Šiemet minimas vokiečių rašytojo Heinricho Hofmano jubiliejus

2019 m. liepos 22 d.
Retas kuris lietuvių skaitytojas galėtų tiksliai įvardyti, kas buvo Heinrichas Hofmanas (vok. Heinrich Hoffmann). Ko gero, jis dažnai painiojamas su vokiečių pasakininku Ernstu Teodoru Amadėjumi Hofmanu. Tačiau šio autoriaus sukurtą herojų su vietoje plaukų styrančiomis šakomis sunku supainioti su kuo nors kitu – tai vokiškasis Struwwelpeteris, lietuviams pažįstamas kaip „Adomėlis susivėlęs“ iš knygos pavadinimu „Vaikai vanagai“ (2017 m. leidimas), kurią dar kadais išvertė Kazys Binkis.

Šis pasakojimų rinkinys Vokietijoje nuo pat savo pasirodymo 1844-aisiais išlieka viena skaitomiausių vaikų knygų ir yra stipriai įsišaknijęs vokiškai kalbančių šalių kultūroje. Ko galime pasimokyti iš šios knygos, dažniausiai apibūdinamos kaip didaktinė pasaka, bei ko galbūt nežinome apie jos autorių ir kūrinio pasirodymo aplinkybes?

Berlin, Der Kinderbuchverlag, 1964
Berlin, Der Kinderbuchverlag, 1964

H. Hofmanas (1809 06 13–1894 09 20) – vokiečių psichiatras ir rašytojas, visuomenės veikėjas, kaip jau minėta, sukūręs legendinį Struwwelpeterį (vok. Der Struwwelpeter1) – pirmąją ir labiausiai autorių išgarsinusią knygą. Jis gyveno, kūrė bei dėstytojavo Frankfurte prie Maino, suvaidinusio svarbų vaidmenį XIX a. viduryje vykusio Vokietijos žemių suvienijimo istorijoje. Struwwelpeterio idėja gimė, kai vieną dieną, ieškodamas dovanos savo trimečiam sūnui, H. Hofmanas patyrė didžiulį nusivylimą teradęs vien tik „ilgiausius pasakojimus, paveikslėlių rinkinius, natūralistines iliustracijas bei paprasčiausią moralizavimą“2. Tuomet gydytojas nusprendė pats pamėginti parašyti knygą savo sūnui ir nusipirkęs tuščią sąsiuvinį ėmėsi darbo. Taip gimė šešios „linksmos istorijos su juokingais paveikslėliais“3.

H. Hofmano veikla neapsiribojo vien gydytojo praktika. Jis taip pat priklausė neformaliam klubui, besivadinusiam „Tutti Frutti“, kurio nariai – to meto Frankfurto inteligentija – susitikę po darbų diskutuodavo visuomeninėmis, kultūrinėmis, politinėmis temomis, dalydavosi savo pačių kūryba. Šis ratas ir buvo pirmoji platesnė publika, susipažinusi su būsimąja knyga bei paskatinusi gydytoją išspausdinti iki tol nežinomą leidinį. Be to, pats H. Hofmanas buvo įsitraukęs į ikirevoliucinius įvykius Vokietijoje. Knyga pasirodė valstybės formavimosi metu, svarbių ekonominių pokyčių laikotarpiu. Po Struwwelpeterio autorius išleido dar dvi knygas vaikams („Karalius Spragtukas“ (1851) ir „Princas Griunvaldas“ (1871), taip pat rašė poeziją, dainų tekstus, politines satyras.

Folium, Dictum, 1995
Folium, Dictum, 1995

Kodėl šios istorijos vis dar svarbios mūsų kultūroje ir šiandien? Viena vertus, tai lemia temų universalumas. Vaikų elgesys, vaizduojamas visose šešiose istorijose, nepasikeitęs ir šiandien: vaikai vis dar čiulpia pirštą, atsisako valgyti, nenori kirptis ar šukuotis plaukų, žaidžia su degtukais ir kitais pavojingais daiktais, tyčiojasi iš bendraamžių ar tiesiog būna neatsargūs. Kita vertus, istorijos papasakotos su neabejotina charizma bei humoru. Nors negandos, galinčios ištikti nesilaikant taisyklių, dažnai realios (gaisras gali kilti neatsargiai žaidžiant su degtukais, o atsisakius valgyti galima tapti pernelyg liesam), tačiau tiek iliustracijos, tiek tekstai dažnai tokias bausmes hiperbolizuoja, taip suteikdami joms fantastikos pobūdį (pavyzdžiui, iki degtuko storio sulysęs vaikas ar berniukas, išėjęs pasivaikščioti per audrą ir vėjo pakeltas į orą). Dar kituose tekstuose pats atpildas už neklusnų elgesį skamba neįtikėtinai ir turi pasakos elementų (kad ir kiškis, nugvelbiantis medžiotojo šautuvą ir imantis vaikytis žmogų). Tokie nonsenso elementai kelia šypsnį tiek suaugusiajam, tiek mažajam skaitytojui, tačiau sykiu atlieka ir ugdančiąją funkciją. Vis dėlto žvelgiant į kūrinį žanro požiūriu, šiuos pasakojimus sunku būtų vadinti stebuklinėmis pasakomis, nes realybės elementų čia žymiai daugiau nei, pavyzdžiui, Brolių Grimų pasakose, todėl juos labiau linkstama priskirti įspėjamosios pasakos žanrui (angl. cautionary tale).4

Knygos „Vaikai vanagai“ iliustr.
Knygos „Vaikai vanagai“ iliustr.

Tiesa, kūrinio didaktinis aspektas vis dar išlieka diskusijų objektu. Šiandienių tėvų ši knyga neretai smerkiama dėl pernelyg žiaurių pamokymų, gąsdinimo, tariamo rasizmo. Vis dėlto, prieš imant vadinti H. Hofmaną žiauriu ir visai neišmaniusiu vaikų psichologijos, vertėtų giliau žvilgtelėti į patį kūrinio kontekstą. Itin svarbu suvokti, kad ir dabartinė vaikystės samprata nėra įsišaknijusi. Tik Naujaisiais laikais vaikystę imta išskirti kaip atskirą žmogaus gyvenimo etapą, suvokta, kad vaikų psichologinis pasaulis kitoks nei suaugusiųjų, todėl ir ugdymo priemonės vaikams turėtų būti kitokios.5Ilgą laiką mažiesiems taikyti tie patys elgesio standartai kaip ir suaugusiems, todėl nenuostabu, kad XIX a. pirmoje pusėje pasirodęs H. Hofmano kūrinys atrodo tolimas tam, kaip mes dabar suvokiame vaiko vidinį pasaulį.

Vis dėlto H. Hofmano psichiatrijos srities žinios leido jam pažinti gilesnį vaiko mąstymą. Tų laikų knygas vaikams jis laikė netinkamomis dėl savo negebėjimo kalbėti „vaiko kalba“. Kaip psichiatras jis suvokė, kad vaikas nemąsto abstrakčiai, todėl knyga, kurioje mažasis skaitytojas žiūrėdamas į sumažintą paveikslėlį skatinamas įsivaizduoti, pavyzdžiui, realaus dydžio kėdę, Hofmano nuomone, yra visiškai beprasmė.6Taigi jo kūrinį galima vertinti kaip vieną pirmųjų pastangų kalbėti vaikui suprantama kalba, tačiau vis dar pasižyminčią itin griežtomis bausmėmis, kitokiomis nei šiandien auklėjimo normomis.

Odilė, 2017
Odilė, 2017

Nenuostabu ir tai, kad anų dienų visuomenė nebuvo tokia įvairi rasių atžvilgiu, todėl įterpiama ir istorija apie „juodą vaiką“ – dėl šio epizodo šiuolaikiniai suaugę knygos skaitytojai linkę klijuoti rasizmo etiketę. Tiesa, jau tuomet H. Hofmanas savo pasakojimu siekė ne sumenkinti, o paraginti paisyti pagarbos kitoniškos išvaizdos vaikui: pasišaipę iš jo berniūkščiai savotiškai nubaudžiami ir patys išmaudomi rašale. Anot amerikiečių literatūrologo Beno Paroto, kūrinio vertintojai pasidaliję į dvi stovyklas: kritikuojantys knygą dėl ugdymo gąsdinant („education through agitation“) ir pabrėžiantys knygos tragikomiškumą („comedy through tragedy“)7. Tokį susiskaidymą lemia skirtingi požiūriai į knygos teksto bei vaizdo ryšį. Minėtasis literatūrologas siūlo žvelgti į Struwwelpeterį kaip į neatsiejamą teksto bei vaizdo sąjungą, kurie kartu sukuria abu – tiek didaktinį, tiek linksminantį – efektus.

Dėl savo didelio populiarumo bei įsigalėjimo vokiečių sąmonėje knyga ne kartą buvo parafrazuojama. Kūrinio pamokomasis tonas nuo pat savo atsiradimo inspiruodavo politines satyras: 1878-aisiais pasirodė vokiškas Der Militär-Struwwelpeter, 1899-aisiais angliškas The Political Struwwelpeter, 1914-aisiais Swollen-headed William, o 1915-aisiais Miunchene – Bombenpeter, parodijuojantis Serbijos princą Peterį, agitavusį prieš Austrijos-Vengrijos imperiją. Vienas garsiausių pavyzdžių – Antrojo pasaulinio karo metu išėjęs Roberto ir Filipo Spensų Struwwelhitler, parodijavęs nacistinį režimą bei ne tik tiksliai pamėgdžiojęs originalų H. Hofmano stilių, bet ir meistriškai perdirbęs iliustracijas.8Tokia pamėgdžiojimų gausa, ko gero, susijusi tiek su meistriška vaizdo ir teksto derme, tiek ir su H. Hofmano pasirinktu ne oficialiu, o šnekamosios kalbos tonu9, leidusiu skaitytojams lengviau suprasti ir interpretuoti šiuos pasakojimus.

Kūrinio meninė vertė išties didelė, tai liudija iki šiol leidžiami gausūs tiražai bei klasika virtusios istorijos. H. Hofmano Struwwelpeterį atsiversti verta tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Tiesa, suaugusiųjų vaidmuo skaitant šią knygą su vaiku ypač reikšmingas – be jų pagalbos knygos kontekstas gali likti nepažinus, o ir pamokymai būtų ne tokie paveikūs.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Linksmos pasakos ir paveikslėliai / iš vokiečių kalbos vertė Kazys Binkis; apipavidalinimas Romo Dubonio. – Vilnius: Folium, Dictum, 1995.
  • Vaikai vanagai: Linksmos istorijos ir paveikslėliai / iš vokiečių kalbos vertė Kazys Binkis. – Vilnius: Odilė, 2017.

Siūlome paskaityti

  • Alina Baravykaitė, „Vaikais vanagais atskridę vokiečių gydytojo eilėraščiai“, Rubinaitis, 2013, Nr. 3 (67), p. 18-22.
  • Barbara Smith Chalou, Struwwelpeter: Humor Or Horror?: 160 Years Later, Plymouth: Lexington Books, 2007.
  • Angela Gutzeit, „Der Struwwelpeter kann ,außerordentlich negativ wirken‘“. Prieiga per internetą: https://www.deutschlandfunk.de/der-struwwelpeter-kann-ausserordentlich-negativ-wirken.1202.de.html?dram:article_id=187878 (Žiūrėta 2019-07-04)
  • Heinrich Hoffmann, Der Struwwelpeter: Lustige Geschichten und drollige Bilder, Berlin: Der Kinderbuchverlag, 1964.
  • Marie-Luise Könneker, Untersuchungen zum Entstehungsund Funktionszusammenhang von Dr. Heinrich Hoffmanns »Struwwelpeter«, Vorgelegt dem Fachbereich I der Technischen Universität Berlin zur Erlangung des Doktorgrades von MARIE-LUISE KÖNNEKER aus Remlingen, Berlin, 1975.
  • Dorothea McEwan, „Struwwelhitler: A Nazi Story Book and Schicklgrüber“, German Studies Review, Vol. 25, No. 3 (Oct., 2002), p. 511-532.
  • Ben Parrot, „Aesthetic Tension: The Text-Image Relationship in Heinrich Hoffmann’s „Struwwelpeter““, Monatshefte, Vol. 102, No. 3, p. 326-339.
  • Struwwelpeterio muziejaus Frankfurte prie Maino internetinė svetainė: https://www.frankfurt-tourismus.de/en/Media/Attractions/Museums/Struwwelpeter-Museum  (Žiūrėta 2019-07-04)
  • Doris Wagner, „Der Struwwelpeter: Das bekannteste Kinderbuch der Welt. Eine kurze Rezeptionsgeschichtedieses alten deutschen Kulturguts“, Neuphilologische Mitteilungen, Vol. 108, No. 4 (2007), p. 641-657.

_______________________________________

1 Vokiečių k. būdvardis strubbelig reiškia „pasišiaušusį, suveltą“, o knygos pavadinime atsirado viena šio žodžio fonetinių variacijų, tad pažodžiui Struwwelpeter skambėtų kaip „susivėlęs Petriukas“. Nenuostabu, kad ieškodamas skambiausio lietuviško atitikmens vertėjas poetas Kazys Binkis veikėjo vardą pakeitė į „Adomėlis susivėlęs“. (aut. past.)

2 Doris Wagner, „Der Struwwelpeter: Das bekannteste Kinderbuch der Welt. Eine kurze Rezeptionsgeschichte dieses alten deutschen Kulturguts“, Neuphilologische Mitteilungen, Vol. 108, No. 4 (2007), p. 642.

3Taip skamba knygos paantraštė. (aut. past.)

4 Barbara Smith Chalou, Struwwelpeter: Humor Or Horror?: 160 Years Later, Plymouth: Lexington Books, 2007, p. 6.

5 Ten pat, p. 12.

6 Ten pat., p. 9.

7 Ben Parrot, „Aesthetic Tension: The Text-Image Relationship in Heinrich Hoffmann’s „Struwwelpeter““, Monatshefte, Vol. 102, No. 3, p. 328.

8 Dorothea McEwan, „Struwwelhitler: A Nazi Story Book and Schicklgrüber“, German Studies Review, Vol. 25, No. 3 (2002), p. 513.

9 Marie-Luise Könneker, Untersuchungen zum Entstehungsund Funktionszusammenhang von Dr. Heinrich Hoffmanns »Struwwelpeter«, Vorgelegt dem Fachbereich I der Technischen Universität Berlin zur Erlangung des Doktorgrades von MARIE-LUISE KÖNNEKER aus Remlingen, Berlin: 1975, p. 242.

Parengė Jūratė Petronienė

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai