Vaikų rašytoja Kornelija Funkė: „Jaučiuosi lyg būčiau dešimties“

Kornelija Funkė žinoma visame pasaulyje ir laikoma viena sėkmingiausių vokiečių vaikų rašytojų, kurios parduotos knygos skaičiuojamos dešimtimis milijonų.

Lietuvių kalba išleistos šios: „Vagių karalius“ (2003, 2006), „Užburta klasė“ (2005), „Šiurpiomis vaiduoklių pėdomis“ (2005), „Drakono raitelis“ (2005), „Ugniabaisių apsupti vaiduoklių medžiotojai“ (2006), „Vaiduoklių medžiotojai kraupioje pilyje“ (2006), „Vaiduoklių medžiotojams gresia pavojus“ (2007), „Cornelia Funke pasakoja apie knygų graužikus, palėpėse gyvenančius vaiduoklius ir kitokius padarus“ (2007),  „Rašalo širdis“ (2008, 2009), „Rašalo kraujas“ (2009), „Rašalo mirtis“(2009), „Laukinės vištelės“ (2011). Iliustruotoja ir socialinė pedagogė, anksčiau dirbusi aukle bei vaikų darželio auklėtoja, nuo 2005-ųjų su šeima gyvena JAV. Autorės plėtojamos temos – itin jautrios ir ne tokios ir dažnos vaikų literatūroje: vaikų skurdas, priespauda, totalitarizmas. Apie savo bestselerio „Rašalo širdis“ ekranizaciją, totalitarizmą kūryboje, skaitymo prievartą ir savo gyvenimą nuolat keičiant vaidmenis rašytoja kalba itin atvirai.

Rašytojas ir jo kūrybos ekranizacija

Tikriausiai retas rašytojas iš anksto mąsto apie tai, kaip jo rašomą kūrinį galima būtų pritaikyti teatrui, kinui ar kitoms meno rūšims. Kai taip nutinka, iškyla klausimas: kokį vaidmenį jis turėtų atlikti – atsitraukti, o gal kaip tik stengtis įsitraukti? K. Funkė šiuo klausimu atvira – ji džiaugiasi galėjusi bendradarbiauti 2008-aisiais ekranizuojant jos romaną „Rašalo širdis“. Anot jos, būtina suprasti, kad tai veikiau kolektyvinis darbas, nors kartais susilaikyti neišsakius savo nuomonės ar kritikos itin sunku.

Kodėl būtent fantastika?

Paklausta apie savo romanuose dažnai gvildenamus totalitarizmo, priespaudos klausimus, autorė teigia, kad jiems vystyti palankiausias fantastinės pasakos žanras: „Mano sukurto personažo niekšo Ožiaragio sėbrai sėja baimę, kankina, žudo. Paralelė su fašizmu „Rašalo pasaulio“ trilogijoje panaši kaip ir „Haryje Poteryje“, kur J. K. Rowling aprašyti trys uždrausti prakeiksmai simbolizuoja kankinimus ir politinę mirtį: imperius prakeiksmas, priverčiantis padaryti tai, kas įsakyta, cruciatus, prišaukiantis nepakeliamus skausmus, ir mirties prakeiksmas. Tai – fantastinių pasakų privalumas: jos leidžia kalbėti apie žiaurius ir gąsdinančius tikrovės elementus. Mes visi tokias temas priimame ir pakeliame žymiai lengviau, kai šios pasakojamos simboliais.“ Be to, kai tokios temos analizuojamos meno kūrinyje, vaikas turi galimybę saugiai išgyventi net ir sunkias patirtis, nes jis žino, kad tiek baimė, tiek liūdesys, tiek nerimas išnyks jam padėjus knygą į šalį.

Vis dėlto K. Funkė yra viena iš nedaugelio vokiečių fantastinių knygų vaikams autorių. Anot jos pačios, tai sietina su istorinėmis aplinkybėmis: „Vokiečiai turi nevienareikšmį santykį su bet kokia romantinio poetinio pasakojimo forma, – teigia K. Funkė. – Nacionalsocialistai suteršė mūsų nuostabią pasakojamąją tradiciją. Jie pasinaudojo Nibelungais, mūsų sagomis ir mitais. Nuo to laiko tai – juoda dėmė. Giunteris Grasas sugeba natūraliai įtraukti fantastinius elementus į savo kūrinius, taip pat kaip ir Michaelis Endė savo knygose vaikams. O daugiau? Daugelis vengia fantastinio iracionalumo, nes Trečiasis Reichas veikė pasitelkdamas būtent jausmus ir vaizduotę.“ Tačiau rašytoja pripažįsta, kad nepaisant istorinių klaidų fantastinio pasakojimo tradicija gali gyvuoti ir šiandien. Be to, tinkamai parinktas kalbos stilius taip pat gali būti itin reikšmingas norint pasiekti skaitytoją, o vokiečių kalba šį darbą tarytum palengvina, nes „vokiški žodžiai neįtikėtinai puikiai tinka perteikti murmėjimą“. Autorė pateikia ir dar vieną pavyzdį: „Ilgesys (vok. Sehnsucht) – nuostabus žodis. Jis apibūdina nevienareikšmį jausmą: viena vertus, toks džiaugsmingas, kita vertus, neišvengiamas. Ilgesys iš meilės gali paversti žmogų be galo pažeidžiamu – diktatoriai visad tai žinojo ir tuo naudojosi. Net ir aš sutikčiau bendradarbiauti su bet kokiu pasaulio tironu, jei tai padėtų man išvysti savo vaikus. Iš to kyla ir dar viena mano kūrybos tema: kada žmogus iš meilės pasiryžęs daryti bloga kitam?“

Nors kai kurios kūrinių scenos dažnai simbolizuoja gėrio ir blogio kovą – pavyzdžiui, tarp Ožiaragio ir jo kaimą sunaikinančio fantastinio šešėlio „Rašalo pasaulyje“ – autorė teigia, kad net ir būdama žymiai vyresnė už statistinį savo skaitytoją nesiekia vaiko auklėti ar aiškiai nurodyti, ką šis turėtų pasirinkti. Be to, jai rūpi atskleisti ir žmogaus silpnybes, baimes, paaiškinančias, kaip paprastai veikia blogis. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti „Rašalo pasaulyje“ vaizduojamą Ožiaragių kaimą, kuriame net policija nepažaboja Ožiaragio. Kodėl? Juk net ir jie turi vaikų, kurie bet kada gali tapti piktadario įkaitais.

Eksperimentavimas su kalba neabejotinai yra vienas iš fantastinio pasaulio kūrimo įrankių. Galbūt literatūroje ir neįmanoma pasitelkti tiek išraiškos priemonių kiek kituose menuose, tačiau rašytoja tai priima kaip iššūkį: „Mes žodžius vartojame siekdami priartėti prie to, kas iš tikrųjų jais neišreiškiama. Aukščiau nei žodžiai yra muzika, nes ji lengvai išreiškia abstrakčius dalykus. Patys žodžiai, be skambesio, juk visad turi ir tam tikrą reikšmę, kurią suvokia mūsų protas. Vis dėlto dar daugiau nei muzika gali poezija. Ją rašantieji (kaip ir aš), siekia perteikti kažką daugiau. Tad labai svarbus, pavyzdžiui, kalbos skambesys. Garsas savyje talpina daugiau nei pats žodis.“

Vaikų auditorijos savitumas

Paklausta, ar vaikų rašytojai skiriasi nuo rašančių suaugusiems, K. Funkė nedvejodama atsako: „Taip, tai labai savotiški personažai. Daugelis leidėjų sako, kad vaikų knygų autoriai yra visai kitokie žmonės, nes myli savo auditoriją – kitaip nei didžioji dalis suaugusiųjų knygų autorių. Be to, jie neturi tokio didelio ego ir nesiekia ant popieriaus išguldyti visko, kas juose tūno ir bando ištrūkti. <…> rašymas išlaisvina nuo individualios būties iliuzijos ir padeda tapti visumos dalimi. Tuo jis man ir patinka: staiga atsiranda daugybė Kornelijų.“ Rašydama vaikams autorė tarsi pati įsikūnija į vaiką: „Aš nuolat keičiu vaidmenis – o tai yra tipiškas vaiko elgesys. Jie nuolat bando būti vis kuo nors kitu: vieną akimirką gali būti ragana, kitą – grybu, dar kitą – mama. Jaučiuosi lyg būčiau dešimties, nors mano draugai juokauja, kad iš tiesų man vienuolika.“

Kalbėdama apie savo sėkmės paslaptį autorė išskiria skaitytojų grįžtamąjį ryšį. Juk vaikai neskaito suaugusiųjų kritikų parašytų recenzijų, todėl šios auditorijos dėmesys turėtų būti pats svarbiausias rodiklis rašytojui. Autorė nesureikšmina, kad šiuolaikiniai vaikai dažnai pirmenybę teikia ne knygai, o kompiuteriui: „Negalima knygų garbinti lyg kokios šventenybės, o visa kita laikyti erezija. Daugelyje vaikų ir jaunimo knygų kai kurie dalykai deklaruojami pernelyg aiškiai ir tiesmukai, o vaikas savo noru niekada neskaitys nuobodžios knygos ir neims mokytis taisyklingos kalbos. <…> Juk nuėję į knygyną neprašome parekomenduoti varginančios ir pamokančios knygos.“

K. Funkė pabrėžia, kad daug didesnis pavojus šiuolaikiniam vaikui – prarasti ryšį su gamta: „Tikiu, kad mūsų vaikų susvetimėjimas su gamta yra pavojingesnis nei nenoras skaityti. Vaikai pernelyg daug laiko praleidžia mokykloje. O juk tuo metu jie galėtų pažinti pasaulį tiesiogiai. Dabar pasaulis vaikams atsiveria per suaugusiųjų prizmę – kas šiems patiems atrodo vertinga. Vaikai nebeturi laiko žaisti kieme. Jie nebepaliekami be suaugusiųjų priežiūros. Šiuo metu [2016 m. – J. P.] ketinu pirkti 10 hektarų žemės plotą Santa Monikos kalnuose ir įkurti ten laukinės gamtos oazę – pavadinsiu ją Dangaus Kraštu. Ten rengsiu dirbtuves ir miesto vaikams parodysiu gamtą. Nuogąstauju, kad vieną dieną vaikai ims bijoti gamtos ir praras sveiką santykį su pasauliu.“

Kad ir koks įstabus būtų vaikystės laikotarpis, net ir patys K. Funkės knygų herojai trokšta užaugti. Anot autorės, svarbu nesistengti vaiko apsaugoti nuo tikrovės, gyvenimo realijų, kad ir tokių kaip mirtis – leisti jam išlaikyti nesuvaidintą santykį su pasauliu, perteikti kuo tikresnį jo vaizdą. Baigdama pokalbį K. Funkė primena: „Mums stinga nuoširdžių patirčių.“

Parengė  Jūratė Petronienė

Parengta pagal interviu su K. Funke:

• „Mein gefühltes Alter ist zehn“, 2008. Prieiga per internetą: https://magazin.spiegel.de/EpubDelivery/spiegel/pdf/62492122 (Žiūrėta 2019-10-28)
• Stefan Dege, „Cornelia Funke at 60: Why the star children’s author distrusts words“, 2016. Prieiga per internetą: https://www.dw.com/en/cornelia-funke-at-60-why-the-star-childrens-author-distrusts-words/a-35975781 (Žiūrėta 2019-10-28)