Pažadinkime Muminukus savyje!

Šiandien Suomijoje plazda iškeltos nacionalinės vėliavos. Būtent nuo 2020 m. rugpjūčio 9-oji yra paskelbta vėliavos diena, mat 1914-aisiais šią dieną gimė visame pasaulyje žinoma iliustruotoja, rašytoja, menininkė ir visuomenininkė Tuvė Janson (Tove Jansson), palikusi nemažai įvairių tekstų, iš kurių neabejotinai garsiausia galime vadinti Trolių Mumių seriją.

Aš, žmogus absoliučiai pametęs galvą dėl šios kūrėjos ir jos knygų, skaitydama Boel Westin parašytą biografiją „Life. Art. Words“, klausydama įvairių tinklalaidžių apie ją ar tiesiog žvelgdama į Tuvės kurtas iliustracijas vis mąstau apie jos gyvenimą. Gal net kai kurie literatūros tyrėjai sakytų, jog klaidingai darau, ieškodama rakto į Tuvės darbus per jos biografiją. Bet neapleidžia mintis – o jei Tuvė šiandien būtų gyva? Tokį klausimą keliu ne todėl, kad būtų bent teorinė galimybė ją sutikti. Bet bandant suvokti kai kurias jos gyvenimo detales, man smalsu, kaip ji reaguotų į socialines, politines aktualijas, kurios taip nenumaldomai keičia mus visus, net jei to ir nepastebime.

Tuvė buvo itin politiškai angažuota, o jos darbai švediškai spausdintame satyriniame „Garm“ žurnale sklido it manifestas per Suomiją Antrojo pasaulinio karo metais. Menininkės kurtos iliustracijos kritikavo pasaulio lyderių vangų elgesį nacistų ir jų šalininkų atžvilgiu, ji šaržavo ir Stalino vykdomą grobikišką politiką prieš Suomiją ir kitas valstybes. Bet tai buvo ne tik pasaulinis, tačiau ir asmeninis karas, kadangi nesutarimai šeimoje (jos tėvas po Žiemos karto, kuomet Suomijos kariuomenė susidūrė su sovietais, palaikė nacistinį režimą, o tai pykdė jaunąją kūrėją), nuolatinis nerimas dėl artimųjų bei pažįstamų privertė menininkę ieškoti savosios smultronställe (liet. žemuogių pievelės – taip švediškai vadinama ypatinga vieta, kurioje jaučiamasi gerai ir į kurią visada norima sugrįžti. Ir taip, būtent taip yra pavadintas  vienas iš Ingmaro Bergmano filmų) – taip gimė Mumių slėnis, vieta, įkūnijanti Tuvės pacifistiškąją pusę – juk vienintelis dalykas, keliantis realią grėsmę slėnio gyventojams, yra gamtos stichijos ir herojai susitaiko, jog negali nieko pakeisti. Pagalvojote apie Morą? Net ir ši būtybė, atnešanti tamsą, nepaisant Muminuko nerimo, niekada neprisiartina per arti namų!

Mano akimis, svarbiausia yra tai, jog slėnyje yra laukiami visi. Nesvarbu, ar kas nors yra paranojiškas kaip Filifjonka, ar materialistas, bėgiojantis paskui viską, kas žiba kaip Snifas, ar net mažoji Miu, kuri retai kam pasaldina gyvenimą. Mumių slėnis yra vieta, kur visi gali būti savimi. Būtent todėl vis dažniau šiais laikais į Muminukų knygas, transliuojančias lygybės temą, atkreipiamas dėmesys. Gyvenant vis mažiau homogeniškoje visuomenėje, kito priėmimas toks, koks jis yra, mums turėtų būti aktualus kaip niekad. Tuvė sakytų, jog mes visi galėtume tapti draugais, nepaisydami mūsų skirtybių. Galbūt įsisegusi vaivorykštės ženkliuką ji žygiuotų „Helsinkio Pride“ parade, ar primintų, kad visuomenė turėtų būti nutolusi nuo segregacijos rasiniu pagrindu ar atskirties apskritai. Prisiminkime Muminukų serijos knygą „Vėlai lapkritį“ – visi jos veikėjai tokie unikalūs, įdomūs ir skirtingi. Juk neatsisakytumėme nei vieno dėl, kad jis yra kiek kitoks. Tuvė pasibjaurėtų, jog už kylančių konfliktų slepiasi pinigai, dėl kurių yra užmirštamos nekaltų žmonių gyvybės. Mes žaidžiame šachmatais su likimu, kaip kad tai darė Tuvės broliai jos paveiksle „Šeima“ (šved. „Familjen“, 1941). Tik kada mes susivoksime, jog neapdairiai pralaimime? Neaišku ir mažai tikėtina, kad tai įvyks.

Bet šiuolaikinių kartų didysis karas – kova su klimato pokyčiais – štai kas Tuvę liūdintų labiausiai. Nė vienam skaičiusiam bent vieną Mumių knygą nėra paslaptis, kad gamtai, o ypač jūrai, Tuvė skyrė daug dėmesio. Prisimenant ir pačios Tuvės gyvenimą, kuomet daug laiko ne tik su šeima, bet ir su mylimąja Tuuliki Pietilä ji praleido atokiose šcherų salose, atsiribojusi nuo civilizacijos, darosi aišku, jog gamtoje ši rašytoja atrasdavo vidinę ramybę. Filmuotuose kadruose galima išvysti didžiulę Tuvės šypseną, jai besimaudant šalia namelio be mūsų gyvenime įprastų patogumų, džiaugiantis buvimu gamtoje, jaučiant vandens sroves ir matant mylimą žmogų, laukiantį ant kranto. Mintyse regiu ją sėdint ant suoliuko šalia namo ir liūdint dėl to, jog tiek žmonių savo gyvenimo būdą galėtų apibūdinti Liudviko XIV ištartais žodžiais – „Po manęs, nors ir tvanas“. O juk tas potvynis, pasiglemžęs ir Mumių namus, gali ateiti greičiau nei mums atrodo! Kur dar faktas, kad Baltijos jūros užterštumo lygis vis didėja, tačiau atrodo, kad šio regiono valstybės neskuba susivokti, kas vyksta su jūra, kuri daugybei žmonių yra tas vienintelis dalykas, asocijuojamas su vasaros pramogomis, ar yra itin svarbi ekosistemos dalis su sava flora ir fauna. Ne veltui šiais metais Suomijoje paskelbta tarptautinė akcija „Mūsų jūra“ (šved. „Vårt hav“), kurios plakatuose Tuvės knygų veikėjai kviečia mus atkreipti dėmesį į taip vadinamą dramblį kambaryje, t. y. prastėjančią Baltijos jūros ekologinę situaciją (beje, prie šios akcijos finansiškai gali prisidėti visi norintys – renkami pinigai priemonėms, padėsiančioms išlaikyti Baltijos jūrą tinkamą įvairioms gyvybės formoms). Rašytojai tai patiktų. Tik širdyje kirbėtų klausimas – ar vis dar esame pajėgūs pakeisti tai, kas vyksta? Galbūt mūsų laukia tai, kas pasitiko slėnio gyventojus artėjant kometai: išdžiūvę vandens telkiniai, nykstantys augalai, vandens gyvūnai, o gal net ir taip veikėjus gąsdinęs raudonas dangus?

Kiekvieną kartą skaitydama kurią nors knygą apie Muminukus aš lydausi it sūrelis, tačiau mane vis dar pritrenkia tai, kokios aktualios šios knygos yra dabar, nors pirmoji knyga pasirodė dar prieš 75 metus: kaip Tuvė Janson kalbėjo apie identiteto klausimą, šeimos tarpusavio santykius, požiūrį į gamtą. Ir aš kiekvieną kartą ieškau atsakymo – o ką daryti mums? Galbūt derėtų tiesiog imti pavyzdį iš Mumių slėnio gyventojų: ši šauni kompanija gyvena tvariai, nenaudoja gamtos išteklių daugiau nei jiems reikia, o net ir Snusmumrikas nesutinka savo suplyšusių kelnių keisti į naujas, jis nori tokių, kurios atrodo panešiotos! Gyvendami harmonijoje su gamta, jie taikiai sugyvena ir tarpusavyje – su kavos puodeliu ir blynais pasitikdami visus, kas tik yra išsiilgę jaukių pokalbių apie gyvenimą. Tai gal turėtume ieškoti Muminukų savyje?

Greta Barkauskytė