Reikšmingiausio metų debiuto premiją gavusi rašytoja Indrė Šalčiūtė: magiškų ritualų tikrai neturiu

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų vaikų literatūros debiutą skyrė Indrei Šalčiūtei už knygą „Lelijos nuodija miestą“ (leidykla „Alma littera“, 2022). Premija buvo įteikta už psichologinį jautrumą, suderintą su išmoningu siužetu bei vaiko galią siekti teisingumo ir kreipti pasaulį į šviesesniąją pusę.

Su kūrėja apie debiutą ir vaikystės istorijas, rašymo iššūkius ir įkvėpimą kalbasi Jolanta Vitkutė.

Pirmiausia dar kartą sveikinu gavus Aldonos Liobytės arba Metų debiuto premiją ir tvirtai įžengus į vaikų literatūros pasaulį. Ir iškart noriu paklausti, ar pati esi kilusi iš literatūrinės aplinkos?

Nuoširdžiai dėkoju už sveikinimus! Tvirtai nesijaučiu, tad toks palaikymas man labai svarbus.

Mano aplinka niekada nebuvo literatūrinė. Esu baigusi VU Matematikos ir informatikos fakultetą, dirbusi duomenų analitike, o šiuo metu sukuosi informacinių technologijų ir dizaino srityje. Literatūra iki šiol neužėmė svarbios gyvenimo dalies.

 Ar vaikystėje mėgai sekti istorijas ir gelbėti pasaulį?

Augau saugioje aplinkoje, pasaulis tuomet atrodė gražus, tad nebuvo reikalo jo gelbėti. Istorijas tikrai mėgau sekti, bet nemanau, kad daugiau nei kiti. Maniau, kad užaugusi būsiu kompozitorė ir kiekvieną dieną leisiu grodama pianinu.

Kaip gimė knygos vaikams idėja? Kur sėmeisi įkvėpimo? Gal čia neapsieita ir be  dukryčių įtakos?

Buvo užėjęs noras pamėginti iliustruoti, bet tam norėjosi parašyti savo istoriją. Iliustruoti net nepradėjau, užtat turiu išleistą knygą su puikiais Viktorijos Ežiukas piešiniais. Vienas iš įkvėpimų tikrai buvo mano dukros – norisi kurti istorijas, kuriose jos (o tuo pačiu ir kiti vaikai) galėtų rasti herojų, neturinčių jokių stebuklingų galių. Gal tai padės suprasti, kad herojais tampama. Istoriją „Lelijos nuodija miestą“ taip pat įkvėpė realūs įvykiai – pandemija, ekologijos skandalas Klaipėdoje, tuo metu vykę „Black Lives Matter“ judėjimas, mitingai Baltarusijoje. Žavėjo įvairūs pilietiniai judėjimai be konkrečių organizatorių.

Su kokiais iššūkiais susidūrei rašydama? Kaip juos visus įveikei? O gal tuo pačiu susikūrei kokių nors magiškų rašymo ritualų?

Rašymui skirtas laikas turėjo limitą, o tai buvo tiek trūkumas, tiek ir privalumas. Rašiau vaiko priežiūros atostogų metu, džiaugiausi turėdama laisvą valandėlę pietų miego metu. Žinodama, kad bet kurią minutę darbas gali būti nutrauktas, neleisdavau sau nesusikaupti. Magiškų ritualų tikrai neturiu – rašymas yra darbas, kuris reikalauja nuoseklumo. Įkvėpimas ateis, jei žinos, kada ir prie kurio stalo mane gali rasti.

Dailininkė Viktorija Ežiukas tavo knygą prakalbino vaizdais. Dvispalvės ekspresyvios iliustracijos subtiliai papildo tekstą. Gal galėtumei papasakot apie judviejų bendradarbiavimą?

Su Viktorija iki šiol nesame susitikusios gyvai – visa komunikacija vyko elektroniniais laiškais. Į jos darbą smarkiai nesikišau – pasitikėjau tokia profesionale, o tuo pačiu buvo labai įdomu pamatyti, kaip istorija matoma ir išreiškiama kito kūrėjo akimis. Tiesą pasakius, daugiausia apie jos kūrybinį procesą ties šia istorija sužinau iš kitų interviu.

Kas Tau labiausia patiko rašant šią istoriją?

Labiausiai atmintin įstrigo tas puikus jausmas, kai sugalvoju kokią reikalingą detalę, kuri sujungia visus taškus. Nors rašyti, rasti tinkamus žodžius nebuvo lengva, patiko, kad kuriant istoriją didelių kančių nepatyriau.

Šiandien vaikai susiduria su daugybe pasakojimo formų – animacinių filmų, interneto serialų ir įvairių transliacijų. Kaip manai, kokie yra popierinės knygos pranašumai tarp daugybės galimybių?

Pagrindinis pranašumas – galimybė pačiam kurti vaizdus galvoje. Nors šiuolaikiniai filmai labai įspūdingi, bet vaizduotė – beribė. Pasakojimų formų įvairovė tikrai didelė, bet man pačiai patinka, kad skaitant galiu pasirinkti savo tempą, nesunkiai grįžti jau prie perskaitytų vietų, kad jos geriau įstrigtų atmintin, o ir „aha“ momentai yra kitokie nei, tarkime, filmuose.

Ar tapus mama, pasikeitė požiūris į vaikystę ir vaikų literatūrą?

Tikrai taip. Tik tapus mama, supratau, kiek mano pačios tėvai įdėjo darbo ir pasiaukojimo, kad mano vaikystė būtų puiki. O dėl literatūros – džiaugiuosi ne tik dėl to, kad kokybiškų knygų vaikams tikrai netrūksta, bet ir dėl to, kad nemažai kalbama apie jos naudą ir poreikį. Pati matau, kad vaikai žymiai atviriau priima pamokymus iš knygų, nei iš tėvų lūpų, tad geros istorijos yra be galo svarbu vaiko raidai.

Koks vaikystės knygų personažas Tau iki šiol praskaidrina nuotaiką? 

Nostalgiškai prisimenu tigriuką ir meškiuką iš knygos „Panama labai graži“. Tai buvo pirmoji mano perskaityta knyga.

Dėkui už atsakymus, Indre. Ir sėkmės atėjus į vaikų literatūros pasaulį!