Netekome Romualdo Skunčiko

2020 m. sausio 23 d. mirė vaikų literatūros kritikas, tyrėjas Romualdas Skunčikas. Romualdas gimė 1955 m. vasario 24 d. Ignalinos r. Jureliškės kaime. Baigęs vidurinę mokėsi tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos Pedagogikos fakultete, vėliau ten ir dirbo, dėstė vaikų literatūros kursą. Studijavo Vilniaus universitete aspirantūroje, rengė disertaciją apie lietuvių literatūrinę pasaką, iš šios srities parašė straipsnių, recenzijų. Kurį laiką ėjo Klaipėdos universiteto laikraščio redaktoriaus pareigas. Vienas iš pirmųjų įstojo į IBBY organizaciją, buvo Lietuvos skyriaus narys.

Štai kaip Romualdą prisimena jo bičiulė, rašytoja Nijolė Kepenienė.

Romualdas Skunčikas, Romas, kaip jį paprastai vadino draugai ir kolegos, buvo tikras dzūkas, gimęs ir užaugęs Ignalinos rajone, Jureliškės kaime. Buvo linksmas ir atlaidus, be to, turėjo nepaprastą įtaigos dovaną, todėl tikrai nesunkiai sudomindavo studentus kūriniais vaikams. Šie jam buvo patys mieliausi, kiekviename kūrinyje įžvelgdavo tą prasmę, kurios kiti nematė. Visa tai, greičiausiai, dėl to, kad ir jo paties vaikystė buvo nepaprasta, augo septyniese, šeši broliai ir viena sesuo. Romualdas buvo penktas vaikas šeimoje, bet visą gyvenimą juokaudavo, kad sesutė buvo mylima labiausiai. Vaikai sugyveno draugiškai, visokių „dzivaliongų“, visokių „šposų“ prikrėsdavo tiek, kad tikrai yra ką prisiminti. Net ir užaugę visi susibėgdavo, ypač per Kūčias. Na, o vaikystėje tėvas už tuos „šposus“ savaip berniukus bausdavo – nukirpdavo plaukus, plikai nuskusdavo galvas. Romualdui iš tikrųjų tik kartą teko tokia plika galva atgailauti.

Toje mokykloje dirbo ir rašytojas Bronius Radzevičius. Atvažiavo į mokyklą dirbti, neišlaikęs komunizmo egzamino Vilniaus universitete. Jis buvo pradedantis rašytojas, bet vaikai to nežinojo, žiūrėjo į jį kaip į keistuolį, kuris, atsirėmęs krosnelės, galėdavo penkias minutes svajoti, žiūrėdamas į lubas. Vaikai irgi žiūrėdavo į lubas, ieškodavo šiose, kas jų mokytoją taip sudomino. Sykį Romualdas parašė rašinėlį apie stirniuką. Mokytojas tada jį pasikvietė ir ilgai aiškino, kad netinka tiesiog parašyti „stirniukas nubėgo“, kad tasai žodis nepakankamai spalvingas. Tai vaikui paliko neišdildomą įspūdį. Daugiau niekas jam taip neaiškino apie tinkamus ir netinkamus žodžius.

Tai paties Romo prisiminimai, kitokį – rimtą dėstytoją ir dainingą, visada pilną humoro ir išmonės kolegą, prisimena Klaipėdos universiteto dėstytojai, teigę, kad šnekantis su Romu, reikšmės neturėjo nei amžiaus, nei lyties, nei išsilavinimo skirtumai, jis mokėjo taktiškai laikytis įvairiausiose kompanijose, dėl to visur būdavo laukiamas, o pats vadovavosi tokiomis gyvenimo taisyklėmis: moteris mylėti ir gerbti, vaikus auginti, o kolegas ir kasdienius rūpesčius švelniai pašiepti, kad negalvotų, jog yra patys svarbiausi.

Toks buvo Romas, skaitęs knygas vaikams, nagrinėjęs, rašęs apie jas, bet, svarbiausia, tą meilę knygai perdavęs ir studentams, ir draugams.

Knygos

• Vaikų literatūros etiudai: metodinis leidinys. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007

Kai kurie straipsniai

• Supažindinimas su grožiniu kūriniu. Kai kurie auklėjimo ir mokymo vaikų darželyje klausimai. Vilnius: Rytas, 1983
• Paauglystės slenksčiai. Kaunas: Nemunas, 1985, Nr. 12
• Lietuvių literatūrinės pasakos genezė. Jaunųjų filologų darbai., t. 2. Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986
• Po pasakos ir fakto ženklu. Vilnius: Literatūras ir menas, 1986 vasario 8 d.
• Literatūrinės ir tautosakinės pasakos žanrų santykiai: Pedagoginių institutų studentų mokymo metodikos tobulinimas aukštosios mokyklos pertvarkymo sąlygomis. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 1988
• Prano Mašioto originaliosios kūrybos žanriniai ypatumai. Pranas Mašiotas Lietuvos kultūroje. Vilnius; Klaipėda: Lietuvos kultūros fondas, 1988
• Vaikų literatūra tautinio atgimimo laikotarpiu. Lietuvių kalba ir vaikų auklėjimas: konferencijos, skirtos Lietuvių kalbos metams, medžiaga. Klaipėda: Rytas, 1990
• Vokiečių romantikų pasaka ir jos poveikis šiuolaikinės lietuvių literatūrinės pasakos raidai. Tomas Manas laikmečio kultūrinių ieškojimo sankryžoje. Neringa: Rytas, 1990
• Pranas Mašiotas – pareiga ir atsakomybė. Šiaurės Lietuva. Šiauliai: Titnagas, 1991
• Antano Giedriaus-Giedraičio sukakčiai paminėti. Vilnius: Metai, 1992, Nr. 9–10
• Antano Giedriaus kūrybinės asmenybės šviesa: 100-osioms gimimo metinėms. Baltija’92. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1992
• Antano Giedriaus literatūrinių pasakų bruožai. Antanas Giedrius-Giedraitis – lietuvių rašytojas ir kultūrininkas: konferencijos, skirtos rašytojo 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga. Klaipėda: Rytas, 1992
• Simono Daukanto švietėjiški ir tautosakiniai darbai. Baltija’93. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1993
• Grožinis kūrinys ir vaikų estetinio ugdymo galimybės. Vaikų ugdymas menine veikla: Klaipėdos miesto ir miesto Švietimo skyriaus ir jaunimo skyriaus mokslinės-praktinės konferencijos medžiaga. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1994
• Prano Mašioto originalioji proza (kūrinių žanrų problema). Klaipėdos universiteto mokslo darbai, Serija A: Literatūrologija, t. 1. Klaipėda: Rytas, 1995
• Pažintiniai Aloyzo Každailio kūrinių aspektai. Vaikų literatūra apie jūrą. Vaikų literatūra prie Baltijos jūros. Klaipėda: Druka, 1996
• Ištikima pasakos žanrui. Vilnius: Rubinaitis, 1997, Nr. 1
• Kad kūrinys kalbėtų vaikui. Baltija’98. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998
• Janinos Degutytės pasaka „Šaltinėlis“: meninių vaizdų semantika. Jūra ir vaikų literatūra: III tarptautinis literatūrologinis seminaras. Klaipėda: Klaipėdos menininkų namų metodinis-leidybinis skyrius, 1999
• Vytautės Žilinskaitės apysakų-pasakų bruožai. Lietuvių apysaka: žanro modifikacijos. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2002
• Pasaka vaikų skaitiniuose. Žvirblių takas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2004