Ulfo Starko jubiliejui atminti

Šiais metais minime Ulfo Starko (Ulf Stark) 75-ąsias gimimo metines (1944 m. liepos 12 d.–2017 m. birželio 13 d.). Vienas iškiliausių Švedijos rašytojų lietuvių skaitytojui yra be galo artimas – autorius ne kartą lankėsi Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėse, turime išvertę visą stirtą jo knygų ir, panašu, nesiruošiame sustoti jų leisti – 2017 m. išėjo dar viena U. Starko knyga „Meilės kontrolinis“ („En liten bok om kärlek“, 2015).

Vis dėlto mūsų leidyklos dar turi kur tobulėti – U. Starkas parašė apie šimtą knygų įvairiausio amžiaus vaikams ir ne tik! Bibliotekose šio rašytojo knygų viršeliai nučiupinėti, nugludinti šimtų, gal net tūkstančių vaikų rankų ir žvilgsnių.

U. Starkas su humoru ir subtilia ironija rašo apie visai nejuokingus dalykus. Rašytojui pavyksta pažvelgti į pasaulį su vaikui būdingu užsispyrimu, išdaiga ir fantazija. Neretai patraukdamas per dantį kvailiojančius, dažnai klystančius ir visai netobulus suaugusiuosius, Starkas aprašo esminius jaunuolio gyvenimo lūžius: kraustymąsi iš namų, tėvų skyrybas, išdavystę, karą, mirtį. Tačiau jo knygose nė su lupa nerasi jokių noro paauklėti ar demagogijos užuominų. Tai ir pavergia viso pasaulio skaitytojus: į skaudžius, jautrius išgyvenimus, virsmą iš vaiko į suaugusįjį, lytinio identiteto formavimąsi Starkas žvelgia be jokio patoso, su šmaikščia šypsena, humoru, kartais priartėdamas prie visiško farso ir absurdo ribos, bet visada su didele pagarba skaitytojui.

Rašytojas gimė 1944 m. Stokholme, anapilin iškeliavo 2017 m. Studijavo pedagogiką ir psichologiją, svarstė tapti mokytoju, dirbo ir biurokratinį darbą, buvo žurnalistu, tačiau ilgainiui pasuko rašytojo keliu ir daugiau nesigręžiojo atgal. Pats sako rašyti pradėjęs maždaug penkiolikos ar dar anksčiau. Vaikystėje keitėsi laiškais su draugu, gyvenusiu užsienyje, ir po daugelio metų, atgavęs dalį korespondencijos, negalėjo atsistebėti, kad jau tada jo galvoje mezgėsi istorijos, jau būdamas vaikas jautė turįs tapti rašytoju.¹ Devyniolikos išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį („Ett hål i livet“, 1964), kuriame nevengė eksperimentuoti: išbandė minimalistinę poeziją, taip pat Švedijoje tuo metu populiarią konkrečiąją poeziją (konkretpoesi) – žaidė su kalba, išbandė įvairias teksto formas. Netrukus išėjo dar vienas poezijos rinkinys ir romanas suaugusiesiems.

Pirmoji Starko knyga vaikams („Petter och den röda fågeln“) pasirodė 1975 m., tačiau didžiąją sėkmę atnešė 1984 m. „Bonniers Juniorförlag“ leidyklos konkursui parašyta apysaka „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ („Dårfinkar och dönickar“), kuri tuojau pat buvo išversta į daugybę pasaulio kalbų ir iki šiol laikoma viena svarbiausių rašytojo knygų. Pats autorius apie savo kūrinį yra sakęs: „Tada pirmą kartą pajutau, kad parašiau tikrą knygą, atradau savo balsą <…>, kad mano kalba yra ypatinga, man pavyko sukurti savitą, tam laikotarpiui neįprastą stilių, laviruojantį tarp poetiško, humoristinio ir tragiško.“² Pastaroji citata apibendrina U. Starko kūrybą: apie sudėtingiausius dalykus jis mokėjo rašyti šmaikščiai, į didžiausias nelaimes pažvelgti su išmintinga, žaisminga šypsena.

Lokiai ir lokiukai

Pirma į lietuvių kalbą išversta Starko knyga „Tegu baltieji lokiai šoka“ („Låt isbjörnarna dansa“, 1986) pasirodė 1998 m. Tai istorija apie esmingą lūžį berniuko paauglystėje – tėvų skyrybas. Paauglys Lasis pirmuoju asmeniu pasakoja, kaip gyvenimas iš idilės vieną akimirką ėmė ir pavirto į siaubingą nesusipratimą ir chaosą: „Čia viskas ir turėjo baigtis. Kaip tokiame filme, kur viskas staiga sustingsta į nejudrų paveikslą. Ten būtų stovėjęs tėvas su bučinio ženklu ant kaktos ir atrodęs amžinai laimingas. O motina su raudona suknele, pasistiebusi ant pirštų galų priešais jį, po bučinio atkištomis lūpomis, uždėjusi rankas jam ant pečių. <…> Bet…“ (p. 37) Bet tėvas sužino, kad motina laukiasi vaiko nuo kito vyro, ir ši išsikrausto. Lasis nori likti su tėvu, tačiau niekas jo neklauso – tenka pradėti gyvenimą su naująja šeima.

Berniuko gyvenime įvyksta du dideli pokyčiai: jis ne tik turi palikti tėvą ir susigyventi su patėviu ir nauja seserimi, bet ir prisitaikyti prie aukštesnio socialinio sluoksnio aplinkos. Lasio tėvas – mokykloje prastai mokęsis vaikėzas, dabar – mėsininkas (su balta apranga jis primena baltąjį lokį), o patėvis – dantistas (kurio baltas chalatas suponuoja jau visai kitokią – aukštesnio (gydytojų) sluoksnio – reikšmę). Iš Lasio tikimasi, kad jis staiga taps toks kaip patėvis. Jį papildomai ruošia mokyklai, perdažo plaukus, nuperka naujus drabužius. Tačiau nėra taip paprasta pakeisti vaiko identitetą, nutraukti jo ryšį su tėvu. Tas ryšys – toks, koks dažnai ir būna tarp berniuko ir tėvo. Kaip lokio su lokiuku.  Kiek nerangus, kartais nejaukus, paremtas daugiau tyla nei žodžiais: „Taigi gulėjom šalia vienas kito, žiūrėjom į naktį, o oras buvo pilnas to, ką norėjome pasakyti vienas antram.“ (p. 101) Ir vis dėlto su šaknimis neišraunamas.

Patėviui beveik pavyksta – berniukas tampa vienu geriausių mokinių, atitolsta nuo eibes krečiančių draugelių, tačiau paskutinio mokyklinio egzamino metu vis dėlto persigalvoja ir neatsako į klausimus, nors atsakymus žino. Negali išduoti tėvo, savo prigimties – juk jei mokysis gerai, bus panašesnis į dantistą. Ši vidinė kova pavaizduota ne dramatiškai, o komiškai, vietomis net su absurdo gaidele. Čia ir atsiskleidžia U. Starko talentas – apie žūtbūtinę vaiko kovą dėl savojo identiteto, apie savęs ieškojimą kalbėti su kibirkštėle akyse.

Panaši situacija sutinkama ir apysakoje „Sikstenas“ („Sixten“, 1987). Čia taip pat pasakojama apie berniuką, išgyvenantį tėvų skyrybas, tačiau šioje istorijoje Sikstenas, paliktas mamos, lieka su tėčiu, kuris iš nežinojimo, kaip auklėti vaiką, neriasi iš kailio, perdėm saugo sūnų ir vis pakliūva į kurioziškas situacijas. Sikstenas su draugu Jonte nusprendžia surasti savo tėvui žmoną, kad šis nustotų taip be proto rūpintis sūnumi. Kai galiausiai skaitydami pažinčių skelbimus randa tėčiui merginą, tas pamano, kad jų namuose apsilankė skalbimo mašinų meistrė, ir įsivelia į dar vieną juokingą kebeknę. Šioje kiek trumpesnėje apysakoje vėl šmaikščiai nupasakojamas berniuko vidinis virsmas, viena vertus, siekiant išgelbėti tėtį, kita vertus – trokštant nuo jo atsitraukti, žengti žingsnį į suaugystę.

Pabūti berniuku, kad taptum moterimi

Vis dėlto U. Starkas kalba ne tik apie berniukų identitetą. Viena svarbiausių rašytojo knygų „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ („Dårfinkar och dönickar“, 1984) pasakoja kuriozišką dvylikametės Simonos istoriją. Čia vėl matome autoriaus kūrybai būdingą priverstinį aplinkos keitimo momentą – išsikraustymas į naujus namus su nauju mamos vyru mergaitei tampa lūžiu kelyje tarp vaikystės ir moterystės.

Atsikrausčiusi pas kvaišą mamos vyrą Ingvę, Simona priversta keisti ir mokyklą. Pirmą kartą atėjus į naują klasę, mokytoja per klaidą palaiko ją Simonu ir taip užsimezga visa virtinė juokingų nutikimų, kadangi Simona nepataiso mokytojos ir nusprendžia juoko dėlei apsimesti berniuku. Kęstutis Urba šią apysaką gretina su klaidų komedija – kai veikėjai iš pat pradžių palaikomi ne tuo, kas esą, ir iš to išsirutulioja juokingos, absurdiškos situacijos (p. 173).

Vis dėlto tas apsimetinėjimas nėra atsitiktinis, nemotyvuotas. Knygoje pasakojama apie bręstančios mergaitės lytiškumo identiteto paieškas. Simoną kaip berniuką įsimyli klasiokė, jiedvi pasibučiuoja, tačiau Simona jaučia augančius jausmus klasiokui Isakui. Knygoje subtiliai, su humoru atskleidžiama, kaip mergaitė įsisąmonina savąjį seksualumą išbandydama priešingos lyties vaidmenį. Čia atsiskleidžia jauno žmogaus, neturinčio stabilaus, harmoningo šeimos modelio, ambivalentiškas savęs ir savo jausmų suvokimas, svarstoma pati meilės samprata: „Pagalvojau apie meilę ir visus vyrus, kurie ėjo per mūsų butą basi ar girgždančiais batais. Turbūt ta amžinoji meilė išnykusi – kaip mamutai, dujiniai žibintai ir gramofonai? Ir kol tebeskambėjo kūkčiojanti ir besijuokianti muzika, man prieš akis iškilo Katios ir Isako veidai. Ką aš jaučiau jiems? Mačiau geltonas Katios ir mėlynas Isako akis, kaip Mamelės ir senelio. Ko jie norėjo iš manęs? Ko iš jų norėjau aš?“ (p. 130)

U. Starkas nieko neskirsto į juoda ir balta – jo kuriamame pasaulyje nėra vien tik mergaitiška ar vien tik berniukiška, tik meilė ar tik neapykanta. Paauglystėje viskas susilieja į viena, mergaitė išbando savo ir pasaulio ribas ir formuojasi kaip moteris trumpam tapdama berniuku. Paliečiama ir kita – kur kas platesnė – lyčių vaidmenų tema. Būnant berniuku galima nepalyginti daugiau išdaigauti, muštis, krėsti eibes. Autorius nutrina ribą tarp to, kas galima ar negalima mergaitei ar berniukui, ir leidžia Simonai atrasti savyje slypinčius abu šiuos polius.

Kraštutinių patirčių poetika

Knygoje „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ neabejotinai svarbi ir mirties tema. Pats Starkas viename interviu yra pasakojęs, kad užaugo prie kapinių ir koplyčios. Pro jų šeimos namus dažnai pravažiuodavo katafalkas su gedėtojais. „Mus auklėjo visuomet nusiimti kepurę akistatoj su mirtimi“³ , sakė jis.

U. Starkas mirties temą į savo istorijas įpina subtiliai, pagarbiai, su švelnia šypsena ieškodamas atsakymų į vaikui kylančius egzistencinius klausimus. Štai „Ištižėliuose“ Simona turi susitaikyti su senelio mirtimi. Jis atsikrausto į naujuosius mamos namus, kad ten numirtų. Prieš iškeliaudamas anapilin surengia atsisveikinimo vakarėlį. Mirtis sutinkama iškelta galva, apie ją yra kalbama, nenusigręžiama ir neapsimetama, kad jos nėra. Nors tai itin skaudi patirtis, U. Starko veikėjai su ja susitaiko ir išmoksta priimti.

Mirties motyvas ryškus ir į lietuvių kalbą neišverstoje, bet Švedijoje nepaprasto populiarumo susilaukusioje, televizijai ir teatrui adaptuotoje knygoje „Kan du vissla Johanna?“ (1992). Apysakoje pasakojama apie berniuką Berrą, kuris, liūdėdamas, kad neturi senelio, nukeliauja į senelių namus ir išsirenka sau įsenelį. Tarp berniuko ir senolio užsižiebia nuostabi draugystė. Naujasis senelis moko anūką švilpauti, tačiau kai Berra galų gale išmoksta gražiai pašvilpauti dainelę ir atbėga pas senelį… šio neberanda. Berniukas švilpauja jau tik prie senelio kapo. Knygoje nepaprastai poetiškai atskleidžiami dviejų visiškai skirtingų kartų, niekuo nesusijusių žmonių santykiai ir pirmasis jautrus vaiko susidūrimas su mirtimi.

Visai kitaip akistata su mirtimi aprašoma knygoje „Meilės kontrolinis“ („En liten bok om kärlek“, 2015). Čia pasakojama apie Fredą (šis vardas švediškai reiškia „taika“), kurio tėtis išėjo į karą. Fredui lieka rūpintis mama, jis prasimano pinigų pardavinėdamas kalėdines eglutes, verda sriubą, kol mama dirba. Fredas nekenčia karo ir Hitlerio, priklijuoja mokyklos skeletui Hitlerio ūsus, ir taip prisiverda košės. Karo žiaurumo, mirties baimės, tėčio ilgesio fone įsiliepsnoja ir U. Starko knygoms būdinga jaunų žmonių meilės linija. Fredas nepaprastai pamilsta klasės draugę Elsą – ji, anot Fredo, ypatinga, nes jos plaukai raudoni ir ji kalba pro nosį. Užsimezgęs susižavėjimas ir karo baimė, rūpestis mama atskleidžia tragikomiškai skirtingas berniuko brendimo patirtis, tačiau jų nesubanalina. U. Starkui kažkaip pavyksta sudėti tarytum mažytes, nereikšmingas ir labai dideles, esmines problemas į vieną plotmę, nenumenkinant vaikiškų jausmų ir išgyvenimų. Pasakojimas linksmas, nuotaikingas, tik, kaip dažnai nutinka skaitant šio autoriaus knygas, kartais kaži koks velniškas graudulys suima.

Bibliografija lietuvių kalba

• Meilės kontrolinis: apysaka / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis ; iliustravo Rūta Dzin. – Vilnius: Nieko rimto, 2017. – 94 p.
• Sikstenas: apysaka / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė ; iliustravo Lina Dūdaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 100 p.
• Stebuklingasis berniukas: apysaka / Ulf  Stark; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė; iliustravo Markus Majaluoma. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 37 p.
• Murkšlinas ir Turkšlinas: apysaka / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė; iliustravo Rasa Jonikaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 144 p.
• Stebuklingi mano draugo Persio sportiniai batai; Mano draugas šeichas Sturebiu: apysakos / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Vaga, 2003. – 189 p.
• Ištižėliai ir pramuštgalviai: romanas / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Aistė Urbonienė; iliustravo Neringa Žukauskaitė. – Vilnius: Alma littera, 1999. – 175 p. – (10+)
• Tegu baltieji lokiai šoka / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Eglė Bloznelienė; iliustravo Aida Janonytė. – Vilnius: Alma littera, 1998. – 158 p. – (10+)

Siūlome paskaityti

• Jurgita Žana Raškevičiūtė, „Paprastas nepaprastumas“, Rubinaitis, 2007 m. Nr. 3 (43), p. 33–35.
• „Trys naujos Ulfo Starko knygos“.  Prieiga per internetą: https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1562232816 (Žiūrėta 2019-06-25)
• Daiva Šabasevičienė, „Teatro kelionė po Murkšlino ir Turkšlino vaizduotės pasaulį“, 2011.  Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-11-24-teatro-kelione-po-murkslino-ir-turkslino-vaizduotes-pasauli/72603 (Žiūrėta 2019-06-25)
• „An interview with Swedish author Ulf Stark“. Prieiga per internetą: http://www.playingbythebook.net/2012/09/17/an-interview-with-ulf-stark/ (Žiūrėta 2019-06-25)

__________________________________

¹ Bladen Brinner, „Extralyssning! Ulf Stark om sin långa karriär“. Prieiga per internetą: https://soundcloud.com/bladenbrinner/extralyssning-ulf-stark-om-sin-langa-karriar (Žiūrėta 2019-06-10)

² Ten pat.

³ Patrik Svensson, „Ulf Stark visste hur man lifter på mössan för döden“. Prieiga per internetą: https://www.sydsvenskan.se/2018-10-03/ulf-stark-visste-hur-man-lyfter-pa-mossan-for-doden (Žiūrėta 2019-06-10)

Parengė Elžbieta Kmitaitė