„Tu tik įsivaizduok: manęs nėra“ (Sergejui Kozlovui atminti)

2019 m. rugsėjo 30 d.

 – Tu tik įsivaizduok: manęs nėra, o tu sėdi vienui vienas, ir nėra su kuo pasišnekėti.

‒ O kur tu?

‒ O manęs nėra.

‒ Taip nebūna, ‒ pasakė Meškiukas.

‒ Ir aš taip manau, ‒ atsakė Ežiukas. – Bet jeigu staiga – manęs nėra, ir viskas. Tu – vienas. Ir ką gi tu veiktum?

‒ Eičiau pas tave.1

Taip kalbasi žymieji Ežiukas ir Meškiukas, vaikams ir suaugusiems žinomi iš pasakų rinktinės „Ežiukas rūke“, o menantiems senąją sovietinę animaciją – ir iš animacinių filmų apie „Ežiukas rūke“ (1975), „Kaip Ežiukas su Meškiuku sutiko Naujuosius metus“ (1975), „Kaip Ežiukas su Meškiuku keitė dangų“ (1984), „Jei krinta žvaigždės“ (1978) ir kt. Taip pat tikriausiai ne vienas vaikystėje traukė dainelę „Prieš saulytę aš guliu, į saulytę aš žiūriu, vis guliu ir guliu, į saulytę vis žiūriu…“ iš animacinio filmo „Kaip liūtukas ir vėžlys dainą dainavo“.

1983 m. spalis. Nuotr. V. Zotovo. Šaltinis http://www.kozlov-sergey.ru
1983 m. spalis. Nuotr. V. Zotovo. Šaltinis http://www.kozlov-sergey.ru

Sergejus Kozlovas parašė daugiau nei 30 knygų vaikams, daugiausia trumpų pasakų ir apsakymų rinkinių, sukūrė daugiau nei 20 pjesių lėlių teatrui, daugiau nei 20 scenarijų animaciniams filmams, taip pat rašė eilėraščius vaikams ir suaugusiems, tekstus spalvinimo ir erdvinėms knygelėms, vertė kitų kūrybą. Pavyko rasti užuominą, kad vertė net iš lietuvių kalbos (matyt, netiesiogiai, o pažodinio vertimo pagalba), bet ką būtent – literatūros istorija nutyli. Daugelis S. Kozlovo eilėraščių virto dainelėmis, o pirmoji vinilinė plokštelė su jo kūryba buvo išleista 1969  m. penkiamilijoniniu tiražu. Na o pirmoji knygelė vaikams „Kaip saulė sudužo“ pasirodė 1962 m., autoriui dar besimokant literatūriniame Gorkio vardo institute Maskvoje – bene vieninteliame institute pasaulyje, kuriame mokė (ir tebemoko) tiesiog rašyti.

Nieko rimto, 2010
Nieko rimto, 2010

Nors S. Kozlovo kūryba tapo net kelių disertacijų objektu, buvo (tikėkimės, ir tebėra) be galo populiari ir įvertinta (štai animacinis filmas „Ežiukas rūke“, kuriam scenarijų parašė šis autorius, o pastatė animacijos genijus Jurijus Noršteinas, buvo įvertintas net 35 apdovanojimais, o 2003 m. Japonijoje, Laputa animacinių filmų festivalyje, paskelbtas „Visų laikų animaciniu filmu Nr. 1“), pats autorius liko tarsi už kadro, paslaptingas ir tylus. „Kozlovas buvo į nieką nepanašus, vienetinis rašytojas, inteligentiškas, gilus, ypatingo talento žmogus. Tokios pasakinės prozos iki jo nerašė niekas […]“2 – prisimena rašytojo draugas, irgi vaikų rašytojas Jurijus Kušakas. Taip pat priduria, kad sunku atskirti Kozlovą-rašytoją nuo Kozlovo-žmogaus: „[k]ažin ar jis būtų buvęs tokiu nuostabiu žmogumi, jei nebūtų buvęs rašytoju, ir kažin ar būtų buvęs tikru rašytoju, jei nebūtų buvęs tokiu švelniu, jautriu, protingu ir gyvenimą mylinčiu žmogumi.“3 Tad kas gi buvo šis nuostabus, labai darnus žmogus ir be galo talentingas kūrėjas?

Reikėtų pradėti nuo to, kad oficialia S. Kozlovo gimimo diena laikoma rugpjūčio 22 d., bet kada tikrasis jo gimtadienis – niekas nežino. Tai diena, kai valstybės tarnautojo Grigorijaus Kozlovo ir jo žmonos Natalijos namuose atsirado berniukas, kuriam duotas Sergejaus vardas. Esti keletas versijų, kaip mažasis Serioža atsidūrė vaikų namuose, iš kurių buvo paimtas. Viena jų byloja apie nepaprastą jo gyvenimo pradžią ir kilmę: asmeninio jo tėvo vairuotojo tvirtinimu (o asmeniniai vairuotojai dažniausiai žino viską), jis buvo paimtas iš vaikų namų, kuriuose glaudėsi nuo karo Ispanijoje Sovietų Sąjungos gelbėti ir priglausti kūdikiai. Šia versija lengva patikėti ir dėl netipiškos rusams S. Kozlovo išvaizdos bei žmonos tvirtinimo, kad niekur jis taip gerai nesijautė, kaip mažuose Ispanijos miesteliuose…

Maskva, 1989
Maskva, 1989

Seriožos vaikystė nebuvo lengva – nors įtėviai ir slėpė, kad jis netikras jų sūnus, berniukas vis dėlto tai nujautė. Atmosfera namuose buvo įtempta – įtėvis mirė, kai Sergejui buvo 16 metų, o įmotė buvo sunkaus charakterio. 20-ies metų jis paliko namus ir iškeliavo į Kijevą, iki tol spėjęs padirbėti fabriko darbininku, rinkėju spaustuvėje, kūriku garlaivyje ir net dainavimo mokytoju mokykloje. Ir visą tą laiką nepaliaudamas rašė eiles, svajodamas įstoti į literatūrinį Gorkio institutą, kuriame ruošė būsimus rašytojus.

Dar vienas įdomus faktas iš rašytojo gyvenimo – Kijeve jis parašė savo pirmąją pasaką, kurios vertimą į ukrainiečių kalbą išspausdino vietinis žurnalas, o po to sovietiniais laikais žymus žurnalas vaikams „Žiburėlis“ (rus. «Огонёк») išsivertė ją į rusų kalbą ir perpublikavo. Taigi rusų kalba pirmoji S. Kozlovo pasaka pasirodė kaip vertimo vertimas, nors originaliai buvo parašyta ta pačia rusų kalba. Dabar Kijeve stovi ežiuką su ryšulėliu rankose vaizduojanti skulptūra, primenanti, kad nemažai laiko čia gyveno ir rašė S. Kozlovas. Nuorodą, kaip prie jos patekti, rasite daugelyje Kijevo miesto gidų. (Dar du paminklai „Ežiukui rūke“ stovi Sankt Peterburge ir Penzoje.)

Kijevą keičia Maskva: Kozlovas įstoja į savo išsvajotąjį Gorkio institutą, o Maskvą keičia Michailovskoje Puškino sodyba-muziejus, į kurį jis atvyksta dirbti 1964 m. Paradoksas, bet baigęs literatūros institutą jis ten pradeda dirbti paprastu darbininku, kurio užduotis – traukyti vinis. Matyt, rašytojo profesija niekada nebuvo paklausi… Po metų pagaliau atsilaisvina muziejaus gido vieta ir būsimam „Ežiuko rūke“ autoriui nebereikia traukyti vinių… Nors gal tai ir nebuvo pats blogiausias etapas rašytojo gyvenime, nes tais pačiais metais publikuojamos net trys jo knygelės vaikams: „Kaip saulė sudužo“, „Vandeniu plaukia kailiniai“ ir „Kur gyvena saulė?“ O štai jo kūryba suaugusiesiems taip ir liko stalčiuje – neišleista nė viena jo eilėraščių suaugusiesiems knyga, nors prirašęs jų buvo daugiau nei 1000. Tai dar vienas S. Kozlovo gyvenimo ir kūrybos paradoksas.

Maskva, 1987
Maskva, 1987

Nuo 1962 m. iki 1990 m. dienos šviesą išvydo daugiau nei 30 pasakų, pjesių, lyrinių miniatiūrų ir eilėraščių knygų vaikams. Pats rašytojas sakė, kad rašo vaikams todėl, kad „jų nekamuoja kasdieniai rūpesčiai ir šurmulys, o tai reiškia, kad jie patys laisviausi žmonės žemėje“4.

1976 m. Kozlovas įstojo į Aukštuosius kino režisierių ir scenaristų kursus, kuriuose besimokydamas kaip diplominį darbą parašė scenarijų filmui „Nauja sena pasaka“. Filmas buvo režisuotas Natalijos Kalašnikovos „Mosfilmo“ kino studijoje ir pelnė kelis prestižinius apdovanojimus. Bet darbas didžiajame kine rašytojo nepatraukė. Beje, dar vienas neabejotinai įdomus faktas yra tai, kad Vatikanas yra nupirkęs nemažai sovietinių animacinių filmų kaip „grynų humanistinės kūrybos pavyzdžių“, tarp jų ir animacinių filmų, kuriems scenarijus parašė S. Kozlovas.

9-ame XX a. dešimt. autorius daugiausia rašė pjeses vaikams, 15 jų buvo pastatytos daugiau nei 300 teatrų Rusijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Latvijoje ir kitur. Garso įrašų studija „Melodija“ išleido 6 vinilines plokšteles, o 2006 m. Kozlovo pasakos pasirodė garsinių knygų pavidalu. Rašytojo kūryba išversta į daugelį kalbų, virto dainomis arba inspiravo kompozitorius kurti muziką. 2006 m. rašytojas nominuotas vaikų literatūros Nobeliu tituluojamam Hanso Christiano Anderseno apdovanojimui, o 2009 m. jis apdovanotas Kornejaus Čiukovskio premija. Prietėmiauti Sergejus Kozlovas iškeliavo 2010 m. sausio 9 d.

Vaga, 1971
Vaga, 1971

Lietuvių skaitytojams rašytojo kūryba pažįstama vos iš dviejų knygų. Pirmoji jų labai kukli – 1971 m. išleista vos 17 puslapių knygelė plonais viršeliais „Pavasario pasaka“ („Vaga“, iš rusų kalbos vertė Marija Steniulytė). Antroji – jau tikrai solidi ir puikiai išleista knyga „Ežiukas rūke“ („Nieko rimto“, 2010, iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė). Joje net 112 trumpų pasakaičių, kurios puikiai atspindi Kozlovo kūrybos pasaulėvaizdį, o ir jų vertimą galima pavadinti beveik tobulu.

Savo pasakose rašytojas sukūrė nepakartojamą pasaulį, kuriame, atrodytų, viskas įprasta, neperžengia realybės ribų, bet kartu visada vyksta kas nors stebuklingo. Vienintelė sąlyga šiems stebuklams įvykti – vaizduotė. Būtent ji leidžia Ežiukui su Meškiuku plaukioti ant debesų ar žvejoti juos upėje, bandyti sugauti rudenį, tapti jūra ir kt. Nuostabios poetinės asociacijos (kad ir debesų žvejojimas pienių pūkais, atodrėkio kaip didelio gero dramblio įsivaizdavimas ar Meškiuko tvirtinimas, kad jis gali būti medžiu, nes medžiai, pasak jo, yra tie, kurie mosuoja šakomis ir gieda) kuria nematomą grandininę reakciją, kuri ir yra įvykusio stebuklo pagrindas. Kuriama nuotaika ir atmosfera nuneša skaitytoją į krištolinio skaidrumo ir vidinės švaros kupiną pasaulį, pilną nuostabos dėl aplinkinio grožio („Kas viską sumanė?“, „Voveraitė“5). Viena puikiausių šią švarą ir skaidrumą atspindinčių pasakų – „Švarūs paukščiai“. Joje Ežiukas, belaukdamas parskrendančių iš pietų paukščių, kuriems „lietus taip pat plauna plunksneles“, skudurėliu nusišluosto kiekvieną spygliuką – „kad net švariausias paukštis nebūtų galėjęs pasigirti esąs už jį švaresnis!“6

Sigutės Ach iliustracija
Sigutės Ach iliustracija

Pasak Kozlovo kūrybos tyrėjų7, jo pasakų personažai – Ežiukas, Meškiukas, Kiškis, Asiliukas – skiriasi ne tik nuo tradicinių pasakų personažų-gyvūnų, kuriose jie niekada neišeina už jiems priskirtų funkcijų ribų ir yra daugiau kalbančios kaukės, bet ir nuo autorinių literatūrinių personažų, tokių kaip Mikė Pūkuotukas, kuris yra tam tikra asmenybė su savo ypatingu charakteriu, polinkiais ir pomėgiais. O S. Kozlovo sukurti personažai yra tarsi vienas pasaulėžiūros tipas, jie menkai skiriasi vienas nuo kito ir atliepia harmoningą, vientisą pasaulį, patys yra tos visumos dalis („Kiškis, Asiliukas, Meškiukas ir stebuklingi debesys“, „Kartu su Žeme“). Įdomu ir tai, kad jų amžius niekaip neapibrėžtas – kartais jie elgiasi lyg maži vaikai („Ežiukas ir jūra“), kartais bamba kaip gerokai pagyvenę žmonės („Gerasis dramblys“), o svarbiausia – nėra jokios skirties, tai reiškia, kad ir konfliktų tarp jauno ir seno, mažo ir didelio. Kitas jiems būdingas bruožas – metamorfozės, sugebėjimas pasiversti kuo nors kitu, bet ne stebuklingu pasakišku būdu, o tiesiog darant (ar įsivaizduojant) tai, ką daro objektas, kuriuo virstama. Aukščiausią tokios metamorfozės laipsnį patiria Asiliukas, apsivilkęs „niekieno kailiniais“ ir taip tapęs nieku („Kaip Asiliukas siuvosi kailinius“).

Nuotr. šaltinis http://www.kozlov-sergey.ru (2)
Nuotr. šaltinis http://www.kozlov-sergey.ru (2)

S. Kozlovo kūryba alsuoja gamtos ritmais ir nuostabiu jos pajautimu – tai ir yra kertinis jo kuriamo pasaulėvaizdžio elementas. Štai „Ežiukas rūke“ sustruktūruotas remiantis metų laikų logika, o kiekvienas jų turi tik sau būdingus požymius – drėgmę, rūkus, lapų kritimą, paskutinę giedrą, spiginantį šaltį, atodrėkius, paukščių grįžimą ir t. t., kurių nepraleidžia budrios Ežiuko ir Meškiuko akys, ausys ir visi kiti jutimo organai. Visi šie reiškiniai yra siužeto varomoji jėga. Kartais visa pasakaitės istorija ir tėra, pavyzdžiui, apie tai, kaip Ežiukas laukia grįžtant paukščių. Tačiau visi mikrojudesiai ir vidiniai krustelėjimai yra tokie svarbūs ir autoriaus ištobulinti, kad pavadinti statiškais šių kūrinėlių niekaip neapsiverstų liežuvis. Šis gamtos pajautimas toks subtilus, kad, rodos, niekur kitur tokio nesutiksi:

– Tpfu! – supykęs nusispjovė Meškiukas. – Naktis! Ar tu mane matai?

‒ Ne-a, ‒ atsakė Ežiukas.

‒ Aš tavęs taip pat nematau. Nyki rugsėjo naktis.

‒ Spalio, ‒ patikslino Ežiukas. – Tokios būna spalio naktys.8

Jis nulemia ir gamtosauginius motyvus, tam tikrą ekologinę perspektyvą. Netiesiogiai ji juntama kiekviename Ežiuko ir Meškiuko žingsnyje, tai natūrali jų būsena (negali teršti pasaulio, kurio neatsiejama dalis esi), o tiesiogiai išreikšta pasakaitėje „Neterškite mano Žemės“, kurioje Ežiukas pamato save stovintį Mėnulyje ir žvelgiantį į Žemę:

Žemė buvo mažulytė, žydra ir balta. „Kur žydra – ten vandenynai, ‒ susivokė Ežiukas. – O kur balta  – debesys.“ Ir staiga kažkoks šešėlis tarsi pelė šmėstelėjo per žydrumą. „Štai jie – teršalai!“ – suprato Ežiukas. Ir suriko:

‒ Neterškite mano Žemės! 9

Tai bene vienintelis kartas, kai šis lokalus, pažįstamas, saugus mikropasaulis (miškas, upė, kalnelis, trobelė) susiduria su globaliu, kai tarsi pakylama į viršų ir pažiūrima į mūsų planetą iš šalies (reikėtų prisiminti, kokiu metu pasirodė pirmosios S. Kozlovo knygelės vaikams – tai sovietinio kosmoso užkariavimo era, kai iš esmės keitėsi žmonijos žvilgsnis į pasaulį ir pirmą kartą į Žemę buvo pažvelgta iš šalies). Kartu tai grėsmė ir blogis, kurio tik ši vienintelė užuomina šmėsteli visoje S. Kozlovo kūryboje, jokio kito blogio čia neužtiksite. Tad galima drąsiai teigti, kad pagrindinė visos jo kūrybos dominantė ir yra gėris (kad ir kaip banaliai tai skambėtų!). Tai varomoji jėga, verčianti Ežiuką visą žiemą girdyti Meškiuką eglišakių nuoviru ir laukti, kol pasveiks, šildyti žolę, gelbėti Vilką ir t. t. O Meškiuką – niekaip nepatikėti, kad Ežiuko gali nebūti šalia, nes „jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Aišku?“10

Aišku?

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Pavasario pasaka / vertė Marija Steniulytė. – Vilnius: Vaga, 1971. – 16 p.
  • Ežiukas rūke / iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė; iliustravo Sigutė Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2010. – 366 p.

_________________________________

1 Sergej Kozlov, Ežiukas rūke, iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010, p. 57.

2 „Умер автор ‚Ежика в тумане‘ Сергей Козлов, 2010. Prieiga per internetą: https://ru.delfi.lt/misc/culture/umer-avtor-ezhika-v-tumane-sergej-kozlov.d?id=27652929 (Žiūrėta 2019-09-30)

3 Ten pat.

4 Internetinė svetainė, skirta Sergejaus Kozlovo atminimui: www.kozlov-sergey.ru (Žiūrėta 2019-09-30)

5 Čia ir toliau nurodomi pasakaičių iš knygos „Ežiukas rūke“ (Nieko rimto, 2010) pavadinimai.

6 Sergej Kozlov, Ežiukas rūke, iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010, p. 230-233.

7 Е. Красикова, Мир без троллей и колдунов. – Детская литература, 1981, №8, p. 17‒20.

8 Sergej Kozlov, Ežiukas rūke, iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010, p. 12.

9 Ten pat, p. 76.

10 Ten pat., p. 59.

Parengė Inga Mitunevičiūtė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai