Lietuvių literatūros vaikams ir jaunimui derlius 2019 metais

2020 m. balandžio 21 d.
Šiais metais karantinas sujaukė planus tradiciškai pasišnekučiuoti vaikų knygos mylėtojų, rašytojų, iliustratorių ir leidėjų rate Tarptautinės vaikų knygos dienos proga. Tad, kad ir ne tokia gyva forma, kokiai buvo ruoštasi, atverkime duris į Prano Mašioto ir Aldonos Liobytės premijų komisijos kambarį. Šnekiname komisijos pirmininkę, IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkę Ingą Mitunevičiūtę ir komisijos narę – mokytoją, literatūros vadovėlių bendraautorę Ingą Gresienę.

Prieš pradėdamos kalbėti apie reikšmingiausius autorinės vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimus, priminkime skaitytojams, kokios yra garbingosios premijos ir už kokius nuopelnus jos skiriamos.

Taigi, Prano Mašioto premijos už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams tikslas yra skatinti lietuvių rašytojų kūrybiškumą, išryškinti ir atkreipti dėmesį į vertingiausius vaikų literatūros kūrinius, padėti pedagogams, bibliotekininkams, tėvams orientuotis leidybos procese. Premijuojamoji knyga vertinama už turiningumą, meniškumą, originalumą, reikšmingumą lietuvių vaikų literatūrai, knyga turi būti parašyta taisyklinga, stilinga lietuvių kalba. Šios premijos nominantai:

  1. Selemonas Paltanavičius už knygą vaikams „Sniego žmogelių žiema“ (iliustravo Vilija Kvieskaitė, leidykla „Alma littera“);
  2. Dovilė Zavedskaitė už knygą vaikams „Lietus ir skafandras“ (iliustravo Jurga Šarmavičiūtė, išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“);
  3. Kotryna Zylė už knygą paaugliams „Sukeistas“ (leidykla „Aukso žuvys“).

Aldonos Liobytės premija teikiama už reikšmingiausią metų debiutą, jos tikslas – skatinti lietuvių rašytojus ir dailininkus kurti vaikams ir paaugliams, išryškinti ir atkreipti dėmesį į vertingiausius literatūros kūrinius, meniškiausias knygas. Premija gali būti skiriama ir už originaliosios ar verstinės knygos iliustracijas. Premijuojamoji knyga turi būti turininga, meniškai vertinga, parašyta taisyklinga, stilinga lietuvių kalba, praturtinanti lietuvių vaikų literatūros procesą, atnaujinanti vaikų ir paauglių lektūrą. Šios premijos nominantai:

  1. Dainius Gintalas už eilėraščių knygą „Duokit kelią Begemotui!!!“ (iliustravo Ula Šimulynaitė, leidykla „Žalias kalnas“);
  2. Vytautas Varanius už knygą paaugliams „Šiltnamis“ (leidykla „Alma littera“);
  3. Dovilė Zavedskaitė už knygą vaikams „Lietus ir skafandras“ (iliustravo Jurga Šarmavičiūtė, išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“).

 

Gerbiamosios pašnekovės, prisėskime ties įsivaizduojama 2019 metais išleistų lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams krūva. Kiek knygų teko perskaityti? Ar dažnai lankė džiugios nuostabos jausmas?

Inga Gresienė: Iš tos įsivaizduojamos 2019 m. išleistų knygų krūvos atidžiai ir kiek buvo įmanoma nuoširdžiai perskaičiau apie 50 knygų. Gaila, kad negaliu pasakyti, jog „teko laimė” visas jas perskaityti, nes kai kurias skaitant ir kakta kilnojosi, ir akys plėtėsi, ir nosis raukėsi, t. y. kūnas siuntė visokius nepasitenkinimo signalus, ypač matant, kaip daugelis įvairių autorių taip stipriai stengiasi stebinti, linksminti, žaidinti, juokinti ir kitaip „efektinti“ savo adresatą, kad kartais (gal net dažnai, mano akimis žiūrint) gerokai persistengia ir visoj toj žodžių ir paveikslėlių karuselėj įsisukęs sunkiai beapčiuopiamas tampa arba ir visai dingsta turinys, mintis, kalbos pojūtis. Toks jausmas, kad kai kurie autoriai mielai imasi animatorių vaidmens pataikaudami šiuolaikinei „disneilendinei“ kartai arba iš tikrųjų mano, kad būtent to dabartiniam vaikui ir reikia.

Inga Mitunevičiūtė: Kiekvienais metais lietuvių autorių išleistų knygų vaikams ir paaugliams būna apie 100. Kartais tą šimtą perkopia, kartais ne. Šie metai nebuvo derlingi, šimtas nebuvo pasiektas, o atsijojus dar 20–30 proc. šlamšto (labai prastos kokybės – ir poligrafiškai, ir turinio atžvilgiu – knygų), kuris irgi yra pastovioji knygų leidybos derliaus dalis, šiais metais skaitytinų knygų buvo apie 50. Ir su didžiausiu apgailestavimu turiu pasakyti – gerosios nuostabos būta vos porą kartų, o tos blogosios, kai gaila medžių, daug daugiau.

Kokios, Jūsų manymu, yra menkavertės literatūros priežastys? Regis, daug apie tai kalbama, o jos vis nemažėja… Kaip įžiebti autoriams, leidykloms savikritikos  jausmą?

Inga Mitunevičiūtė: Manau, čia priežasčių yra keletas: tai ir patirties, išsilavinimo, gero skonio stoka, juk gyvename laikais, kai bet kas gali parašyti knygą ir ją išleisti, čia joks ne kosminis mokslas. Tačiau tam, kad prastų knygų būtų mažiau, kad jos būtų ir skaitytojų pripažįstamos kaip šlamštas, reikia, mano galva, dviejų dalykų: pirma, profesionalios kritikos, o jos Lietuvoje labai nedaug, ypač vaikų literatūros, čia jau visai prasti reikalai; antra, kad būtų natūralu ir suprantama domėtis vaikų literatūra, skaityti apie ją, o ne tik prieiti prie lentynos ir išsirinkti pirmą labiausiai patinkantį viršelį. Sekti naujienas, premijas, kitus aktualius literatūros reiškinius. Tai galioja ir bibliotekininkams, ir mokytojams, ir tėvams.

Inga Gresienė: Na, autoriams kurti, o leidykloms leisti neuždrausi, svarbu ugdyti skaitytojų skonį, todėl norisi kviesti drąsiau ir viešiau pasisakyti kritikus, bibliotekininkus, mokytojus ir net tėvus, jei susiduria su menkaverčiais tekstais, ir labiau traukti į pirmą planą geras knygas.

O dabar – apie teigiamus dalykus. Inga Mitunevičiūtė paminėjo, kad būta poros dalykų, sukėlusių gerąją nuostabą. Kas tai buvo?

Inga Mitunevičiūtė: Jei jau reikia konkretaus paminėjimo, mano šių metų atradimas buvo Monikos Vaicenavičienės knyga „Kas yra upė?“ – negalėjau atsigrožėti visomis prasmėmis. Tokios poetiškos pažintinės knygos dar neteko skaityti. O ir šiaip, tai knyga, netelpanti į jokius žanrinius rėmus. Taip pat Selemono Paltanavičiaus „Sniego žmogelių žiema“ – tobulas tekstas, kuriame nė vieno nereikalingo žodžio, nė vieno nereikalingo nukrypimo, tik visa apimantis skaidrumo jausmas.

Prano Mašioto, Aldonos Liobytės premijoms nominuojami vertingiausi vaikų literatūros kūriniai – kas šiandien laikytina vertinga? Ar tai kinta, ar yra amžinų dalykų? Kokių?

Inga Gresienė: Gal nuskambės labai neoriginaliai ir nešiuolaikiškai, bet daugelį metų gana artimai bendraudama su įvairaus amžiaus vaikais ir paaugliais gerai supratau viena – aš už tuos vadinamuosius amžinuosius dalykus, kurių vertybinę skalę pamažu dėliojasi (tikiu, kad tai vyksta ir skaitant knygas) kiekvienas  vaikas. Šiandien itin nelengva ir ne tik knygoms tenkanti užduotis, man atrodo, atgręžti vaiką į patį save, į kitą žmogų,  į realų (tuo ir nepaprastą) pasaulį, kuriame jis gyvena. Didelė vertybė „pagauti“ vaiką knygoje kalbant ramiai, be nuolat po keliskart puslapyje kartojamų „ir staiga!“, „o tada!“. Aišku, vaikams reikia nuotykių, bet man vis dėlto norisi, kad tie nuotykiai būtų ne savitiksliai, o turėtų kokį nors ne primygtinai peršamą, ne moralizuojant, o tik punktyrais pabrūkšniuojamą vertybinį pamušalą.

Inga Mitunevičiūtė: Man regis, kad vaikų literatūra apskritai yra amžinų vertybių literatūra: gėrio ir blogio kova, meilė ir draugystė, jos išbandymai, tėvų-vaikų santykiai. Žinoma, šios temos įgyja ir naujesnių atspalvių, juk gyvenimas vietoje nestovi, bet esmė lieka ta pati, mes kuriame vaikams pasaulio modelį ir dažniausiai jis yra išgrynintas – toks, kokį norime perteikti vaikams, kokio linkime, toks, kur šviesa laimi. Dažniausiai. Tai, manau, visada bus vertinga. Žinoma, yra ir kitokio pobūdžio knygų – atstovaujančių daugiau pramogų pasaulį. Tokių irgi reikia, bet jos yra praeinančios, pasimirštančios.

Pakalbėkime apie autorių kalbos „skanumą“: ar daug skonėjotės, ar raukėtės?                         

Inga Mitunevičiūtė: Tam komisijoje turime kalbininkę ir labai jos klausome! Principinė nuostata yra, kad apdovanotos būtų tik nepriekaištingos kalbos atžvilgiu knygos, jokios klaidos neleidžiamos – net menkiausios. Tačiau turiu pripažinti, kad tokio gėrėjimosi pačia kalba vis mažiau „ištinka“, atrodo, kad ji traukiasi į antrą planą. Visada gėriuosi Selemono Paltanavičiaus, Kęstučio Kasparavičiaus, Ilonos Ežerinytės, Neringos Vaitkutės (tiesa, 2019 m. jų knygų neišleista, tad ir gėrėtis neteko), kalba. Be to, vis daugiau galima gėrėtis vaizdo kalba – tai bendra tendencija ne tik lietuvių literatūroje, bet ir pasaulio. O lietuvių knygų dailininkai tiesiog nuostabūs.

Žalias kalnas, 2019
Žalias kalnas, 2019

Inga Gresienė: Minėjau, kad raukiausi daug, tikrai daug, minėjau ir dėl ko (labiausiai dėl tyčinio nesaikingo kalbos prisodrinimo visokiais efekčiukais), bet nelabai norisi apie tai dar kalbėti, nes ir vėl rastųsi naujų raukšlių, jau nuslūgo pirmieji įspūdžiai ir daugiau tų knygų neimsiu. Smagiau prisiminti žaismingus D. Gintalo („Duokit kelią Begemotui!!!“), jautrius Vainiaus Bako („Ką manė kamanė“) eilėraščius, mielą ir nepaprastai paprastą S. Paltanavičiaus sniego žmogelių pasaulį ant stogo („Sniego žmogelių žiema“) ar filosofinius, kartais kiek ironiškus D. Zavedskaitės lietaus ir mergaitės pokalbius („Lietus ir skafandras“) .

Beje, Aldonos Liobytės premijai autoriai gali būti nominuojami ir už iliustracijas – ar dažnai apdovanojami iliustratoriai?

Inga Mitunevičiūtė: Žinoma, tokių atvejų būna nuolat, laimėtojų – irgi. Kad ir pernai Aldonos Liobytės premija teko Rasai Jančiauskaitei. Ir iliustratorių Lietuvoje gausu puikių. Tiesiog šiais metais taip susiklostė, kad debiutuojančių dailininkų buvo labai nedaug ir į galutinį trejetuką jie nepateko.

Inga Gresienė: Galvojant apie iliustracijas, pirmiausia atminty iškyla visada puikūs Ievos Babilaitės kūriniai. Pernai išleista jos knyga „(Ne)vienas“ net ne įprastai  vadinama paveikslėlių knyga, o knyga be žodžių, kurioje pasakojimas kuriasi vaizdais.

Noriu pasidalyti tragikomiška scenele iš darbo patirties bibliotekoje, daug pasakančia apie poezijos vaikams padėtį šiandien: mama su dukrele renkasi knygas, mergaitė ištraukia vieną knygą iš lentynos ir sušunka: „Štai šitą!“, mama atverčia knygą ir lengvai pasibaisėjusi kiša vaikui atgal į rankas: „Čia gi eilėraščiai! Greit padėk iš kur paėmei!“ Kaip apibūdinti lietuvių poezijos vaikams problemą: paklausos nebuvimas, pasiūlos nebuvimas ar pedagoginė (išsilavinimo) problema?

Inga Gresienė: Pirmiausia – kokybės problema, nes vaikams eiliuoja kas tik netingi ir bet kokius parimavimus palaikę poezija skuba tuos darinius sudėti į kuo spalvingesnę knygą. Taigi pasiūlos nemažai, kita problema – atsirinkimo. Kaip neįgudusiam skaitytojui atpažinti vertingus tekstus? Tai čia jau reikia sutelkt bibliotekininkų, mokytojų, tėvų ir, be abejo, poetų (ne tų, kur tiesiog dėlioja malonybinių ar šmaikščių žodelių kreivokas dėliones, o tų, kur, kaip sakoma, tikrai jaučia žodžio skonį burnoj)  pajėgas. Nemėgstu skirties tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros, bet smagu, kai pas vaikus ateina poetai iš „didžiosios“ literatūros lauko. O skaudžiausia, kad nelabai yra ką iš poezijos pasiūlyti paaugliui, kurio vaikiški eilėraštukai apie bitutes ir ežiukus jau nejaudina, o suaugėliški dar „visiškos nesąmonės“, nes sunkiai suprantami. Šiame amžiaus tarpsnyje (12-13 metų) dažniausiai ir prarandam poezijos skaitytojus. O juk šiuo laiku paaugliai išgyvena tiek visokiausių jaudinančių patirčių, kurioms išsakyti / įvardyti / atpažinti labai tinka poezija. Aš labai labai už poeziją, visiems.

Inga Mitunevičiūtė: Vaikams vis sunkiau susikaupti ir įsiklausyti į poetinį tekstą, juk tam reikia ir tylos, ir sustoti. Poetams sunku kurti vaikams, juk reikia nepriekaištingai eiliuoti ir dar pabandyti į pasaulį pažiūrėti vaiko žvilgsniu, o tai nelengva! O suprasti poeziją, mylėti ją ir perduoti vaikams – išvis, rodos, misija (ne)įmanoma. Bet aš tikiu, kad dar ne viskas prarasta. Vaikystė pati savaime yra poezija, vaikai ją randa visur, atras ir knygų lentynose.

Prieš kelerius metus kaip griaustinis driokstelėjo Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (leidykla „Žalias kalnas“, 2017), džiaugėmės pagaliau turintys aukšto lygio eilėraščių vaikams knygą, pagaliau išbridę iš grafomaniškų eiliavimų balos. Ar šiemet vėl grįžtame prie retoriniu tapusio klausimo: prisikelia lietuvių vaikų poezija ar ne?

Inga Gresienė: Na, gal ne tokio svorio kaip D. Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“, bet D. Gintalo „Duokit kelią Begemotui!!!“ ir V. Bako „Ką manė kamanė“, man atrodo, teikia vilties.

Inga Mitunevičiūtė: Prisikėlimo (duokdie!) daigeliai justi ir matyti. 2019 m. išleistos net kelios labai geros poezijos knygos vaikams – norėčiau paminėti Dainiaus Gintalo „Duokit kelią Begemotui!!!“ ir Vainiaus Bako „Ką manė kamanė“. Taigi, kaip ir lipame iš duobės, o ar taip bus ir toliau – pamatysime!

Jei lįstume dar giliau į žanrų problematiką, rastume bene visišką vakuumą dramos žanre. Kur naujos, šiuolaikiškos pjesės vaikams? Kodėl jų taip seniai neregėta?

Inga Mitunevičiūtė: Visiškas vakuumas, sutinku. Liūdna. Gal tik šiek tiek guodžia, kad vis tik nemažai knygų vaikams, nebūtinai draminio žanro, pritaikoma scenai ir tampa puikiais spektakliais mažiesiems. Ypač tai pasakytina apie paveikslėlių knygas. Tokio reiškinio, berods, seniau nebuvo.

Inga Gresienė: Jų gal ir yra, bet, ko gero, daug kas nugula vaikams kuriančių režisierių, aktorių asmeniniuose kompiuteriuose ir pamatoma joms jau tapus spektakliais, nes leidėjams leisti pjesių knygas, matyt, labai neapsimoka…

Kaip pristatytumėte širdin kritusias premijoms nominuotas knygas tiems, kurie jų neskaitė?

Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019

Inga Gresienė: Gal dėl to, kad dabar metas toks nelengvas, galvojant apie vaikų knygas tikra atgaiva atrodo pasigėrėti pasauliu skatinanti knyga.  D. Zavedskaitės „Lietus ir skafandras“ išveda skaitytoją pasivaikščioti į gyvybės kupinas birželio pievas, pamiškes, miškus ir laukus. Vaikštant su veikėjais daug kas įvyksta ne tik tarp jų, bet ir skaitytojo sąmonėje. Tokia kelio knyga, kai keliaujama ne tik išorinėje, bet ir vidinėje erdvėje, daug ką patiriant ir suvokiant apie santykius, jų prasmę ir apie save patį. Per daug nesu(si)reikšminant keliama net filosofinių klausimų. Kas yra laimė, džiaugsmas, gyvenimo prasmė, laisva valia, prigimtis? Kuriami saviti, individualizuoti, bet neperkrauti veikėjų charakteriai, kuriuos išryškina ir puiki knygos kalba. Pasitelkiama vaizdingų posakių, frazeologizmų, kurie atsidūrę netikėtuose kontekstuose įgyja naujų prasmių, net liaudies išminties. Smagu, kad didaktikos užuomazgas neutralizuoja bendras kūrinio teksto žaismingumas. Ir šiaip itin aktuali šiandien ir daugiaprasmė ta skafandro metafora.

Alma littera, 2019
Alma littera, 2019

Graži ir šviesi, o po pastarosios nei šiokios, nei tokios žiemos dar ir nostalgiška S. Paltanavičiaus „Sniego žmogelių žiema“, kurioje plačiai klajoja pasakotojo vedamas skaitytojo žvilgsnis nuo aukštai iki žemai, nuo toli iki čia pat (erdvės vertikalė iki dangaus ir horizontalė iki vos įžiūrimo miško), o sniegas neatpažįstamai pakeičia pasaulį, randasi tik vaikams matomi simpatiški naivučiai sniego žmogeliai ir gyvena savo trumpą, nepaprastai paprastą gyvenimą. O knygos pabaigoje ir žmogus (pasakotojas) kviečiamas ant stogo ir pamato įvairius baltos spalvos atspalvius. Gal kažkam iš suaugusiųjų ši knyga atrodys labai jau tradicinė (nei technologijų, nei ypatingų efektų, beprotiškų nuotykių), bet mūsų vaikams, seniai nemačiusiems tikros žiemos, ji bus gal net labai fantastinė ir netikėta. Susidaro įspūdis, kad atidžiai skaitydamas imi matyti pasaulį nuo stogo sniego žmogelio akimis. Toks ne sentimentaliai, o tikrai gražus man pasirodė šis pasaulis ir liūdnokas, bet natūralus ir viltingas sniego žmogelių išėjimas Žiemos taku pavasariui artėjant, tirpimas su daina saulei kaitinant stogą.

Ar komisijai teko pasiginčyti? Buvo nesutarimų? Manau, kad paauglių knygos gali sukelti daugiau diskusijų, ar klystu?

Inga Mitunevičiūtė: Tikrai taip! Mūsų komisijos posėdis truko daugiau nei tris valandas ir galutinis sprendimas nebuvo priimtas, reikės dar vieno posėdžio! Ir tai yra labai gerai, vadinasi, yra apie ką kalbėti ir dėl ko ginčytis. Paauglių knygos dažniausiai sudėtingesnio, kartais kontraversiško, dviprasmio, turinio. Prieš įrašant knygą į geriausių sąrašą labai svarbu išdiskutuoti visus aspektus, kad niekas neliktų nepastebėta ir neaptarta. Juk žinutė aiški – ši knyga gera ir verta skaitymo. Mes už tai atsakome.

Inga Gresienė: Taip, pasiginčyti teko. Tiesą sakant, diskusijų man norėjosi ir dar daugiau, kai kurių aptarimų dar išsamesnių. Žinoma, daugiausia diskusijų kėlė paauglių knygos. Ir tai suprantama, nes tos paaugliams skirtos knygos juk dažniausiai ir sumanytos kaip „aštrios“, visaip dirginančios ir taip jau jautrų paauglį, tad suaugusiųjų visažinių skaitytojų ginčus taip pat provokuoja. Mano nuomone, tose keliose paaugliams skirtose pernykštėse knygose labai jau viskas ekstremalu, beje, net dviejose iš jų pabaigoje sprogsta bombos.

Smalsu, kas sukėlė daugiausiai ginčų?

Aukso žuvys, 2019
Aukso žuvys, 2019

Inga Mitunevičiūtė: Daugiausiai ginčų sukėlė Kotrynos Zylės knyga „Sukeistas“. Kadangi autorė pasirinko supinti mitologinį pasaulį su šiuolaikiniu, tai negali būti paprasta, nes reikia ir mitologiją labai gerai išmanyti, ir įtikinti savo kuriamo pasaulio logika, nes šių dviejų pasaulių logikos skirtingos. O kai kurie jos kūrybiniai sprendimai (labiausiai turiu mintyje laumių nužudymą) iššaukė daug diskusijų, visiškai skirtingų nuomonių ir interpretacijų, paaiškinimų ir t. t. Bet, kaip jau sakiau, diskusijos yra gerai. Būtų blogiau, jei jų nebūtų.

Bibliotekoje matome, kad ir Kotrynos  Zylės „Sukeistas“, ir Vytauto Varaniaus „Šilnamis“ neužsibūna lentynose. Kuo autoriai įtiko jaunajam skaitytojui?

Inga Mitunevičiūtė: Paaugliams be galo svarbu, kai autorius, leiskite pavartoti tokį žodį, „nefalšyvina“, nevaidina, kad išmano paauglių žargoną ar jų realijas, bando perteikti tą buvimo paaugliu jauseną. Manau, Kotrynai ir Vytautui tai pavyko. Be to, labai šaunu, kai gali lietuviškai skaityti lietuvių autorius, kurie pagaliau vertai rašo paaugliams.

Alma littera, 2019
Alma littera, 2019

Inga Gresienė: Taip, amžiaus ribos dabar jau labai sąlygiškas dalykas, pati su tuo akivaizdžiai susiduriu: kai pati trečią kartą skaičiau K. Zylės „Sukeistą“, bandydama joje įžiūrėti ką nors vertinga, ryškų knygos viršelį pastebėjusi mano 12 metų dukra pakomentavo, kad jos 11 metų draugė savo bendraklasės komentaro „kad labai faina knyga“ įkvėpta dabar tą knygą skaito. Maniškė klausia, ar ir ji jau galėtų skaityti, aš sakau, kad dar per anksti… beveik įsižeidė… na štai ir nežinau… Manau, vaikų / paauglių rašytojų atsakomybė prieš dar nelabai kritiškai mąstantį skaitytoją didžiulė, nes nemažas skirtumas tarp 11 / 12 ar 13 / 14, juolab 15 / 16 metų skaitytojo, kuris ima paaugliui skirtą knygą. Kažkaip kol kas norėčiau apsaugoti savo dvylikametę nuo V. Varaniaus romano „Šiltnamis“ dramatiškumo, bet iš tikrųjų kiek daug  greičiau užaugti norinčių mergaičių ir berniukų jau ima tokio pobūdžio knygas ir nežinia, ką iš jų pasiima, o autorius, kaip girdėjau knygos pristatyme, džiaugiasi ir didžiuojasi, kad knyga išėjo tokia tamsi, nes „juk taip būna gyvenime“.

Kiekvienai premijai nominuojama po tris knygas, tačiau gal išskirtumėte dar keletą vertingų, įsidėmėtinų knygų: tą ketvirtąją, penktąją?

Inga Mitunevičiūtė: Džiaugiuosi jau minėtomis poezijos knygomis, taip pat Pauliaus Norvilos „Strykt pastrykt!“.

Inga Gresienė: Neslepiu simpatijų V. Bako eilėraščių knygai „Ką manė kamanė“, simpatiški Indrės Pavilionytės ir Martyno Pavilionio marmiai, smagiai ironiška P. Norvilos „Strykt pastrykt!“.

Ne pirmus metus dirbate knygų vertinimo komisijose, domitės kaimynų, tolimesnių šalių vaikų literatūros tendencijomis, lankotės tarptautinėse knygų mugėse. Ko pasigedote mūsų praėjusių metų leidyboje? O gal teko šūktelėti „pagaliau!“?

Inga Mitunevičiūtė: Pasigendu didžiųjų vaikų literatūros vardų Lietuvos vaikų literatūros padangėje. Pasakysiu pavyzdį: beveik kiekvienais metais, kai paskelbiamas ALMA premijos (Astridos Lindgren atminimo premija – vienas prestižinių pasaulinių vaikų literatūros apdovanojimų) laureatas, mums tenka atsidusti, nes nėra kaip papasakoti lietuvių publikai apie autorių, kai jo ar jos nė vienos knygos lietuviškai nėra, nei kaip pasidžiaugti. Taip pat kai kurios tendencijos, kurios įsigalėjusios didžiajame pasaulyje, pas mus dar žengia tik pirmuosius žingsnelius – grafiniai romanai, bežodės knygos, neturime komiksų kultūros ir t. t.

Ko palinkėtumėte lietuvių autoriams ir leidėjams?

Inga Gresienė: Nesistengti įtikti, pataikauti vaikui ar paaugliui, nuolat vien žaidinti,  o ieškoti savito balso ir braižo, tikrai, o ne įsivaizduojamai aktualių temų. Mažiau stipru – labiau subtilu. Taigi, tiesiog palinkėčiau pasivadovauti principu „mažiau yra daugiau“ ir kelti kokybės kartelę.

Inga Mitunevičiūtė: Drąsos ir atsakingo santykio su tekstais.

Ačiū už pokalbį ir įžvalgas. Skaitykime naujausias ir senas, skaitykime geras knygas!

Kalbino Eglė Gudonytė

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai