Mokęs mylėti Vilnių (Ksavero Sakalausko-Vanagėlio 160-osioms gimimo metinėms)

Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863 m. balandžio 27 d.–1938 m. birželio 15 d.) – aušrininkas, vienas ryškiausių ankstyvojo lietuvių vaikų literatūros etapo rašytojų. Jis paliko eilėraščių (vienas garsiausių – „Kur banguoja Nemunėlis“), pasakėčių, realistinių apsakymų, vaizdelių, pasakų. Kai kurios eilės virto liaudies dainomis.

Reikšminga šio palikimo dalis skirta vaikų auditorijai. Vaikų literatūros tyrėjas Jonas Linkevičius, įvertindamas rašytojo nuopelnus, teigia: „K. Sakalausko-Vanagėlio indėlis į lietuvių vaikų poeziją tikrai ne mažesnis negu į bendrąją. Be to, jis rašė vaikams tuomet, kai ši poezijos atšaka dar tik formavosi, neturėjo ryškesnių gairių, vaikams atsidavusių kūrėjų.“¹ Prozos srityje, kurioje K. Sakalauskas-Vanagėlis taip pat paliko svarbų pėdsaką, turėtas ryškus pirmtakas – Motiejus Valančius, įtvirtinęs didaktinės prozos kanoną. Tuo kanonu remdamasis kūrėjas parašė didaktinių vaizdelių, apsakymų, pasakėčių, tapusių chrestomatiniais kūriniais.

Svarbu paminėti ir tai, kad K. Sakalauskas-Vanagėlis dirbo mokytoju Užnemunėje ir Lenkijoje, tad pažino vaikus ir jų reikmėms parengė elementorių „Dovanėlė“ (1909), trijų dalių mokyklinį vadovėlį, įvardytą dviem pavadinimais: „Aušrelė“ (D. I, 1918; D. II, 1926 (fakt. 1927) ir „Vaikų šaltinėlį“ (D. III, 1927). 1921 metais išleisti paties autoriaus parengti „Raštai“ buvo „Švyturio“ bendrovės leistos „Jaunimo bibliotekos“ dalis. Sovietmečiu ir vėliau buvo išleista įvairiai sukomponuotos jo kūrybos rinktinės „Dovanėlė“ (1960), „Vaikų šaltinėlis“ (1974), „Pavasario svečiai“ (1980), „Kur banguoja Nemunėlis“ (1995). Pastaroji knyga – išsamiausias K. Sakalausko-Vanagėlio leidinys („Sakalėlio“ serija, sudarė Kostas Doveika ir Jonas Linkevičius).

Atsiliepiant į Vilniaus 700-ąjį simbolinį jubiliejų, verta atversti Vilnių aprašančius Ksavero Sakalausko-Vanagėlio kūrybos puslapius, aktualizuoti jo palikimą vaikams, jaunuomenei.

Biografijos punktyras

Rašytojas gimė Dzūkijoje, Kalesninkų sodžiuje, Simno valsčiuje. Šeima stengėsi kalbėti lenkiškai, bet našlaitis Ksaveras (juo tapo šešerių) iš kaimo vaikų išmoko lietuviškai. Nuo 1872 m. mokėsi Simno, Vilkaviškio, Naumiesčio ir Krokialaukio pradžios mokyklose. Simne išmoko smuikuoti. Vėliau mokėsi Veiverių mokykloje. Nacionalinio atgimimo laikraštyje Aušra pradėjo bendradarbiauti labai jaunas, būdamas vos dvidešimties metų. Aušrininkai apskritai daugiausia buvo jauni, naujos kartos žmonės. Laikraštis taip sužavėjo jaunuolį, kad jį „skaitydamas bučiavo“². 1883 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Po studijų atsisakė gerų darbo vietų Liublino, Radomo gubernijose, nes norėjo dirbti Lietuvoje. Laikinai buvo paskirtas mokytojauti į Pajevonio evangelikų liuteronų pradžios mokyklą (Marijampolės apskritis) ir 1885 m. į Beržininkus (Seinų apskritis). Taigi kurį laiką mokytojavo Lietuvoje, čia populiarino lietuvybės idėjas, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Deja, 1888 m. caro valdžia už lietuviškąją veiklą K. Sakalauską-Vanagėlį ištrėmė iš Lietuvos. Tad jis „[p]usę šimtmečio darbavosi Lenkijoje – iš pradžių Lomžoje, o paskutiniuosius tris gyvenimo dešimtmečius – Varšuvoje“³. 1905 m. Lomžos gubernijos lietuviai rašytoją išrinko savo atstovu Didžiajame Vilniaus seime. Kūrinius publikavo ne tik Aušroje, bet ir vaikų periodikoje, kituose leidiniuose. „Tik K. Sakalauskas-Vanagėlis <…> galėjo sau leisti beveik vienas užpildyti „Vaikų skyrių“ Amerikos katalikų laikraštyje Draugas – per nepilnus metus (1909–1910) paskelbti jame daugiau kaip aštuonias dešimtis apsakymų ir beveik dvidešimt eilėraščių.“⁴ Išleido knygų, rengė kultūros vakarus, organizavo chorų veiklą, skaitė paskaitas. Rašytojas mirė Varšuvoje. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Eiliuoti Vilniaus vaizdai

Jubiliejiniais 700-aisiais Vilniaus metais įdomu aptarti, kaip K. Sakalausko-Vanagėlio kūryboje atskleista Vilniaus tema. Lietuvos sostinei skirti du ilgi siužetiniai eilėraščiai „Gedimino sapnas“ ir „Vilniečių mokykla“. Čia poetas iškyla kaip tikras aušrininkas, kuriam svarbu kalbėti apie tėvynės meilę, skleisti pozityvistines švietimo idėjas. Eilės universalios – jos skirtos ir suaugusiam žmogui, ir vaikui (atskiro eilių rinkinio vaikams K. Sakalauskas-Vanagėlis išleidęs nebuvo).

„Gedimino sapne“, sudėtame iš 29 ketureilių, pasakojama Vilniaus įkūrimo legenda. Kūrinys rinktinėje „Kur banguoja Nemunėlis“ (p. 19–22) pradedamas lyrinio subjekto kreipiniu į senovę: „Tu, senove mūsų krašto, / Tu šventa, garbinga! / Jau nebgrįši mums, brangioji, / O, narsi, galinga!“ Senovės laikais žaliavę miškai, „šventa ugnis kūrenos / Senoj Ramuvoje.“ Gediminas vaizduojamas kaip išskirtinis valdovas, pakeitęs šalies gyvenimą:

Kai į mūsų sostą sėdos

Didis Gediminas,

Ir sujudo tad Tėvynė

Lyg koks skruzdėlynas.

Atvykę „amatninkai“ pastato Trakų pilį, iš čia Gediminas valdo Tėvynę, „daboja“ joje tvarką ir teisybę, myli seną kalbą. Pateikus bendrą Gedimino laikų charakteristiką, pereinama prie garsiosios medžioklės aprašymo. Poetui pavyksta įtaigiai perteikti medžioklės garsų pasaulį:

Vamzdžiai gaudė, žmonės šaukė,

Šunes smarkiai lojo,

Vilkai staugė, lokiai bėgo

Ir stumbrai maurojo…

Vaikas skaitytojas gali detaliai įsivaizduoti kunigaikščio Gedimino aplinką, buitį, dvaro medžioklės papročius: „Gražios dainos suskambėjo / Po Baubliu senuoju; / Visi valgiais pasdalijo / Ir midum saldžiuoju… / Kunigaikščiui lokio kailį / Po Baubliu paklojo; / Nusidirbę ir pavalgę / Jie saldžiai miegojo.“ Lemtingame sapne Gediminas išvysta „Didį vilką geležinį“. Toliau keliuose posmuose išdėstyta Lizdeikos pranašystė apie Vilniaus ateitį ir jo svarbą:

Ši pilis bus krašto mūsų

Amžina sostinė;

Švies ji kraštui ir brangi bus

Kaip šventa Tėvynė!..

Įdomu, kad poetas netiesiogiai nusako ir vandenvardinę Vilniaus pavadinimo kilmę: „Neries vilnys plaukia: / Pilį „Vilnium“ pavadinsi, / To dievai mat laukia!..“ Poetas pabrėžia, kad protėviai pastatė ir dailiai mums išpuošė pilį – sostinę, gražųjį Vilnių „amžiams ruošė“. Romantinės eilutės perteikia garbingą Lietuvos praeitį ir kviečia branginti Tėvynę ir jos sostinę Vilnių.

Kitokio pobūdžio eilėraštis „Vilniečių mokykla“ iš rinktinės „Kur banguoja Nemunėlis“ (p. 23–25). Jame jau tiesiogiai vaizduojamas vaiko pasaulis. Trylikoje posmelių atspindėta mūsų tautos kultūrinėje atmintyje įsirėžusi archetipinė situacija: vaiką skaityti moko motina, sėdėdama prie ratelio ir verpdama siūlus:

– Mama, mama, tu brangioji!

Ko taip dūsauji, verki?

Ar kad sėdi prie staklelių,

Ar ratelį kad suki?.. Ar dalis sunki?

Sūnus Jonelis mokomas skaityti, kol kas tik skiemenimis – vaiko ir motinos silebizavimas parodytas posmų ketvirtąja eilute. Autoriui pavyko prasmingai supinti motinos skundą sunkia savo ir tautos dalia su „vargo mokyklos“ situacija:

– Miels Joneli! Imk suolelį,

Sėsk čionai arti;

Aš beverpdama mokinsiu

B-a-ba, t-i-ti… Mūs dalis karti!

Eilėraštyje skundžiamasi slėgusia baudžiava, uždarytomis mokyklomis, tamsuma kaime, su atodūsiu prisimenama, kad kitos tautos – laisvos… Kaip būdinga aušrininkų kūrybai, ir šiame eilėraštyje poetizuojama Lietuvos praeitis: „Kunigaikščiams mūsų buvo / Lietuva brangi.“ Eilėraštyje iškyla embleminis Vilniaus vaizdas:

Milžinai mūs Vilniuj miega…

Viskas ten brangu:

Aušros vartai, aukštas Kalnas…

T-a-ta, g-u-gu… Būt be jų ilgu!

Kūrinyje sulietos tėvynės, tautos, religijos ir šeimos linijos. Mamelė moko sūnų, o „tėtis aria žemės sklypą“, pelno duoną. Šeima kupina vilčių, o tų vilčių pagrindas – išsilavinimas, mokslas. Ne vieną kartą nuskamba imperatyvūs pamokymai: „Turi dirbti, turi šviestis“, „Netingėsi, tai mokėsi…“ ir pan. Eilėraštis baigiamas prasminga sentencija ir tiesioginiu raginimu:

Uolus mokslas – didis iždas…

Z-a-za, y-n-yn… Ženk, sūnau, šviesyn!

Tačiau ne mažiau nei švietimas svarbi yra Tėvynės laisvė. Kunigaikščiai Lietuvą gynė nuo plėšikų, todėl ir šiandien tauta gyva. „Laisvė nepigi!“ – pamokomai perspėjama eilėraštyje.

Nepaisant ne visai sklandaus eiliavimo, tam tikro monotoniškumo ir ištęstumo, abu čia aptarti kūriniai apie Vilnių anų laikų skaitytoją galėjo sužavėti nuoširdumu ir iškeltų pavydžių (didingų praeities valdovų, laisvų tautų, darnios šeimos, besimokančio vaiko ir kt.) vertingumu. Įdomu ir tai, kad savo literatūriniame testamente-eilėraštyje „Prie brangaus kapo“ poetas išreiškė norą būti palaidotas „šventojoje Vilniaus Žemelėje“, Vilniaus Rasų kapinėse: „Kur širdys dega mūsų jaunimo… / Kur kryžių kryžiai ir koplytėlė, / Kur saldžiai suokia lakštingalėlė / Užsimąstyti jaunimą kviečia.“⁵

Paminėtina ir tai, kad į elementorių pavadinimu „Dovanėlė“ įdėtas eilėraštis „Kur namas mūs?“ (p. 94), sukurtas pagal čekų dainos „Kalne, kalne, aukštas esi“ pavyzdį. Jame yra ir posmas, apdainuojantis Vilnių: „Jėzaus Motė Vilniuj šviečia, / Melsti Dievo žmones kviečia; / Daug bažnyčių yr dailių, / Stovi kryžiai prie kelių…“

Apie Vilnių K. Sakalauskas-Vanagėlis parašė nedaug, bet tai, kas parašyta, prasmingai papildo Lietuvos dvasinį ir poetinį peizažą, plėtotą aušrininkų kūryboje. Keičiasi poetinės eilėraščių formos, mainosi literatūrinis skonis, bet prasmingas patriotinės poezijos turinys išlieka svarbus ir šių laikų gimnazistams, visai jaunuomenei.

Apie senųjų kūrinių vertę

Įvairiažanrė Ksavero Sakalausko-Vanagėlio kūryba buvo nulemta kūrėjo įsipareigojimų bundančiai lietuvių tautai, jos jaunajai kartai ir yra paveikta didaktinio teksto tradicijų. Visą gyvenimą rašytojas „liko ištikimas švietėjiškam, tautiškumo atramas formuojančiam Aušros patriotizmui“⁶. O gal jau paseno Aušros epochos dainių kūryba, nebesvarbūs jų idealai? „Kiekviena diena yra vakarykštės mokinė“ yra pasakęs Publijus Siras, romėnų rašytojas. Literatūros tyrėja Vanda Zaborskaitė, kalbėdama apie gimtosios literatūros vertę, teigia: „Ar gali žmogui būti nuobodi jo motina, jį pagimdžiusi ir užauginusi? <…> Taip negali būti nuobodi ir savoji literatūra, jos sklaida istoriniame laike, padedanti suprasti, kas esame, kaip mąstydami ir jausdami atėjome į šiandieną.“⁷ Juk pažindami, prisimindami gimtosios literatūros tradiciją, savo kūrėjus ir jų darbus, einame toliau, kuriame šios dienos gyvenimą ir literatūrą. Yra prasmės vaikui atsiversti vadovėlį ir atrasti ten seną gerą, laiko išbandytą tekstą.

Apsakymėliai „Keturi liudininkai“, „Aukso riešutai“, pasakėčios „Godus šuo“, „Genys ir dagilis“, „Asiliukas“, eilėraščiai „Putpelė“, „Gedimino sapnas“ ar koks kitas kūrinys mūsų vaikams tinka skaityti ir šiandien. Tegu tik tinkamiausius atrenka specialistai ir nepamiršta įtraukti į vadovėlius, skaitinius, pratybų sąsiuvinius. Ir leidėjai turėtų pasistengti moderniai išleisti aušrininkų palikimą. Ūgtelėjusiam mokiniui žinojimas, kad kūrinys parašytas prieš šimtmetį ar anksčiau, atveria laiko gylį, pasako, kad pasaulis prasidėjo ne šiandien.

Kūrinių vaikams ir jaunimui bibliografija

• Gyvačių karalius ir kitokios apysakėlės. – Šenandoa: A. Milukas, 1908. – 31 p.
• Dovanėlė: skaitymo ir rašymo mokslas: elementorius ir pirmoji knygelė. – Vilnius: Juozapo Zavadzkio lėšomis ir jo sp., 1909. – 138 p.: iliustr.
• Raštai: su autoriaus portretu ir trumpa jo biografija. – Vilnius–Kaunas: Švyturio bendrovės leidinys, 1921. – 189 p. („Jaunimo bibliotekos“ serija).
• Aušrelė: skaitymo ir rašymo mokslas (elementorius): mokykloms vadovėlis. – Vilnius; Kaunas: „Aušros“ knygynas, 1918– – 2 d.: iliustr. D. 1. – 1918 (Kaunas: „Varpo“ sp.). – 90 p.
• Aušrelė: skaitymo ir rašymo mokslas (elementorius): mokykloms vadovėlis. – Vilnius; Kaunas: „Aušros“ knygynas, 1918– – 2 d.: iliustr. D. 2. – 1926 [fakt. 1927]. – 90 p.: iliustr.
• Vaikų šaltinėlis: lengvutės namų ir mokyklos apysakėlės. – Vilnius; Kaunas: „Aušros“ knygynas, 1926. – D. 3. – 200 p.
• Dovanėlė / iliustravo M. Ladigaitė; paruošė V. Auryla. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. – 36 p.
• Vaikų šaltinėlis / iliustravo K. Dočkus. – Vilnius: Vaga, 1974. – 62 p.: iliustr.
• Pavasario svečiai / iliustravo Kučaitė. – Vilnius: Vaga, 1980. – 31 p.: iliustr. („Vyturiuko“ serija).
• Godus šuo: žaislinė knygelė / iliustravo K. Kasparavičius. – Vilnius: Vyturys, 1989. 1 lap. sulankst. į 8 p.: iliustr.
• Kur banguoja Nemunėlis: [Rinktinė] poezija, proza, laiškai / K. Doveika ir J. Linkevičius. – Vilnius: Vyturys, 1995. – 289 p. („Sakalėlio“ serija).
• Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Obelis ir eglė“, „Kiškis“, „Būras ir dvaro šuo“, „Protingas ir kvailys“, „Pavargėlis ir šuo“, „Ponas ir šuo“, „Kiaulė ir arklys“, „Skruzdėlė ir keleivis“, „Asiliukas“, „Lakštingala ir dagilis“, „Genys ir dagilis“, „Gaidys ir deimantas“ / Lietuvių pasakėčios / iliustravo A. Steponavičienė. – Kaunas: Vaiga, 2003. – 189–200 p.: iliustr.
• Nemandagus šuo / iliustravo I. Achramavičius. – Kaunas: Šviesa, 2017. – 9 p.: iliustr. („Skiemeninių pasakų“ serija).

Rekomenduojame paskaityti

• Sigitas Birgelis, „K. Sakalausko-Vanagėlio 150-osioms gimimo metinėms“, punskas, pl. Prieiga per internetą: http://archyvas.punskas.pl/sigitas-birgelis-k-sakalausko-vanagelio-150-osioms-gimimo-metinems/ (Žiūrėta 2023-05-01)
• Jonas Linkevičius, „Aušros nušviestu keliu“, in: Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Kur banguoja Nemunėlis. – Vilnius: Vyturys, 1995, p. 5–16.
• Džiuljeta Maskuliūnienė, „Nėr laiko snausti ir tingėti“ (Ksavero Sakalausko-Vanagėlio 160-osioms gimimo metinėms), Rubinaitis, 2023, Nr. 2 (106), p. 41–47.
• Irena Skurdenienė, „Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis“, in: Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius, sud. Juozas Girdzijauskas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 475–480.

Siūlome pasižiūrėti

 Virtualią parodą ATMINTIES SPALVŲ RETROSPEKTYVA. LIETUVIŠKI ELEMENTORIAI: XX a. 1-oji pusė, parengė muziejininkė Jūratė Jagminienė, apipavidalino dizainerė Raminta Ardzevičienė. Eksponatai iš muziejaus fondų. – Kaunas: Lietuvos švietimo istorijos muziejus, 2018. Prieiga per internetą: https://www.lsim.lt/wp-content/uploads/2020/04/Lietuviski-elementoriai.pdf. (Žiūrėta 2023-05-01)

———————————

¹ Jonas Linkevičius, „Aušros nušviestu keliu“, in: Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Kur banguoja Nemunėlis. – Vilnius: Vyturys, 1995, p. 9.

² Ibid., p. 6.

³ Ibid.

⁴ Ibid., p. 7.

⁵ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Prie brangaus kapo“, Jaunimo draugas, 1927 m. gegužė, Nr. 5 (17).

⁶ Irena Skurdenienė, „Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis“, in: Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius, sud. Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 480.

⁷ Vanda Zaborskaitė, „Įvado žodis“, in: Trumpa lietuvių literatūros istorija: Vidurinės mokyklos 11–12 klasei, D. I. – Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 6.

Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

vyriausioji tyrėja-ekspertė