Pamelos viščiukai

2019 m. rugpjūčio 12 d.
Pamelą Trevers, arba Pamelą Travers, arba P. L. Travers (taip varijuoja jos vardo užrašymas lietuviškų vertimų viršeliuose; 1899 08 09–1996 04 23), labiausiai žinome kaip autorę, sukūrusią žymiąją auklę Merę Popins.

Nuo tada, kai 1934 m. pasirodė pirmoji knyga apie Vyšnių gatvelės septynioliktame numeryje gyvenančią ponų Bankų šeimą ir jų labai „modernišką“ ir jokių rekomendacijų nepripažįstančią auklę Merę Popins, Merė tapo ne tik visiems atpažįstama fiktyvia figūra, bet ir tam tikra ikona, įsipaišiusia į daugelio šalių populiariąją kultūrą. Tam ypač daug įtakos turėjo 1964 m. pasirodęs Walto Disney‘aus filmas.

Lietus, 1992
Lietus, 1992

Knygos apie Merę Popins išverstos į 17 kalbų ir iki šiol skaitomos visame pasaulyje, jos pamiršti neleidžia ir vis pasirodantys filmai ar miuziklai, pats „šviežiausias“ jų – 2018 m. holivudinis „Merė Popins grįžta“ pastatymas. Merė Popins „pasirodė“ 2012 m. Londono Olimpinių žaidynių atidaryme, o transformuotu Shary Bobbins pavidalu – ir populiariajame Simpsonų seriale. Tiesa, šiame seriale Merei/Shary nepavyko įvesti tvarkos Simpsonų šeimos chaose, taigi jos prigimtinis tobulumas turėjo ištverti šią nesėkmę, tačiau, nepaisant šių žaidimų su įvaizdžiu, Merės Popins vardas iki šiol simbolizuoja idealią moterį, susitvarkančią su savimi, buitimi, vaikais ir viską atliekančią nepriekaištingai. Pasak Valerie Lawson, Pamelos Travers biografijos autorės, Merės Popins, skėčiu skriejančios virš Londono stogų vaizdas yra neišdildomas, tačiau jos idėja yra dar stipresnė, talpinanti savyje saugios vaikystės vaizdinį ir atsakymą į amžiną moterų klausimą: kaip atrasti pusiausvyrą tarp jų pačių poreikių ir jų šeimos reikalavimų. Nors pasaulyje žinomiausia kaip filmo herojė, ji yra daug daugiau nei nusaldinta auklė iš Disney‘aus filmo, jos įvaizdis gyvas iki šiol, nes jis nėra nei vienareikšmiškas, nei paviršutiniškas: ji keista tiek pat, kiek gera, bauginanti tiek pat, kiek su ja saugu, ji rūsti ir jausminga, neapčiuopiama ir kartu visiškai reali. Iš kur ji atvyko, kur ji išvyksta? Bankų šeimos vaikai žino viena: ji nusileido iš dangaus, o kai pasikeis vėjas, vėl ten pakils. Tokia tad mįslinga ir paslaptinga herojė, iki šių dienų audrinanti vaikų ir suaugusiųjų vaizduotę. Apie ją galvojant kyla klausimas, o kokia gi buvo moteris, ją sukūrusi? Tokia pat mįslinga ir paslaptinga, savimi pasitikinti ir tobula? Merė Popins tarsi užgožė savo „mamą“ P. L. Travers – apie ją nedaug žinome, o ir pati autorė vengė viešumo ir „knaisiojimosi“ po jos gyvenimą. Tačiau smalsi skaitytojo akis neiškęs nežvilgtelėjusi pro durų plyšelį ir į šios moters, kuriai 2019 m. rugpjūčio 9 d. sukanka 120 metų, pasaulį.

Helen Lyndon Goff (nei Pamela, nei Travers) gimė 1899 m. rugpjūčio 9 d. Maryborough mieste, Queenslando valstijoje, Australijoje. Jos tėvas Travers Robert Goff gimė Londone, jo šaknys buvo Anglijoje ir Airijoje, o mama Margareth buvo gimusi Australijoje. Margareth Morehead buvo iš kilmingos, pasiturinčios ir sėkmingos šeimos, jos protėviai atkeliavo į Australiją iš Škotijos ir sukūrė čia įvairių verslų tinklą, o jos brolis tapo net Queenslando premjeru. O štai Helenos Lyndon tėtis, Travers, buvo ypač įdomi ir ekscentriška asmenybė, padariusi nemažą įtaką tolimesniam savo vyriausios dukros gyvenimui ir, manoma, įkvėpė sukurti pono Banko personažą, kasdien, išskyrus sekmadienius ir banko šventes, einančio į miestą, atsisėdančio į didelę kėdę prie didelio stalo ir darančio pinigus.  Šis pono Banko įvaizdis artimas tam, kuo realybėje buvo ponas Travers Goff. Paprastas banko darbuotojas, tik prie to reiktų pridėti priklausomybę nuo alkoholio (kuri ir pražudė jį, trijų vaikų tėvą, vos įžengusį į penktąją dešimtį), nuolatinius atleidimus iš darbo ir dažnus šeimos persikėlimus iš vienos vietos į kitą, kur to darbo atsirasdavo. Bet ponas Goff turėjo savyje ir dar šio to daugiau: kai mirė jo dukra Helen Lyndon, kurią tada visas pasaulis pažinojo kaip Pamelą Travers, nekrologai įvairavo versijomis apie jos kilmę – vieni teigė ją buvus cukraus plantacijos savininko dukrą, kiti – Queenslando valstijos premjero anūkę. Panašu, kad ji ištraukė iš vaikystės prisiminimų tik gražiausią dalį, dar kai ką prikurdama ir sustiprindama, ir pasirinko papasakoti pasauliui tokią savo tėvo versiją – Airijoje gimusio žavingo vyro, cukranendrių plantacijos prižiūrėtojo Australijos glūdumoje, žingsniuojančio po laukus baltu šilkiniu kostiumu, nukarusia balta skrybėle, auksiniais auskarais, raudona juosta ant juosmens, apsuptą tarnų ir turinčio tvartą, pilną vežimų, karietų ir kitų transporto priemonių kiekvienam gyvenimo atvejui. Iš tikro miręs jis paliko šeimą skurde ir priklausomą nuo turtingų Margareth giminaičių. Tačiau dukrai jis paliko vieną neįkainojamą dovaną ‒ potraukį fantazuoti ir įsitikinimą, kad Australijoje jai ne vieta, kad ją šaukia Anglijos ir Airijos rūkai su visais elfais, fėjomis, skambia airių kalba, dainomis, mitais ir legendomis, ir, kas svarbiausia, poezija. Yeatso, Russelo, Keatso, Shakespearo ir kitų. Antrasis pirmagimės dukros vardas Lyndon – airiškos kilmės, dažnas jos tėvo giminėje; taip ją šeimoje ir šaukdavo, trumpindami iki Lindy ar Ginty. Nenuostabu, kad būdama 24-erių ji sėdo į garlaivį ir išplaukė į išsvajotąją Shakespeare‘o, kurio kūrybą mokėjo mintinai, žemę. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Garnelis, 2014
Garnelis, 2014

Helenos Lyndon, arba tiesiog Lindy, charakterį formavo trys asmenys – jos tėvai ir mamos teta Helena, arba Ellie. Teta Ellie užaugino jos mamą Margareth, buvo netekėjusi ir vaikų neturinti, visus giminės turtus ir gyvenimus valdanti matrona, visada teisi ir nekeičianti savo nuomonės. Ji tapo panelės Jufimijos Endriu iš „Merė Popins grįžta“ prototipu, tačiau daug jos posakių įdėta ir į Merės Popins lūpas. Teigiama, kad nė vienas šių suaugusiųjų nebuvo su Lindy atviras, tiesus, nė vienas nebuvo palaikantis, nė vienas neaugino ir neauklėjo jos iš visos širdies. Dažnai mergaitė būdavo išsiunčiama iš tėvų namų paviešėti pas tetą Ellie ar kitą giminaitį. Tai buvo susiję su tėvų išsiskyrimais ir susiėjimais. Tada Lindy išmoko dviejų dalykų – būti viena, pačia sau pakankama, ir fantazuoti. Viena dažniausių jos vaikystės fantazijų – įsivaizduoti save paukščiu, dažniausiai višta, ir perėti kiaušinius. Tai buvo ne tik jos vienišumo, bet ir tėvų šalto santykio su vaikais rezultatas. Margareth ir Travers buvo tipiški to meto tėvai, iš vaikų reikalavę savarankiškumo, nuolankumo ir pamaldumo, ir taip pat ganėtinai egoistiški. Jei tėvai yra vaikų pirmieji dievai, sėjantys ateities likimo sėklas, tai jos tėvai, pasak Pamelos, pasėjo abejonių ir paslaptingumo sėklas. Perėjimo motyvas atkeliavo ir į jos knygas, štai skyriuje „Netikęs trečiadienis“ („Merė Popins grįžta“) Džeinė atsikelia pirma ir kol visi kiti miega, pasileidžia į fantazijas:

„Ji susirietė, pritraukė kelius prie pat smakro, tarsi būtų ne lovoje, o gūžtoje.

‒ Dabar aš esu paukščiukas! – pasakė ji pati sau. – Aš ką tik padėjau septynis dailius baltus kiaušinėlius, apgaubiau juos sparnais ir periu. Kva-kva! Kva-kva! – sukvaksėjo lyg perekšlė.

‒ Dar labai negreit, na, po kokio pusvalandžio, pasigirs trakšt, triokšt, ir kevalas sprogs. Ir iškiš snapelius septyni viščiukai – trys geltoni, du rudi ir du…“1.

Šios vaikystės fantazijos paliko atitinkamą atspaudą rašytojos asmenybėje. Jos peraugo į metaforišką teoriją apie rašymą kaip perėjimą. Interviu ji teigdavo nekenčianti žodžio „kūrėjas“. Tinkamas žodis kūrėjams apibūdinti, pasak jos, yra „perėtojai“. Tam, kad iš kiaušinių išsiristų viščiukai (o iš erdvės ir tuštumos – kūryba), reikia tylos, ramybės ir kantrybės.

Lindy vaikystė buvo gana kukli, tėvai nelepino jos dovanomis nei prašmatniais daiktais. Ji turėjo kelis žaislus ir asmenines „brangenybes“, kiekvieną savaitę tėvai jai duodavo smulkų pinigėlį – pensą, o kas yra suverenas, ji net neįsivaizdavo. Mama kartais nupirkdavo jai smulkių daiktelių, tokių kaip mėlyno kaspino ritinėlį ar subtilią vėduoklę su ryškiai rožinėmis rožėmis. Jos lėlės buvo paprastos – padarytos iš „aprengtų“ medinių šaukštų, bet gyveno nuotykių kupiną gyvenimą. Tai, kas įaudrindavo Lyndon vaizduotę, nebuvo nei daiktai, nei žaislai, tai buvo istorijos, baladės ir senų kaimynių pasakojimai. Jos išsigelbėjimas buvo knygos. Rašytojos teigimu, skaityti ji pradėjo būdama trejų, o raidžių išmoko tyrinėdama užrašus ant įvairių buities daiktų ir jų etiketes, pavyzdžiui, muilo „Saulės šviesa“, kuris buvo naudojamas „mazgoti grindis, drabužius ir vaikus“ (plg. sceną iš „Merė Popins“: „Tai tarusi, iš tuščio krepšio ji išėmė baltutėlę iškrakmolytą prijuostę ir užsirišo ant liemens. Tada išvyniojo gabalėlį muilo „Saulės šviesa“, dantų šepetuką, pakutį smeigtukų plaukams, buteliuką kvepalų, nedidelę sudedamą kėdę ir dėžutę tablečių nuo gerklės skaudėjimo.“2) Dabar, kai jau mokėjo skaityti, ji galų gale suprato, kad „grimai“ – tai ne tik skalbėjos Matildos, visoje apskrityje pagarsėjusios „grimų“ pasakotojos, pasakojamos fantastiškos istorijos – tai dvi didžiulės raudonais viršeliais knygos, atrastos tėvo knygų spintoje ir atveriančios neišmatuojamus horizontus jos pagaviai vaizduotei.

Vaga, 1974
Vaga, 1974

Daugelis vaikystės vietų ir užsiėmimų rado vietą P. L. Travers knygose. Pomėgis žaisti sode ir gyvulių aptvare bei daryti miniatiūrines figūrėles ir jas apgyvendinti „parkuose vargšams“ transformavosi į skyrių „Parkas parke“ knygoje „Merė Popins parke“, o pomėgis tyrinėti dangų ir žvaigždynus apskritai yra dominantė, nes visi įdomūs dalykai knygose apie Merę Popins dažniausiai nutinka, kai kas nors nukrinta ar nusileidžia iš dangaus: Merę Popins atpučia vėjas, karvė negali nustoti šokti, nes ant rago užkrenta žvaigždė, ponia Kori su dukterimis naktimis klijuoja ant dangaus žvaigždes, o antroji žvaigždė iš Plejadžių žvaigždyno Maja per Kalėdas nusileidžia nupirkti dovanų visai savo šeimai. Pamela geriausiai jausdavosi gyvendama namuose, pro kurių langus galėjo stebėti saulėlydį, ir buvo įsitikinusi, kad geriausiai rašo „apsigaubus“ prieblanda. Vaikystės nutikimai paaiškina ir kai kurias ypač egzotiškas detales jos knygose, tokias kaip skėtis su papūgos galva vietoj rankenos. Pasirodo, tokio tikrai būta. Jį turėjo viena tarnaičių, o Australijoje papūgų galvų tikriausiai netrūko.

Būdama trylikos, Helena Lyndon buvo išsiųsta į Sidnėjų mokytis. Čia ji pamilo muziką, šokius, teatrą ir pradėjo rašyti, bet teatras tuo metu jai buvo viskas. Būdama septyniolikos, ji mokėjo mintinai visą Džiuljetos vaidmenį ir didžiąją dalį Ledi Tizl dalies iš Richardo Brinsley Sheridano „Intrigų mokyklos“. Tačiau nei jos mama, nei teta Ellie nelaikė aktorystės jų giminės vertu užsiėmimu ir jaunoji panelė Lyndon buvo priversta įsidarbinti sekretore kasoje, o didžiausias jos košmaras buvo kiekvienos dienos pabaigoje suskaičiuoti kasos balansą – galai niekaip nesueidavo, nors tu ką. Ji tęsė šokių pamokas ir nepraleisdavo nė vieno naujo spektaklio Sidnėjuje; aistra teatrui neblėso, kol pagaliau teta ir mama susimylėjo ir leido jai suvaidinti pantomimos spektaklyje „Miegančioji gražuolė“. Lyndon buvo pastebėta ir pamažu pradėjo gauti mažus vaidmenis. Publika jai plodavo ir tai buvo tas dėmesys, kurio ji negavo būdama vaikas iš savo tėvų. Aktorės karjera pamažu klostėsi, ji buvo pasamdyta kaip nuolatinė trupės narė ir tada prasidėjo Lyndon transformacija į Pamelą. Lyndon Goff jai skambėjo netašytai ir grubiai, o štai Pamela rodėsi daug subtilesnis vardas, reiškiantis „saldi, kaip medus“, be to, jos tėvo giminėje tokio vardo būta, o kas dar daugiau – Lindy manymu, jis derėjo su jos tėvo vardu Travers. Taigi, Pamela Travers.

P. Trevers atlieka Titanijos vaidmenį pjesėje „Vasarvidžio nakties sapnas“, 1924 m. Nuotr. šaltinis: wikipedia.org
P. Trevers atlieka Titanijos vaidmenį pjesėje „Vasarvidžio nakties sapnas“, 1924 m. Nuotr. šaltinis: wikipedia.org

Su naująja trupe Pamela išsiruošė į gastroles po Australiją ir Naująją Zelandiją ir štai šioje egzotiškoje šalyje jos aktorės karjera baigėsi ir prasidėjo rašytojos karjera. Tai nulėmė vienas smagus meilės romanas. Pamelą įsimylėjo zelandietis žurnalistas iš Christchurch miesto laikraščio „Sun“, kuris motociklu sekiojo paskui trupę iš vieno miesto į kitą, kad tik galėtų ją pamatyti. Tarp jų įsižiebė aistra, kuri įgavo pavidalą to meto Pamelos eilėraščiuose ir prozoje, ji pradėjo rašyti ir rodyti savo kūrinius mylimajam, šis parodė juos redaktoriui, o pastarasis – išspausdino ir paprašė dar. Pamelai tarsi išdygo sparnai – jos kūryba skaitoma! Ji tapo nuolatine kelių laikraščių bendradarbe ir turėjo savo skiltis, dažniausiai moterims skirtuose puslapiuose.

Dirbdama žurnaliste ji įdėmiai stebėjo australų gyvenimą, rašė apie jį, juo bodėjosi ir… vis labiau ilgėjosi Anglijos ir Airijos – jos tėvo apdainuotų šalių, apie kurias svajojo nuo vaikystės. Galiausiai 1924 m. Pamela ryžosi trijų savaičių kelionei į išsvajotuosius rūkus. Kelionę apmokėjo teta Ellie, iš pradžių pavadinusi šį sumanymą visišku idiotizmu…

Pamela šiek tiek mėgo mistifikacijas, matyt, šį bruožą paveldėjo iš tėvo. Tad ir apie gyvenimo pradžią Londone paskleidė istoriją, ne visai atitinkančią tiesą. Pasak jos, atvykusi į Londoną, ji teturėjusi kišenėje 10 svarų, iš kurių 5 sėkmingai pametė, tačiau realybėje ja visada rūpinosi turtingi giminaičiai ir nepritekliuje gyventi neteko. Kaip daugiausia apie teatrą rašanti žurnalistė, ji plėtė pažinčių ratą, įsiliejo į kultūrinį miesto gyvenimą, kuris XX a. pradžios Londone tikrai buvo be galo spalvingas ir įdomus. Aplankiusi Airiją ji susidraugavo su George‘u Williamu Russellu, įvairiais talentais apdovanotu žmogumi, padariusi jai didžiulę įtaką. Jis buvo literatūrinio laikraščio „Irish Statesman“ redaktorius, ji – talentinga poetė, rašytoja ir žurnalistė. Tarp jų buvo 25 metų skirtumas ir jei iš Pamelos pusės būta ir simpatijos ar įsimylėjimo, George‘as jai atsakyti tuo pačiu negalėjo. Per jį Pamela susipažino su Williamu Butleriu Yeatsu – žymiausiu to meto airių poetu, kurį iš dalies netgi dievindama, ji persisunkė jo pasaulėžiūra ir net poetika.

Kad ir kokių žymių draugų turėdama, Pamela jautėsi Londone ganėtinai vieniša, tad nusprendė pasikviesti į svečius mamą, o tam, kad ją pasikviestų, turėjo uždirbti bilietui. Tokiai kelionei vargu ar uždirbsi rašydamas eiles, tad Pamela nusprendė rašyti įvairius populiaraus pobūdžio tekstus ir, jos didžiam nustebimui, juos noriai pirko laikraščiai ir žurnalai. Tais metais pasirodė ir ne viena istorija apie vaikus, kurios vėliau nukeliavo į knygas apie Merę Popins. Tai istorijos apie marmurinį berniuką, karvę su žvaigžde ant rago, apie Merės ir degtukininko Berto laisvą dieną ir t. t.  Jos sugulė į 4 knygas apie Merę Popins, kurių pirmoji išleista 1934 m. Mamos kelionei į Londoną Pamela Travers uždirbo ir tapo viena žinomiausių vaikų rašytojų pasaulyje, nors visad tikėjo, kad tikrieji rašytojai vaikams nerašo.

Bibliografija

  • Merė Popins / vertė A. Mardosaitė; iliustr. M. Šepard. – Vilnius: Vaga, 1970. – 215 p.
  • Merė Popins grįžta: apysaka / iš anglų k. vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Vaga, 1972. – 325 p.
  • Merė Popins išeina pro duris / Pamela Trevers; iš anglų k. vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Vaga, 1973. – 272 p.
  • Merė Popins parke / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Vaga, 1974. – 277 p.
  • Merė Popins / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 2-asis patais. leid.. – Vilnius: Lietus, 1992. – 300 p.
  • Merė Popins / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 3-iasis patais. leid. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2000, 2002. – 220 p.
  • Merė Popins grįžta: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 3-iasis patais. leid. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2000, 2002. – 334 p.
  • Merė Popins atidaro duris: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 2-asis patais. leid. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2001. – 292 p.
  • Merė Popins parke: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 2-asis patais. Leid. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2001. – 286 p.
  • Merė Popins Vyšnių gatvelėje; Merė Popins ir kaimyninis namas: apysakos / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2002. – 174 p.
  • Merė Popins virtuvėje: valgių knyga su pasakojimu / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003. – 190 p.
  • Merė Popins: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 4-asis leid. – Vilnius: Garnelis, 2013. – 203 p.
  • Merė Popins grįžta: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 4-asis leid. – Vilnius: Garnelis, 2014. – 310 p.
  • Merė Popins atidaro duris: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 3-iasis leid. – Vilnius: Garnelis, 2015. – 266 p.
  • Merė Popins parke: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 3-iasis leid. – Vilnius: Garnelis, 2016. – 270 p.

_________________________________

1 Pamela Trevers, Merė Popins, iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Lietus, 1992, p. 154.

2 Ten pat, p. 10.

 

Pagal Valerie Lawson knygą „Mary Poppins, she wrote. The Life of P. L. Travers“ (Simon & Shuster Paperbacks: New York, 2013) parengė Inga Mitunevičiūtė

 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai