Tovės Jansson gimimo dienai paminėti

Rugpjūčio 9 dieną minime garsiausios suomių rašytojos ir dailininkės Tovės Jansson (Tove Jansson, 1914 08 09–2001 06 27) 105-ąjį gimtadienį. Vargu ar Europoje rastume žmogų, neskaičiusį pasakojimų apie Trolius Mumius, ar bent jau tokį, kuris neatpažintų šių baltų, į begemotukus panašių storuliukų veikėjų.

Dar dabar daugelis kolekcionuoja Muminukų puodelius, žaislus, rankšluosčius ir gyvą galą kitų daiktelių, susijusių su šiuo tarptautiniu reiškiniu. Muminukų prekinis ženklas gyvuoja iki šių dienų, leidžiamos naujos knygos, komiksai, statomi filmukai.

T. Jansson gyvenimas ne mažiau įdomus už jos sukurtą Muminukų pasaulį. Nuo pat vaikystės iki paskutinių gyvenimo dienų rašytoja siejo gyvenimą su menu, bendravo su menininkais, be perstojo kūrė ir keliavo. Sakoma, kad Tovę tėvai pradėjo meno sostinėje Paryžiuje. Gimė ji 1914 metų rugpjūčio 9 dieną. Motina Signė buvo iliustruotoja, o tėvas Viktoras – skulptorius; šeima gyveno bohemiškai, piešti Tovė išmoko veik anksčiau negu vaikščioti. Tėvai vylėsi, kad duktė bus dailininkė ir šį jos talentą nepaprastai skatino. Ilgainiui būtent taip ir nutiko – Tovė tapo dailininke ir rašytoja, jos brolis Peras Olovas fotografu, o kitas brolis Larsas – rašytoju. Šeima daug laiko praleisdavo gamtoje ir vandenyje, plaukiojo valtimis, vasaras leisdavo atokioje saloje. Visa tai – bohemiškas, laisvas gyvenimas, kelionės į gamtą, ypač artimas ryšys su vandeniu ir salomis – vėliau apsireiškė Trolių Mumių knygose.

Pirmoji Tovės knyga „Sara och Pelle och Neckens bläckfiskrar“ (liet. „Sara, Pelė ir vandens dvasios aštuonkojai“) išėjo jai būnant vos trylikos. Vėliau T. Jansson studijavo menus Stokholme, Helsinkyje, Paryžiuje ir Romoje. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą grįžo namo, į Helsinkį. Kaip tik tuo metu, 1945 metais, išėjo pirmoji Muminukų knyga „Småtrollen och den stora översvämningen“ (liet. „Mažieji troliai ir didysis potvynis“). Autorė norėjo, kad knyga vadintųsi „Troliai Mumiai“, tačiau leidėjas nesutiko, teigdamas, kad vaikams bus lengviau suprantama „Mažieji troliai“.  Tiesa, parašyta ji buvo keletu metų anksčiau, o pačius personažus, kaip pasakoja T. Jansson, įkvėpė jaunystėje įsižiebęs filosofinis ginčas su broliu Peru Olovu. Nerasdama, kaip atsikirsti diskusijoje apie Kantą, ji prie tualeto nupiešė „bjauriausią kokį tik galima įsivaizduoti“ padarėlį su šiokiais tokiais Kanto bruožais ir po juo parašė filosofo citatą.¹ Padarėlis tuomet dar nebuvo pramintas Muminuku – jam Tovė davė Snorko vardą. Idėją apie Trolį Mumį pakišo jos dėdė Einaras. Bandydamas atkalbėti mergaitę, kad nakčia nesliūkintų į virtuvę gvelbti maisto, pripasakojo, kad virtuvėje už pečiaus ir spintelėse gyvena baisūs padarėliai Troliai Mumiai. Pirmieji Muminukų eskizai buvo kitokie nei tie, kuriuos pažįstame mes, – kur kas šiurpesni, ne tokie mieli, su ilgom smailom nosim, kartais raudonom akim, be ausų ar uodegos.²

Pirmoji apysaka apie Trolius Mumius stiliumi gan skiriasi nuo vėlesnių – veiksmas vyksta kur kas egzotiškesnėje aplinkoje, veikėjai sutinka keistų liūtų, katinų ir net žmonių. Muminuko tėtis – dingęs, anot mamos, išplaukė su vaiduokliškais padarais hatifnatais ir niekada nebegrįžo. Vėliau šis tėčio išplaukimo motyvas atsikartoja ir yra išplėtojamas rinkinio „Det osynliga barnet“ (liet. „Nematomas vaikas“) novelėje „Hattifnattarnas hemlighet“ (liet. „Hatifnatų paslaptis“), išleistoje 1962 metais. Šis tekstas – savotiškas pirmosios apysakos tęsinys, tik iš tėčio perspektyvos. Novelė „Hatifnatų paslaptis“ (kaip ir apysaka „Tėtis ir jūra“) analizuoja tėčio vidurio amžiaus krizę – čia alegoriškai pasakojama apie žmogaus gyvenimo prasmės paieškas. Likę vieni Muminukas ir Mama leidžiasi į kelionę, ieškodami, kur apsistoti, o kartu vildamiesi rasti tėtį. Galų gale, su įvairiausių padarėlių pagalba jiems pavyksta rasti potvynio į medį užplukdytą tėtį. Pasirodo, kol buvo išvykęs, jis pastatė šeimai nuostabius namus – kaip tik tuos, kuriuose plėtojasi vėlesnės Muminukų istorijos.

Netrukus išėjo ir antroji knyga apie Trolius Mumius – „Kometen kommer“ (liet. „Kometa atskrieja“/ „Kometa artėja“). (Beje, pirmasis jos pavadinimas buvo „Kometjakten“ <liet. „Kometos medžioklė“>. Naujasis ir mums pažįstamas pavadinimas buvo sugalvotas tik 1968 metais.) Antrojoje knygoje Muminukų šeimynai ir kitiems gyventojams gresia pavojus, mat Žemės link skrieja kometa. Muminukas su Snifu iškeliauja į observatoriją išsiaiškinti, ar kometa trenksis į jų slėnį. Galų gale, veikėjai apsikabinę laukia artėjančios katastrofos, tačiau kometa taip ir nesirėžia į Žemę. Knyga baigiasi laimingai, tačiau, kaip ir pirmoji, turi nemažai šiurpaus egzistencializmo.

Neatsitiktinai šiose apysakose kalbama apie nerimą ir katastrofas. Muminukų gyvenimas tampa karo ištiktų suomių šeimų kasdienybės alegorija. Pati autorė tuo laikotarpiu išgyveno depresiją, jos brolis Peras Olovas buvo išsiųstas į karą, niekas nežinojo, kur jis, ar gyvas ir sveikas. Akivaizdu, kad pirmosiose knygelėse vaizduojamas artimo žmogaus ieškojimas, katastrofos baimė, nerimas atliepia T. Jansson išgyvenimus dėl karo. Kita vertus, Muminukų slėnio komuna, išties panaši į bohemiškąją autorės šeimą, vis tiek galų gale laimingai grįžta namo – šeima ir namai išlieka esmine vertybe. Vėlesnėse knygose (pvz., „Baisus vidurvasaris“ ir „Stebuklinga žiema“) taip pat pasakojama, kaip šeimai tenka kovoti už nusistovėjusią namų tvarką. Pati autorė sunkiai išgyveno išsikraustymą iš šeimos namų, komplikuotus santykius su tėvu, tad ir jos apysakose matyti nuolatinės pastangos atkurti bohemiškąją šeimos idilę – menišką, paradoksaliai chaotišką harmoniją.

Nors dabar sunku patikėti, pirmosios T. Jansson knygos nesusilaukė didelio pasisekimo. Pasaulinis populiarumas atėjo tik 1948 metais su apysaka „Trollkarlens hatt“ (liet. „Burtininko skrybėlė“), kurioje pasakojama, kaip Muminukas randa magišką skrybėlę. Viskas, ką Muminukas įdeda į skrybėlę, pavirsta kuo nors kitu, pavyzdžiui, kiaušinio lukštai – į debesį. Ko gero, didesnio populiarumo nei pirmosios ši apysaka susilaukė dėl to, kad joje kur kas mažiau šiurpaus nerimo ir egzistencinės baimės (nors reikia pripažinti, nuo visų T. Jansson knygų plaukai ant sprando stoja piestu). Tačiau kaip ir pirmosiose knygose, taip ir čia analizuojama ta pati – pažeisto namų saugumo – problema: Muminuko mama netyčia įmeta į skrybėlę gėlių puokštę ir namai pavirsta džiunglėmis.

Šioje apysakoje kritikai įžvelgia panašumo į T. Jansson asmeninį gyvenimą: autorė turėjo santykių tiek su vyrais, tiek su moterimis, nors tuo metu homoseksualumas Suomijoje buvo nelegalus. Moteriai teko slėpti santykius su Vivicka Bandler, ir šios uždraustos meilės paralelę galima įžvelgti knygoje „Burtininko skrybėlė“. Dvi veikėjos – Tofsla ir Vifsla – nuolat visur vaikšto kartu ir nešiojasi lagaminą, kurio niekam nevalia atverti ir niekas nežino, kas jame yra. Galų gale paaiškėja, kad viduje jos slepia nuostabų švytintį rubiną. Baisioji Muminukų pasaulio veikėja Mora, nešanti šaltį, liūdesį ir baimę, bando šį lagaminą iš jų atimti. Lagaminą su brangakmeniu galima traktuoti kaip slaptą dviejų moterų meilę, kurią to meto visuomenėje teko slėpti.

Šeštajame dešimtmetyje T. Jansson sutiko savo gyvenimo meilę Tuulikki Pietila, kuriai taip pat teko garbė tapti viena jos veikėjų – išmintinga ir geraširde Totike, Muminuko pagalbininke ir vedle apysakoje „Ttollvinter“ (liet. „Trolis mumis ir žiema“). Šiame tekste ypač išryškėja Muminuko vienatvė ir sutrikimas – jis vienui vienas pabunda vidury žiemos miego, nepavyksta pažadinti net mamos. Vienintelė Totikė nemiega ir jam aprodo nepažįstamą žiemišką pasaulį. Panašiai kaip ir Tuulikki, kuri padėjo T. Jansson suprasti, išjausti ir išgyventi savo orientaciją pasaulyje, kuris homoseksualų atžvilgiu buvo šaltas ir žiaurus.³

Didžiulis „Burtininko skrybėlės“ pasisekimas atvėrė Tovei kelią į užsienį. Muminukus pastebėjo agentas iš Londono ir pasiūlė autorei rašyti komiksą „London‘s Evening“ laikraščiui. Septynerius metus kiekvieną savaitę laikraštyje išeidavo šeši Muminukų komiksai.⁴ Šį pasisekimą pati autorė vertino dvejopai. Mumiai tapo populiarūs ir kituose laikraščiuose, tad su šiais veikėjais susipažino milijonai skaitytojų. Net Waltas Disney‘us paprašė teisių į vardą „Moomin“, tačiau T. Jansson atsisakė jas suteikti. Ji jautė, kad Trolių Mumių bumas ją užgožia, trukdo laisvai kurti.

Kūryba, laisvė ir kelionės T. Jansson gyvybiškai svarbios. Tovė kartu su gyvenimo partnere Tuulikki Pietila nuošalioje negyvenamoje Klovharu saloje pasistatė namą be elektros ir vandens ir jame visą gyvenimą iki pat senatvės leisdavo vasaras. Ten autorė galėjo laisvai kurti, nepersekiojama būti savimi kartu su mylimąja. Jiedvi keliavo po pasaulį, o grįžusios į Helsinkį kūrė savo studijose, įkurtose tame pačiame pastate miesto centre.⁵

Paskutiniosios knygos apie Trolius Mumius – dar šiurpesnės ir dar labiau prisodrintos egzistencializmo, veikiau suaugusiems negu vaikams – „Pappan och havet“ (liet. „Tėtis ir jūra“) bei „Sent i november“ (liet. „Vėlai lapkritį“). Muminukų ratas užsidaro – pirmojoje dalyje mama su Muminuku ieško tėčio ir namų, o paskutiniosiose – visa šeima apleidžia Muminukų slėnį. Apysakoje „Tėtis ir jūra“ tėtį (nebe pirmą kartą) ištinka krizė, jis jaučiasi nebesvarbus, nereikalingas namie ir visą šeimą susodinęs į valtį leidžiasi ieškoti salos su švyturiu, kur tiki rasiąs gyvenimo ir savo paties prasmę.

Saloje kiekvienas veikėjas savaip išgyvena susidūrimą su savimi. Mama, ilgėdamasi namų ir savojo nusistovėjusio gyvenimo, pasineria į meną – piešia ant švyturio sienų tol, kol pati atsiduria savo paveiksle. Muminukas susiduria su kraštutiniais nežemiško grožio, gyvybės ir liūdesio, mirties išgyvenimais, susipažindamas su stebuklingais jūros arkliukais, kurie su juo flirtuoja, bet niekad iki galo neprisileidžia, ir baisia, liūdesį ir šaltį nešančia Mora. Iš esmės visi apysakos veikėjai įkūnija kokį nors autorės asmenybės aspektą – pabėgimas į salą, laisvės ieškojimas, pasinėrimas į meną, bėgant nuo realybės ir kasdienybės. Galų gale, susidūrimas su subtiliu gyvenimo grožiu ir mirties neišvengiamybe – visa tai iš T. Jansson gyvenimo persikelia į apysaką.

Paskutinė Trolių Mumių serijos knyga – neabejotinai skaudžiausia ir kraupiausia – „Sent i november“ (liet. „Vėlai lapkritį“), išleista 1970 metais, mirus T. Jansson mamai. Mamos netektis nepaprastai sukrėtė rašytoją ir su šiuo skaudžiu gyvenimo įvykiu tarytum ir užsidarė Muminukų gyvenimo ratas. Apysakoje šie personažai net nebeveikia – jie iškeliavę. Veiksmas vyksta Muminukų slėny kaip tik tuo metu, kai veikėjai išplaukę į jūrą. Nebe pirmą kartą matome dviejose apysakose iš skirtingų perspektyvų pasakojamą tą patį laikotarpį ar įvykius. Slėnyje likę kiti gyventojai nežino, ko griebtis be Muminukų, naujas veikėjas homsiukas Toftas (ko gero, pačios autorės prototipas) blaškosi po rudenišką, šiurpų ir apleistą slėnį, persekiojamas savo paties vaizduotėje sukurtų baubų. Esminė apysakos veikėjus siejanti tema – netektis. Kitaip nei ankstesnėse Mumių knygose, čia nėra nuotykingo veiksmo, katastrofų. Visas siaubas – pačių veikėjų psichikoje, tai jų asmeniniai ieškojimai ir netektys. Veikėjai tampa vieniši ir atskirti vieni nuo kitų, išvykus Muminukams sugriūva slėnio bendruomenės jausmas, visi lieka izoliuoti su savo mintimis ir išgyvenimais.

Po motinos mirties T. Jansson kartu su Tuulikki Pietila leidosi į kelionę aplink pasaulį, kurios metu pradėjo rašyti suaugusiems ir išleido knygą „Sommarboken“ (liet. „Vasaros knyga“). Joje aprašoma vyresnio amžiaus moters ir mažos mergaitės draugystė – akivaizdu, kad ir toliau semdamasi įkvėpimo iš savo aplinkos, šią knygą T. Jansson taip pat parašė apie mamą.

Bibliografija lietuvių kalba

• Trolis Mumis ir kometa: apysaka-pasaka / iš švedų kalbos vertė Teresė Ališkevičienė. – Vilnius: Vaga, 1969. – 165 p.
• Burtininko skrybėlė; Muminuko tėčio memuarai: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Vyturys, 1992. – 380 p.
• Kometa artėja!: apysaka / iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė. – Vilnius: Lietus, 1999. – 126 p.
• Nematomas vaikas ir kiti apsakymai: apsakymai / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Lietus, 2000. – 157 p.
• Troliai Mumiai: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2006.
• Kometa atskrieja; Nematomas vaikas: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2008. – 321 p.
• Baisus vidurvasaris; Stebuklinga žiema: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2008. – 283 p.
• Tėtis ir jūra; Vėlai lapkritį: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2008. – 380 p.
• Mažieji troliai ir didysis potvynis: apysaka / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2011. – 60 p.
• Vasaros knyga: romanas / iš švedų kalbos vertė Gelminė Bauraitė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 163 p.

Siūlome paskaityti

• John Guy Collick, „Tove Jansson – the Truth about the Moomins“, 2014. Prieiga per internetą: http://johnguycollick.com/tove-jansson-the-truth-about-the-moomins/ (Žiūrėta 2019-08-04)
• Mark Bosworth, „Tove Jansson: Love, war and the Moomins“, 2014. Prieiga per imternetą: https://www.bbc.com/news/magazine-26529309 (Žiūrėta 2019-08-04)
• Rosita Garškaitė, „Tovės Jansson šimtmetis – ne tik apie Trolius Mumius“, 2014. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-04-07-toves-jansson-simtmetis-ne-tik-apie-trolius-mumius/116035 (Žiūrėta 2019-08-04)

__________________________________

¹ Mark Bosworth, Tove Jannson: Love, war and the Moomins, 2014. Prieiga per internetą: https://www.bbc.com/news/magazine-26529309 (Žiūrėta 2019-08-04)

² The story of how the Moomintroll was born, 2014. Prieiga per internetą: https://www.moomin.com/en/blog/the-story-of-how-moomintroll-was-born/ (Žiūrėta 2019-08-04)

³ Hannah Williams, The Gay Love Stories of Moomin and the Queer Radicality of Tove Jansson, 2018. Prieiga per internetą: https://www.autostraddle.com/the-gay-love-stories-of-moomin-and-the-queer-radicality-of-tove-jansson-431832/ (Žiūrėta 2019-08-04)

⁴ Jessie Thompson, Tove Jansson: How the Moomin creator‘s comic strips took London newspapers by storm in 1950s, 2017. Prieiga per internetą: https://www.standard.co.uk/go/london/arts/tove-jansson-how-the-moomin-creators-comic-strips-took-london-newspapers-by-storm-in-the-1950s-a3666661.html (Žiūrėta 2019-08-04)

⁵ Tove Jansson and Tuulikki Pietila, 2015. Prieiga per internetą: https://www.moomin.com/en/blog/tove-jansson-and-tuulikki-pietila/ (Žiūrėta 2019-08-04)

Parengė Elžbieta Kmitaitė

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.