Neskubos ir tikrumo jausmas Ernesto Hovardo Šepardo iliustracijose

Kai paminime Mikę Pūkuotuką, iš laimės nuščiūva daugelis. Kai ištariame britų rašytojo Aleno Aleksanderio Milno vardą, dauguma žino, kad jis – Mikės Pūkuotuko autorius. Bet Ernestas Hovardas Šepardas (1879 12 10–1976 03 24), deja, mažai kam girdėtas, nors yra to paties Mikės Pūkuotuko atvaizdo kūrėjas.

Dailininkas E. H. Šepardas gimė 1879 m. gruodžio 10 d. Londone menininkų šeimoje ir yra jauniausias trijų vaikų šeimoje. Jo tėvas – architektas, turėjęs polinkį į meną, motina, žymaus akvarelisto dukra, taip pat piešė. Tėvas mokė sūnų kaip valdyti pieštuką ir plunksną, o mama – dažus, ji dažnai įduodavo savo sūnui užrašų knygelę ir pasirūpindavo, kad jis turėtų kuo į ją rašyti. Ilgainiui Ernestas išmoko ne tik vaizdu pasižymėti tai, kas jam pasirodydavo įdomu, bet ir viską, ką matęs, tiksliai įsiminti – tarsi fotografijas išsaugoti atmintyje. E. H. Šepardo vaikystė buvo saugi, jis augo pasiturinčių aristokratų šeimoje, gyvenančioje Viktorijos laikų Londone. Jie dažnai lankė parodas, muzikos koncertus, važinėjo į užmiestį traukiniu, atostogaudavo prie jūros, įsimintinos buvo vaikų Kalėdų šventės. E. H. Šepardas nuolat prisimindavo idilišką savo vaikystę, mylinčius tėvus, besirūpinančius sūnaus talentų puoselėjimu.

Tačiau vos E. H. Šepardui sukako 11 metų, staiga mirė mama, ir visas šeimos gyvenimas pasikeitė – gyventi be jos buvo labai sunku. Natūralus meilės jausmas peraugo į neapsakomą ilgesį, tad piešimas tapo vienu tų užsiėmimų, padėjusių Ernestui palengvinti liūdesį: jis aktyviai piešė aplinką ir supančius žmones. 1898 m. pradėjo mokytis meno Akademijoje, ten sutiko ir savo būsimą žmoną tapytoją, žurnalo Punch įkūrėjo anūkę Florenciją Eleonorą Chaplin, kurią 1904 m. vedė. E. H. Šepardas tuo metu aktyviai tapė, rengė parodas, piešė karikatūras minėtajam žurnalui ir iliustravo knygas.

1905 m. šeima persikėlė iš Londono į Šamli Gryną, esantį netoli Guildfordo. 1906 m. dailininkas sukūrė iliustracijas Ezopo „Pasakėčioms“ ir Čarlzo Dikenso romanui „Deividas Koperfildas“. 1907 m. jam gimė sūnus Grahemas, o po dviejų metų ir dukra Marija. E. H. Šepardo karjerą pertraukė Pirmasis pasaulinis karas, kuriame jis pasižymėjo aukštais kariniais pasiekimais, už juos jis vėliau buvo apdovanotas Britų armijos karo kryžiumi. 1919 m. buvo demobilizuotas ir iškart vėl grįžo prie savo darbų. Po dar kelių metų minėjo savo 15 metų kūrybos jubiliejų žurnale Punch, kuriam, kaip minėta, kūrė iliustracijas, komiksus, viršelius.

Tuo metu A. A. Milnas ir E. H. Šepardas vienas kitą jau žinojo, nes kartu kūrė vienam žurnalui. Asmeniškai juos supažindino žurnalo redaktorius E. V. Lukas, kuris vėliau tapo ir jų knygos leidėju. Kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo kuriant iliustracijas A. A. Milno eilėraščių knygai „Kai mes buvome maži“ (1924), bet rengiant knygą „Mikė Pūkuotukas“ jis tapo lemtingu. Jiedviem pavyko sukurti visų laikų „didžiąją vaikystės šventę“, knygą, kuri iki šiol yra laikoma žinomiausiu pasaulyje kūriniu vaikams. Knygos sėkmė – žodžiu ir vaizdu perteiktas savitas vaikystės ir neskubėjimo manifestas. Tai tikrumo jausmas, kuris neapleidžia skaitytojo per visą buvimo kartu su knyga laiką. O tas buvimas – nesuvaidintas, nukeliantis į vaikystę, kurioje laikas turi kitą dimensiją. Jis – ilgas ir pastovus, juda pakankamai vienodu ritmu ir yra tikras neskubos – tiesiog paprasčiausio buvimo šiame pasaulyje – mokytojas.

Iliustracijomis dailininkas perteikė atmosferinį peizažą, kuriame vaizduojami pagrindiniai knygos veikėjai – Mikė Pūkuotukas, Paršelis, Triušis, Nulėpausis ir Kristoferis Robinas (kai kuriuose lietuviškuose leidimuose jis vadinamas Jonuku), visi jie tampa neatsiejama vienas kito dalimi. Dailininkas savo piešiniuose nesistengė visko užbaigti, jis tik paryškino pagrindines nuorodas, galimas mąstymo kryptis, leisdamas laisvai veikti pačiai skaitytojo vaizduotei. Dėl dailininko talento tiksliai perteikti nuotaikas per jautrius ir subtiliai tikslius linijinius piešinius mes galime jausti kaip nerūpestingai geba ilsėtis Kristoferis Robinas (Jonukas), kaip skuba paršelis, kaip galvoja Mikė ir liūdi Nulėpausis. Tuos jausmus dailininkas pavaizdavo labai tiksliai, sustiprindamas paties teksto atmosferą ir tarsi perkeldamas į piešinius savo paties vaikystės idilę. Kad E. H. Šepardo iliustracijos nepaprastos nujautė ir pats  A. A. Milnas, jis savo laiške dailininkui buvo užsiminęs, kad piešiniai ypatingi, ir pripažino, kad jie stipriai prisidėjo prie knygos sėkmės.

Kurdamas iliustracijas A. A. Milno kūriniui, dailininkas piešė ne iš galvos, o iš gamtos. Jis tiksliai perteikė konkretų gamtos kampelį – Kočfordo ūkį, priklausiusį rašytojo šeimai, jame jie visi kartu leisdavo savaitgalius ir atostogas. Žinodamas, kaip Šimtamylė giria buvo įkvėpusi teksto autorių, E. H. Šepardas 1926 m. jį ten aplankė, norėdamas suprasti tos vietos topografiją ir dvasią. Dailininkas savo pastabumą detalėms jau buvo išsiugdęs jaunystėje, tad piešinių bloknote tik pasibraižė eskizus, o vėliau jais naudojosi perkeldamas konkrečias vietas į kūrinį. Tai Šešios pušys, Pelėdos buveinė, Nulėpausio užkampis, tiltas, ant kurio Pūkuotukas su Paršeliu žaidė Pūkuotuko Pagaliukus, ir kitos vietos. Palygi­nus E. H. Šepardo iliustracijas su fotografijomis, ma­tyti, kad piešiniai mažai tesiskiria nuo realios vietovės, tačiau dailininkas perteikė visiškai kitokią atmosferą ir leido skaitytojui panirti į kitą tikrovę. Į knygą buvo perkelta tikroji pagrindinio knygos veikėjo – Kristoferio Robino (Jonuko) – žaidimų erdvė.

E. H. Šepardui pavyko sužmoginti visus knygos veikėjus (kūrinyje veikia ne gyvūnai (išskyrus Pelėdą ir tigrą), bet Kristoferio Robino (Jonuko) žaislai). Dailininkas sugebėjo tiksliai užfiksuoti ribą, skiriančią realybę nuo fantazijos ir žaislą nuo tikro gyvūnėlio. Jam pavyko perteikti jų „žaislišką“ lengvumą ir charakterį. Kurdamas iliustracijas, kai kurias piešinių detales jis aptardavo su rašytoju prie puodelio arbatos, o kartais – tuomet įprastu bendravimo būdu – laiškais. Jie keisdavosi savo mintimis, kaip įsivaizduoja vieną ar kitą vietą, ir panašiai. Visus piešinius knygai dailininkas sukūrė savo nedidelėje studijoje Šamli Gryne. Juos piešė ant akvarelinio popieriaus, tušu ir plunksnele, paspalvindamas spalvotais pieštukais ar akvarele. Jis sukūrė visus Kristoferio Robino (Jonuko) žaislus, išskyrus vieną – patį Mikę Pūkuotuką: šis žaislas priklausė E. H. Šepardo sūnui Grahemui. Kūrinio geografiją dailininkas sukonkretino pirmame ir paskutiniame knygos priešlapiuose pateikdamas topografinį žemėlapį, leidžiantį vaikui lengviau suvokti erdvę, kurioje vyksta pasakojimas.

Šlovė atėjo greitai ir netikėtai, abiem autoriams teko ne kartą permąstyti jų bendro kūrinio pasaulinę sėkmę ir jų pačių tolesnę karjerą. Tiek A. A. Milno, tiek E. H. Šepardo kita kūryba nebuvo pakankamai įvertinta, ji visada liko šio kūrinio šešėlyje, todėl abu autoriai tam tikra prasme jos kažkiek ir nekentė. Pats „Mikės Pūkuotuko“ autorius savo karjerą siejo su rimta literatūra ir niekada neplanavo jos baigti sukūręs tekstą vaikams. Sulaukęs brandesnio amžiaus vis dėlto prisipažino, kad, nors ir padarė pasakišką karjerą, bet ne tokią, kokios tikėjosi pats. Knygos iliustratorius taip pat yra pripažinęs, kad labiausiai gyvenime gailėjosi dėl to, jog sutiko iliustruoti Mikę Pūkuotuką!

E. H. Šepardas buvo tradicinis Viktorijos laikų anglų dailininkas, taip pat atnešęs šlovę ir Keneto Greihamo knygai „Vėjas gluosniuose“ (1908). Jo kūrybos bibliografija labai gausi, E. H. Šepardas parašė net dvi savo autobiografines knygas ir nugyveno ilgą bei prasmingą gyvenimą. Jis apdovanotas aukščiausiu įvertinimu – Britų imperijos ordinu už pasiekimus meno ir mokslo srityje. Dailininkas visus „Mikės Pūkuotuko“ piešinius (viso apie 240) padovanojo Viktorijos ir Alberto muziejui Londone. Kitos jo iliustracijos, korespondencija ir archyvinė medžiaga dabar saugomi Surėjaus universitete netoli jo buvusios studijos. Dailininkas mirė 1976 m. kovo 24 d., sulaukęs 96 metų amžiaus.

Mikės Pūkuotuko didžioji šlovė vis dar tęsiasi, knyga išversta į daugybę kalbų (netgi į lotynų (1960), nuolat atsiranda įvairiausiuose skaitomiausių knygų sąrašuose ir yra tapusi New York Times bestseleriu. Įdomu tai, kad beveik visą laiką kūrinys leidžiamas su originaliomis E. H. Šepardo iliustracijomis. Tekstas ir vaizdas taip vienas kitą papildė, kad sunku būtų įsivaizduoti ją su kitais piešiniais. Tai lėmė dailininko pasirinkta piešimo technika, leidusi iliustracijas spausdinti ir nespalvotai, o jų meninė vertė dėl to nelabai nukentėdavo.

Lietuvoje pirmąkart „Mikė Pūkuotukas“ buvo išleistas 1958 m., o „Mikės Pūkuotuko trobelė“ dienos šviesą išvydo 1962 m. Sujungti į vieną leidinį jie išleisti Vagos leidykloje 1984-aisiais. Taigi, jau 60 metų šią knygą skaito Lietuvos vaikai. Tekstą išvertė Virgilijus Čepaitis, jis kartu su tuomete Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Aldona Liobyte pakrikštijo pagrindinį personažą Mike Pūkuotuku. Knyga buvo išleista su originaliomis E. H. Šepardo iliustracijomis, tik viršelį jai piešė skirtingi dailininkai. Irena Žemaitytė pirmajam knygos leidimui sukūrė adaptuotą knygos viršelį su E. H. Šepardo piešiniais. Knygos „Mikės Pūkuotuko trobelė“ viršelį sukūrė Kastytis Skromanas pagal savo stilizaciją – žvelgiant į jį atrodo, kad prieš mus yra nepažįstamas kūrinys.

Originalūs Kristoferio Robino (Jonuko) žaislai, Meškutis ir jo draugai, tapę knygos prototipais, dabar eksponuojami Niujorko viešojoje bibliotekoje. Originali E. H. Šepardo iliustracija, kurioje vaizduojami Mikė Pūkuotukas su draugais stovintys ant tilto ir žaidžiantys Pūkuotuko Pagaliukus, per aukcioną Sotheby’s pasiekė pasaulinį bet kokios knygos iliustracijos pardavimo rekordą. Aukciono rengėjai šį piešinį pavadino „turbūt įžymiausia ir labiausiai jausmus žadinančia XX a. knygos iliustracija“.

Bibliografija

• Mikė Pūkuotukas / iš anglų kalbos vertė V. Čepaitis; iliustravo E. H. Šepardas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 136 p.
• Mikės Pūkuotuko trobelė / iš anglų kalbos vertė V. Čepaitis; iliustravo E. H. Šepardas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 128 p.
• Pūkuotuko pasaulis: apysakos-pasakos / iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis; iliustravo E. H. Šepardas. – Vilnius: Vaga, 1984. – 231 p.
• Pūkuotuko išmintis: protingos labai mažo protelio meškiuko mintys: sudaryta iš A. A. Milno knygos „Pūkuotuko pasaulis“ / į lietuvių kalbą vertė Virgilijus Čepaitis; iliustravo E. H. Šepardas. – Vilnius: Garnelis, 2005. – 72 p.
• Kai mes buvome maži: eilėraščiai vaikams / iš anglų kalbos vertė Sigitas Geda; iliustravo Ernestas H. Šepardas. – Vilnius: Garnelis, 2005. – 238 p.

Rekomenduojame paskaityti

• Kathryn Aalto, The natural world of Winnie-the-Pooh. A walk through the forest that inspired the Hundred Acre Wood, Portland, Oregon: Timber Press, 2015.
• Tomas Alldahl, „Pasaulinė šlovė už antraeilį dalyką“, Rubinaitis, Nr. 4 (16), 2000. Iš švedų k. vertė Gelminė Bauraitė. Prieiga per internetą: https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?4126174680 (Žiūrėta 2019-12-10)
• BNS, „Mikės Pūkuotuko iliustracija parduota už rekordinę sumą“, 2014. Prieiga per internetą: http://www.ekspresas.co.uk/pasaulis/mikes-pukuotuko-iliustracija-parduota-uz-rekordine-suma-10058/#.XepaSOj7SUk (Žiūrėta 2019-12-10)
• Aldona Svirbutavičiūtė, „Pūkuotuko pasaulis – mažiems ir dideliems“, Lietuvos žinios, Prieiga per internetą: https://www.llvs.lt/vertimo-kritika/416; (Žiūrėta 2019-12-10)
• Kęstutis Urba, „Amžinai mielas devyniasdešimtmetis Pūkuotukas“, Rubinaitis, Nr. 3 (79), 2016. Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/rubinaitis-2016-nr-3-79/amzinai-mielas-devyniasdesimtmetis-pukuotukas/(Žiūrėta 2019-12-10)

Parengė Jolita Liškevičienė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.