Michaeliui Endei lapkričio 12 d. būtų sukakę 90

2019 m. lapkričio 26 d.
Vokiečių vaikų rašytojas Michaelis Endė (pilnas vardas vok. Michael Andreas Helmuth Ende, 1929 11 12–1995 08 28) – vienas žinomiausių XX a. Vokietijos autorių, kurio šiuolaikine klasika tapusios knygos „Momo“ bei „Begalinė istorija“ tebevirpina aistringų skaitytojų širdis. Nors rašė ne vien vaikams (kai kurias savo knygas šiai skaitytojų auditorijai ir iliustravo), bet ir suaugusiesiems, M. Endė pasaulinio pripažinimo ir daugybės apdovanojimų sulaukė už kūrybą būtent jauniesiems skaitytojams.

Savitas, tarp realybės ir nežabotos fantazijos kuriamas veiksmas, šmaikštus ir subtilus, jautrus autoriaus pasakojimo stilius, prisotintas filosofinių įžvalgų, pavergia skaitytoją nuo pirmųjų puslapių – jokio didaktiškumo, jokių banalių, nuspėjamų veikėjų ar siužeto vingių, vien tikėjimas vaiku ir begalinė aistra pasakojamai istorijai, trykštančiai kaip gaivus šaltinis, kuria užsikrečia ir skaitantysis.

Būsimasis rašytojas gimė Bavarijoje esančiame Garmišo-Partenkircheno mieste dailininko siurrealisto ir kineziterapeutės šeimoje. Matyt, tėvo meninė veikla turėjo įtakos ir sūnaus talentui. Maža to, sulaukęs šešerių, Michaelis su šeima persikėlė į Švabingo – vieno Miuncheno rajonų – kvartalą, kuriame anuomet gyveno menininkai. 1936 m. dailininko Edgaro Endė menas nacių buvo įvardytas kaip „išsigimėliškas“ ir uždraustas, tad kūrybinę veiklą jis toliau tęsė slėpdamasis, o po kelerių metų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas dar labiau apkartino būsimojo rašytojo šeimos gyvenimą bei paties Michaelio vaikystę.

Nors baigdamas mokyklą Štutgarte (o tai pavyko tik dėl finansinės šeimos draugų paramos) Michaelis svajojo būti dramaturgu, daugiausia rašė apsakymus ir eilėraščius. Šiame mieste jis susidomėjo ekspresionistų ir dadaistų kūryba, pats savarankiškai ėmė daugiau domėtis literatūra, išbandė aktoriaus profesiją, o kai dėl finansinių galimybių negalėjo studijuoti dramaturgijos, gavęs stipendiją baigė dvejų metų aukštesniąją aktorystės mokyklą Miunchene. Pirmasis darbas baigus mokslus nuvedė kūrybingą jaunuolį į provinciją – su Šlėzvigo-Holšteino teatro trupe teko gastroliuoti autobusu po įvairiausius miestus ir miestelius, vaidinti daugiausiai dūmų ir alaus bokalų apsuptyje. 1955 m., padedamas savo anuometės merginos (o vėliau – pirmosios žmonos) pažinčių, M. Endė gavo pasiūlymą parašyti ką nors kabaretui Friedricho Schillerio 150-ųjų mirties metinių proga. Jo sukurtam skečui sulaukus sėkmės, būsimasis rašytojas ėmė kurti ne tik juos, bet ir šansonus bei monologus scenai.

Vieną dieną M. Endė ėmė ir parašė du sakinius, nė nenutuokdamas, koks bus trečiasis. Vėliau tų sakinių vis daugėjo ir virto autoriui pelniusia pripažinimą bei apdovanojimus apysaka „Džimas Saga ir mašinistas Lukas“. Beje, tą patį rytą, kai buvo pranešta, kad šis kūrinys įvertintas Vokietijos vaikų literatūros apdovanojimu, M. Endė buvo paduotas į teismą už septynių mėnesių nuomos skolą šeimininkei. Gavęs piniginį įvertinimą, šias skolas jis, žinoma, susimokėjo. Po metų už tą pačią apysaką buvo nominuotas Hanso Christiano Anderseno medaliui.

Į kovą su blogiu ar gelbėti pasaulio rašytojo kūriniuose stoja vaikas. M. Endė yra sakęs, kad rašo vaikui savyje ir mumyse visuose, tačiau nelaikė savęs vien vaikų rašytoju. Teigė, kad jo tikslas – kalbėtis apie kultūrines problemas ir dvasinę išmintį su įvairaus amžiaus skaitytojais. Jo knygose jauniesiems skaitytojams vaizduojamas utopinis pasaulis, kuriam, visai kaip ir mūsiškiui, gresia tos pačios godumo, tuštybės, garbėtroškiškumo ir viršenybės siekio grėsmės, tačiau M. Endės herojai, pasižymintys nežabota fantazija ir dvasios tyrumu, visa nugali. Pagal žymiausius rašytojo kūrinius sukurtas ne vienas spektaklis, opera, kino filmas. 1994 m. M. Endei buvo diagnozuotas skrandžio vėžys, 1995 m. jis mirė.

Pirmoji apysaka, pasiekusi pirmiausia Vokietijos, o vėliau ir daugelio pasaulio šalių skaitytojus, buvo, kaip jau minėta, „Džimas Saga ir mašinistas Lukas“ (1960). Kuo gi jaunuosius skaitytojus ir tuomečius literatūros kritikus patraukė šis fantastinis pasakojimas? Beje, XXI a. šis klausimas iškyla ir žvelgiant į viršelį (iliustracijų autorius – vokiečių knygų iliustratorius F. J. Trippas), kuriame vaizduojami pagrindiniai kūrinio veikėjai – vidutinio amžiaus pypkę įsikandęs mašinistas Lukas ir juodaodis berniukas Džimas Saga, taip pat su pypke burnoje. Tiesa, pirmojo lietuviško leidimo viršelyje berniukas be pypkės, tačiau antrajame – su, be to, dūmo traukimo motyvas – svarbus knygos elementas. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Vyturys, 1998; Vaga, 2009
Vyturys, 1998; Vaga, 2009

Į dvidešimt septynis skyrius suskirstyta apysaka pradedama, galima būtų teigti, tradiciškai – pristatant pagrindinį veikėją ir jo gyvenamąją aplinką. Vis dėlto nuo pat pirmojo sakinio skaitytojas kviečiamas į žavingą, neįprastą pasaulį. Supranti, kad tas pagrindinis veikėjas yra mašinistas Lukas, o ne Džimas Saga (kuris pasirodys tik knygos antrajame skyriuje), nors iš pavadinimo atrodytų priešingai, be to, šalis, kurioje gyveno Lukas, „buvo net itin maža, <…> maždaug dvigubai didesnė už mūsišką butą“ (p. 5).1 Tačiau kad ir kokia maža – kone vienas kalnas su dviem viršūnėmis – ji bebūtų, turėjo vingiuotą geležinkelį, kertantį penkis tunelius. Be to, Snūderlande stovėjo du namai, geležinkelio stotelė ir netgi pilis, kurioje – taip! – gyveno karalius. Ir štai šioje šalyje, kuri, kaip netrukus paaiškėja, yra sala, karalius, vardu Alfonsas Be Penkiolikos Dvyliktas, turėjo du valdinius – vyrą, vardu Rankovė, ir ponią Kaas. Tai ir yra visi Snūderlando gyventojai (na, ir, žinoma, dar mašinistas Lukas). (Tiesa, jeigu paisytume pasakoms būdingos logikos, taip teigti negalėtume, nes mašinisto Luko lokomotyvas Ema yra ne vien transporto priemonė, bet ir tam tikrų žmogiškų savybių turintis personažas.) Mažas, apvalainas, nuolat kombinezoną dėvintis ir nuolat suodinas mašinistas, be kita ko, „kairės ausies spenelyje nešiojo mažą auksinį žiedą ir rūkė storą trumpą pypkę“ (ten pat, p. 6), be to, nevengė „gero gurkšnio romo“. Šmaikščiai, nonsenso dvasia aprašytas Snūderlandas sužavi ir patraukia, tačiau apysakos veiksmas rutuliojasi visai ne jame.

Štai kartą prie Snūderlando priplaukusio pašto laivo laiškanešys pristato į salą keistą paketą. Pastarasis skirtas tokiai poniai Iltienei, tačiau ir laiškanešys, ir salos gyventojai puikiai žino, kad tokia čia negyvenanti. Vis dėlto po ilgoko aiškinimosi ant paketo užrašyta šalis – Liūderlandas – sutartinai priskiriama Snūderlandui, ir paketas paliekamas poniai Kaas (nors šioji ir nėra jokia Iltienė). O gavus karališkąjį leidimą siuntinį atidaryti, jame randamas „mažas juodas vaikelis!“ (ten pat, p. 15) Kaip paaiškėja, ponia Kaas netgi apsidžiaugia, nes, pasirodo, jau seniai norėjusi turėti kam vakarais siūti marškinėlius ir kelnaites. Mašinistas Lukas taip pat akimirksniu pamilsta mažylį ir duoda jam vardą: „Aš vadinsiu jį Džimu, nes iš jo išaugs berniukas“ (ten pat, p. 16), tad mažytėje saloje gyventojų padaugėja.

Šis nutikimas paskatina esminius pokyčius, užsukančius tikrąjį apysakos veiksmą – berniukui sulaukus tokio amžiaus, kad kitoje šalyje jis jau tikrai trintų mokyklos suolą, susirūpinusiam Snūderlando karaliui iškyla klausimas, ar tokioje mažoje šalyje jiems visiems užteks vietos. O kadangi Lukas su Džimu Saga (šią pravardę vaikis gavo dėl nuolat plyštančių kelnių ir ponios Kaas išradingos idėjos skylę ne lopyti, o apsiūti ir pritaikyti ją sagai užsegti) nuo pat pastarojo atsiradimo saloje buvo geriausi draugai, karalius, siekdamas išsaugoti Džimą Sagą saloje, pasiūlo Lukui atsikratyti lokomotyvo Emos. Be abejo, mašinistas su tuo nieku gyvu nesutinka ir nusprendžia išvykti iš salos. Apie tai sužinojęs Lukas iškart nusprendžia, kad vyks drauge su jais – juk jis vis tiek ketinąs užaugęs irgi tapti mašinistu. Tad Džimas Saga nupiešia (juk rašyti nemoka!) atsisveikinimo ir pasiaiškinimo laišką poniai Kaas ir jie, Lukui išleidus iš Emos katilo vandenį, ištuštinus anglių tenderį ir stropiai užglaisčius duris, lokomotyvu plaukte palieka salą.

Nors pasakojimo stiliumi besigėrinčiam skaitytojui (svarbus ir vertėjo Teodoro Četrausko indėlis) galėtų kilti klausimas – nejaugi prasidės dar kokie nors nuotykiai? Juk taip smagu tiesiog skaityti apie salos ir kelių jos gyventojų kasdienybę, – nuotykiai išties prasideda. Atrodytų, du geriausi draugai – vienas iš jų dar visai vaikas, o kitas, vos prireikus rasti sprendimą ar norėdamas nusiraminti, kone nuolat rūko pypkę ir ne taip jau retai nusikeikia – tiesiog ieško naujos šalies, kurioje galėtų abu su lokomotyvu gyventi, bet fantastinė nuotykių istorija taip paprastai juk klostytis negali.

Ir štai vieną rytą bičiuliai priplaukia keistą salą su permatomais medžiais, porcelianiniais tiltais, tolumoje stūksančiu kalnynu ir visur kabančiais sidabriniais varpeliais. Lukas, pasirodo, žino, kad ši šalis – Mandala, ir jiedu su Džimu Saga patraukia į jos sostinę Pingą atsiklausti imperatoriaus, ar šiam nereikia dviejų mašinistų ir lokomotyvo. Mandala visu kuo – jos gyventojų išvaizda ir gyvenimo būdu – panaši į Kiniją ir atrodo visai šauni šalis, tačiau vis nevaisingai besibaigiantys bandymai patekti pas imperatorių liudija, kad ir šioje karalystėje kažkas negerai. Galiausiai paaiškėja, kad imperatoriaus dukrą, princesę Li Si, pagrobęs drakonas, o tas, kas ją išlaisvins, galės ją vesti. Nei Lukui, nei Džimui Sagai žmonos ir garbės nereikia, tačiau mašinistas nusprendžia, kad, jei jiems pavyktų tai padaryti, „imperatorius tikrai leistų per Mandalos šalį nutiesti geležinkelį. Senoji geroji Ema tada pagaliau vėl atsidurtų ant padorių bėgių, ir mes galėtume čia pasilikti“ (ten pat, p. 59). Tad tokių praktinių sumetimų vedini jiedu vėl leidžiasi į kelionę – šįkart nepalyginamai sunkesnę ir visai nenuspėjamą, nes keliauti tenka per vietas, apie kurias niekas negali papasakoti.

Ko gero, Luko ir Džimo Sagos kelionė į drakonų miestą pagal autoriaus užmanymą tikriausiai turėjusi būti įdomiausia visoje apysakoje – gniaužianti kvapą ir kupina nuotykių. Tačiau ji kiek nublanksta prieš rašytojo sukurtą Snūderlando pasaulį: nežabota fantazija aprašytas kone ekstremaliai pavojingas ir ilgas kelias iki pagrobtosios imperatoriaus dukters kalinimo vietos daug kur praranda gelminį pasakojimo klodą ir telieka pašėlusiais nuotykiais. Nors ir čia esama poros nuostabių skyrių, pavyzdžiui, viename pasakojama apie bičiulių sutiktą tariamą milžiną Turą Turą – vienišą, liūdną dykumoje gyvenantį žmogelį, kuris, paneigdamas visus logikos ir fizikos dėsnius, didėja toldamas, o ne artėdamas. Tokia metaforiška asmeninė žmogaus tragedija atrodo verta atskiro pasakojimo, matyt, ir pačiam autoriui šis personažas svarbus – jį sutinkame ir knygos tęsinyje.

Galiausiai, įveikę visas kliūtis ir pasiekę drakonų miestą, Lukas su Džimu ir Ema suranda vietą, kur kali princesė Li Si. Tai savotiška drakonų mokykla, kurioje siaubingomis sąlygomis laikomi įvairaus amžiaus vaikai iš viso pasaulio privalo mokytis – visi jie „buvo pririšti prie suolų grandinėmis, kad galėtų judėti, bet nepabėgtų“ (ten pat, p. 162). Juos mokanti ypač bjauri drakonė – ne kas kitas, kaip ponia Iltienė, kuriai nesvetimos fizinės bausmės, ir tai gal kiek turėtų šokiruoti šiuolaikinį skaitytoją: „Drakonė atsistojo, priėjo prie berniuko, paguldė jį ant suolo ir ėmė piktai vanoti. Kai egzekucija baigėsi, drakonė patenkinta šnopuodama atsisėdo prie savo pulto.“ (ten pat, p. 164) Nekyla jokių abejonių, kad Lukas su Džimu šią pabaisą įveiks – tai jie ir padaro, tačiau jos nenužudo, o drauge su visais išlaisvintais vaikais pasiima kartu kaip belaisvę grįždami į Mandalą. Ten paaiškėja, kad nugalėtoji ponia Iltienė virs auksine išminties drakone (taip, pasirodo, nutinka su įveiktais, bet nenudobtais drakonais), tačiau prieš tai metus laiko miegos ir atrodys it negyva. Atsidėkodama ji atskleidžia paslaptį, kaip jiedviem pasigauti plaukiojančią salą – juk jie abu trokšta gyventi tik Snūderlande.

Tad viskas baigiasi gražiai ir laimingai – tesėdamas savo pažadą Mandalos imperatorius palaimina Džimo ir princesės Li Si „meilę“, užgimusią iš pirmojo žvilgsnio, ir kadangi jiedu „dar truputį per maži tuoktis“ (ten pat, p. 207), nusprendžiama, kad pradžiai susižieduos. Be to, jaunasis Luko bičiulis dovanų gauna mažytį lokomotyviuką – Emos vaiką, kurį pavadina Moli. Be abejo, netrukus herojai parplaukia į Snūderlandą, su jais atvyksta ir imperatorius su princese – pasisvečiuoti, užmegzti diplomatinių santykių ir nutiesti telefono laidą tarp abiejų šalių.

Vyturys, 2000
Vyturys, 2000

Jau pirmosios knygos pabaigoje autorius palieka užuominą, kad skaitytojas galįs tikėtis tęsinio – juk taip ir nebuvo išsiaiškinta, iš kur į Snūderlandą atvyko paketas su anuomet dar kūdikėliu Džimu, taip pat ponia Iltienė užsiminė apie kažinkokį „pašėlusį Tryliktuką“, susijusį su jaunuoju mašinistu. Be to, drakonė turinti po metų prabusti tapusi auksine išminties drakone, galinčia atsakyti į visus klausimus. Taigi, 1962 m. pasirodė antroji pasakojimo dalis – „Džimas Saga ir pašėlęs Tryliktukas“.

Šįkart trisdešimties skyrių pasakojimas kone iškart prasideda nuo veiksmo – be jokios įmantrios įžangos. Vieną lietingą dieną pas ponią Kaas, kur kaip tik svečiavosi abu sužieduotiniai, atėjęs Lukas paprašė puodelio karštos arbatos su geru gurkšniu romo. Visi kartu sukirto ponios Kaas kepaišį (tokį keptą pyragą, kurio receptas pateikiamas knygoje atskiru įrašu) ir, kaip įprasta, prieš pasakydamas reikšmingą mintį, mašinistas prisikimšo pypkę. Beje, „Džimas taip pat išsitraukė savo pypkutę, kurią jam andai per sužadėtuves buvo padovanojusi mažoji princesė“ (p. 7)2, nors dar „kaip reikia“ nerūkė. Ir vėl įsibėgėja istorija: Lukas, kaip ir mažasis jo bičiulis, nekantrauja, kada gi pabus auksine išminties drakone tapusi ponia Iltienė; be to, karaliui ir vėl iškyla problema – akivaizdu, kad dabar, kai salas (Snūderlandą ir prie jo prijungtą plaukiojančią salą, pavadintą Naujuoju Snūderlandu) taip dažnai lanko pašto laivas su vaikų laiškais bei laivai iš Mandalos, reikią švyturio. Kadangi salose taip trūksta vietos, reikia tokio, kuris būtų pakankamai mažas, bet kartu pakankamai didelis, idant būtų matomas iš toli. Tokios užduoties mašinistai, rodos, tik ir telaukė – energingai ir džiaugsmingai vėl susiruošia į kelionę, mat Džimas žino, kad švyturio pareigas kuo puikiausiai atliks tariamas milžinas Turas Turas. Ir vėl prasideda kelionė bei nuotykiai, kuriuose sutinkame ir dar vieną veikėją iš pirmosios dalies – pusdrakonį Nepomuką.

Paslapčių tikrai netrūksta, vis dėlto svarbiausioji – Džimo Sagos kilmė ir kuo čia dėtas paslaptingasis pašėlęs Tryliktukas. Ir kai galiausiai paaiškėja, kad pakete į Snūderlandą atgabentas juodaodis kūdikėlis iš tiesų yra vieno iš trijų gimusio Jėzaus pasveikinti atėjusiųjų – juodaveidžio Kasparo – palikuonis, princas Myrenas, turįs atrasti jam priklausančią šalį Džambalą, visi bičiulių vargai ir patyrimai, geri darbai kitiems ir bėdos akivaizdoje ne kartą gelbėtas savas kailis, – visa tai su kaupu atlyginama, o to kaupo viršuje – Džambalos karaliaus Myreno (buvusiojo Džimo Sagos) ir Mandalos princesės Li Si vestuvės (nors jie per tą laiką ir netapo daug vyresni).

Vaga, 1982
Vaga, 1982

Pasaka-apysaka (kai kur apibūdinama kaip šiuolaikinė pasaka) „Momo, arba Nuostabus pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri žmonėms grąžino iš jų pavogtą laiką“ gelminiu lygmeniu ir filosofiškumu gerokai skiriasi nuo Luko ir Džimo Sagos nuotykių. 1973 m. išleistoje knygoje, tapusioje šiuolaikine klasika, išverstoje į daugiau nei keturiasdešimt kalbų, autorius, pasitelkdamas vienos mergaitės ir vieno miestelio istoriją, įtraukia skaitytoją į kvapą gniaužiantį šiuolaikinio pasaulio pragaišties tyrinėjimą. Įstabu tai, kad net ir po beveik penkiasdešimties metų nuo „Momo“ pasirodymo ši pragaištis nė kiek nesumenkusi, galbūt net atvirkščiai – tampa vis aktualesnė ir, atrodo, neišvengiama.

Knygos pradžioje skaitytojas sužino, kad ne tik jau seniai buvę „didelių ir puikių miestų“, bet ir kad juose būdavo svarbiausia teatrai: „<…> turėti kokį nors teatrą visi norėjo, nes buvo aistringi klausytojai ir žiūrovai.“ (p. 9)3 Tokia subtilia užuomina apie ankstesnių laikų žmonių poreikį ir pomėgį – klausyti ir žiūrėti – pradedama istorija apie šiuolaikinius žmones. Galima nuspėti (nors pačiame kūrinyje nėra jokių tiesioginių vietovardžių), kad apysakos-pasakos veiksmas vyksta viename Italijos mieste, tiksliau, didmiesčio pakraštyje – „ten, kur prasideda laukai, o lūšnelės ir kiti statiniai eina vis skurdyn, pasislėpę vienoje pinijų giraitėje riogso nedidelio amfiteatro griuvėsiai“. (ten pat, p. 10) Tuose griuvėsiuose apsigyvena „kažkoks vaikas, veikiausiai mergaitė“. Keistai, skurdžiai apsitaisęs nenusakomo amžiaus vaikas (pati Momo teigia, kad jai šimtas dveji metai), be abejo, sukelia tam tikrą rūpesčio bangą – jai norima padėti, galbūt atiduoti į vaikų namus, kur ja būtų deramai pasirūpinta, tačiau užsiminusi, kad ten ji jau buvusi ir pasprukusi, Momo įtikina suaugėlius, kad galinti gyventi ir griuvėsiuose. Žmonės galiausiai su tuo sutinka, be to, padeda mergaitei kaip galima jaukiau įsikurti ir pamaitina. „Taip prasidėjo mažosios Momo ir aplinkinių žmonių draugystė.“ (ten pat, p. 15)

Amfiteatro gyventoja kasdien sulaukdavo daugybės svečių – atrodo, niekas nebegalėjo įsivaizduoti, kaip anksčiau gyveno be šios mažos mergaitės, kaip spręsdavo savo sunkumus ar tarpusavio nesutarimus, išgyvendavo negandas. Pasirodo, Momo turinti nepaprastą gebėjimą klausytis. „Galimas daiktas, tūlas skaitytojas pasakys, kad čia nėra nieko ypatinga, nes klausytis juk moka kiekvienas. Bet tai neteisybė. Tikrai klausytis moka tik nedaugelis. O taip, kaip mokėjo klausytis Momo, niekas kitas nemokėjo.“ (ten pat, p. 17) Tad mergaitė buvo reikalinga visiems – ir suaugusiems, ir vaikams, nors su pastaraisiais ji, be abejo, leisdavo daugiausiai laiko – tokių žaidimų kaip Momo niekas kitas nesugalvodavo. Taip pat ji turėjo ir du geriausius draugus: lėtą, filosofišką senuką Bepą Šlaviką ir visišką jo priešingybę – jauną, dailų vaikinuką Džidžį „kaip meletos liežuviu“. Abu jie buvo taip pat iš visuomenės paribių – vienas gatvės šlavėjas, kitas nuolat darbus keičiantis ir turistams nebūtas istorijas apie amfiteatrą pasakojantis papliauška. Taigi, didmiesčio pakraštys – jauki, kone idiliška pasakojimo erdvė.

Visai kaip ir knygoje „Džimas Saga ir mašinistas Lukas“, autorius pasakojimo pradžioje skiria daug dėmesio vietai ir jos gyventojams – apie tai pirmoji iš trijų knygos dalių pavadinimu „Momo ir jos bičiuliai“. Priežastis skaitytojui sunerimti dėl spėtų pamilti herojų randasi tik šeštajame skyriuje, kuriuo prasideda antroji knygos dalis – „Pilkieji ponai“. Vis dėlto intriga vystoma labai palengva, meistriškai pinant pavojaus giją. Kone taip pat kaip ir pirmasis šis skyrius pradedamas tam tikro reiškinio paaiškinimu. Tai – laikas, pasakotojo apibūdinamas kaip „visiškai kasdieniška paslaptis“ (ten pat, p. 59). Šią paslaptį geriausiai žino pilkieji ponai, savaip žiūrintys į laiką – „kaip siurbėlės kad žiūri į kraują“ (ten pat, p. 59).

Štai vieną dieną kirpėjas Fuzis suabejoja savo gyvenimo prasmingumu – akimirką jį aplanko mintis, kad visas jo gyvenimas tėra muilo putos, malimas liežuviu ir žirklių čekšėjimas. Bene kiekvienas žmogus rečiau ar dažniau susiduria su panašiomis egzistencinėmis mintimis, tačiau šiuokart šiame mieste jau buvo įsisukę pilkieji ponai, dėvintys pilkus kostiumus, skrybėles ir rūkantys cigarus, turintys tikslą grobti žmonių laiką. Štai vienas tų ponų ir įtikina Fuzį atsidaryti taupomąją laiko kasą ir nuo šiol griežčiau žiūrėti bei rinktis ką ir kiek laiko gyvenime daryti – kitaip sakant, taupyti laiką. Netrukus laiko taupymas didmiestyje ima plisti lyg koks užkratas – visi gyventojai palaipsniui ima karštligiškai siekti sutaupyti kuo daugiau laiko, kuo racionaliau jį skirstyti, kuo daugiau nudirbti per kuo trumpesnį laiką, kuo mažiau jo skirti tariamai nereikšmingoms veikloms. Ir nors laiko taupytojai „uždirbdavo daugiau pinigų ir todėl galėdavo daugiau išleisti“, bet „jų veidai buvo surūgę, pavargę, niūrūs, o akys be jokios šilumos“ (ten pat, p. 73). Jų dvasinis gyvenimas vis labiau skurdo, vienodėjo ir šaltėjo, o „kuo daugiau žmonės taupė laiką, tuo mažiau jo turėjo“ (ten pat, p. 75).

Alma littera, 2007
Alma littera, 2007

Nesunku numanyti, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių tarp pilkųjų ponų ir Momo – dviejų savo prigimtimi visiškai skirtingų pasaulių – turėtų įvykti konfliktas. Mergaitė pastebi vis mažėjantį besilankančių vaikų skaičių, tačiau ne tik ji, bet ir susidūrusieji su laiko grobikais nežino, kad pastarieji egzistuoja – bet kuris juos sutikęs kaipmat tai pamiršta. Rečiau Momo beaplankantys draugai pasakoja jai apie pagerėjusią jų šeimų finansinę padėtį, apie daugiau turimų žaislų, apie beveik nebematomus tėvus. Mergaitė nusprendžia pati aplankyti kai kuriuos pas ją nebesilankančius draugus, ypač suaugusiuosius, pasikalba su jais, ir šie vėl tampa ryžtingesni, linksmesni. Be abejo, tai tiesiogiai trukdo pilkųjų ponų planams ir šie, neįvertinę Momo dvasios taurumo, imasi veiksmų – bando suvilioti ją paprasta kalbančia lėle, reikalaujančia daug daiktų – ji turėtų visiškai pasiglemžti Momo dėmesį. Tačiau mergaitė pareiškia svarbų dalyką – tokios lėlės pamilti neįmanoma, o savo draugus ji mylinti. Pilkasis ponas į tai atsako žodžiais, kuriuos turėtų būti nesunku suprasti ir ano, ir šio šimtmečio skaitytojui: „Vienintelis dalykas, kas gyvenime yra svarbu – tai ko nors pasiekti, užimti kokį postą, ką nors įsigyti. Kas daugiau gyvenime pasiekia, kas užima geresnį postą ir įsigyja daugiau už kitus, tam visa kita savaime ateina: draugystė, meilė, garbė ir taip toliau.“ (ten pat, p. 97) Vis dėlto savo tiesomis pilkasis ponas tyrosios Momo įtikinti nesugeba, tad mergaitė tampa visų pilkųjų ponų didžiausia prieše, kurią privalu nugalėti.

Nepaisant mergaitės pastangų, prie kurių aistringai prisideda ir Bepas Šlavikas su Džidžiu, vaikų eitynių miesto gatve su transparantais, raginančiais suaugusiuosius atsikvošėti bei atvykti į amfiteatre organizuojamą susirinkimą, kuriame jiems bus atskleista visa tiesa apie pilkuosius ponus, žmonės lieka akli ir kurti vaikų balsui. Maža to, ir patys vaikai, nesulaukę suaugusiųjų, netrunka išsiskirstyti namo. Tačiau liūdniausia, kad neįvykusio susirinkimo vakarą, teisindamiesi darbais ir reikalais, Momo palieka ir Bepas su Džidžiu – jie akivaizdžiai ima pasiduoti pilkųjų ponų kėslams. Tiesa, Bepas Šlavikas, prabudęs naktį, susivokia esąs liudininkas teismo, kuriame vienas pilkųjų ponų – tas, kuriam nepavyko palaužti Momo valios lėle ir išsitaręs jai apie visos pilkųjų ponų bendruomenės kėslus, – nuteisiamas išnykimu (o išnyksta šie niekadėjai, kai netenka cigaro). Proceso metu teisėjo lūpomis išsakoma esminė mintis, o kartu paradoksaliai ir viltis žmonijai: „Vaikai – mūsų tikrieji priešai. Jeigu ne jie, žmonija jau seniai būtų buvusi mūsų valdžioje. Vaikai daug sunkiau negu suaugusieji pasiduoda laiko taupymui.“ (ten pat, p. 119) Nusprendžiama, kad Momo reikia žūtbūt sugauti. Nuo šios pasakojimo vietos istorija įgauna pagreitį – vieną likusią mažąją Momo aplanko ir paskui save pasikviečia didelis vėžlys; savo draugės gelbėti atskubėjęs, jos neradęs ir pagalbos policijoje nusprendęs ieškoti Bepas pasodinamas į belangę.

Savotiškai praplečiamas ir pasakojimo fantastinis lygmuo – senoji vėžlė, vardu Kasiopėja, bendraujanti su Momo ant kiauto pasirodančiais žodžiais, atveda ją į Niekados gatvę, Niekur namą, kur gyvena (ar tiesiog egzistuoja) Magistras Secundus Minutius Hora, viso laiko valdytojas. Beje, savo kintančia išvaizda jis kiek panašus į ankstesniuose autoriaus pasakojimuose sutiktą tariamą milžiną Horą – iš tolo atrodo senas, o artėdamas vis jaunėja. (Beje, į patį Magistrą Horą panašus nenustatomo amžiaus žmogus, minimas „Trumpame autoriaus epiloge“ knygos gale, neva ir papasakojęs autoriui visą šią istoriją.) Laiko valdytojas atskleidžia Momo daugiau tiesos apie pilkuosius ponus, prisipažįsta pasiuntęs vėžlę atvesti mergaitės, kad ją apsaugotų, gardžiai pamaitina ir parodo jai, iš kur išeina laikas. O paskui Momo užmiega – lygiai metams (metams buvo užmigusi ir ponia Iltienė, prieš tapdama auksine išminties drakone).

Paskutinioji – trečioji – knygos dalis „Valandų gėlės“ prasideda Momo pabudimo akimirka – ji pakirsta ne laiko valdytojo buveinėje, kur užmigo, o savo namuose – tarp senojo amfiteatro griuvėsių. Nors blankus Magistro Horos prisiminimas rodosi lyg sapnas, tai paneigia šalia roplinėjanti Kasiopėja. Mergaitė, būdama tikra, kad miegojo tik vieną naktį, apsidžiaugia netrukus vėl galėsianti išvysti savo draugus, tačiau skaitytojui autoriaus išsamiai aprašyti dabartiniai draugų gyvenimai atima žadą: Džidžis per vienerius metus iš skurdžiaus, išgalvotų istorijų pasakoriaus tapęs radijo ir televizijos žvaigžde, gromuluojančiu ir perkuriančiu tas pačias senas istorijas, gyvenančiu turčių rajone, praradusiu bet kokią savigarbą, laikraščiuose apibūdinamas kaip „nuostabiai produktyvus“; senasis Bepas Šlavikas, išėjęs iš belangės, taip ir liko gatvių šlaviku, tačiau dabar „jis tai darė be jokios meilės darbui, baisiausiai skubėdamas, kad kuo daugiau laimėtų valandų“ (ten pat, p. 185). Tad abu geriausieji Momo draugai taip pat (kaip ir kiti didmiesčio gyventojai) buvo pilkųjų ponų nelaisvėje.

Matyt, nenuostabu, kad sunkiausia laiko grobikams buvo susidoroti su Momo bičiuliais vaikais. Tačiau ir čia jie rado sprendimą – pristeigė vadinamųjų „Vaikų depų“ (tai tarytum veidrodinis vaikų darželių atitikmuo), kur vaikams nebuvo leidžiama žaisti tų žaidimų, kuriuos jie patys norėdavo. Juos depuose „skirdavo auklėtojai ir tiktai tokius, kuriuose jie išmokdavo ko nors naudinga“ (ten pat, p. 188), o gatvėse, parkuose ar kur kitur žaisti ir būti be suaugusiųjų priežiūros suvis uždrausta. Viso to nežinodama, mergaitė leidžiasi ieškoti savo draugų, tačiau susiduria su atšiauria tiesa – niekas jai nebeturi laiko, nes visų gyvenimai pilni daiktų, pareigų, draudimų ir skubos.

Nusivylusią, vienišą ir pasimetusią ją vėl aplanko vienas pilkųjų ponų, siūlydamas „mainus“ – jei Momo jiems išduos Magistro Horos buvimo vietą, šie, pasisavinę visą žmonių laiką, padarys išimtį Momo ir vaikams – jie bus „paskutinieji žmonės, kurie žais ir pasakos vienas kitam visokias istorijas“ (ten pat, p. 227). Be abejo, kad ir kokia vieniša ir apleista būtų Momo, su tokiomis sąlygomis ji sutikti negali, tad prasideda intensyvios gaudynės, kuriose pagauti Momo ir sužinoti, kur slepiasi laiko valdytojas, sutelktos visos pilkųjų ponų pajėgos. Vis dėlto Momo (su Kasiopėjos pagalba) antrąsyk pasiekia Magistro Horos buveinę, ir čia sužino, kad tik ji viena gali išgelbėti savo draugus, o kartu – ir visus žmones. Tam jai duodama viena valandų gėlė – tokia, kokią ji matė ten, iš kur išeina laikas. Akylesnis skaitytojas prisimins, kad anuomet, paklaususi, kurgi ji buvo, kur skleidėsi tie nuostabūs pumpurai, Hora jai atsakęs: „Savo pačios širdyje.“ (ten pat, p. 167) Tad po visų ilgų išbandymų, istorijos vingių ir įtampos viena mažutė Momo ir jos žiedas nugali, sunaikina pilkuosius ponus. Juk kovota tyra, mylinčia vaiko širdimi.

Lietus, 1995
Lietus, 1995

Paskutinioji ir, be abejo, reikšmingiausioji M. Endės knyga, kurią turime išverstą į lietuvių kalbą – romanas „Begalinė istorija“, pasirodęs praėjus šešeriems metams po „Momo“ išleidimo. Šis fantastinis romanas, tapęs neabejotina šiuolaikine klasika, kone knyga-reiškiniu, savotiška Biblija ne vienam aistringam skaitytojui, o ir įkvėpimu kitiems kūrėjams. Šis kūrinys autoriui pelnė gausybę apdovanojimų, o žurnalo „Spiegel“ bestselerių sąrašo pirmojoje vietoje išsilaikė net 113 savaičių. 1984 m. pasirodęs to paties pavadinimo meninis filmas taip pat subūrė savo gerbėjų bendruomenę, o jo garso takelis, panaudotas ir populiariame pastarųjų metų televizijos seriale „Stranger Things“, atgaivino domėjimąsi tiek praeito dešimtmečio filmu, tiek originaliais rašytojo kūriniais.

„Begalinė istorija“ – lyg epas, nepasiduodantis vienaprasmiam aprašymui, o veikėjų ir siužeto vingių gausa užburia ir nepaleidžia tikriausiai įvairiausio amžiaus skaitytojų. Pats romanas savyje talpina visa tai, kas yra literatūra pati savaime – kokia jos galia ir kaip mes, aistringi skaitytojai ir neskaitantieji, suklumpame šios galios akivaizdoje. Autorius šiame kūrinyje vėl nyra į savotišką filosofinį laiko apmąstymą (ar net kvestionavimą) vaizduotės akivaizdoje. Kaip ir „Momo“, galingiausia ir visa įveikianti yra vaiko – nuoširdaus vaiko – širdis.

Pasakojimas įtraukia nuo pat pirmojo puslapio (net vizualiai – pradedama raudonu šriftu), o skaičiusieji „Begalinę istoriją“, matyt, visam gyvenimui įsimena jaudulį, apimantį skaitant, kaip „mažas, storas kokių dešimties ar vienuolikos metų berniukas“ (p. 5)4, slėpdamasis ne tiek nuo lapkričio lietaus, kiek nuo jį persekiojančių, skriaudžiančių bendraamžių, įsmunka į antikvariatą, kur jį nesvetingai sutinka „piktas, kresnas žmogus <…> suglamžytu juodu kostiumu, kuris atrodė nušiuręs ir kažkoks dulkėtas“, o „raudonas veidas priminė pikto buldogo snukį“ (ten pat, p. 6). Kad ir kaip nemėgtų vaikų ir norėtų, kad šis vaikiščias „su trimis B“ – Bastijanas Baltazaras Buksas – nešdintųsi lauk, antikvariato savininkas įsitraukia į pokalbį su permirkusiu įsibauginusiu berniuku. Jųdviejų pokalbis galėtų pasitarnauti pradedantiems rašytojams ar svajojantiems jais kada nors tapti – netirštinant spalvų tarp pikto senio ir Bastijano vystosi kad ir griežtas, bet atviras ir nuoširdus pokalbis, žadinantis ne tik smalsumą, bet ir empatiją abiem pašnekovams, nors vienas jų, rodos, neturi nė kruopelytės užuojautos (bet tik rodosi!), o kitas, mažesnysis, – suvis apskritas netikša: negana, kad storas ir šleivom kojom, bet dar ir skystablauzdis, antrametis, ir gyvena tik su tėvu, nes mama mirusi. „Bastijanas stovėjo ir nežinojo, kas jam pasidarė, kodėl jis viską pasakė ir prisipažino.“ (ten pat, p. 10) Tačiau net suskambus telefonui ir senajam vyriškiui pradingus kabinete, berniukas nepabėga – atvirkščiai, pajunta, kad ant savininko stalo likusi gulėti jo skaityta knyga traukia kaip magnetinė jėga. Vario spalvos šilku aptraukta senovinė knyga, spausdinta dviem skirtingais šriftais, be paveikslų, vadinosi „Begalinė istorija“ – visai taip pat, kaip ir šis kūrinys.

Kas niekada ištisas popietes nesėdėjo prie knygos degančiomis ausimis ir suveltais plaukais, pamiršęs viską pasaulyje, nepastebėdamas, kad jis alkanas ar kad jam šalta…

Kas niekada slapčiomis neskaitė po antklode, pasišviesdamas kišeniniu žibintuvėliu, tėtei, mamai ar kitam rūpestingam asmeniui išjungus šviesą, nes reikią miegoti, nes rytoj teksią anksti keltis iš patalo…

Kas niekada atvirai ar paslapčiomis karčiai neverkė dėl to, kad baigėsi nuostabus pasakojimas ir jau reikia atsisveikinti su herojais, su kuriais patirta tiek daug nuotykių, kuriuos spėjo pamilti ir kuriais žavėjosi, dėl kurių drebėjo ir vylėsi, kad jiems viskas baigsis laimingai, be kurių gyvenimas bus tuščias ir beprasmiška…

Kas nieko apie tai nežino iš savo patyrimo, tas turbūt negalės suprasti to, ką padarė Bastijanas. (ten pat, p. 12)

Alma littera, 2007
Alma littera, 2007

Šioji ištrauka apibūdina ne tik aistringą skaitytoją, ji – ne vien apie Bastijaną. Ji apie mus visus, likimo brolius ir seseris, negalinčius gyventi be slėpiningo istorijų pasaulio. Tačiau Bastijanas padaro tai, ko daugelis mūsų, matyt, neišdrįstų – knygą jis pavagia. Vienišas, nelaimingas vaikas susivokia pagaliau galįs turėti istoriją, kuri niekada nesibaigia. Ir dėl tos nesibaigiančios istorijos, dėl to panirimo į fantazijų pasaulį, dėl šios nenugalimos aistros įvykdytos vagystės Bastijanas priverstas slėptis. Ir jis pasislepia – įsitaiso apleistoje savo mokyklos palėpėje.

Kaip vėliau sužinos skaitytojas, šis įvadas – Bastijano įsmukimas į antikvariatą, pokalbis su jo savininku ir galiausiai – vagystė, jau kadų kadais buvo užrašyta, bet iki tol – dar daug puslapių „Begalinės istorijos“. Tiek Bastijanui, skaitančiam ją besislepiant palėpėje, tiek apie skaitantį Bastijaną skaitančiam skaitytojui. Šis pasaulis pasaulyje, fantazijos ir realybės – o gal vis dėlto dviejų lygiaverčių realybių? – perpynimas reikalauja ne tik skaitančiojo atidos ir visiško įsitraukimo, bet ir drąsos pasitikėti savo vaizduote. Bene pusę pasakojimo skaitytojas drauge su Bastijanu seka įstabios istorijos, neturinčios pradžios, vingius, tačiau nuo pat pirmojo skyriaus (jų viso – 27) –  „Fantazijos šaliai gresia pavojus“ – kartu ir nerimauja bei jaučia kylančią įtampą. Puslapis po puslapio sužinome apie kažin kokią ištikusią negandą, o netrukus atsiveria ir slėpiningas vaizdas: yra tokia bekraštė Fantazijos šalis (ji nepaklūsta jokiems geografijos dėsniams, jos centras gali būti bet kur), o jos valdovė („tačiau iš tiesų ji buvo daug daugiau nei valdovė arba, tiksliau pasakius, visai kas kita“, ten pat, p. 38), Vaikų Karalienė, sunkiai serga, be to, ir pati šalis ima nykti – joje tiesiog atsiveria gyventojus praryjančios tuštumos.

Vienam tolimos „žaliaodžių“ tautos berniukui, vardu Atrėjas, pavedama rasti vaistą Vaikų Karalienei ir taip išgelbėti Fantazijos šalį. Atrėjas kaip apsaugą ir karalienės ženklą gauna auksinį amuletą – Auryną. Kelionės pradžioje netekęs savo ištikimo arklio Artakso, netrukus tampa neišskiriamas su išgelbėtu baltuoju drakonu Fuchuru. O Bastijanas, sekdamas neįtikėtinai drąsius ir pavojingus Atrėjo žygius, svajoja būti toks kaip žygdarbį atliekantis jo bendraamžis. Tiesa, Bastijaną nuolat trikdo tam tikros užuominos, leidžiančios spėti, kad jo skaitomos knygos veikėjai tam tikru būdu su juo susisiekia – nors tai pernelyg neįtikėtina, kad būtų tiesa.

Vaiduoklių mieste aptikto mirštančio vilkolakio Gmorko lūpomis tiek Atrėjui, tiek Bastijanui, tiek skaitytojui atskleidžiama, kas yra Fantazija ir visi jos gyventojai:

Kas gi esate jūs, visi Fantazijos gyventojai? Pamėklės, poetų vizijos, begalinės istorijos herojai! Ar tu pats esi tikras, jog egzistuoji, sūneli? Na gerai, čia, savo pasaulyje, tu gyveni. Tačiau jei pereisi į Nieką, tavęs nebeliks. Tada tavęs nebus galima atpažinti. Tu būsi kitam pasauly. Ten jūs nepanašūs į save. Į žmonių pasaulį jūs atnešat iliuzijas ir apakimą. Įspėk, sūneli, kuo virsta visi tie Vaiduoklių miesto gyventojai, įšokę į Nieką? <…> Jie virsta beprotiškomis idėjomis žmonių galvose, baime, kai iš tikrųjų nėra ko bijoti, troškimu tokių dalykų, nuo kurių žmonės suserga, neviltimi, kai nėra jokio pagrindo nevilčiai. <…> Todėl žmonės nepakenčia, bijo Fantazijos ir visko, kas iš čia ateina. Jie nori tai sunaikinti. Bet jie nežino, kad kaip tik tuo padidina melų srautą, nepaliaujamai besiliejantį į žmonių pasaulį <…>. (ten pat, p. 160)

Nieko rimto, 2018
Nieko rimto, 2018

Panašiai kaip ir „Momo“ vaizduojamas žmonių pamišimas dėl laiko, „Begalinėje istorijoje“ subtiliai atskleidžiama fantazijos galia ir grėsmė – tiek jos atsisakant, tiek ja piktnaudžiaujant. Sužinojęs, kad Vaikų Karalienę tegali išgelbėti „žmonių vaikas“, suteiksiantis jai naują vardą, Atrėjas jaučiasi nusivylęs ir neįvykdęs savo užduoties, o Bastijanas ima vis labiau jausti, kad kalbama apie jį. Ir nors tiek savo Žygių nualintas Atrėjas, tiek Vaikų Karalienė tiesiogiai kreipiasi į palėpėje tūnantį berniuką, kviesdami jį ateiti, šis – įsibauginęs, nepasitikįs savo išvaizda ir gebėjimais, iki galo netikįs tuo, ką skaito, – neišdrįsta. Tebesergančiai Vaikų Karalienei nelieka kitos išeities, tik leistis į neįtikėtinai sunkią kelionę pas Keliaujančio Kalno senį, o tada, kai Bastijanas visiškai įsitikina, kad tik jis vienas gali išgelbėti Vaikų Karalienę ir visą Fantaziją, jis pašaukia ją naujuoju savo duotu vardu – Mėnuliuke, ir atsiduria ten, kur nuo pat pirmojo puslapio norėjo būti.

Vis dėlto skaitytojas, skaitydamas apie skaitantį Bastijaną ir dabar palydintis jį į Fantaziją, suvokia, kad išbandymai ir nuotykiai dar toli gražu nesibaigė, o neįmintų paslapčių dar laukia nemažai, nes priešaky dar daugybė puslapių, kuriuose Bastijanas patirs ne tik tai, apie ką svajojo, tačiau ir savo vaizduotės (kartais pražūtingą) galią. Ir šioje kelionėje jį lydės M. Endė „Begalinę istoriją“ skaitantysis, kurio galbūt kada nors irgi laukia tas pats.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Momo, arba Nuostabus pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri žmonėms grąžino iš jų pavogtą laiką: pasaka-romanas; iš vokiečių kalbos vertė Simas Račiūnas; iliustravo Gustavas Reichsacheris. – Vilnius: Vaga, 1982. – 190 p.
  • Momo, arba Nuostabus pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri žmonėms grąžino iš jų pavogtą laiką: pasaka-romanas; iš vokiečių kalbos vertė Simas Račiūnas; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 271 p.
  • Begalinė istorija: romanas; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustracijos Rimvydo Kepežinsko. – Vilnius: Lietus, 1995. – 348 p.
  • Begalinė istorija: romanas; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 477 p.
  • Begalinė istorija: romanas; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 323 p.
  • Džimas Saga ir mašinistas Lukas; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo F. J. Tripas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – 244 p.
  • Džimas Saga ir mašinistas Lukas: apysaka; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo F. J. Tripp. – Vilnius: Vaga, 2009. – 262 p.
  • Džimas Saga ir pašėlęs Tryliktukas: apysaka; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo F. J. Trippas. – Vilnius: Vyturys, 2000. – 268 p.;
  • Džimas Saga ir pašėlęs Tryliktukas: apysaka; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo F. J. Trippas. – Vilnius: Vaga, 2009. – 271 p.

Rekomenduojame paskaityti

_________________________________

1 Džimas Saga ir mašinistas Lukas / Michaelis Endė; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Vyturys, 1998.

2 Džimas Saga ir pašėlęs Tryliktukas / Michaelis Endė; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Vyturys, 2000.

3 Momo: arba Nepaprastas pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri žmonėms grąžino iš jų pavogtą laiką / Michael Ende; iš vokiečių kalbos vertė Simas Račiūnas. – Vilnius: Alma littera, 2007.

4 Begalinė istorija / Michael Ende; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – 2-asis patais. leid. – Vilnius: Alma littera, 2007.

Parengė Diana Gancevskaitė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai