„Mergaitė su šautuvu“: išgirstos istorijos virto knyga

2024 m. gegužės 10 d.
Mariaus Marcinkevičiaus parašyta, Linos Itagaki iliustruota knyga „Mergaitė su šautuvu: istorija apie mergaitę partizanę“ (leidykla „Misteris Pinkmanas“) tarptautinėje Bolonijos knygų mugėje komiksų konkurso „MiddleGrade“ kategorijoje pelnė specialaus paminėjimo apdovanojimą.

Knygos apdovanojimuose K.A.2.0.2.4 Linai Itagaki atiteko Metų iliustracijos prizas – už įtraukų pasakojimą kuriančias iliustracijas ir precizišką dėmesį detalėms ir pilietiškumo skatinimą. Be to, šis grafinis romanas IBBY Lietuvos skyriaus Geriausių 2023 metų knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimuose pelnė svarbiausią – Prano Mašioto premiją.

Knygos autorius – rašytoją, gydytoją, leidėją, keliautoją Marių Marcinkevičių ir knygų iliustruotoją, komiksų kūrėją, leidėją Liną Itagaki – kalbina Laimutė Adomavičienė.

 

Mariau, Jūs ir Lina Itagaki išleidote grafinį romaną „Mergaitė su šautuvu“ apie Lietuvos partizanus, o prieš kurį laiką – knygą „Akmenėlis“, kurią iliustravo Inga Dagilė, – apie Holokaustą. Kodėl Jus traukia skaudžios istorinės temos, mažai gvildentos lietuvių vaikų literatūroje?

Marius Marcinkevičius. Manau, kad vaikams nėra pakankamai literatūros apie mūsų šaliai svarbius istorinius įvykius. Žinoma, vaikai mokosi mokyklose istorijos, bet tai dažniausiai būna nuobodu, nes yra daug datų, skaičių, pavardžių ir t. t. Vaikams tai neįdomu, jie neįsitraukia ir neišgyvena tos istorijos, o dažniausiai mokosi tik dėl pažymio. Kita vertus, noriu parodyti vaikams ir skaudžias mūsų istorijos vietas, tikėdamasis, kad jie suaugę nebekartos savo tėvų ir protėvių klaidų.

Partizanų tema lietuvių vaikų literatūroje nebuvo paliesta daugelį metų – Jūs išdrįsote. Kas paskatino Jus papasakoti senelio ir giminaičių istoriją?

M. M. Kai nutariau rašyti apie Lietuvos laisvės kovas, pirma idėja buvo papasakoti apie mergaitę, kuri patenka pas partizanus.

Magdės tėtis – mano senelio Antano prototipas. Senelis Antanas kartu su savo broliu Juozu, būdami 18 ir 19 metų, išėjo kariauti su bolševikais ir bermontininkais 1919-aisiais. Senelis buvo sužeistas ir likusį gyvenimą kankinosi dėl skeveldros kojoje. Pasibaigus karui, jie gavo po 11 hektarų žemės prie Jurbarko.

Per dešimt metų mano senelis susirentė trobą, tvartą, pasodino didžiulį sodą su bičių aviliais, augino 10 karvių ir 4 arklius. Atėję rusai viską atėmė, o stribai, turėję neva kovoti su partizanais, tiesiog pavogdavo ir likusį maistą. Ir Magdės žirgas sulaužytomis kojomis tikrai buvo. Jį tikrai atėmė rusai. Kai apie tai pasakodavo mano tėtis, visada verkdavau…

Iš kur sužinojote apie mergaitę, gyvenusią su partizanais? Ar tai paskatino grafinio romano pagrindine heroje rinktis mergaitę?

M. M. 1991 m. sausio 13 d. pas draugą gėrėme arbatą su kontrabandiniu spiritu „Royal“. Tada draugo senelė ir papasakojo apie savo jaunystę: kaip ji buvo ryšininkė, apie keturis brolius partizanus ir apie mergaitę, gyvenusią su partizanais bunkeryje.

Kad herojė bus mergaitė, sugalvojau iš karto. Sunkiausia buvo nuspręsti, kiek jai bus metų, nes jei būtų ketverių–penkerių metų vaikas, istorija būtų vienokia, o jei dešimties–dvylikos, kaip Magdė, jau kitokia. Dar kitaip ji skambėtų, jei tai būtų paauglė su visomis paauglių problemomis ir hormonų audromis. Mėgstu įmesti skaitytoją į įvykių sūkurį, todėl ir ši istorija prasideda nuo to, kaip Magdė tupi šuns būdoje ir pro plyšį žiūri į kiemą, kuriame rusų kareiviai krauna į sunkvežimį jos šeimos mantą ir visus artimuosius kažkur išveža.

Ar prieš kurdamas istoriją įsivaizdavote, kad tai bus komiksas? Kiek ilgai užtruko istorijos kūrimas?

M. M. Pats rašymas užtruko apie metus, nes rašiau su tarpais, vis pritrūkdavo medžiagos, o norėjosi, kad istorija skambėtų autentiškai. Bet kai istorija pagauna mane, tada rašau gana greitai. Realiai neįsivaizdavau, kaip ji atrodys, bet labai norėjau, kad ją iliustruotų Lina Itagaki, nes man labai patiko jos knyga „Sibiro haiku“ – norėjosi tokio pat stiliaus knygos, todėl šią istoriją ir pasiūliau Linai. Iš pradžių siūliau spalvas kaip Sapieha, bet Lina pabandė ir pakeitė kitokiomis. Abu sutarėme, kad norime kurti apie drąsią mergaitę.

Piešdama pagrindinius herojus stilizavote juos iš nuotraukų: pagrindinę veikėją taip pat. Kodėl pasirinkote stilizaciją?

Lina Itagaki. Kaip atrodys Magdė, žinojau iš karto. Kai kūrėme knygiukus („Vaikų žemės“ projekte) ir Modestos Jurgaitytės istorijai „Visokia“ nupiešiau tą fainą mergaitę, jau tada nusprendžiau – ji tikrai taps kokios nors knygos veikėja. Ir tapo Magde.

O visus kitus veikėjus piešiau iš nuotraukų. Laumė ir Pelėda irgi yra tikros partizanės. Iš mano pačios išgalvotų yra gal tik Pranciškus.

Nuotraukų naudojau daug, nes piešiant istorines knygas man svarbu, kad viskas, kiek įmanoma, būtų istoriškai teisinga. Kai Magdei atėjo laikas eiti į mišką, o ji buvo tik su suknele, pagalvojau, kad aš tikrai neičiau į mišką be kelnių. Bet ar tais laikais mergaitės nešiojo kelnes kartu su suknelėmis? Pradėjau ieškoti archyvuose nuotraukų ir radau! Taip atsirado praktiškas ir patogus Magdės apsirengimas.

Komiksuose laikausi taisyklės nekeisti veikėjų išvaizdos. Geriausia, kai apranga, šukuosena išlieka tokie patys per visą istoriją. Nes kitaip skaitytojui darosi sudėtinga atpažinti, kas yra kas. Bet Magdės išvaizda nuolat kito. Ji ne tik persirengė daugybę kartų, išsipaišė veidą anglimis kaip indėnė, bet dar ir nusikirpo plaukus! Nusipiešė ūsus! Pakeitė kelias kepures! Gerai, kad visa istorija sukasi aplink ją, ir skaitytojui, manau, neliko neaiškumo, kas šis naujas keistai atrodantis veikėjas.

Pradiniai veikėjų eskizai. Asmeninio archyvo nuotr.
Pradiniai veikėjų eskizai. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Knygoje perteikta daug vaikus dominančių, bet mažiau žinomų motyvų: lapiukų šeima, žuvies kepimas molyje ir panašiai. Mariau, ar tai iš Jūsų vaikystės ar iš kitur?

M. M. Iš tėčio sužinojau, kaip jis pindavosi valą iš arklio uodegos ašutų ir kaip pasidaręs kabliuką iš adatos gaudydavo aukšles Mituvoje, laukdamas prie malūno, kol senelis sumals grūdus. Senelis Antanas taip pat mėgdavo porinti istorijas iš savo spalvingo gyvenimo, nes tarpukariu jis, iš Jurbarko pasikinkęs arkliuką, važiuodavo parsivežti kontrabandinių prekių iš Mažosios Lietuvos. Tam reikėjo ne tik drąsos, bet ir mokėti kalbų – senelis galėjo susikalbėti ir vokiškai, ir rusiškai. Be to, žinojo begales visokių lenkiškų juokelių, kurių aš vaikystėje nelabai supratau.

Magdė atima vištą iš lapės, tai lyg ir gerai? Ji išgelbėja vištą, padaro gerą darbą ir vištai, ir savo draugei – vištos savininkei. Tačiau, padarydama gera vištai, ji pražudo lapę, o tris lapiukus pasmerkia bado mirčiai. Bet lapė juk nekalta, kad ją Dievas sukūrė plėšrią, jos tokia prigimtis – medžioti, kitaip ji neišgyvens. Taigi Magdė sprendžia šią dilemą ir, supratusi savo veiksmų padarinius, ima taisyti klaidas. Labai džiaugiuosi, kad ši knyga įkvepia vaikus nugalėti savo baimes ir drąsiai žengti į gyvenimą.

Lina, ankstesniais metais, kalbėdama apie būsimą knygą, teigėte, kad piešiate apie karą, nors tai Jus slegia („šiemet nupiešiu paskutinę knygą apie karą, o visos kitos bus apie pasaulį, kur nėra šautuvų <…>“). „Mergaitėje su šautuvu“ vaizduojamos netektys, mirtys, partizanų kovos, ginklai, bet tai tarsi fone, nekrinta į akį. Kaip Jums tai pavyko?

L. I. Na, visų pirma tai Marius sukūrė tokią istoriją, kurioje karas lieka tarsi fone, nes pasaulį matome vaiko akimis. Aš viską piešiau pagal jo scenarijų. Bet taip, aš irgi stengiausi, kiek įmanoma, piešiniais sukurti šviesą ir kažkokį smagumą.

Man atrodo, kad net įtemptčiausiose knygos vietose tą įtampą sumažina Magdės veido mimikos – stengiausi piešti kuo išraiškingesnį, juokingesnį. Magdės veidas kompoziciškai visada išsiskiria, netgi ten, kur labai tamsu, visada jį matome ryškiausiai ir išskaitome jos emocijas. Magdės veidas nukreipia dėmesį nuo to, kas vaizduojama aplinkui.

Lina visus partizanus piešė iš nuotraukų, tai kažkada tikrai gyvenę ir už Lietuvos laisvę kovoję žmonės. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina visus partizanus piešė iš nuotraukų, tai kažkada tikrai gyvenę ir už Lietuvos laisvę kovoję žmonės. Asmeninio archyvo nuotr.

Taip pat yra labai gerai, kai, sąmoningai ar netyčia (nežinau, kaip tai išeina), pavyksta nukreipti vaikų dėmesį nuo baisiausios knygos vietos į kitą, ne tokią baisią. Kai knygą skaito suaugusieji, jiems, žinoma, liūdniausia ta vieta, kur miršta partizanai. Bet daugumai vaikų baisiausia ir įdomiausia vieta yra ta, kur Magdė turi susiūti Balio žaizdą. Mes, suaugę skaitytojai, jau žinome istoriją, suprantame, kas nutylėta ar nepavaizduota. O vaikai mato ir supranta tik tiek, kiek jiems knygoje parodome, nes tai nauja informacija, tad jie ir perskaito knygą kaip vienos drąsios mergaitės nuotykių istoriją. Jiems ši knyga yra apie Magdę, jie nori sužinoti, kas įvyko toliau, klausia, ar nebus tęsinio. Bet, žinoma, perskaitę šią knygą jie sužino, kas buvo partizanai, už ką jie kovojo ir kaip jie gyveno.

Kai piešiu istorines knygas, prisižiūriu daug baisių vaizdų. Iš karų, genocido… Turiu suvirškinti, per save perleisti daugybę siaubingos informacijos ir tada sukurti šviesias, nebaisias iliustracijas, tinkamas vaikams. Tai tikrai psichologiškai sunku, labai slegia, ir po šios knygos sakiau, kad nebenorėsiu daugiau piešti knygų apie karą… Bet, panašu, kad teks. Nes karai vis nesibaigia.

Knygos viršelis atsirado taip. Asmeninio archyvo nuotr.
Knygos viršelis atsirado taip. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Mariau, kaip suderinate gydytojo ir rašytojo darbus – jie tokie skirtingi?

M. M. Negaliu sutikti su šiuo teiginiu, juk daugybė garsių rašytojų buvo gydytojai: Konanas Doilis su savo žymiuoju Šerloku Holmsu, Čechovas, Bulgakovas, Basanavičius ir dar daugelis kitų. O paslaptis ta, kad visi gydytojai rašo ligos istorijas, išbraukus žodį „liga“ lieka tik „istorija“. Taip ir aš darbe rašau „ligos istorijas“, o po darbo tiesiog „istorijas“. Be to, gydytojo darbas ir išsilavinimas labai padeda kūryboje, nes mes buvome mokomi rinkti duomenis, stebėti, analizuoti ir skirti gydymą. Taip pat ir rašant istorinius kūrinius reikia rinkti duomenis, stebėti, analizuoti, padaryti išvadas ir pagaliau parašyti istoriją.

Lina, teko skaityti, kad šią knygą piešėte metus ir kai kada keliaudama po užsienio šalis: kaip pavyko suderinti lietuvišką tematiką su egzotika?

L. I. Taip, ši knyga jau jos kūrimo procese apkeliavo nemažai pasaulio. Pradėjau piešti vasarą Lietuvoje prie Ligajų ežero (iš tikrųjų pirmuosius piešinius nupiešiau prieš pat karą Ukrainoje, kuriam prasidėjus, turėjau padaryti keleto mėnesių pertrauką, nes tiesiog negalėjau piešti karo matydama karą), tada rudenį buvau Italijoje prie Iseo ežero, paskui tęsiau piešimą Albanijoje prie Ohrido ežero (kur esu ir dabar, rašydama šį interviu). Labai mėgstu ežerus, kalnus ir jūras. Pasėdėjus susirietus prie piešimo, labai gerai paėjėti pakrante ir prapūsti galvą. Kalnai ir ežerai mane psichologiškai palaikė.

Gruodį išskridau į Japoniją, eidavau piešti į bibliotekas. Sėdėdavau iki dešimtos vakaro, kol nuskambėdavo muzika, reiškianti, kad biblioteka užsidaro, ir kartu su ten iki vėlumos besimokančiais moksleiviais ar studentais išeidavau, o mums prie durų nusilenkdavo apsauginis ir padėkodavo, kad apsilankėme. Paskui iškeliavau į Tailandą. Ten buvo baisiai karšta ir drėgna, popierius bangavosi ir pieštukas nenoriai piešė ant drėgno popieriaus. Ir buvo labai keista piešti lietuvišką mišką, kai aplink – palmės ir mėlyna jūra. Gerai, kad bent jau veiksmas knygoje vyksta vasarą, o ne žiemą (buvau prisifotografavusi lietuviško miško nuotraukų).

Lina Itagaki piešia Tailande. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina Itagaki piešia Tailande. Asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi knyga istorinė ir viską turėjau piešti iš nuotraukų, nelabai svarbu, kur piešdama esu – aplinka piešimo stiliaus neveikia, nes nėra tam vietos. Tiesiog reikia susirasti nuotraukas, pasidaryti planą ir nupiešti. O paskui jau galima eiti nusimaudyti į jūrą ar pasivaikščioti po kalnus ir nusipurtyti niūras mintis.

Kas paskatino rinktis spalvų gamą nuo oranžinės, gelsvos, rudos iki tamsiai žalios, pilkšvos?

L. I. Tikriausiai miškas. Miškas, žemė, vanduo… visa aplinka, kurioje vyksta istorija, padiktavo spalvas. Magdė šiek tiek spalviškai išsiskiria, kaip ir lapė, nes reikia, kad pagrindinis knygos veikėjas būtų ryškesnis ir matomas. Bet iš esmės aš visada stengiuosi sutvarkyti spalvas taip, kad niekas neišsišoktų ir neerzintų. Pradžioje atspalvių būna daug, bet tada aš dedu daug sluoksnių, tekstūrų, kol viskas tapybiškai susiniveliuoja ir akiai žiūrint pasidaro ramu – tada žinau, kad iliustracija baigta.

Jūs esate viena iš stipriausių lietuviško istorinio komikso kūrėjų (su Jurga Vile „Sibiro haiku“, su Rasa Grybaite „Grybo auksas“, su Vytene Muschick ir M. Marcinkevičiumi „Prieš srovę“). Kuo Jus imponuoja istorinė tematika? Nuo kada susidomėjote istorija ir istorinėmis asmenybėmis?

L. I. Tikrai istorija per daug nesidomėjau ir neturėjau jokių planų piešti istorinių knygų. Tiesiog „Sibiro haiku“ buvo pirma mano iliustruota knyga ir ji buvo paremta tikra istorija. Kai ją nupaišiau, turbūt visi nusprendė, kad man sekasi piešti istorines knygas ir gavau pasiūlymus tik istorinėms knygoms (vos kelias knygas nupiešiau ne istorines). Jei ne „Sibiro haiku“, nežinia, kaip būtų viskas susiklostę.

Lina Itagaki ir Marius Marcinkevičius. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina Itagaki ir Marius Marcinkevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Įstringantis Jūsų sukurtas karo vaizdinys: karo monstras, kaukolė, žudanti visa aplinkui. Kaip jį sukūrėte?

L. I. Tai vienintelė iliustracija knygoje, kurią piešiau ne iš nuotraukų. Seniau labai mėgau savaip interpretuodama perpiešinėti ikonas ir Indijos bei Tibeto dievybes. Šioje iliustracijoje galima atpažinti visa griaunančios indų deivės Kali „papuošalus“ iš žmonių kaukolių ir galūnių.

Papasakokite, kokie Jūsų kūrybiniai planai? Nebepiešite karo būsimose knygose?

L. I. Bus knygų ir be karo, ir su karu. Dabar nupiešiu porą neistorinių knygų, bet paskui vėl reikės piešti istorine tematika. Nes vaikams patinka mano piešti grafiniai romanai. Tad dabar darau pertrauką, bet kitais metais susikaupsiu ir vėl imsiuosi šito nelengvo darbo.

Ačiū Jums už pokalbį.

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai