Tėvo vaizdinys lietuvių ir danų prozoje paaugliams

Ilgą laiką tiek lietuvių, tiek ir užsienio literatūros tekstuose vaikams ir paaugliams tėvo paveikslas išlaikė stereotipinį, atėjusį iš folkloro tėvo, kaip patriarchalinės šeimos atstovo, besirūpinančio šeimos materialine gerove, reikalaujančio iš vaiko besąlygiškos pagarbos, paklusnumo ar net nuolankumo, vaizdinį. Motinai buvo paliekamos rūpinimosi vaikais ir buitimi pareigos.

Gilesnio dvasinio tėvo su vaiku ryšio paieškos buvo vertinamos siekiant auklėjamųjų, akivaizdžiai didaktinių tikslų. „Patriarchalinėje tradicijoje […] tėvas iš tiesų yra asmuo, iš kurio tikimasi, kad išmokys vaikus sąveikavimo su visuomene meno…“¹ Pakitus moters ir vyro socialiniams vaidmenims visuomenėje keitėsi ir tėvo vaizdavimas literatūroje, jo santykiai ne tik su sutuoktine, bet ir su vaikais. Pasak Kęstučio Urbos, „auklėjamieji, pedagoginiai tikslai neišnyko ir vėlesnių tarpsnių, netgi naujausioje vaikų literatūroje, bet jie nebereiškiami taip atvirai, tiesiogiai, dažnai yra periferiniai arba pabrėžtinai, sąmoningai ignoruojami.“² XX a. pabaigoje vaikų literatūros kūriniuose beveik neliko draudžiamų temų. Įsitvirtino nuostata, kad su vaikais galima kalbėti apie viską: skyrybas, nepagydomas ar psichines ligas, neįgalumą, mirtį, savižudybes, priklausymą sektoms, narkotikus, pedofiliją ar vaiko patirtis homoseksualiose šeimose. „[…] gyvename vartotojiškoje visuomenėje veikiami ne tik senųjų tradicijų liekanų, bet ir naujų laikų pragmatizmo bei išskaičiavimo, kai nauda ir malonumas neretai nustelbia tokias vertybes, kaip pagalba kitiems, artumas ir meilė.“³ Tokia visuomenės mąstymo kaita lėmė ir literatūros vaikams psichologinės bei filosofinės potekstės klodo gelmę. Problemų literatūra vaikams ir paaugliams kalba apie bendražmogiškus dalykus, pasaulį vaizduoja be pagražinimų, kartais nesiūlo visiems priimtų problemų sprendimo būdų, bet moko skaitytoją vaiką analizuoti, įspėti iš pirmo žvilgsnio nematomus, bet nujaučiamus dalykus. Šiame kontekste tėvo paveikslas atsiskleidžia itin netikėtu rakursu. Spalvingesnis ir įtaigesnis nedarnios šeimos ar išsiskyrusio tėvo paveikslas keičia stereotipinį vaizdinį ir tampa norma. „Senovės graikų tėvo figūra buvo visavertė ir užbaigta: jis buvo institucija, bet kartu ir žmogus. Nors jis dažnai nebūdavo su šeima ir vaikų mokymą, bent jau kol jie pasiekdavo tam tikrą amžių, patikėdavo žmonai ar mokytojui, šeima neįsivaizdavo savęs be jo. Visi šeimos išgyvenimai buvo susiję su juo, kaip rato stipinai susiję su stebule.“⁴

Tėvo personažas lietuvių vaikų problemų prozoje nėra itin populiarus, jo paveikslas dažniausiai atskleidžiamas vienpusiškai, pasirenkant kraštutinius vaizdavimo orientyrus. Pavyzdžiui, Vytauto Račicko apysakoje „Jos vardas Nippė“ (2002) tėvas idealizuojamas, jis yra ypatingai svarbus, jam mirus jo ilgimasi, ištesimas pažadas kiekvieną dieną groti fleita, nesvarbu, kad ir nuo besityčiojančių bendraamžių pasislėpus šiltnamyje. Kristinos Gudonytės romane „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2009) tėvas yra prieš tai minėtos knygos priešingybė, išdavęs, sugriovęs ir sužlugdęs šeimą. Jis traktuojamas tik kaip biologinis tėvas, praradęs bet kokį ryšį su dukra. Pasikeisti jam nelemta, susitaikymas net ir romano pabaigoje neįvyksta. Gal kiek ryškesniais ir charakteringesniais tėvo paveikslais išsiskiria naujesnė problemų proza vyresniems paaugliams (Ilonos Ežerinytės „Verksnių klubas“ (2018), Vytauto Varaniaus „Šiltnamis“ (2019). Skandinavų literatūroje tėvo paveikslas daug įvairesnis, spalvingesnis. Itin ryškiai jis skleidžiasi švedų rašytojos Astridos Lindgren literatūrinėje pasakoje „Mijo, mano Mijo“ (1954, liet. k. 1994), Ulfo Starko apysakoje „Tegu baltieji lokiai šoka“ (1986, liet. k. 1998), danų autoriaus Bjarne‘s Reuterio knygoje „Busterio pasaulis“(1980, liet. k. 1998)^*, norvegų rašytojo Josteino Gaarderio apysakoje „Mergaitė su apelsinais“ (2003, liet. k. 2006) ir kt. Vis dėlto, pasak Luigi Zojos, „moderniajame pasaulyje retėja tėvų gretos.“⁵

Straipsnyje analizuojamas įprastų stereotipų neatitinkantis tėvo paveikslas lietuvių ir danų autorių – Vytauto V. Landsbergio ir Bjarne‘s Reuterio – prozoje jaunesniems paaugliams. Nors tekstų žanrų apibrėžtys skiriasi (Landsbergio „Berniukas ir žuvėdros“^** laikomas literatūrine pasaka-apysaka, o Reuterio – psichologine apysaka paaugliams), tačiau abiejuose tekstuose vaikų jausena, ieškant ir ilgintis dvasinio bendravimo su tėvu, panaši. Literatūrinės pasakos žanras, būdamas itin specifinis savo dviejų pasaulių – realaus ir fantastinio struktūra – taip pat neatsiriboja nuo skaudžių gyvenimiškųjų realijų, metaforiška, simbolių ir įvaizdžių kalba perteikia vaiko bendravimo su tėvu paieškų pastangas. Kita vertus, fantastinį polių Landsbergio tekste atspindi tik kalbančių paukščių motyvas, todėl pasakinis pasaulis nėra stipriai išreikštas ir dominuojantis.

(Ne)susiklostę santykiai su tėvais, o ypač su tėvu, lemia, kad ir Landsbergio, ir Reuterio knygų herojai Mykolas, tėvų vadinamas Miku, ir Busteris yra šiek tiek kitokie, laikomi keistuoliais. Mikas bendraamžių pravardžiuojamas Batu, nes yra tylus, uždaro būdo vaikas. Jis net klasės draugų pastumiamas ar pargriaunamas neįsižeidžia, yra labiau suaugęs ir patyręs nei jo draugai. Busteris taip pat bendraamžių ir visų aplinkinių vadinamas nevykėliu, kvėša, nuolat kvailiojančiu klounu. Norą piešti būnant atokiau nuo žmonių Mykolui lemia saviraiškos poreikis, kilęs iš bendravimo su tėvu stokos, bandymo ir neturėjimo kam išsisakyti, su kuo pabendrauti: „[…] paukščiai matydavo prie jūros ateinantį keistą berniuką, po pažastimi nešiną dideliu aplanku popierių. Ateidavo tas berniukas dažniausiai jau po pietų ar vakarėjant, atsisėsdavo kur nors atokiau ant kranto akmens, išsitraukdavo iš aplanko spalvoto popieriaus lapą ir, išsiėmęs iš kišenės kreideles, imdavo piešti žuvėdras bei kirus.“⁶

O Busteris pomėgį fokusams yra paveldėjęs iš tėvo, jaunystėje besidomėjusio fokusais. Pasak Ritos Žukauskienės, socialinės kognityvinės teorijos šalininkai teigia, kad „labai dažnai žmogus mokosi stebėdamas pavyzdį (modelį), t. y. tiesiog stebi, ką daro kiti, ir po to tuos veiksmus pakartoja.“⁷ Vaikų elgesį dažniausiai lemia tėvai, vaikai tapatina save su tėvais ir imituoja jų elgesį. Tėvas Busteriui – idealas. Busteris stengiasi būti į jį panašus. Nors išvaizda sūnus ir tėvas skiriasi (Busteris menkas, o tėvas anksčiau galėdavo pakelti per du šimtus kilogramų sveriantį svarstį, Busterio plaukai balti, o tėvo – juodi), tačiau abu turi bendrą pomėgį fokusams. Pasak Donaldo Woodso Winnicotto, „vaikai suformuoja savo idealą, bent jau iš dalies, pagal tai, ką jie mato ar mano, kad mato, stebėdami savo tėvą.“⁸ Busteris siekia visus nustebinti savo netradiciniais gebėjimais: ištraukia savo visomis spalvomis žėrinčias žarnas, iš burnos išlupa baltą kiaušinį, į ausis susibeda dešimt virbalų, žaibišku greičiu prisilipina klouno nosį ir atlieka daugybę kitų fantastiškų triukų. Nors Busterio fokusai „rimtai“ nusiteikusių suaugusiųjų nevertinami, jam neleidžiama prisidėti prie pastoriaus namuose rengiamos šventės, nes sesers Ingeborgos būrio vadovei fokusai anaiptol nepatinka ir jo menas neprilygsta liaudies šokių grupės pasirodymui, tačiau išmonę, fantaziją, vikrumą jis yra perėmęs kaip tik iš savo tėvo dar būdamas ketverių. Jis žavisi tėvo fokusininko sugebėjimais, siekia tėvui prilygti meistriškumu: „Nosis nepasidarė tokia, kokios jis norėjo ir iš grakštaus judesio nieko gero neišėjo. Vis dėlto tėvas spyrė kartoti, ne vieną sykį, ir pagaliau ėmė ir pavyko […] Busteris išsišiepė kaip mėnulis.“⁹ Nors Didysis Osmanas iš Osmanijos tikrai nėra idealus tėvas (užuot nupirkęs sūnui kelnes, jis įsigyja naują fokusų rinkinį, o paskutinius pinigus palieka smuklėje ant kampo; muša seserį Ingeborgą, nes ji nesako, kur padėti pinigai, skirti namų išlaidoms), Busteriui jis vis tiek pats geriausias ir gražiausias: „Busterio tėvas vilkėjo naujuosius juodus marškinius, kurių nugaroje buvo išsiuvinėtas užrašas „Texas-boys“. Užrašo, deja, nesimatė, nes ant marškinių tėvas buvo užsimetęs mėlynąjį švarką. Be to, ką tik nusiskutęs ir kirpykloje sušukuotas, todėl jo juodi plaukai žvilgėjo kaip Tarzano […] Tada tėvas plačiai nusišypsojo ir Busteris pamanė, kad pasaulyje nerastum baltesnių dantų.“¹⁰ Tėvui Busteris atleidžia viską, net girtuoklystę, gailisi pagirių kamuojamo tėvo. Busteris pasąmonėje trokšta visu kuo būti į jį panašus, net pats to nejausdamas, iš inercijos kartoja jo frazes „tu genijus“, „merginoms pradeda įdegti kojos“ ir judesius. Jis, kaip ir tėvas linkteli bei paduoda ranką mokytojai Osei, treniruojasi, kad užaugtų dideli kaip tėvo raumenys. Tokį sūnaus elgesį, norą būti panašiu lemia tėvo autoritetas, kurį sukuria vienijantis bendras pomėgis. Tai ne tik jų saviraiška, bet ir gyvenimo būdas, todėl dvasinės bendrystės jausmas yra itin stiprus. Pasak Kay Kuzma, „[…] dalis vaikų yra sumišę ir praradę ryšį su šeima dėl supratingumo ir bendravimo stokos.“¹¹ Paradoksalu, tačiau net ir neatitikdamas visuomenės normų priimtų standartų, kitų akimis laikomas netinkamu, Busterio tėvas geba išlaikyti itin stiprų dvasiunį ryšį su vaiku.

Tėvo paveikslo išskirtinumą pabrėžia kontrasto principu kuriamas Busterio mamos paveikslas. Pasak Urbos, „šiuolaikinėje literatūroje – atvirai neigiamas, kritiškas suaugusiųjų vertinimas, skaudus – ypač motinų – kaltinimas.“¹² Vaikų literatūros kūriniuose nepatrauklus mamos paveikslas nėra toks dažnas: „[…] prie ovalaus pietų stalo sėdėjo motina. Atrodė pavargusi. Vis dar su savo mėlynuoju kimono. Nuo rankos, parėmusios galvą, kilo cigaretės dūmelis. Sėdėjo veidą nulenkusi į klijuotę. Šviesi plaukų spalva jau ėmė stelbti kaštoninius dažus. Sklastymas buvo nelygus kaip vaga. […] Motina nusižiovavo, ir iš burnos pasklido blogas kvapas.“¹³ Busteriui mama nėra tokia svarbi galbūt todėl, kad jai rūpi tik buitis, kaip išmaitinti šeimą, iš kur gauti papildomų pajamų. Ji pastebi tik nešvarius sūnaus marškinius ir dėl to priekaištauja, o tėvui buitiniai dalykai nerūpi. Tėvui daug svarbiau, kad Busteris jaustųsi dvasiškai laimingas. Nesugebėdamas suorganizuoti atostogų toliau nei prie vieno iš Danijos ežerų, tėvas sugeba „sukurti“ nepakartojamas atostogas ant valgomojo stalo padėjęs daugybę kelionių katalogų, išsikarpęs keletą gražiausių paveikslėlių ir išsitraukęs senus safari drabužius, su kuriais kadaise buvo atlikęs vieną žymiausių fokusų numerių.

Tėvas beveik nesirūpina vaiko auklėjimu, pirmą kartą išsiruošęs į tėvų susirinkimą ir sužinojęs, kad sūnus blogai mokosi, jį gina prieš pedagogus ir apkabinęs lyg tarp kito tarsteli: „Ką gi, gerai mokytis mokykloje – jau šis tas. Juk supranti, ar ne, Busteri?“¹⁴ Busterio tėvas nėra tipiškas tėvas, kuris būtų mokytojų pusėje ir atsiprašinėtų dėl sūnaus elgesio. Sūnus ir tėvas sudaro savotišką Mortensenų komandą ir vienas kitą gina. Busteris bando išsaugoti tėvo reputaciją pono Martinseno akyse: „Tavo tėvas juk bedarbis? – Mano tėvas – fokusininkas ir kiemo muzikantas, – sumurmėjo Busteris“¹⁵, o tėvas kaip įmanydamas stengiasi apsaugoti sūnų nuo puolančių mokytojų: „Ar tam, kad taptum gatvės šlavėju, reikia išmanyti lygtis?“¹⁶ Sūnaus sugebėjimus jis matuoja pagal savo vertybes ir mokytojo priekaištams, kad Busteris nieko nesupranta, tėvas pateikia kontrargumentą: „Bet jis puikiai moka tirolietiškai ulduoti.“¹⁷ Susirinkime Busteris taip pat gelbsti tėvą iš keblios padėties, įbrukdamas į delną sunkiai uždirbtus arbatpinigius. Vyro ir tėvo vaidmenį tėvas prisimena tik tada, kai pragėręs visus pinigus jaučiasi kaltas: „Grįžęs namo, Busteris randa mamą su tėčiu, verdančius valgyti. Tėtis toks, koks visada būna, kai jį graužia sąžinė, – labai draugiškas.“¹⁸ Paradoksalu, tačiau nesilaikantis moralės normų tėvas vaikui nėra niekuo blogesnis, mažiau mylimas ar nereikalingas.

Nors Busterio tėvai, priešingai Landsbergio herojaus Mykolo tėvams, gyvena kartu, tačiau toks bendras gyvenimas neprimena tobulos šeimos dvasinio gyvenimo kartu. Kita vertus, neatrodo, kad Busteris dėl to išgyventų, o Mykolą skyrybos paveikia itin skaudžiai. Lakoniškai nusakyta situacija leidžia nuspėti būsimų dvasinių pasekmių virtinę: „Berniuką augina mama […] Jo tėveliai gyvena atskirai, nes yra išsiskyrę… […] savo tėtį Mikas mato retai. Dabar jis gyvena kitam mieste su kita moterimi. Juodu su mama apie tai beveik nekalbėdavo. Mama nenorėjo. Mykolas tik neseniai sužinojo, kuo vardu naujoji tėčio žmona.“¹⁹ Mykolas nuolat ieško kontakto su tėvu. Iš Homero „Odisėjos“ atėjęs fizinis tėvo ieškojimo motyvas transformuojasi į dvasinių paieškų viziją, kurios centre – prisiminimai. Mikui atmintyje vis iškyla įvairios vaikystės istorijos, pokalbiai su tėčiu ir keistas atsitikimas, po kurio tėtis išėjo.

Busterio tėvas jaučiasi tvirtas ir laimingas, net jei ir visuomenės akyse yra neteisus. Miko tėtis elgiasi visiškai priešingai, jaučiasi sugniuždytas, praradęs savivertę. Jis net neturi drąsos žiūrėdamas vaikui į akis pranešti, kad palieka šeimą. Naktį, po barnio prisėdęs ant lovos prie miegančio sūnaus, tegali paaiškinti: „Miegok, mano sūnau. Nežinau, kaip tau paaiškinti, kas vyksta mūsų namuose, nes ir pats nelabai ką suprantu. Nesutariam mudu su tavo mama. Nieko nepadarysi – atsitinka kartais taip, kad žmonės ima erzinti vienas kitą, vienas kito nebegirdi, nebejaučia… Užaugsi, suprasi.“²⁰ Vis dėlto, jis išdrįsta kaip prisiminimą apie save sūnui palikti akmenėlį su skyle, tarsi talismaną, nešantį laimę, kurį, kai bus liūdna, bus galima prisidėti prie širdies ir pasikalbėti. Tėtis pažada išgirsti. Vaikui tik tėvo, kaip asmeninį ego patenkinusio asmens, bendravimo nepakanka. Iš šeimos ir vaiko gyvenimo tėtis išeina neatsisveikinęs: „Vieną lietingą pavasario dieną, sugrįžęs po pamokų, namuose jis neberado tėtės. Spintose nebebuvo drabužių, ant stalo nebestovėjo senas tėtės kompiuteris, pilnas nebaigtų eilėraščių ir pasakų. Tik virtuvėje sėdėjo apsiverkusi mama, rūkė, virpančiom rankom prisidegdama cigaretę nuo cigaretės. Pamačiusi tarpduryje stovintį Miką pasakė: „– Tavo tėvas mus paliko. […] Jis mus išdavė.“²¹ Tėvo išėjimą gyventi su kita moterimi mama laiko išdavyste, tačiau Mikas jį bando pateisinti: „[…] ir jeigu mano tėčiui geriau gyventi su kuo nors kitu, tai anokia čia išdavystė? Tegu jis tik būna laimingas ir džiaugiasi“²², – nevaikiškai mąsto Mikas. Vaikai daug sunkiau susitaiko su tėvų skyrybomis nei tėvo mirtimi. Mikas negali susitaikyti su tėčio išėjimu, pasąmonėje tikisi, kad tėtis dar sugrįš. Pasak Winnicott, „tėvas vaikams dar svarbus tuo, kad yra realus ir realiai gyvena šalia vaiko ankstyvaisiais metais.“²³ Vaikas dar ilgokai karštligiškai visuose namuose ieško kokių nors tėtės paliktų pėdsakų, daiktų, kuriuos slepia po lova, jei tėtis kada nors sugrįžtų, o neradęs to daikto, nuliūstų. Vaikui svarbu, kad tėtis gerai jaustųsi ir būtų laimingas, tačiau toks Miko elgesys panašesnis į saviapgaulę, bandymą negatyvias mintis ir jausmus slopinti, „ištrinti“ realybę.

Mikas ilgisi gražių prisiminimų, kai tėvai buvo kartu, tačiau pasąmonėje iškyla ir „tie vakarai, kai tėtis iš darbo grįždavo svirduliuodamas, o jam iš burnos sklisdavo nemalonus prarūgusios uogienės kvapas. Tada jis būdavo geras ir linksmas, apsikabindavo Miką ir imdavo sekti pasakas. Dažniausiai jos būdavo liūdnos. Bet tėtis taip įdomiai jas sekdavo, kad daugelį jų Mykolas žodis žodin atsimena iki šiol.“²⁴ Viena iš tokių pasakų – „Pasaka apie Juozą ir Juozulį“. Atkartojama realybėje pasireiškusi situacija tarsi bandymas poetine kalba, potekstės užuominomis išlieti sielos skaudulius. Pasaka yra apie tėvo ir vaiko ryšį, apie „išskridusį“ tėtį, kurio Juozulis taip ir nesulaukė, apie vaiko bandymus jį išvaduoti iš Nakties sargybos kalėjime. Bandymas ne atvirai, o metaforine kalba kalbėtis su vaiku tėvui tampa saugesniu variantu ir leidžia atsiriboti nuo tikro bendravimo čia ir dabar bei ateityje. Bendravimas su tėvu vaikui virsta prisiminimų atgaivinimu.

Tėvų nesutarimai, barniai, girtuoklystė, darbo praradimas ir, galiausiai, skyrybos, sukelia įvairias vaiko socialinio ir dvasinio gyvenimo pasekmes. Kita vertus, vaikui tai gali tapti visiškai nesvarbiu reiškiniu ir nublankti prieš begalinį troškimą bendrauti ir būti šalia tėčio. Mikas prisimena tą metą, kai tėtį išmetė iš darbo. Tada juodu daug laiko galėdavo praleisti kartu. Tėtis mokė sūnų skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Šie prisiminimai liko pačiais gražiausiais Mykoliuko vaikystės prisiminimais. Vaikui ryšys su tėvu yra neabejotinai svarbus, nes „tėvai yra natūralus autoritetas savo vaikams.“²⁵ Mikas prisimena iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus, bet jo dvasinei jausenai itin svarbius dalykus. Jis su tėvu gali kiauras dienas sėdėti namie, kurti eilėraščius, skaityti visokias istorijas apie lobių salas, apie išdykusį nuotykių ieškotoją Tomą Sojerį, apie grafą Montekristą, o į balkoną atpūstas didžiulis raudonas balionas gali priversti tėvą ir vaiką kvatotis, išdykauti, vienas kitam jį mėtyti. Per žaidimus, bendravimą tėvas vaikui pasako tai, kas svarbu, tai, kas jam sukelia dvasinius skaudulius: „– Balionas – kaip ir žmogus – gyvena gyvena, kol vieną gražią dieną susprogsta. Bet lieka daug mažų balionėlių, vaikelių, tokių kaip tu…“²⁶ Vaikui egzistencija be tėvo primena nesusipratimų kupiną pasaulį, iš kurio jis gali pabėgti tik sapnuose, tik ten patirdamas bedravimo su tėvu katarsį. Net daiktai, tarsi netyčia tėvo palikti išėjus iš bendrų namų, kuriuos vaikas karštligiškai bando surasti, gali tapti prisiminimų liudininkais. Tokia Mikui tampa užrašų knygelė odinias viršeliais, kurioje be adresų, telefonų numerių, planuotų susitikimų jis randa ir tėvo rašytus eilėraščius bei „paslaptingas frazes“, tarsi užkoduotas jo dvasinio pasaulio tarpsmui: „Džiaugsmas – tai meilė tam, kas yra. Liūdesys – meilė tam, ko nėra.“²⁷

Miko tėvas nebendrauja su sūnumi net dvejus metus. Landsbergis kuria tvarkingai sudėliotą siužetą. Veiksmo eigą į priekį stumia gal ir ne visada meniškai įtaigūs, bet siužetui dinamikos suteikiantys įvykiai: Mikui tenka išgyventi ir skaudų tėčio skendimą, ir gulėjimą reanimacijoje. Vaikas kas vakarą kaip „į darbą“ vaikšto į bažnyčią ir meldžiasi, kad tik tėtė pasveiktų. Beveik įprasta pasakos žanro kūriniuose tikėtis laimingos baigties, todėl tėtis pasveiksta. Tiesa, pabaiga laiminga tik iš dalies. Miko tėvas į buvusią šeimą negrįžta, o išvyksta su savo naująja šeima gyventi į kitą Lietuvos pakraštį ir sūnų aplanko tik retkarčiais. Pasak Zojos „tėvas taip pat stokoja sąmoningumo: kartais jis tiesiog nededa jokių pastangų, kad išlaikytų ryšį su savo vaiku, kartais jis yra apimtas nerimo ir baimės, kad vaikas jį paliks.“²⁸

Landsbergio apysakoje vaiko ilgesys sakrališkai skaudus, išsakytas visiškai kasdieniška, tiesmuka kalba: „Berniukas labai pasiilgdavo savo tėvelio. Tad vaikščiodamas jūros pakrante ar eidamas į pamokas išsitraukdavo iš kišenės paliktą skylėtą akmenėlį ir imdavo pusbalsiu su juo kalbėtis. Pradėdavo pokalbį Mikas dažniausiai šitaip: „Labas, tėti, kaip tau šiandien sekasi? Man sekasi gerai… O paskui tęsdavo, ramiai tėčiui dėliodamas tos dienos mintis ir rūpesčius…“²⁹ Vaikas prasimano žaidimą, kad tik galėtų „pasikalbėti“ su tėčiu ir žaidžia jį vienas su savimi. Jei pagalvojus apie tėvą pasidaro ramu, tada žino, kad jam viskas gerai. Jei sunerimsta, tada atrodo, kad kažkas negerai.. bet svarbiausia, ar tėtis tai jaučia? Pasak Zojos, „tėvo ilgesys yra sena ir archetipinė tema, kuri simboliškai papasakoja visuomenei ir individui, kad būti tėvu reiškia nuolat dėti pastangas, kurios niekad nepasiekia galutinio tikslo.“³⁰ Tėčio Miko pasaulyje nėra net ir tada, kai sunkiai suserga mama. Tėtis Mykolą prisimena tada, kai panašus į sūnų vaikas pasivaidena kelyje, kurį sustojęs išgelbėja nuo audros ant mašinos užvirtusio medžio. Dvasinis sukrėtimas, o gal užplūdusi savigaila „pažadina“ tėvo jausmus ir primena pamirštas pareigas. Tėvo laiškai, apeliuojantys į dvasinio vaiko pasaulio pabudimą yra svarbūs, skatinantys ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus, kas yra tikėjimas, mirtis, pastangos būti savimi, pasikliauti savimi ir kitu žmogumi, pagalba, žmogaus vertė, kas yra gyvenimas, kantrumo pamokos, pamokos išmokti nepasiduoti, suprasti, kas esi pats, kas tavo draugai, šeima, išmokti mylėti, atleisti, suvokti, kas yra laimė. Dar svarbiau žinoti ir jausti, kad tėvui esi svarbus. „Ieškodamas tėvo sūnus nori daugelio dalykų. Jis nori pažinti jį iš vidaus, kaip anksčiau pažinojo iš išorės. Jis nori susipažinti su „tėvu“, kuris gyvena jame pačiame: jis nori tapti suaugusiuoju. Pačia paprasčiausia forma šios paieškos yra kelionė.“³¹ Mikas iš tėvo išmoksta matyti ne tik žodžius, bet ir kai ką daugiau. Žiūrėti tarp eilučių, pastebėti tai, kas neparašyta. Kitaip tariant, pasak, Zojos, „sūnaus kelionė ne visuomet vyksta išoriniame pasaulyje. Jo klajojimas gali turėti simbolinę prasmę. Gali būti ieškoma ryšio su tėvu, kuris leistų jam užimti tinkamą vietą ir sugrąžintų teisingumą.“³²

Busteriui tėvas dvasiškai artimesnis nei Mikui. Busterį ir tėvą sieja bendras pomėgis. Skirtumas tik tas, kad Busteris pradeda gyventi, kupinas troškimų, o tėvas visas savo iliuzijas ir ateities svajones jau seniai paskandinęs „Elefanto“ butelyje ir gyvenimą palaidojęs užeigoje. Dvasinis ryšys tarp Busterio ir jo tėvo visada buvo ir išliko tvirtas, nepaisant nepriimtino tėvo gyvenimo būdo. Miko tėvo ryšys su sūnumi trūkinėja. Tėvas blaškosi, ieško sąvęs, vėliau – bando susigrąžinti prarastą ryšį su sūnumi. Toks kelias skausmingesnis, paženklintas dvasine tuštuma, praradimų potyriais. Nei Busteris, nei Mikas nesmerkia tėvo, priešingai, jo ilgisi, laukia, myli, net idealizuoja. Nesvarbu, kad tėvas ne visada žavi savo teigiamomis savybėmis, ne visada laikosi visuotinai priimtų gyvenimo normų, vaikui svarbiausia, kad jis būtų šalia, kad nebūtų prarastas dvasinis ryšys su juo. Galima daryti išvadą, kad tiek lietuvių, tiek danų autorių tekstuose tėvas vaiko sąmonės raidai yra labai svarbus, (ne)buvimas šalia keičia vaiko asmenybę, mąstymą ir jauseną.

_________________________________________________

 ^*Plačiau žr. Loreta Žvironaitė, Šiuolaikinis antiherojus, Rubinaitis, 2002. Nr. 3 (23), p. 3–7.

^**Literatūrologinei analizei pasirinktas pirmas, 2005 metų leidimas, kaip meniškai brandesnis ir įtaigesnis, nepakeitęs turinio prasmės ir meninio teksto vertės.

¹ Luigi Zoja, Tėvas. Istorinė, psichologinė ir kultūrinė perspektyva. Vilnius: UAB Ciklonas, 2008, p. 14.

² Kęstutis Urba, Auginančioji literatūra. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 15.

³ http://www.ssinstitut.lt/news/193/41/Apie-santuoka-ir-isipareigojimus/d,straipsnis/, žiūrėta 2018-05-09.

⁴ Zoja, p. 145.

⁵ Ten pat, 256.

⁶ Vytautas V. Landsbergis, Berniukas ir žuvėdros. Vilnius: Nieko rimto, 2005, p. Landsbergis, p. 8.

⁷ Rita Žukauskienė, Raidos psichologija: integruotas požiūris, papild. ir atnauj. Laida. Vilnius: Margi raštai, 2012, p. 95.

⁸ Donald Woods Winnicott, Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis. Vilnius: VIA RECTA, TEV, 2000, p. 108.

⁹ Bjarne Reuter, Busterio pasaulis. Vilnius: Alma littera, 1998, p. 94.

¹⁰ Ten pat, p. 93-94.

¹¹ Kay Kuzma, Pokalbis su paaugliu. Kaunas: Amžinoji uola, 2013, p. 19.

¹² Kęstutis Urba, Pasisakymai apie vaikų literatūrą. Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, 2004, p. 35.

¹³ Reuter, p. 23.

¹⁴ Ten pat, p. 100.

¹⁵ Ten pat, p. 31

¹⁶ Ten pat, p. 96.

¹⁷ Ten pat, p. 97.

¹⁸ Ten pat, p. 44.

¹⁹ Landsbergis, p. 15.

²⁰ Ten pat, p. 16.

₂₁ Ten pat, p. 31.

²² Ten pat, p. 32.

²³ Winnicott, p. 108.

²⁴ Landsbergis, p. 18.

²⁵ Visvaldas Legkauskas, Vaiko ir paauglio psichologija. Vilnius: Vaga, 2013, p. 26.

²⁶ Landsbergis, p. 27.

²⁷ Ten pat, p. 32.

²⁸ Zoja, p. 294-295.

²⁹ Landsbergis, p. 40.

³⁰ Zoja, p. 306.

³¹Ten pat, p. 305.

³² Ten pat, p. 306.

Loreta Žvironaitė