Vasarį buvo minimas iliustruotojos Ilonos Wikland jubiliejus

2020 m. kovo 09 d.
Vasario 5 dieną savo 90-ąjį jubiliejų šventė Ilona Wikland (g. 1930 m. vasario 5 d.) – viena mylimiausių iliustruotojų Švedijoje. Mūsų krašte jos akimis regime Padaužų kaimo vaikus, brolius Junataną ir Karlą Liūtaširdžius, Karlsoną, Ronją ir kitus visame pasaulyje mylimus Astridos Lindgren sukurtus veikėjus.

Nors ikoniškomis tapusios tušu ar akvarele pieštos I. Wikland iliustracijos paprastai siejamos su švediškąja idile, jų išskirtinumas dažnai slypi jautriame ir subtiliame skausmingų vaikų išgyvenimų vaizdavime, kuris, kūrėjos teigimu, susijęs su jos pačios sudėtinga ir neramia vaikyste1.

Autobiografinė I. Wikland paveikslėlių knyga „Samelis, Epė ir aš“
Autobiografinė I. Wikland paveikslėlių knyga „Samelis, Epė ir aš“

I. Wikland (tuomet dar Maire-Ilon Pääbo) gimė 1930 m. Tartu, Estijoje. Pirmuosius savo gyvenimo metus ji praleido tarp Talino ir Tartu, pakaitomis gyvendama pas savo tėvus ir močiutę. Ilonos mama buvo menininkė, o tėtis – inžinierius ir, kaip dažnai interviu teigia pati kūrėja, neturėjo dukrai laiko: mažai ja rūpinosi, daug dirbo ir leisdavo mergaitei laiką leisti kaip panorėjus. Epizodą iš šio laikotarpio I. Wikland vaizduoja autobiografinėje paveikslėlių knygoje „Samelis, Epė ir aš“ (šved, Sammeli, Epp och jag, 1997), kurios pagrindinė veikėja, pabudusi ir pažadinusi savo mamą, Talino gatvėmis savarankiškai skuba į savo pirmąją dieną mokykloje, kur sužino, kad mokslo metai jau prasidėję… užvakar. Ilonos gyvenimas pasikeitė, kai jai sukako 8-eri: tėvams išsiskyrus, mama išvyko mokytis į meno mokyklą Italijoje, o tėtis sukūrė naują šeimą. Ilona persikraustė gyventi pas tėčio tėvus, įsikūrusius uostamiestyje, žinomame Estijos kurorte Hapsalu. I. Wikland teigia, kad seneliai, abu dirbę mokytojais, jai atstojo tėvus ir tapo svarbiausiais žmonėmis jos gyvenime2.

1944 m., artėjant dar vienai Sovietų sąjungos okupacijai, Ilonos tėvas kartu su naująja savo šeima išvyko į Vakarus. Tada Ilonos močiutė, norėdama apsaugoti anūkę nuo galimos tremties, įsodino keturiolikmetę mergaitę į žvejų laivą „Jūrų žvaigždė“, plukdžiusį 200-us estų pabėgėlių į Švediją. Po 5 dienų kelionės Baltijos jūra, Ilona atsidūrė Dalarės uoste netoli Stokholmo. Švedijoje ji susirgo gelta ir kurį laiką leido ligoninėje, bet mergaitei pasveikus savo namuose ją priglaudė tėčio sesuo – Stokholme gyvenusi menininkė – ir jau netrukus Ilona ėmė mokytis dailės mokykloje.

Baigusi mokslus, I. Wikland dirbo prekybos centro dekoruotoja ir laikraščio iliustruotoja.  Būdama 23-ejų, stumdama vežimėlį su naujagime pirmąja dukterimi, ieškoti iliustruotojos darbo ji atėjo į „Rabén och Sjögren“, vieną įtakingiausių vaikų knygų leidyklų Švedijoje. Ten ji sutiko A. Lindgren, kuri, susirgus knygų iliustruotojai Ingridai Vang Nyman, paprašė I. Wikland nupiešti bandomąsias iliustracijas ką tik parašytai knygai „Mijo, mano Mijo“. Taip užsimezgė autorių bendradarbiavimas, trukęs per penkiasdešimt metų – I. Wikland tapo kūrėja, iliustravusia daugiausiai A. Lindgren knygų. „Man taip pasisekė! – sako I. Wikland viename interviu. – Aš, kilusi iš tokios aplinkos… Bet gal būtent dėl to moku piešti gyvenimą tokį, koks norėčiau, kad jis būtų. Astrida garsiai skaitydavo man iš savo rankraščių ir tik du kartus atmetė mano pasiūlymus. Tada, kai Karlsoną nupiešiau kaip mažą pliktelėjusį dėdulę. Ir kai Ronją pavaizdavau kaip samių mergaitę tiesiais plaukais. Ronja turėtų būti garbanota, užtikrintai pasakė Astrida.“3

 

I. Wikland iliustr.
I. Wikland iliustr.

 

I. Wikland dažnai piešia įkvėpta žmonių iš savo aplinkos – tokio mėlynakelnio Karlsono, kokį jį pažįstame, prototipą ji sutiko viename Paryžiaus turguje; Matiso plėšikus iš knygos „Ronja plėšiko duktė“ įkvėpė vyrai, stovintys alkoholinių gėrimų parduotuvės eilėje; o įkvėpimu šuneliui iš pačios I. Wikland parašytos knygų serijos apie Samelį tapo iliustruotojos auginamas špicas tokiu pat vardu. Kūrėjos piešiniuose vaizduojamiems vaikams įkvėpimu dažnai tapdavo ir keturios I. Wikland dukterys. Gimtoji Estija ir vietos, kuriose Ilona praleido vaikystę, atsispindi A. Lindgren parašytų knygų „Mijo mano Mijo“, „Broliai Liūtaširdžiai“, „Padaužų kaimo vaikai“ iliustracijose. I. Wikland piešiniuose labai svarbios detalės, todėl prieš pradėdama piešti ji visada skiria daug laiko pasirengimui: kelis kartus atidžiai perskaito iliustruojamos knygos rankraštį, ieško nupiešti tinkamų motyvų savo aplinkoje, fotografuoja ir daug eskizuoja. Jos ankstyvieji piešiniai daugiausia nespalvoti, piešti tušu, bet pabaigusi piešimo akvarele kursus ir išvykusi į kelias keliones į užsienį mokytis, kūrėja ėmė naudoti ir spalvas.

 

I. Wikland iliustr.
I. Wikland iliustr.

 

Pažintis ir bendradarbiavimas su A. Lindgren neabejotinai tapo lemtingu įvykiu I. Wikland gyvenime. Vis tik iliustruotoja yra dirbusi ir su kitais švedų rašytojais, tarp kurių – vaikų knygų klasikė Edith Unnerstad ir šių laikų rašytojas, artimas Ilonos draugas Markas Levengoodas. I. Wikland iliustravo ir kelias autobiografines knygas apie savo vaikystę Estijoje. Jos, anot kūrėjos, padėjo susitaikyti su kai kuriomis vaikystės traumomis4. Pirmasis autobiografinis kūrinys –  paveikslėlių knyga „Ilga ilga kelionė“ (šved. Den långa långa resan, 1995 m.), kuriai tekstą parašė garsi švedų rašytoja Rose Lagercrantz. Knygoje pasakojama apie mažą estų mergaitę Iloną, dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo persikeliančią gyventi į kaimą pas senelį. Ilona nebijo nei bombonešių, nei atžygiuojančių kareivių, nes šalia visada turi savo geriausią draugą, ją saugantį šunelį. Bet vieną dieną ištikimasis aviganis prapuola ir netrukus mergaitė randa jį nušautą. Greitai karas pasiekia ir kaimą, o vieniša ir išsigandusi mergaitė kartu su kitais pabėgėliais laivu išsiunčiama į Švediją. Po ilgos kelionės ji atsiduria pabėgėlių stovykloje, kur rimtai suserga ir praleidžia daug laiko ligoninėje. Laimei, Švedijoje gyvena Ilonos teta – ji padovanoja mergaitei kreidelių ir skatina ją nupiešti savo išgyvenimus bei tampa mergaitės globėja jai pasveikus.

Pirmasis I. Wikland autobiografinis kūrinys – paveikslėlių knyga „Ilga ilga kelionė“
Pirmasis I. Wikland autobiografinis kūrinys – paveikslėlių knyga „Ilga ilga kelionė“

Šis pasakojimas išlieka nepaprastai aktualus šių dienų Švedijoje – pagal jį 2017 m. Švedijos karališkojoje operoje sukurta opera vaikams tokiu pat pavadinimu, o pati knyga yra dažnai pasitelkiama su vaikais kalbantis apie karo patirtis. I. Wikland tapatinasi su prieglobsčio prašančiais vaikais ir atvirai kalba apie tai, kaip Švedija turėtų reaguoti, pastaraisiais metais išaugus iš konflikto zonų bėgančių ir Švedijoje prieglobsčio prašančių vaikų skaičiui: „Švedija nekariavo ir nesusidūrė su tiek pasaulį ištikusių vargų, todėl turėtų padėti tiems, kuriems tenka patirti sunkumų. […] Bet atvykę vaikai privalo turėti galimybę eiti į mokyklą, gauti tinkamą apgyvendinimą, išmokti švedų kalbos ir dirbti, nes tai – geriausias būdas įsilieti į visuomenę ir susirasti draugų.“5

Nors I. Wikland tapatybė ir tapo neatsiejama nuo Švedijos, gimtoji Estija jos gyvenime išliko svarbi. Pirmą kartą po emigracijos į gimtąjį kraštą iliustruotoja grįžo 1987 m., kai vyko ten pristatyti savo darbų parodos. I. Wikland tąkart jautėsi kaip nusikaltėlė, nes visą laiką buvo tikrinama sovietų tarnybų. Estijai atgavus nepriklausomybę, kūrėja ten tapo daug dažnesnė viešnia. 2004 m. savo sukurtas knygų iliustracijas, apie 800 darbų, ji padovanojo Estijos valstybei, o 2006 m. Hapsalu mieste, visai šalia Ilonos senelės namų, atidaryta jos darbų galerija. Po trejų metų šalimais įkurtas teminis centras „Ilonos stebuklų šalis“. Jame vaikai ir suaugusieji ne tik gali artimiau susipažinti su iliustruotojos gyvenimo istorija ir kūriniais, bet ir apsilankyti Karlsono kambaryje ar Padaužų kaimo virtuvėje.

I. Wikland iliustr.
I. Wikland iliustr.

Nors pastaraisiais metais I. Wikland piešia tik savo malonumui (piešimas vis dar yra mylimiausias jos užsiėmimas!), jos vardas išlieka aktualus Švedijos vaikų literatūros lauke. 2017 m. buvo įkurta I. Wikland stipendija, kasmet skiriama asmenims ar organizacijoms, savo darbu stiprinantiems vaikų kultūrą. Anot iliustruotojos, svarbu, kad vaikų knygų kūrėjai ir literatūra vaikams būtų kuo labiau vertinami, o vaikai išmoktų skaityti knygas, nes tai – esminis įgūdis gyvenime6. Pačios I. Wikland kūryba taip pat vis dar labai vertinama Švedijos visuomenėje. 2018 m. buvo įsteigtas Švedijos leidėjų sąjungos garbės prizas ir I. Wikland tapo pirmąja juo apdovanota kūrėja. Iliustruotojai jis skirtas už nuopelnus Švedijos vaikų literatūrai – už sukurtas iliustracijas, dariusias įtaką kelioms vaikų kartoms bei neabejotinai įkvėpusias iliustruotojus visame pasaulyje. Švedijos leidėjų sąjungos I. Wikland įvardijama kaip aukščiausios klasės pasakotoja paveikslėliais, kūryboje unikaliai suderinanti tiek platų jausminį spektrą, tiek išskirtines technines kompetencijas.

 

Iliustracijų bibliografija lietuvių kalba

  • Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo: apysakos / Astrida Lindgren; vertė R. Butkutė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 129 p.
  • Broliai liūtaširdžiai: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė. – Vilnius: Vaga, 1979. – 164 p.
  • Ronja plėšiko duktė: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė. – Vilnius: Vaga, 1985. – 166 p.
  • Mes Varnų saloje: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 206 p.
  • Mijo, mano Mijo: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė. – Vilnius: Lietus, 1994. – 157 p.
  • Padaužų kaimo vaikai: apysakos / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė. – Vilnius: Lietus, 1996. – 221 p.
  • Mūsų visų Madikė: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė. – Vilnius: Alma Littera, 1997. – 351 p.
  • Lota iš Pramuštgalvių gatvės: apysakos / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eglė Bučienė. – Vilnius: Lietus, 2000. – 140 p.
  • Papieviai: pasakos / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eglė Bloznelienė. – Vilnius: Alma littera, 2000. – 108 p.
  • Lota moka važiuoti dviračiu: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2012. – 32 p.

Rekomenduojame paskaityti

______________________________________________

1 Lotta Olsson, „Sagorna går inte i pension“, Dagens Nyheter, 2010 m. vasario 5 d.

2 Erika Hallhagen, „Jag förstod tidigt att mina föräldrar inte ville ha mig“, Svenska Dagbladet, 2014 m. lapkričio 16 d.

3 Lotta Olsson, „Sagorna går inte i pension“, Dagens Nyheter, 2010 vasario 5 d.

4 Lisbet Tell, „Jag målar när jag är ledsen“, Dagens Nyheter, 2004 rugsėjo 8 d.

5 Markas Levengoodas kalbasi su Ilona Wikland 2015 m. Geteborgo knygų mugėje. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=6qaySLLLVwc (Žiūrėta 2020-03-01).

6 Sara Ullberg, „Ilon Wikland: Jag gör en paus i arbetet“, Hallands Nyheter, 2018 m. lapkričio 26 d.

Parengė Ieva Šakelaitė

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai