Šiemet minime lietuvių rašytojo Jurgio Jankaus, kūrusio ir vaikams, 115-ąsias gimimo metines

1906 m. rugpjūčio 9 d. gimė lietuvių rašytojas, kūręs ir vaikams, Jurgis Jankus (1906 m. rugpjūčio 9 d.–2002 m. birželio 12 d.). Autorius vaikams paliko tris įsimintinas prozos knygas – visas jas parašė jau būdamas egzilyje (išskyrus vieną kitą pasaką, parašytą Lietuvoje). Į Vakarus jis pasitraukė su 1944 metų banga, būdamas 38-erių.

Iš viso rašytojas parašė apie dvi dešimtis knygų – romanų, pasakojimų (apysakų), pasakų, dramų. Redagavo Antano Rubšio Senojo Testamento vertimą, bendradarbiavo vaikų ir literatūrinėje spaudoje. Apie jo prozą rašytojas Antanas Vaičiulaitis sako: „Pirmiausia krinta į akį, kad autorius yra apsigimęs pasakotojas. Nežinau, ar jis toks yra gyvenime, bet savo raštuose – tikrų tikriausiai. O tokių pasakotojų mūsų raštuose gana šykštu.“ (Vaičiulaitis, 1992, p. 493)

Jurgis Jankus gimė Biliūnų kaime Baisogalos valsčiuje (dabar tai yra Šiaulių apskrities Radviliškio rajonas). Tėvai Simonas ir Veronika buvo trobelninkai, šeima buvo tikinti, suprato rašto, mokslo svarbą. Jurgis išmoko skaityti dar labai mažas būdamas:

„Tą žiemą Jurgis perskaitė visas jų namuose buvusias knygas – tėvo kantičkas ir motinos Aukso altorių. O pavasarį jį pirmą kartą nusivedė į bažnyčią, atrodo, tai buvo per šv. Jurgio atlaidus. Mažajam katalikui kažkodėl nepatiko kunigo iš sakyklos sakomi žodžiai, jam atrodė, kad kunigas nekalba, o tik šaukia „Bobos kunkulos, bobos kunkulos“, todėl, atsivertęs motinos maldaknygę, ėmė skaityti. Šalimais buvusi kaimynė Lazutkienė vėliau pasakojo kitiems: maniusi, kad vaikas tik šiaip spokso į knygą, tačiau įsiklausiusi išgirdo jį pusbalsiu skaitant Visų Šventųjų litaniją. Moteriai pasirodė kažkas neįtikėtino. Ji ėmė kumščiuoti kaimynes, o pasibaigus pamokslui vaiką išnešė iš bažnyčios ant rankų. Lyg kokį šventąjį. Tokio stebuklo, kad skaitytų trejų metų vaikas, jų parapija dar nebuvo mačiusi.“ (Peleckis-Kaktavičius, 2008, p. 10)

Mokėsi Baisogalos pradinėje, vėliau – Šeduvos keturklasėje progimnazijoje.

„1925−1929 m. J. Jankus mokėsi Kėdainių ir Šiaulių mokytojų seminarijose, studijavo germanistiką ir pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. Daugiau kaip dešimt metų mokytojavo Lietuvos provincijos mokyklose Radviliškio ir Jurbarko apylinkėse. 1941−1944 m. dirbo Kauno savivaldybėje referentu kultūros reikalams, buvo atsakingas už teatrų ir bibliotekų reikalus, o 1943−1944 m. − Jaunojo dramos (Jaunimo) teatro dramaturgas. Šiuo laikotarpiu parašė dramą „Audronė“, kurią buvo numatyta pastatyti Jaunajame dramos teatre“, – apie rašytojo ikiemigracinį Lietuvos laikotarpį pasakoja literatūrologė Dalia Kuizinienė (Kuizinienė, 2009). Paminėtina, kad 1938 m. „Sakalo“ leidykla išleido J. Jankaus romanus „Egzaminai“ ir „Be krantų“. „Romane Egzaminai vaizduojama mokytojų seminariją baigusių jaunuolių savarankiško gyvenimo pradžia, romane Be krantų (abu 1938) – kaimo mokytojo egzistencinis vienišumas.“ (Striogaitė, 2005, p. 519) Šie romanai apie jauno žmogaus gyvenimą, mokyklos aplinką galėtų būti įdomūs ir šiuolaikiniams gimnazistams. Vaiko gyvenimo vaizdavimu įdomios suaugusiesiems parašytos apysakos „Teta Domincė“, „Severiukas“.

Tolesnis rašytojo gyvenimas – emigranto gyvenimas. 1944–1950 m. J. Jankus gyveno ir dirbo Vokietijoje. Gyvendamas Vokietijos DP stovyklose, mokytojavo lietuviškoje gimnazijoje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1946 m. Vokietijoje buvo atgaivinta Lietuvoje prieš karą leista „Saulutė“, joje autorius publikavo pasakų, apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ ištraukas. 1950 m. persikėlė gyventi į JAV. Amerikoje duoną pelnėsi dirbdamas fabrikuose Ročesteryje, vėliau persikėlė į Redfordą. Visą tą laiką periodikoje, daugiausia laikraštyje „Draugas“ bei jo literatūriniame priede, skelbė daug straipsnių, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. Paskutinius gyvenimo metus praleido Vašingtone. Mirė Ošen Sityje, palaidotas Ročesteryje.

Egzilyje  rašytojas parašo ir išleidžia pagrindinę savo kūrybos dalį. 1953 m. pasirodo jo pirmoji knyga vaikams „Po raganos kirviu“. Ją publikavo „Gabijos“ leidykla, knygą vaizdingai, panaudodama tautinius motyvus, iliustravo Birutė Vilkutaitytė-Gedvilienė. Apysaka-pasaka, „besiremianti dažniau kitų tautų nei lietuvių pasakose pasitaikančiu siužetu apie vaikelį, penimą raganos kepsniui, savo veiksmo vieta ir veikėjų bruožais gana lietuviška“ (Linkevičius 1994, p. 171). Kūrinio pagrindinis veikėjas – berniukas Jakamutis, tikras gamtos vaikas. Kūrinys sužavi ir netikėtu jaunos raganaitės portretu: „Gražuolė raganėlė – aukšta, liekna, sutverta iš gėlių žiedų, bet su raganos širdim. Kūrinyje ji tolydžio keičiasi, atsikrato raganiškų nedorybių ir skaitytojo akyse tampa Jakamučio pastangų verta mergele. Vienas iš įspūdingiausių knygos puslapių – apie ją, kregždžių apkaišytą plunksnomis ir panėšinčią į didelį paukštį.“ (Linkevičius, ten pat) Kai kuriose vietose įspūdingai perteikiama siaubo atmosfera: raganaitė slapčia vis žiūri į Jakamutį kaip į tą, kurį ketina suvalgyti: „Atsisukęs pamatė raganėlę. Ji sėdėjo ant beržo šakos ir suposi, žiūrėjo tiesiai į jį ir rijo seiles. Jos akys buvo tokios pat tamsios ir be šypsnio.“ (Jankus, 1994, p. 21) J. Jankaus kūryboje svarbią vietą užima peizažas, ir šiame kūrinyje išraiškingi peizažai paryškina veikėjų vidinį pasaulį. Vaikų literatūros tyrinėtojas Jonas Linkevičius teigia, jog kūrinio mintis nusakyta šiais kūrinio žodžiais: „Žmogui nereikia žmogaus valgyti, kad būtų laimingas.“ (Linkevičius, 1994, p. 172)

Po dvejų metų, 1955 m., pasirodė dar viena vertinga knyga vaikams – „Senas kareivis Matatutis“. Šis kūrinys „iš kitų lietuviškų pasakų apysakų išsiskiria įdomiai parinkta veiksmo vieta ir laiku. Atverčiamas vienas nelaimingiausių mūsų istorijos puslapių, kai XIX a. viduryje jauni baudžiauninkai buvo jėga grobiami į caro kariuomenę, kurioje turėjo tarnauti dvidešimt penkerius metus. <…> O kai sužinome apie Matatučio šeimos, jo nuotakos Mariulės, kurią kazokai bizūnais negyvai užkapojo, likimą, tai iki galo suvokiame kūrinio gelmę, sukeliančią protestą prieš nežmonišką svetimųjų elgesį. Apysaka žadina patriotinius kovos už laisvę ir laimę jausmus, žmogiškąjį orumą“ (Linkevičius 1994, p. 172–173). Šis kūrinys aktualus ir šiuolaikiniam skaitytojui vaikui, galėtų būti labiau aktualizuojamas pedagogų ir literatūros kritikų, nagrinėjamas mokykloje per savarankiško skaitymo pamokas. Įdomu būtų panagrinėti šio kūrinio sąsajas su lietuvių folkloru, juk Matatutis artimas liaudies pasakų kvailučio tipažui. O ir pasakojimo stilistika primena liaudies pasakojimų intonacijas. Kūrinyje esama „akivaizdaus pasakiškumo“ (J. Linkevičius).

Trečioji Jankaus knyga „Auksinis Vabaliukas“ buvo išleista jau Lietuvoje 1997 m. (prisimintina, kad 1991 m. rašytojas po daugelio metų pirmą kartą apsilankė Lietuvoje). Tai literatūrinių pasakų knyga. Verta paminėti, kad kūrybinį kelią J. Jankus pradėjo būtent pasakomis. Antai pasaka „Kalvis Darbeika“ buvo sukurta dirbant mokytoju Juodkėnų pradinėje mokykloje (Raseinių r.), išspausdinta trijuose pirmuosiuose „Žvaigždutės“ numeriuose. Vėliau daug pasakų buvo sukurta Vokietijoje, Amerikoje (publikuotos Vokietijoje ėjusiame žurnale „Saulutė“, Amerikoje – žurnale „Eglutė“). „Gyvendamas Amerikoje, kaip prisimena pats rašytojas, pasakas rašęs „ne literatūrai, bet tėvams“, kaimynų vaikams. „Tėvai neturėjo ką sekti augantiems vaikams, prašydavo manęs, ir aš šį tą parašydavau. Taip susidarė net klaidžiojantis rinkinėlis, kuris ėjo iš rankų į rankas <…>. Mūsų paprašytas, rašytojas pas marčią Danutę surado tą rinkinėlį, kurį sudarė minėtosios vaikų žurnaluose spausdintos pasakos, taip pat mažiau žinomos, pirmą kartą iš rankraščių paimtos į šią knygą pasakos „Raudonas obuoliukas“, „Strubuliukas“, „Du paukščiukai“ ir „Meškinė“ (Linkevičius, 1995, p. 220–221). Pasakų skaitymą prisimena ir rašytojo anūkė Viktė Jankutė: „Kai dar jaunesni buvom, prieš einant miegoti senelis atsinešdavo pasakų sąsiuvinį ir iš jo perskaitydavo vieną. Tai buvo pasakos, vėliau išspausdintos knygoje Auksinis Vabaliukas. Tada aš dar nežinojau, kodėl pasaka skaitoma ne iš knygos, o iš sąsiuvinio ir kodėl ranka rašyta. Turbūt mama ar tėtis buvo sakę, kad čia senelio pasakos, bet tada tikrai dar nesusigaudžiau, kas ir kaip. Mes jau su pižamom susėsdavom ant lovos, o tai buvo ištiesta sofa senelio darbo kambaryje, kurį vadinom raštine, ir laimingi klausydavom pasakos.“ (Peleckis-Kaktavičius, 2008, p. 214)

Rinkinio „Auksinis Vabaliukas“ pasakos yra dvejopos: tos, kurios rašytos anksčiau, yra artimesnės tautosakai, o parašytos vėliau – turi daugiau literatūriškumo, jos artimesnės apsakymo ar apysakos žanrui. Didaktinis pradas čia gražiai dera su žodžio vaizdingumu, pasakotojo išmone. Viena poetiškiausių pasakų – „Strubuliukas“, kur „pagrindinis veikėjas, fantastinis žmogeliukas, „buvo vis tiek žmogus, nors tikrų žmonių nepaprastai bijojo“ (Linkevičius, 1995, p. 222).

Jurgis Jankus savo kūryba (žinoma, ne tik kūryba vaikams) sugrįžo į Lietuvą. 1994 m. vienoje knygoje buvo perleistos jo pasakos „Po raganos kirviu“ ir „Senas kareivis Matatutis“, atskira knygele mažiesiems išleista Kalėdų pasaka „Grigo ratai“. Apie rašytoją Leonas Peleckis-Kaktavičius parengė monografiją „Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba“. Rašytojo kūriniai versti į vokiečių, anglų, latvių, italų ir kt. kalbas. Verta ir toliau tyrinėti, populiarinti rašytojo palikimą. Lietuvių literatūrinių pasakų lobyną Jurgis Jankus praturtino savitu žodžiu, realybės ir fantazijos pasaulių derme, netikėtomis temomis, originaliais pasakų herojais, įsimintina kūrinių atmosfera, neįkyria didaktine ištarme.

Knygų vaikams bibliografija

• Po raganos kirviu: pasaka / iliustravo Birutė Vilkutaitytė-Gedvilienė. – Čikaga: Gabija, 1953. – 102 p.
• Senas kareivis Matatutis: pasakojimas apie nepaprastą žemaitį, kuris daug nuostabių dalykų padarė, tik nepadarė vieno, kurį tikrai turėjo padaryti. – Chicago: Terra, 1955. – 239 p.
• Po raganos kirviu. Senas kareivis Matatutis: literatūrinės pasakos / iliustravo Diana Radavičiūtė. – Vilnius: Vyturys, 1994. – 176
• Grigo ratai: Kalėdų pasaka / iliustravo Dalia Dubonienė. – Vilnius: Džiugas, 1995. – 16 p.
• Auksinis Vabaliukas: pasakos / sudarė Jonas Linkevičius / iliustravo Diana Radavičiūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. – 224 p.

Rekomenduojame paskaityti

• Dalia Kuizinienė, „Praeities refleksija Jurgio Jankaus dienoraščiuose“, Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2009, Nr. 1 (7). Prieiga internete: https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/33100/1/ISSN2351-6461_2009_N_1_7.PG_125-126.pdf (Žiūrėta 2021-08-09)
• Jonas Linkevičius, „Visiems Lietuvos vaikams“, Jurgis Jankus, Po raganos kirviu. Senas kareivis Matatutis: literatūrinės pasakos. – Vilnius: Vyturys, 1994, p. 165–174.
• Jonas Linkevičius, „Jurgio Jankaus pasakos“, Jurgis Jankus, Auksinis Vabaliukas. –Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 219–222.
• Leonas Peleckis-Kaktavičius, Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba. – Šiauliai: Varpai, 2008. – 304 p.
• Dalia Striogaitė, „Jankus Jurgis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. VIII. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 519.
• Antanas Vaičiulaitis, „Jurgis Jankus. Pirmasis rūpestis“, Knygos ir žmonės. – Vilnius: Vaga, 1992, p. 493–495.

 Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė