Šiemet minime 100-ąsias poeto Vacio Reimerio gimimo metines

Šiemet minime 100-ąsias poeto Vacio Reimerio (1921 m. rugpjūčio 3 d.–2017 m. vasario 6 d.) gimimo metines. Jis rašė suaugusiesiems (tai jo pagrindinė kūrybos dalis), nepamiršo ir vaikų – iš viso jiems išleistos devynios knygos.

Daugiausia vaikams parašyta eilėraščių ir poemėlių. 1975 m. jis apdovanotas LSSR valstybine premija už poezijos rinkinį vaikams „Šarkos švarkas“. 1981 m. tapo pirmuoju Kuršėnų miesto Garbės piliečiu. Mirė 2017 m., tuomet būdamas vyriausias Lietuvos poetas, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Vacys Reimeris gimė 1921 m. rugpjūčio 3 d. Kuršėnuose, nedideliame miestelyje. 1934 m. jis baigė Kuršėnų šešių skyrių pradžios mokyklą. Nuo paauglystės dirbo krautuvės pasiuntiniu, laikraščių išnešiotoju, valsčiaus raštinės raštininku praktikantu, nuo 1940 m. – Kuršėnų valstybinės bibliotekos vedėju. Vėliau, 1941 m., baigė Savišvietos gimnazinį kursą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė gilyn į SSRS. Ten dirbo darbininku kolūkyje Kirovo rajone. 1942–1944 m. buvo Raudonosios armijos karys, tarnavo 16-oje lietuviškojoje divizijoje ryšininku, vėliau – divizijos laikraščio redakcijoje, lietuviškame tautinio meno ansamblyje, paskui Maskvos radijuje, lietuviškų laidų redakcijoje. Po karo dirbo Kauno radijuje, vadovavo LRS Kauno filialui. 1951–1956 m. studijavo Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute. 1949–1969 m. buvo „Literatūros ir meno“, 1969–1986 m. – „Gimtojo krašto“ vyriausiasis redaktorius.

Pirmuosius eilėraščius Vacys Reimeris ėmė skelbti dar prieškario vaikams ir jaunimui skirtoje spaudoje – „Žvaigždutėje“, „Šaltinėlyje“, „Žiburėlyje“, „Jaunajame ūkininke“ ir kt. Plačiau skelbtis ėmė karo metų Rusijoje leidžiamoje lietuviškoje periodinėje spaudoje, jaunųjų kūrybos almanachuose. Pirmoji eilėraščių knyga „Tėvų žemei“ pasirodė 1945 m. Šiame rinkinyje yra eilėraštis „Vaikystė“ (rašytas 1942 m. Balachnoje), kur lyrinėmis intonacijomis su liūdesio gaida aprašomos poetinio „aš“ vaikystės patirtys (p. 57):

Tik prie upės kranto susigūžę,

Vis dainuodavo naktigoniai keli

Apie mylimą mergaitę ir karužę

Ir lapojantį vargelį pakely.

„Molžemis ir Ventos įvaizdžiai – bene svarbiausi mano vaikystės geografijoje“, – vaikystę poetas prisimena ir autobiografinėje knygoje „…buvo…“ (Reimeris, 2009, p. 14). Kuršėnai, molio kraštas, artimoji namų aplinka, neretai sudėtingos šeimos gyvenimo sąlygos brandino būsimą poetą.

Pirmoji knyga, skirta vaikų auditorijai, – eilių rinkinys „Geras vyras“ (1948). Tai socialistinio realizmo kanonus demonstruojanti knyga, parašyta tradiciniais ketureiliais. Bene žinomiausias eilėraštis, patekęs ir į sovietinius mokyklinius vadovėlius, – „Spalio šventė“ („O kadaise tokiam vėjui / Dūkstant laukuose plačiuos, / Darbininkų gretos ėjo / Versti ponų nuo valdžios“, p. 22).

„V. Reimeris negalėtų pasigirti, kad tarybiniais metais buvo kitoks nei daugelis to meto žmonių, kurie dabar sako, kad buvę dideli patriotai ir kovotojai už laisvę. „Nuo vaikystės buvau arčiau paprastų žmonių, žinojau jų gyvenimus, bedarbystę. Atėjus tarybinei valdžiai manėme, kad bus geriau, nes Antano Smetonos laikais daug vargo buvo – teko net badauti. Prasidėjus karui, nuėjome su nauja santvarka.“ V. Reimeriui daug kas nepatiko, kaip ir daugeliui kitų, galvojančių, kad lyg ir ne taip turėtų viskas būti. Griežtumas, trėmimai, represijos. „Teko nori ar nenori, bet būti. Esame ir tarybinių eilėraščių parašę ir aš to neišsiginu. Kūriniai kaip mano vaikai. Negaliu sakyti, kad buvau kovotojas, tačiau man visada buvo brangi Lietuva“, – pasakojama Dovilės Tuskenytės straipsnyje apie poetą (Tuskenytė, 2013).

Vaikams Vacys Reimeris kalba pasitelkdamas didaktiką, dažnai mažai pridengtą. Antai antroji jo knygelė vaikams – „Kodėl daiktai prašneko piktai“ (1962) – pasakoja apie berniuką Miką, kuris laužo žaislus. Nedorėlį kaltina net etažerė (p. 10):

Viskas jam vieni juokai,

viskas – nulis ir niekai.

Vienas tik jisai –

ne nulis,

numylėtinis mamulės.

Poema baigiama didaktine teze: „Su daiktais gyvenk geruoju, / Kaip ir su žmonėm!“ (p. 32) Neigiamo pavyzdžio retorika, daiktų personifikavimas – išbandytos didaktinio pasakojimo meninės priemonės.

Knyga „Ciksi-tiksi“ (1969) yra kitokio pobūdžio. Čia skaitytojas nukeliamas į smagią vaikystės, žaidimų žemę: žiogai ciksi tarsi maži laikrodukai („Ciksi-tiksi“), kieme vaikai žaidžia „televizorių“ („Lietus kieme“) – lietaus vandens klanas mažiesiems pavirsta tarsi televizoriaus ekranu. Kūriniuose išradingai poetizuojama turtinga vaikų vaizduotė. „V. Reimeris, atrodytų, patiems proziškiausiems buities daiktams įkvėpė gyvybės, apgaubė juos vaikų fantazijos skraiste, supoetino“ (Auryla, 1986, p. 186).

1974 m. pasirodo rinktinė „Šarkos švarkas“, į kurią sudėti daugiau nei per 25 metus parašyti eilėraščiai ir poemėlės. Čia aptinkame ir įdomią žanrinę atmainą – eilėraščius-mįsles. Antai eilėraštis „Kaip viską pamatyti?“ (p. 29) baigiamas klausimu:

Jis kiekvienam parodys,

kas tik pasidairys,

kur kryžkelės, kur stotys,

kur kalnas, kur pilis…

Ar tu žinai, kas jis,

Tas stebukladarys?

Po tekstu pateikiamas ir įminimas – žemėlapis. Ši knyga, kaip jau minėta, buvo įvertinta premija. Tai yra iki šiol plačiausiai V. Reimerio kūrybą vaikams pristatanti knyga.

Taikliai Vacio Reimerio kūrinių poetiką aptaria literatūrologas Vitas Areška, sakydamas, kad „V. Reimerio lyrikos žanro tendencijas nulemia ne savistaba, ne dėmesys vidiniam pasauliui, o naraciškai orientuotas pasakojimas arba naracinė refleksija“ (Areška, 1983, p. 261). Nors literatūrologas čia aptaria Vacio Reimerio poeziją suaugusiesiems, kai kurie jo pastebėjimai tinka ir vaikų poezijai. Daug šio poeto eilėraščių vaikams (ne tik poemų) turi mažiau ar daugiau išplėtotą siužetą. V. Areška teigia, kad juose „neišvengiama konstatuojančio referavimo“ (p. 262), o „reportažiško stiliaus inercija kartais <…> atitraukia nuo vertinančio santykio ir nuveda grynos informacijos keliu“ (Areška, min. veik., p. 263). Kartais toks ištęstas aprašinėjimas pakiša koją ir neprastam sumanymui.

Vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose poetas eina praminta vaga. Labiau pavykę, žaismingesni yra trumpieji eilėraščiai. Antai eilėraštis „Pasižymėjęs“ iš rinkinio „Į svečius Liliputijon“ (2001, p. 21) nestokoja lengvos ironijos:

Vejoj tarp žiogų pamatėme žiogą,

kuris aukščiau už kitus iššoka.

Jam davėm auksinį ramunės medalį –

čempionas be jo šokinėti negali.

Bet žinote, žalias žiogas –

ir muzikantas neblogas:

už tai, anot Aurelijos,

taip pat jis vertas premijos.

Kartais eilėraštyje imituojama vaiko galvosena ir kalbos kūryba. Tai gerai iliustruoja, pavyzdžiui, eilėraštis „Griaustinis piktinis“ iš rinkinio „Nosių vagys“ (1995, p. 11):

Tai negeras, – mąsto Simonas, –

tas griaustinis – tuo ir žinomas:

jeigu griaudžia – tai griaustinis,

o jei piktas – tai piktinis.

Poeto knygų vaikams retrospektyvi visuma atspindi ir nueitą lietuvių vaikų literatūros iliustravimo kelią: nuo Rimto Kalpoko pokarinės knygos „Geras vyras“, sovietmečio klasika tapusių Rasos Dočkutės iliustracijų („Kodėl daiktai prašneko piktai“), stilizuotų Vangos Gedmantaitės iliustracijų („Ciksi-tiksi“), visiems atpažįstamų, jaukių Taidos Balčiūnienės piešinių („Šimtas dėdžių“)… Savitos ir meniškos Ados Skliutauskaitės („Šarkos švarkas“), Nijolės Kryževičiūtės-Jurgelionienės („Gyveno storulis“), Aušros Čapskytės („Nosių vagys“) iliustracijos.

Vacio Reimerio 100-ųjų gimimo metinių proga, iš naujo peržiūrėjus poeto kūrybinį palikimą ir profesionaliai atrinkus vertingiausią jo dalį, būtų prasminga sudaryti naują kūrybos vaikams rinktinę. Ja galėtų džiaugtis mūsų darželinukai ir pradinukai.

Knygų vaikams bibliografija

• Geras vyras: poezija / iliustravo R. Kalpokas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. – 28 p.
• Kodėl daiktai prašneko piktai: poema / iliustravo R. Dočkutė. – Vilnius: Vaga, 1964. – 32 p.
• Ciksi-tiksi: poezija / iliustravo V. Gedmantaitė. – Vilnius: Vaga, 1969. – 32 p.
• Šarkos švarkas: poezija / iliustravo Ada Skliutauskaitė. – Vilnius: Vaga, 1974. – 109 p.
• Gyveno storulis: poezija / iliustravo Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. – Vilnius: Vaga, 1984. – 40 p.
• Šimtas dėdžių: poema / iliustravo Taida Balčiūnaitė. – Vilnius: Vaga, 1986. – 47 p.
• Nosių vagys: poezija / dailininkė Aušra Čapskytė. – Vilnius: Gairės, 1995. – 32 p.
• Į svečius Liliputijon: eilėraščiai / iliustravo Elenytė Reimerytė. – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2001. – 32 p.
• 1000 ir vienas lašas: poemėlė / iliustravo Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos dailės studijos mokiniai. – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2003. – 16 p.

Rekomenduojame paskaityti

• Vitas Areška, Lietuvių tarybinė lyrika. – Vilnius: Vaga, 1983, p. 261–266.
• Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra. – Vilnius: Vaga, 1986, p. 164, 186 ir kt.
• Vacys Reimeris, „Vaikystė“, Tėvų žemei. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948, p. 56–57.
• Vacys Reimeris, …buvo…: kelionė per gyvenimą: laikai, įvykiai, žmonės, kūryba. – Vilnius: Žuvėdra, 2009. – 664 p.
• „Vacys Reimeris (1921.08.03–2017.02.06)“, rašytojai.lt. Prieiga internete: https://www.rasytojai.lt/vacys-reimeris-1921-08-03-2017-02-06/ (Žiūrėta 2021-08-02)
• Dovilė Tuskenytė, „Poetas Vacys Reimeris: savo neatsiūtus metus mama prisiuvo man“, Universiteto žurnalistas, 2013 07 24. Prieiga internete: http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2013/07/poetas-vacys-reimeris-savo-neatsiutus-metus-mama-prisiuvo-man/ (Žiūrėta 2021-08-02)

Rekomenduojame pažiūrėti

• LRT televizijos laida „Legendos“ apie Vacį Reimerį, vaizdo įrašas / lt, 2013 02 14. Prieiga internete: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/33761 (Žiūrėta 2021-08-02)
• Vacys Reimeris LRT televizijos laidoje „Formatas“, vaizdo įrašas / lt, 2014 01 29. Prieiga internete: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/50125 (Žiūrėta 2021-08-02)
• Vacio Reimerio eiles „Vidurnakčio lyrikoje“ skaito Sigitas Kubilius, garso įrašas / lt, 2013 12 21. Prieiga internete: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1002729696 (Žiūrėta 2021-08-02)

Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė