Mirė lietuvių dailininkė ir knygų iliustruotoja Birutė Janina Grasilda Žilytė-Steponavičienė (1930-2024)

Lapkričio 3 d. mirė lietuvių dailininkė ir knygų iliustruotoja Birutė Janina Grasilda Žilytė-Steponavičienė.

Birutė Žilytė gimė 1930 m. birželio 2 d. Nainiškių kaime, Miežiškių seniūnijoje, Panevėžio apskrityje. 1949–1956 m. studijavo grafiką Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1963–1987 m. dirbo M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokytoja.

Nuo 1956 m. pradėjo aktyviai kurti, dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje, daugiausia kūrė iliustracijas vaikų knygoms, lakštinę grafiką. Iliustracijas vaikų knygoms kūrė Valstybinės grožinės literatūros leidyklos (vėliau pavadintos „Vaga“) ir vaikų žurnalo „Genys“ užsakymu. Iliustravo daugiau nei 10 knygų vaikams, daugiausia lietuvių autorių kūrinių. Daugiau nei du dešimtmečius (1963–1987 m.) dirbo M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokytoja ir ugdė jaunuosius menininkus.

Didžiausią atgarsį visuomenėje sulaukė B. Žilytės darbai, sukurti kartu su savo vyru Algirdu Steponavičiumi (1927–1996) – tai sienų tapyba legendinėje vaikų kavinėje „Nykštukas“ Vilniuje (1964) ir Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“ (1969–1972).

Už knygų vaikams iliustracijas B. Žilytė apdovanota Lietuvos ir tarptautinėmis premijomis: 1980 m. suteiktas nusipelniusios meno veikėjos vardas, 1997 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas, 2015 m. – už viso gyvenimo indėlį į dailę suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o 2020 m. dailininkei suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės profesorės vardas.

Didžiausias B. Žilytės kūrybinis indėlis yra į vaikų knygas – ji viena iš tų dailininkių, kuri vaikų iliustracijas kilstelėjo į profesionaliąją dailę. Kartu su kitais savo kartos dailininkais nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios B. Žilytė plėtojo modernią vaizdo stilizaciją. Kūrybos temų daugiausia sėmėsi iš lietuvių pasakų, legendų, mitų, Lietuvos istorijos. Jos iliustracijoms kaip niekam kitam yra būdingi fantastiniai vaizdai, sąlyginė erdvė, ryškios dekoratyvios spalvos, monumentalios ir stilizuotos formos.

Apie piešinio gimimą ir kūrybos paslaptį pati dailininkė rašė: „Piešdama tarytum einu į paslaptingą nežinią, bet tuo pačiu regiu, lyg trečia akimi matyčiau iš kažkur švystelėjusį, nerealiai tvyrantį vaizdą. […]. Nupieštas piešinys – tai nauja, iš manęs piešinio formomis atsiradusi „mano pasaulio“ sąranga. Buvusi mano vidinio gyvenimo dalis, ji pavirto uždara savyje, tapo savarankiška ir tolinasi nuo manęs. O aš vėl su nuostaba pasirenku naują „trečiosios akies“ reginį“¹.

Visoms savo iliustruotoms knygoms B. Žilytė skyrė ypatingai daug dėmesio ir laiko. Pirmos po grafikos studijų baigimo jos knygų iliustracijos Kazio Jakubėno „Abėcėlė“ (1958) ir „Grybai, paukščiai ir žvėreliai“ (1960) pasižymi aiškiomis akademinėmis pamokomis. Tik po kelerių metų lietuvių liaudies dainelės „Vilkas grikius sėjo“ (1963) iliustracijose išryškėjo jos individualaus kūrybinio braižo kryptys, kurias ji raiškiai išplėtojo savo vėlesniuose darbuose „Pabėgusi dainelė“ (1966), Janio Rainio knygoje „Aukso sietelis“ (1967) ir kt. Šiai knygai kurtos iliustracijos įgavo visai kitą vaizdo dimensiją: jos pateiktos dviem – panoraminio figūratyvinio ir abstraktaus meno – registrais, ir tai buvo didžiulė naujovė.

B. Žilytė buvo pastebėta ir įvertinta užsienio dailės specialistų: 1969 m. knygos iliustracijos gavo Aukso obuolį tarptautinėje Bratislavos knygų iliustracijų bienalėje. Tarptautinis pripažinimas ir geras meninis įdirbis ypatingai išsiskleidė brandžiausiame B. Žilytės kūrinyje – Aldonos Liobytės pasakos interpretacijoje „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (Vaga, 1970). Už šios knygos iliustracijas dailininkė 1971 m. gavo aukso medalį tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje.

Dailininkės kūryba neapsiribojo vien vaikų knyga, ypač aktyviai ji kūrė estampus spalvotos cinkografijos, oforto ir litografijos technikomis (Triptikas „Žalgiris“, 1970, ciklas „Augalai“, 1973-1974), o kūrybos viršūnė buvo pasiekta Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė“ freskose, kurtose kartu su Algirdu nuo 1969 iki 1972 metų.

Birutės Žilytės knygų iliustracijose kuriama erdvė buvo ne vienatvės, o kūrybos ir bendravimo vieta, kurioje vaizduojamas taikus, kartais ir baugus, sambūvis: joje galima tapatintis su pūstais nėriniuotais sijonais ir dar įspūdingesniais pasijoniais, dailiais herojų drabužiais ir bateliais, keliauti modernia interjero erdve ir žavėtis daiktais, joje tarpstantis vaizdų pasaulis leido žiūrovui įžengti į jos fantazijos pasaulį su neregėtais vaizdiniais. Dailininkės sukurtame poetiniame, saugiame ir tyrame vaizduotės pasaulyje puikiai derėjo sodrios spalvos, jos pamėgta avietės raudona, siurrealistinė tapybinio vaizdo dermė. Iliustracijoms dailėtyrininkai priskiria oparto, abstrakcijos ir kitų modernių dailės srovių įtakas, jos tapo inspiracijos šaltiniais daugeliui vėlesnių kūrėjų. Dailininkės kūryba skleidė kitokio meno reikšmę, ženkliai prisidėjusią prie paties Lietuvos meno augimo ir jo modernėjimo.

__________________________________

¹ Birutė Žilytė, Paslaptingas būties švytėjimas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2014, p. 18.

Parengė Jolita Liškevičienė