Tyliai papasakotos gilios istorijos. Iliustruotoja Jutta Bauer

1955 m. sausio 9 dieną Hamburge, Vokietijoje, gimė dailininkė, rašytoja ir talentinga knygų iliustruotoja Jutta Bauer.

„Ji turi pieštukų ir popieriaus, ko daugiau vaikui reikia?“ – taip atrėžė Juttos tėvas keliems mokytojams, kurie, supratę, kad mergaitė turi neeilinį dailininkės talentą, ragino tėvą leisti ją į papildomas piešimo pamokas. Po beveik 50 metų, 2010-aisiais, J. Bauer tapo Hanso Christiano Anderseno premijos už geriausias knygų iliustracijas laureate. (Turėkit minty, tėveliai, kai leisit šimtus eurų už šimtus vaikų būrelių ir šiaip užsiėmimų.) Dailininkė varžėsi su 27 kandidatais, vienas jų, beje, buvo ir Lietuvos atstovas – Kęstutis Kasparavičius.

Bet pradėkime nuo J. Bauer kūrybos kelio. Jutta – paskutinė iš gausaus seserų ir brolių būrio. Ne tik rašantys autoriai randa atspirtį vaikystėje, Juttos smagūs ir ironiški paveikslėliai irgi iš ten – tų nepritekliaus, bet spalvingų ir smagių dienų. Ji neturėjo popieriaus, todėl piešdavo ant kitos saugos plakatų, kuriuos iš mokyklos jai parnešdavo tėtis, pusės. Alkani broliai ir seserys iš jos lėkštės vogdavo bulves, bet tėvai jai prieš užmiegant dainuodavo įvairias dainas – Juttai tie laikai tebėra laimės sinonimas. Ji tarsi antrina Astridai Lindgren ir daugeliui kitų vaikų rašytojų – turi prisiminti vaikystę, išlaikyti vaiką savyje. Būk paprastas, autentiškas ir atviras. Rašytojai rašo vaikui, gyvenančiam jų viduje, iliustruotojai daro tą patį, tik šiek tiek kitaip  – jie tas istorijas piešia.

Mokslus J. Bauer tęsė Hamburgo aukštojoje dizaino mokykloje. Po studijų septynerius metus populiariame moterų žurnale „Brigitte“ piešė karikatūras, o turėdama laisvo laiko iliustravo knygas vaikams. Nuo 1981-ųjų Jutta galėjo atsidėti tik knygų iliustravimui (1995 m. pasirodė pirmoji jos pačios originali knyga), piešė paveikslėlių knygeles, taip pat sukūrė kelis animacinius filmukus, laimėjusius apdovanojimus.

Juttos kūryboje susitinka iš Jungtinių Amerikos Valstijų kilęs karikatūriškas stilius ir stipri Hamburgo ir Leipcigo knygų iliustravimo mokykla. Jos piešiniai persmelkti giedro humoro ir optimizmo, nuoširdaus nuolankumo gyvenimui. Iliustracijose aiškiai justi du poliai: pasitikėjimas, meilė, saugumas – vilties gijos, kurios pasaulį palaiko „iš vidaus“; ir tiesa, kad ne visas gyvenimo negandas įmanoma išspręsti. Pavyzdžiui, džiaugsmingose, šiltose jos piešinių scenose dažnai pasirodo jaukumą trikdantys veikėjai – benamiai, apleistieji, kenčiantys. Autorė garsėja savo stiliaus paprastumu, gebėjimu stiprų jausmą perteikti subtiliomis spalvomis ir linijomis. Toks braižas būdingas didiesiems meistrams – Pablo Picasso, Joanui Miró ar Pauliui Klee.

J. Bauer dažnai stebi piešiančius vaikus (štai kam dar reikalingos dažnos ir intensyvios kūrybinės dirbtuvės), negali atsižavėti jų piešinių šviežumu, tiesumu ir spontaniškumu. Tai, kaip jie mato pasaulį, dažnai atsispindi jos kūryboje.

Knygose, kurias sukūrė ji pati, teksto labai mažai – dažnai jo tėra tik tiek, kad perskaityti trunka minutę. Tačiau iliustracijos gali tos knygos skaitymo malonumą pratęsti nuo pusvalandžio iki neriboto laiko.

Deja, jos originalių tekstų lietuvių kalba neturime. Galime tik pasigrožėti, kaip ji iliustravo kitų autorių knygas: Christine’s Nöstlinger „Ateina šuo!“, „Nykštukas galvoje“, Jürgo Schubigerio „Pati pradžia“, Peterio Stammo „Kodėl mes gyvename šalia miesto“. Minėtasis karikatūriškumas matyti kūrinyje „Nykštukas galvoje“. Tai vyresniam vaikui skirta knyga. Iliustracijų nėra daug, jos nedominuoja. Kartais užima visą lapą, kartais pasirodo tik smulkūs elementai. Visos pieštos grafitiniu pieštuku, monochrominės. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti monotoniškos, bet įsižiūrėjus atidžiai išryškėja štrichuojant paprasčiausiu pieštuku išgaunami subtiliausi pustoniai, detalės. Chaotiškas štrichas yra žavus, nuotaikingas, emocingas, o jų karikatūriška prigimtis puikiai dera su Ch. Nöstlinger tekstu.

Iš tiesų, Ch. Nöstlinger yra mėgstama Juttos autorė (gražu, kad abi šios kūrėjos yra laimėjusios H. Ch. Anderseno medalį). Jas dar iliustruotojos karjeros pradžioje suvedė leidėjas Jochen Gelberg (jo vadovaujama leidykla „Beltz & Gelberg“ taip pat atrado ir Janoschą). Taigi, nieko nuostabaus, kad dar viena į lietuvių kalbą išversta knyga, pasirodžiusi su Juttos iliustracijomis, yra taip pat austrų rašytojos – „Ateina šuo!“.  Šios knygos adresatas gal truputį jaunesnis, tačiau tai nereiškia, kad iliustracijos paprastesnės ar primityvesnės. Šį kūrinį būtų galima rodyti kaip pavyzdį tiems, kurie nuklydo į iliustravimo kompiuteriu lankas – kokius subtilius niuansus galima išgauti dirbant tik spalvotais pieštukais! Ironijos, pokštavimo, kaip ir anksčiau minėtoje knygoje, čia irgi rasime, tik visa tai pateikta dar subtiliau, tarytum švelniau. Tiek pirmoje, tiek antroje knygose iliustracijos pačios nepasakoja istorijos – jos antrina tekstui, kuria arba sustiprina nuotaiką, tarsi pabrėžia rašytojos stilistiką.

Atrodo, kad knygai „Kodėl mes gyvename šalia miesto“ vien pieštukų kaip priemonės  jau nebeužtenka. Iliustracijos labai įvairios: skiriasi jų nuotaikos, parinktos spalvos ir vaizduojamų bendrų planų ir detalių santykis. Todėl autorė pasitelkia ir akvarelę, akrilą didesnėms plokštumoms, pieštukus bei aliejines kreideles detalėms paryškinti. Labai saikingai naudoja koliažo elementus, ko visai nematėme Ch. Nöstlinger knygose. „Kodėl mes gyvename šalia miesto“ abu autoriai – tiek rašytojas Peter Stamm, tiek iliustruotoja – yra lygiaverčiai. Teksto nėra daug – 18 trumpų fragmentų. Kiekvienam tekstui skirta viena didelė iliustracija. Tekstas kairėje, jo iliustracija dešinėje. Ir mažas ekspresyvus piešinukas nespalvotu pieštuku kiekvieno teksto apačioje.

Dėl formato, iliustracijų gausos (jų tikrai daugiau nei teksto) ir dėl to, kad knyga plonytė, dažnas tikriausiai gali apsigauti, kad tai tik paprasta paveikslėlių knyga. Vis dėlto klausimų kyla daugiau nei atsakymų: kas jos adresatas? Vaikas ar suaugęs? Jeigu vaikas, tai kokio amžiaus? Ar duoti ją tam, kuris dar pats neskaito? Ji rimta, filosofinė, manytum, gal nonsensiškos tradicijos, o gal čia siurrealizmas? Kuri tema svarbiausia? Ir išvis – apie ką ši knyga? Šeimos santykius? Susvetimėjimą? Benamystę? O gal savo vietos gyvenime paiešką? Abu kūrėjai mus įvilioja į žaidimą. Galima skaityti knygą, nežiūrint į Juttos darbus, klausytis ypatingo teksto skambėjimo ir fantazuoti. Galima versti puslapius skaitant tik Juttos piešinius, JOS istoriją. Galima vis dėlto bandyti skaityti iš karto juos abu. Ta pati istorija gali būti papasakota ir garsiai – žodžiais, ir tyliai – vaizdu. Skaitytojas, žiūrėdamas į iliustracijas, tarsi sužino, ko aprašytos šeimos nariai nepasakė. Ko rašytojas apie juos nepasakė.

Beje, įdomu, kad vokiškai ir lietuviškai knyga pasirodė tokiu pačiu pavadinimu, o angliškai ji vadinasi „Kai mes gyvenome ant dėdės skrybėlės“ (atitinkamai ir visai kita viršelio iliustracija). Smulkmena, bet iškart suponuojama visai kita knygos nuotaika.

Peteriui Stammui, šios knygos autoriui, Jutta be galo dėkinga. Ji sako, kad tai buvo eksperimentas, kurio rašytojas neišsigando – patikėjo jai savo tekstą kaip naujagimį kūdikį. Ir eksperimentas pasiteisino. Tai viena gražiausių ir keisčiausių […] knygų. Perskaitykite ją ir ten, kur skliaustuose palikau daugtaškį, įrašykite savo atsakymą. Štai, pavyzdžiui, keli galimi variantai: „mažiems vaikams skirtų“, „paaugliams skirtų“, „suaugusiems skirtų“, „filosofinių“, „siurrealistinių“, „sunkiai suprantamų“ ir t. t.

Kalbėdama apie savo kūrybą, Jutta pirmiausia pamini visai kitas, savo pačios autorines knygas, tas, kurios jai labai svarbios, reikšmingos, deja, lietuviškai jų išleistų mes neturime: „Selma“ (2003), „Opa’s Engel“ (2001), „Die Königin oder Farben“ (1998), „Schreimutter“ (1998). Taigi reikia tikėtis, kad mūsų laukia dar neatrasti vaizdai ir istorijos. Galima teigti, kad tai, ką iki šiol turėjome išleista, tėra tik pažinties su šia gabia ir produktyvia menininke kelio pradžia.

Jutta paneigia romantinį knygų dailininko paveikslą. Daugelis, ko gero, įsivaizduoja, kad dailininkas skaito rankraštį, galvoja, fantazuoja, brūkšteli kelis eskizus, kol vieną dieną pasidrožęs pieštukus sėda piešti. Tokia vienišiaus idilė teisingas, bet jau truputį senstelėjęs vaizdinys. Šių laikų knygų iliustruotojas daugiausia laiko praleidžia ne vienišaudamas su savo eskizu ir pieštuku, o… keliaudamas aplink pasaulį. Vesdamas ir organizuodamas kūrybines dirbtuves, vasaros stovyklas ir akademijas, susitikimus su skaitytojais ir kitus panašius renginius.

J. Bauer turi asmeninį „Instagram“ profilį. Štai keletas jame esančių vaizdelių: ant stalo garuoja cepelinai, čežėdamos Neryje grūdasi praplaukiančios ledo lytys, kūrybinėse dirbtuvėse dirbantys vaikai, jos iliustracijos, Vilniaus knygų mugės programos ištrauka su jos pavarde. Taip, 2018 m. labai šaltą vasarį J. Bauer viešėjo „Knygų šalies“ kūrybinėje studijoje, susitikinėjo su skaitytojais, vedė dirbtuves, taip pat lankytojai galėjo pasigrožėti jos darbų paroda. Iki šiol graužiuosi, kad dėl tų metų šalčio neišsiruošiau į šiuos renginius.

Atsiimdama H. Ch. Anderseno medalį J. Bauer teigė, kad nenorėtų skirstyti kūrybos į vaikams ir nevaikams. Kaip to nedarė ir pats H. Ch. Andersenas. Knygą „Kodėl mes gyvename šalia miesto“ (jei tik rasite pirkti) galite ramiai dovanoti bet kuriam suaugusiam skaitančiam draugui. Ir sekite naujienas. J. Bauer veda kūrybines stovyklas ne tik mažiesiems. Radau informacijos apie neseniai Hamburge vykusias vasaros kūrybines dirbtuves labai poetiniu pavadinimu „Atsitiktinumų dienos“. Gal jose atsitiktinai pradėsite piešti savo pirmąją paveikslėlių knygą.

Iliustruotų knygų vaikams lietuvių kalba bibliografija

• Kodėl mes gyvename šalia miesto / Peter Stamm; iš vokiečių kalbos vertė Juozas Macevičius. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. – 38 p.
• Pati pradžia: istorijos / Jürg Schubiger, Franz Hohler; iš vokiečių kalbos vertė Danutė Povilavičiūtė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. – 111 p.
• Ateina šuo!: apysaka / Christine Nöstlinger; iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. –  Vilnius: Nieko rimto, 2009. – 220 p.
• Nykštukas galvoje: romanas / Christine Nöstlinger; iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė.  –  Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 153 p.

Rekomenduojame paskaityti

• Jutta Bauer, „Acceptance speech by Jutta Bauer“. Prieiga per internetą: https://www.ibby.org/index.php?id=1146 (Žiūrėta 2020-03-02)
• „Jutta Bauer. QUEEN OF THE REALM OF COLORS“. Prieiga per internetą: https://www.goethe.de/en/kul/lit/20365742.html?forceDesktop=1 (Žiūrėta 2020-03-02)
• „HCA Award Illustrator Winner 2010“. Prieiga per internetą: https://www.ibby.org/index.php?id=1022 (Žiūrėta 2020-03-02)

Parengė Asta Plechavičiūtė