, savo piešiniuose naudojo guašą, pastelę, kreideles, akvarelę, jai patiko ryškiaspalvės iliustracijos, susijungiančios į vieną dekoratyvinį paveikslą. Dailininkės braižas daugiasluoksnis: ji gali stilizuoti vaizdą, bet daug kur išlieka ir realistinio vaizdavimo bruožų. Itin išsiskiria sužmoginti žvėreliai, linksmi didžiagalvių vaikų atvaizdai.

Brandą pasiekusioje L. Barisaitės kūryboje ryški to meto Lietuvos modernėjančios dailės įtaka, akivaizdūs multiplikacinių filmukų bruožai, suformavę ją kaip savito braižo dailininkę, kuri „savo knygelių iliustracijose kūrė spalvingą planetą vaikams“3. Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į iliustracijas Alberto Vytauto Misevičiaus kūriniui „Kaip iš zoologijos sodo direktorius pabėgo“ (Vaga, 1976). Pati knyga išsiskiria ne tik savo žaismingu ir šmaikščiu tekstu, bet ir išilgintu horizontaliu formatu bei iliustracijomis. Ji vieninga savo stiliumi ir braižu, charakteringa, stilizuota. Čia vaizdas persipina su tekstui būdingu komiškumu ir šaržo elementais, išsiskiria puikia nuotaika, tiksliai perteiktais žvėrių charakteriais. Tai puiki, netipinė, laiką peržengianti knyga vaikams.

Vaga, 1976
Vaga, 1976

Tokią įvairialypį dailininkės braižą formavo jau minėtas ilgametis darbas su vaikų žurnalu „Genys“, kuris 1980-aisiais net paminėjo dailininkės 50-metį. Su šiuo žurnalu yra susijęs ir dailininkės bendradarbiavimas su Lietuvos išeivijos spauda: 1988 m. „Genio“ žurnale buvo išspausdinta Vytės Nemunėlio poema „Meškiukas Rudnosiukas“, kuriai iliustracijas sukūrė būtent L. Barisaitė. Vėliau, jau iškart po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, dailininkė buvo pakviesta sukurti JAV lietuvių vaikų mėnesinio žurnalo „Eglutė“ (1998 m. Nr. 9) viršelį, o vėliau iliustravo Lietuvoje išleistas Vytės Nemunėlio eilėraščių knygas: „Pažiūrėk į dangų: mūsų šventės ir kitos brangios Dievo dienos“ (Ardor, 1996) ir „Kur gyvena mėnulis“ (Džiugas, 2002). Gražiai ir nuoširdžiai apie  dailininkę atsiliepė Amerikos lietuvė ir jos artima bičiulė Ona Ališytė-Šulaitienė, išeivijos spaudoje apibūdindama dailininkę kaip santūrią ir kuklią, bet labai darbščią ir talentingą, „tokią buvusią jau iš prigimties“4.

L. Barisaitė mirė 2005 m. spalio 11 d. Vilniuje. Jos kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka. Nuoširdžią dailininkės meilę vaikų literatūrai atspindi jos iliustracijos, randamos knygose, įrašytose į lietuvių literatūros vaikams aukso fondą.

 

Iliustruotų knygų vaikams bibliografija

  • Padavimai ir legendos / Antanas Vienuolis; iliustravo L. Barisaitė. – Vilnius: LTSR valstybinės literatūros leidykla, 1957. – 148 p.
  • Ožka ir riešutai: lietuvių liaudies daina / iliustr. L. Barisaitė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 20 p.
  • Kielytė: apysaka / Ignas Lapienis; dail. L. Barisaitė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – 127 p.
  • Pamotė: apsakymas / Lazdynų Pelėda; iliustracijos L. Barisaitės. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – 16 p.
  • Saulėti takeliai / Eduardas Selelionis; iliustracijos L. Barisaitės. – Vilnius: Vaga, 1962. – 25 p.
  • Vaikų dienos / Julius Janonis; iliustracijos L. Barisaitės. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros l-kla, 1963. – 20 p.
  • Cukriniai avinėliai: apsakymai / Petras Cvirka; iliustravo L. Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1964. – 134 p.
  • Cukriniai avinėliai / Petras Cvirka; Laimos Barisaitės linoraižiniai. – 1964. – 24 p.
  • Murklys ieško šeimininko / Vincas Giedra; iliustr. L. Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1964. – 79 p.
  • Kaip broliai ėjo vėjui tarnauti / Mykolas Sluckis; iliustr. L. Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1966. – 39 p.
  • Jūratė ir Kastytis: rinktinė / Maironis; iliustravo L. Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1967. – 38 p.
  • U-ti-ti-ti, šalta: eilėraščiai vaikams / Justinas Marcinkevičius; iliustravo Laima Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1969. – 38 p.
  • Genių kalvė: eilėraščiai / Anzelmas Matutis; iliustravo Laima Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1970. – 110 p.
  • Mano dainelės: eilėraščiai / Julius Janonis; dailininkė Laima Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1971. – 40 p.
  • Dainos dienoraštis / Eduardas Mieželaitis; iliustravo Laima Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1973. – 126 p.
  • Mano volungėlė / Martynas Vainilaitis; iliustravo Laima Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1975. – 127 p.
  • Antanuko rytas / Vincas Krėvė; iliustravo L. Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1975. – 28 p.
  • Kaip iš zoologijos sodo direktorius pabėgo / Albertas Vytautas Misevičius; iliustr. L. Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1976. – 44 p.
  • Naujienos: lietuvių liaudies dainelė / iliustravo L. Barisaitė. – Vilnius: Vaga, 1977. – 16 p.
  • Su žilvičio dūdele: eilėraščiai / Kostas Kubilinskas; sudarė Jonas Linkevičius; iliustravo Laima Barisaitė. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 215 p.
  • Gamtos abėcėlė / parengė Elena Laugalytė; dailininkė Laima Barisaitė. – Kaunas: Europa, 1992. – 55 p.
  • Tėviškėlė: Gimtinės abėcėlė / parengė Elena Laugalytė; dailininkė Laima Barisaitė. – Kaunas: Europa, 1994. – 46 p.
  • Riešutėliai: eilėraščiai / Kostas Kubilinskas; iliustr. L. Barisaitė. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995. – 23 p.
  • Pažiūrėk į dangų: mūsų šventės ir kitos brangios Dievo dienos: eilėraščiai / Vytė Nemunėlis; dailininkė Laima Barysaitė. – Marijampolė: Ardor, 1996. – 31 p.
  • Kur gyvena mėnulis: eilėraščiai / Vytė Nemunėlis; dailininkė Laima Barisaitė. – Vilnius: Džiugas, 2002. – 27 p.

Rekomenduojame paskaityti

  • Ona Ališytė Šulaitienė, „Dailininkė Laima Barisaitė – mano nepamirštamoji draugė“, Draugas [priedas Mokslas, menas, literatūra], 2012, Nr. 28 (82), p. 4–5.
  • Irena Geniušienė, „Vaivorykštės spalvomis“ [Barisaitės 50-mečiui], Pergalė, 1980, Nr. 8, p. 174–175.
  • A. Šukytė, „Sava planeta“, Šeima, 1976, Nr. 4, p. 17–19.

Parengė Jolita Liškevičienė

_________________________________

1 Ona Ališytė Šulaitienė, „Dailininkė Laima Barisaitė – mano nepamirštamoji draugė“, Draugas [priedas Mokslas, menas, literatūra], 2012, Nr. 28 (82), p. 4.

2 Lietuvos dailininkų žodynas, IV t. [1945–1990], sud. Milda Žvirblytė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 86.

3 Liuda Ruseckienė, Lietuvių literatūros klasikos iliustracijos, Vilnius: Žodynas, 1994, p. 100.

Ona Ališytė Šulaitienė, „Dailininkė Laima Barisaitė – mano nepamirštamoji draugė“, Draugas [priedas Mokslas, menas, literatūra], 2012, Nr. 28 (82), p. 4–5.

 

 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai