Unikalios meninės prigimties kūrėjui Leonardui Gutauskui – 80

2018-ų metų lapkričio 6-ą dieną aštuoniasdešimt metų sukanka unikalios meninės prigimties kūrėjui Leonardui Gutauskui – tapytojui, poetui, prozininkui, vaikų knygų autoriui ir iliustruotojui. Jis gimė Kaune, bet, ištrėmus tėvą, vaikystėje augo Vepriuose (Ukmergės raj.), globojamas senelės.

Baigęs vidurinę mokyklą, 1957–1965 studijavo Vilniaus dailės institute. Maždaug tuo pačiu laiku lietuvių kultūroje ėmė reikštis ir kaip dailininkas, ir kaip rašytojas: 1960 m. pradėjo dalyvauti parodose, o 1961 m. išleido pirmąją knygą – poezijos rinkinį „Ištrūko mano žirgai“. Iki šiol Gutauskas yra ištikimas abiem savo talentams: žiemą Vilniuje tapo paveikslus, o vasarą rašo knygas savo sodyboje Mardasave (Varėnos raj.).

Literatūrinė Gutausko kūryba skyla į du laikotarpius. Kaip suaugusiems skirtų knygų autorius, pirmuoju laikotarpiu jis buvo pasinėręs į poeziją.  Antrasis laikotarpis prasideda 1990 m., kai išeina romano „Vilko dantų karoliai“ pirmoji dalis. Nuo tada gausiau leidžiami proziniai kūriniai, poezijos rinkinių bepasirodo vienas kitas. Panašus, netgi dar griežtesnis eiliuotųjų ir prozinių knygų pasiskirstymas būdingas ir Gutausko kūrybai vaikams.

Gutausko kūrybą vaikams vienija nuostata pažindinti jaunąjį skaitytoją su pasauliu, perduodant ne tik esminę informaciją apie daiktus ir reiškinius, bet ir pasaulio grožio pajautą. Nemažą eiliuotosios Gutausko poezijos dalį galima vadinti daiktų poezija. Šis įvardijimas ypač tinka knygoms apie paukščius („Girių giesmės devynbalsės“, 1972) ir žuvis („Sidabro žuvys žaidžia“, 1981), tačiau ir kituose rinkiniuose dažnai vaizduojami gyvosios ir negyvosios gamtos daiktai, reiškiniai (eilėraščiai „Saulė“, „Linas“, „Alyvos“, „Strazdas ir gegužiukas“, „Akmuo ir vėjas“ ir kt.). Poetinis pasaulis kuriamas operuojant medžiaga, surinkta iš liaudies dainų, senųjų mitinių tikėjimų, pasakų, mįslių. Poezija statiška, paremta iš liaudies meno perimtu principu vaizdo struktūroje derinti realiąją ir idealiąją plotmes: realiąją plotmę formuoja tikroviškieji objekto duomenys, o idealioji kuriama panaudojant etnografines detales, karaliavimo atributus, dvaro realijas, sudvasintus saulės, mėnesio, žvaigždžių įvaizdžius, pastoviąsias objektų savybes apibūdinant epitetais auksinis, sidabrinis, aukštas. Būdingas realiosios ir idealiosios plotmių suliejimo pavyzdys  – eilėraštis „Kregždė“:Vaikų literatūroje Gutauskas debiutavo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje eilėraščių rinkiniu „Du žvirbliai“ (1969), kurį pats ir iliustravo. Tai, kad ir teksto, ir piešinių autorius yra tas pats asmuo, to meto literatūroje buvo neįprasta, nauja. Naujoviškai atrodė ir liaudies menų – tautosakos ir tautodailės – kūrybiška stilizacija. Šiandien vaikų knygų lentynoje rikiuojasi daugiau nei  20 Gutausko poezijos ir prozos rinkinių. Juos pavartęs nesunkiai atpažįsti autorių – per penkis kūrybos dešimtmečius suformuota unikali gutauskiška tekstų ir iliustracijų stilistika. Jos pradmenys pastebimi pirmojoje knygoje, tad galima tik stebėtis tokia ištikimybe pasirinktiems meninio pasaulio kūrimo principams.

Oi tu kregžde
Blezdingėle,
Kas prakirpo
Uodegėlę?

Lengvas tavo
Nuometėlis,
Balto lino
Prijuostėlė.

Saulės auksu
Plunksnos austos,
Molio pilys
Stovi aukštos.

Ar muselėms
Po kraigu
Tavo snapo
Nebaugu?

Daiktiškas poezijos pobūdis lėmė išskirtinį dėmesį mįslei, atrandant įvairiopų jos panaudojimo būdų. Rinkinio „Vaško dvarelis“ (1970) miniatiūriniai, vieno sakinio eilėraščiai – tautosakinės mįslės stilizacijos. „Girių giesmėse devynbalsėse“ mįslės teksto ribos išplečiamos – ją gali priminti visas kelių strofų kūrinys. O knygoje „Dangaus kalvis Perkūnas“ (1980) nemaža eilėraščių, kuriuose randame įterptinių mįslių, kai kurie jų sukonstruoti kaip autentiškų ar šiek tiek modifikuotų liaudies mįslių virtinės (eilėraščiai „Šešėlis“, „Laikrodžio gaidys“, „Vėjo pokštai“). Gutauskas mįsles tarsi slepia, tad pasiūlius vaikams eilėraščiuose jas surasti, skaitymas gali virsti smagiu „slėpynių“ žaidimu.

Folklore Gutauskas ieško universalių tiesų, ir viena tokių yra šeimos bendrumo idėja. Idealizuojami pasaulio objektai Gutausko eilėraščiuose vaizduojami susiję šeimos ryšiais. Rinkiniuose „Dangaus kalvis Perkūnas“ ir „Sidabro žuvys žaidžia“ daugiau vietos imama skirti vaikui. Jo saitai su šeima paliudijami vadinant jį tėvulio vaiku, žvejo sūneliu, dukryte, anūkėliu. Eilėraščiuose Gutauskas atgaivina svarbų folklorinės moralės įstatymą – pagarbą ir paramą senam žmogui. Vaiko meilė artimiesiems sutaurinta: dukrelė šluoja kamarėlę, kurioje į saulės lovelę paguldys pailsėti mamelę („Saulės lovelė“), sūnelis žada, pasidirbęs sparnus, skristi aukščiau debesų ir nuskinti mamelei auksinę žvaigždę („Jonuli, sūneli“). Idealizuojant vaiką, giminystės ryšiais jis susiejamas su dangaus kūnais, jam suteikiama pasakų herojaus bruožų.

Gutausko proza vaikams atrodo lyg poetiški atsakymai į mažiesiems kylančius klausimus apie pačių įvairiausių pasaulio objektų kilmę ir paskirtį. Atsakymais perteikiamas individualiai mitologizuotas pasaulio suvokimas: iš mitinių bei folklorinių šaltinių paimtą informaciją rašytojas išmoningai papildo savo fantazija. Literatūrinių sakmių knygose „Geležinė varlė“ (1988) ir „Auksinė šiaudų šviesa“ (1989), pasak Loretos Žvironaitės-Udrienės, „dominuoja etiologinės sakmės modelis, atitinkantis liaudies sakmės kompozicinius elementus: pradinę būseną, įvykį, pasekmes“. ¹„Geležinės varlės“ sakmės sudaro savotišką ciklą, kurį vienija pasaulio formuotojų vaidmenį atliekantys balų vėžlys, vadinamas Geležine varle, ir nykštukas Titas, ne vienoje sakmėje pasirodo dar ir Perkūnas Dundulis. „Auksinės šiaudų šviesos“ sakmės vienijančių personažų neturi, specifinis jų bruožas – idėjų kūrinių siužetams rašytojas semiasi iš pačių įvairiausių folkloro žanrų: ne tik etiologinių sakmių, bet ir liaudies dainų, patarlių, priežodžių, pasakų ir kt. Įvertindamas Gutausko sakmes, Žvironaitė-Udrienė rašė: „Vaikus L. Gutausko tekstai gali dominti savo neįprasta struktūra, netikėta siužeto eiga, išradingu veikėjų pasauliu, o literatūrinių sakmių pavadinimai – priminti vaikų užduodamus klausimus suaugusiems ir tapti stimulu sužinoti atsakymą“.²

Dialoginių miniatiūrų knygoje „Kam katinui ūsai“ (1996) pasaulio pažinimas tampa intymesnis, mat pateikiamas kaip senelio ir anūko Juozulio trumpi pašnekesiai. Dialogai atrodo pažerti be jokios tvarkos, tame pačiame puslapyje aiškinamasi, ar senelis girdėjęs, kaip mirtis į močiutės langą beldėsi, kodėl višta kiaušinius dilgynėse slepia, ar Marija viena naktimis bažnyčioje verkia ir kas Batuotam katinui batus pasiuvo. Tokiu būdu perteikiamas vaiko mąstysenos autentiškumas, parodoma, kad vaikui nerūpi klausimus kaip nors susisteminti, kad visi jie – egzistenciniai, folkloriniai, krikščioniškojo tikėjimo, buitiniai – yra vienodos svarbos. Senelio atsakymai pritaikyti prie vaiko suvokimo galimybių, tačiau, kaip tai būdinga Gutausko stilistikai, giliamintiški ir poetiški. Knygoje „Žvirblių sodyba“ (2016) taip pat išvystame klausinėjantį vaiką – šešiametį Antaniuką. Bet vaiko kalbėsena čia ne tokia autentiška, o tai, kad didžiumą atsakymų jis išgirsta iš gražbylingai postringaujančio išminčiaus Gaidžio, šių dienų skaitytojui, informacijos ieškančiam internete, atrodo, švelniai tariant, keistokai.

Statiškos Gutausko kūrybos kontekste kiek kitokios, dinamiškesnio veiksmo, netgi su nuotykiniais elementais yra jo apysakos-pasakos. Ragana, kuri pasirodo bežvejojančiam šešiamečiui Alvydui knygoje „Paskutinė Čepkelių ragana“ (2002), pavaišina berniuką stebuklingai sugautais upėtakiais, ant šluotos paskraidina virš ežerų, drauge su juo aplošia kipšą. Dar daugiau nuotykių atvirkštumo principu grįstoje melų pasakų stilizacijoje „Kipšo dūda“ (2003).

Aptartų knygų vaizdinija apribota senojo etnografinio kaimo tikrove. Senoviškumu dvelkia ir kūrinių kalba – banguojanti sakytiniams žanrams būdingais intonaciniais periodais ir stebinanti itin turtingu liaudiškuoju žodynu. Kiek kitokio – ne liaudiškojo, o aristokratiškojo – senoviškumo atmosfera kuriama dviejų dalių susidedančiuose pasakų rinkiniuose „Senojo Bokšto gyventojai“ (2010, 2012). Savo kompozicija jie panėši į pirmuosius europinius pasakų rinkinius: uždaroje erdvėje susibūrę pašnekovai vienas po kito pasakoja kuo įstabesnes istorijas. Gutausko sumanymu, toji erdvė yra Senasis Bokštas, kuriame pirmojoje knygoje savo pasakojimais vakarus trumpina Bokšto gyventojai voras Benediktas, Išmintinguoju vadinamas varnas Krankas, nykštukas Atanazas Dulkė el Rabatas Goscipijus ir dažnas jų svečias vėjas Benamis, antrojoje prie jų prisideda čiurlys Skrajūnas. Vakarotojų bendravimo manieros ir sekimo stilistika imituoja aristokratišką kultūrą: kreipdamiesi vieni į kitus, vartoja specifines mandagumo formules, pasakotojai demonstruoja kuklumą menkindami save, klausytojai negaili komplimentų. Sekamos ne pasakos, o istorijos apie Motinos Gamtos stebuklus, pakerinčius neregėtu grožiu, nepaprastomis galiomis, įstabiais gebėjimais ar tiesiog egzistencinėmis paslaptimis (apie vandens leliją Viktoriją Regiją, tornadus, miražus, Šiaurinę pašvaistę, skraidančias žuvis, kolibrius ir kita). Pažintinė informacija tiksli ir detali, tačiau pateikiama barokiškai išpuošta poetine kalba ir tokiais ilgais per penkias šešias eilutes besidriekiančiais sakiniais, kad sunku įsivaizduoti XXI a. vaiką, kuriam užtektų kantrybės juos įveikti – nebent šių istorijų jis klausytųsi mamos ar tėčio skaitomų prieš miegą. Tiesą sakant, ir kitų Gutausko knygų vaikams santykis su adresatu yra ganėtinai komplikuotas: etnografinės realijos, kurių prisodrinti tiek eiliuoti, tiek proziniai Gutausko kūriniai, šiandieniniam vaikui yra nepažįstamos, tad toli gražu ne viską jis pajėgus suprasti, o nesuprasdamas gali prarasti norą skaityti.

Gutausko vaikų knygų iliustracijas yra taikliai apibūdinusi Gintarė Bernotienė: „Pratęsdamas poetinio teksto veikmę Gutauskas išradingai ir savitai iliustruoja knygeles vaikams – čia iliustracija yra savarankiška knygos kaip meno kūrinio dalis, joje išsilieja Gutauskui būdingas ornamentuotas, suidealintas vaizdas, dekoratyvumas, darnos pojūtį žadinantis estetizmas, išsaugotos genetinės vaizdo sąsajos su lietuvių tautosaka ir tautodaile“. ³ Dar reikėtų pridėti, kad, kaip ir liaudies mene, įvaizdžiai, komponavimo schemos, dekoro elementai nuolat kartojasi.

Bibliografija

• Du žvirbliai: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1969. – 31 p.
• Vaško dvarelis: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1970. – 23 p.
• Girių giesmės devynbalsės: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1972. – 31 p.
• Sakmės apie bičių darbus: poema vaikams. – Vilnius: Vaga, 1973. – 31 p.
• Baltasparniai malūnėliai: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1974. – 32 p.
• Juoda žemelė – baltas pyragėlis: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1977. – 40 p.
• Dangaus kalvis Perkūnas: eilėraščiai vaikams. Vilnius: – Vaga, 1980. – 72 p.
• Sidabro žuvys žaidžia: eilėraščiai vaikams. Vilnius: – Vaga, 1981. – 54 p.
• Kur nakvoja vėjai: rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1983. – 199 p.
• Paukščių takas: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 1986. – 96 p.
• Geležinė varlė: pasakos. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 51 p.
• Auksinė šiaudų šviesa: sakmės. – Vilnius: Vyturys, 1989. – 54 p.
• Kam katinui ūsai: proza vaikams. – Vilnius: Tyto alba, 1996. – 63 p.
• Paskutinė Čepkelių ragana: pasaka. – Vilnius: Mažasis vyturys, 2002. – 26 p.
• Kipšo dūda: pasaka. – Vilnius: Žara, 2003. – 29 p.
• Petriukas debesėlis: eilėraščiai [Serijos „33 eilėraščiai“ leidinys] / Sudarė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. – 56 p.
• Senojo Bokšto gyventojai: pasakos, [kn. 1]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 86 p.
• Senojo Bokšto gyventojai: pasakos, [kn. 2]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 189 p.
• Gervės trimitas: sakmės. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. – 38 p.
• Žvirblių sodyba: pasakojimai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2016. – 77 p.

Rekomenduojama literatūra

• Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Leonardas Gutauskas: Paklusus liaudies meno principams“ in Gražina Skabeikytė Kazlauskienė, Mitas – tautosaka – vaikų literatūra, Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, p. 100–119.
• Gražina Skabeikytė, „Pasaulis, vienas visiems“, Rubinaitis, 1997, Nr. 1 (6), p. 11–13.
• Loreta Žvironaitė-Udrienė, Mitinio pasaulėvaizdžio ženklai Leonardo Gutausko sakmėse vaikams: metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2015, 35 p. Prieiga per internetą http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:15277384/datastreams/MAIN/content (Žiūrėta 2018-11-05)

___________________

¹ Loreta Žvironaitė-Udrienė, Mitinio pasaulėvaizdžio ženklai Leonardo Gutausko sakmėse vaikams: metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2015, p. 8.

² Ten tat, p. 9.

³ Gintarė Bernotienė, Menų sąveikos ieškojimai. Judita Vaičiūnaitė ir Leonardas Gutauskas. Kaunas, VDU leidykla, 2005, p. 191–192.

Parengė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.