Vertėja Indrė Dalia Klimkaitė: „Nieko nėra baisiau, nei skaityti lietuviškai ir galvoti, kad tekstas skamba visai nelietuviškai“

2022 m. gegužės 26 d.
Indrė Dalia Klimkaitė – vaikų ir jaunimo knygų vertėja iš vokiečių kalbos, išvertusi jau daugiau kaip 50 kūrinių, tarp kurių ir Corneliaʼos Funke „Rašalo širdies“ trilogija, Annos Ruhe „Kvapų vaistinės“ knygų serija ir daugybė kitų vaikų ir jaunimo pamėgtų knygų.
2007 metais už vokiečių rašytojos Juttos Richter knygos „Lydekos vasara“ vertimą vertėja buvo apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus įsteigta premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams.
Su vertėja Indre Dalia Klimkaite apie pašaukimą versti, kylančius iššūkius ir vertėjo misiją kalbėjosi Eimantė Korytė.

 

Kaip susiklostė Jūsų vertimo kelias? Galbūt svajojote versti, dirbti su knygomis nuo mažumės, o gal vertimo srityje atsiradote visai netikėtai?

Vaikystėje svajojau būti rašytoja. Anksti išmokau skaityti, pasakų ir knygų pasaulis, matyt, mane traukė labiau nei tas tikrasis. Fantazavau, kūriau pati. Vėliau domėjausi istorija, archeologija, bet įstojau studijuoti filosofiją. Fakultete sutikau nuostabią vokiečių kalbos dėstytoją dr. Reginą Sinkevičienę. Ji paragino bandyti versti. Pamėginau ir patiko. Vėliau, baigusi filosofiją, pasukau į germanistiką. Pirmąjį mano vertimą leidyklai (o tai buvo meilės romanas) redagavo iškili vertėja, redaktorė, šviesios atminties Eugenija Vengrienė. Iš jos mokiausi pagarbos autoriui ir kūriniui, atidumo, kruopštumo. Taigi savo kaip vertėjos keliui turėjau dvi nuostabias „krikštamotes“, pažadinusias aistrą šiam amatui, menui ir palydėjusias vertimo keliu, padėjusias susiformuoti vertėjo etikos principus.

Esate vaikų ir jaunimo knygų vertėja, bet, kaip suprantu, teko versti ir kelias knygas suaugusiesiems. Kuo Jus žavi, traukia jaunesnei auditorijai skirta literatūra?

Versdamas knygas vaikams ir jaunimui gauni unikalią progą prisidėti prie jaunos asmenybės ugdymo. Tai ir didelis džiaugsmas, ir didelė atsakomybė. Juk knyga nuo pat ankstyviausio amžiaus formuoja ne tik kalbinę vaiko sanklodą, suvokimą, vaizduotę, bet ir vertybes. Paauglystėje knyga gali tapti draugu, suteikti atramą ieškant atsakymų į opius klausimus, guosti, drąsinti, padėti suprasti žmonių santykius, atrasti pomėgius. Nesutinku, kad versti vaikams ir jaunimui lengviau – tam reikia labai gerai suvokti, pažinti knygos skaitytojų auditoriją, jos amžiaus ypatybes, aktualijas, kartais ir vartojamą žargoną.

Ar dažnai tenka susidurti su sunkumais verčiant – spręsti galvosūkius, kaip geriau išversti vieną ar kitą vietą, kaip vokiečių kalbos subtilybes, frazeologizmus ir kitus sunkiau „pasiduodančius“ versti kalbos niuansus pritaikyti lietuvių kalbai?

Be abejo, kone kiekvienoje verčiamoje knygoje pasitaiko sudėtingesnių vietų. Daugiausia tenka laužyti galvą prie žodžių žaismo, dviprasmybių, kurios dažnai neišverčiamos; taip pat vokiečių kalba yra „jungli“ ir joje lengvai sudaromi sudurtiniai žodžiai, kurie lietuvių kalboje būtų labai griozdiški, todėl tenka suktis kitaip. Štai neseniai pasirodžiusioje Kirsten Boie knygoje „Vasara Somerbyje“ vaikai vasaroja pas keistuolę savo močiutę, ji kartais kalba tarmiškai, vartoja visokius „senamadiškus“ žodžius arba iškraipo dabartinius, tad teko ilgokai paplušėti, kol atradau panašiai žaismingus lietuviškus. Taip pat spaudai ruošiama klasiko Michaelio Ende’s poema „Drakelis ir Drugonas“. Jos „veikėjai“ – piktas slibinas, vokiškai pavadintas senoviniu terminu Lindwurm (būdvardis lind reiškia švelnus, Wurm – kirminas), o drugelis – įprastu terminu Schmetterling, nors veiksmažodis schmettern reiškia iš „svaidyti, triukšmauti“. Poemėlės esmė tokia, kad rūstusis slibinas nepatenkintas savo švelniu vardu, o ramybę mėgstantis drugelis nepatenkintas savo piktu vardu, ir jie galiausiai apsikeičia vardų skiemenimis. Buvo tikras iššūkis perkurti vardus ir turinį lietuviškai. Susirašiau gal tris lapus visokiausių vardų, varčiau ir vertimus į kitas kalbas, kol sugalvojau Drakelį ir Drugoną.

Indrės Dalios Klimkaitės asmeninio archyvo nuotr.
Indrės Dalios Klimkaitės asmeninio archyvo nuotr.

Esate išvertusi jau daugiau nei 50 knygų – kurie kūriniai iš šio ilgo sąrašo įsiminė labiausiai? Galbūt kaip maloniausi ir įdomiausi versti, o galbūt kaip „kieti riešutėliai“, prie kurių teko ilgokai pasukti galvą?

Yra keli kūriniai, giliai palietę mano vidų dėl autorių talento ir temos jautrumo. Tai Juttos Richter „Lydekos vasara“, kuri buvo apdovanota kaip geriausias vertimas paaugliams 2007 metais, Mirjam Pressler „Natanas ir jo vaikai“ religijų sambūvio tema (tuo pačiu tai ir klasikinės Lessingo dramos „Natanas išmintingasis“ perdirbinys), taip pat Vanessos Walder trilogija „Aš ir nevykėliai“ apie iš vienų globos namų į kitus stumdomą mergaitę. Ir, žinoma, nuostabiosios Kirsten Boie „Vasara Somerbyje“. Dėl visų šių knygų esu ne sykį atsidususi – „norėčiau ir aš taip rašyti…“ Labai mėgavausi, bet daug plušėjau prie šveicarų klasiko Peterio Bichselio „Vaikiškų istorijų“ – nuostabūs kalbiniai ir vaizduotės žaidimai, bet sunkiai pasiduodantys vertimui. Gan kietas riešutėlis buvo naujas klasikės Johannos Spyri „Heidos“ vertimas – ir dėl sudėtingų sakinių, ir dėl nuo mūsų dienų gerokai nutolusio, bet itin poetiško teksto. Iššūkis, bet ir didelis malonumas, juolab kad vertimą redagavo puiki redaktorė Giedrė Kmitienė. Kartais gan sudėtingi būna ir paveikslėlių knygelių vertimai – rodos, kas čia tokio, vos keli puslapiai – bet į juos reikia sutalpinti iliustracijas atitinkantį itin skambų ir mažam vaikui suprantamą tekstą, apgalvoti kiekvieną žodį, kiekvieną sąskambį, apmąstyti sąsajas su iliustracija. Verčiant vaikams visada esti tam tikra dilema – pernelyg nesupaprastinti, nenusausinti teksto, siekti, kad jis būtų suprantamas, sklandus, bet ir plėstų vaiko žodyną, žadintų vaizduotę, lavintų muzikinę ir kalbinę klausą.

Indrės Dalios Klimkaitės asmeninio archyvo nuotr.
Indrės Dalios Klimkaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pasirenkate, ką versti? Ar nebūna atvejų, kad tenka atsisakyti leidyklų užsakymų dėl knygos tematikos ar laiko trūkumo? O gal ir pati siūlote vertingas knygas leidykloms?

Būna, kad aš pasirenku ir pasiūlau knygas, būna, kad jos renkasi mane. Bendradarbiauju su keliomis leidyklomis, džiaugiuosi profesionaliomis kuratorėmis, su kuriomis galime tartis, diskutuoti, jos siunčia man įvertinti naujas knygas. Niekad nepasirašau sutarties aklai, t. y. nepaskaičiusi kūrinio. O atsisakyti, deja, yra tekę – ir dėl laiko trūkumo, ir dėl to, kad kūrinys pasirodė silpnokas, tiesiog norėjosi savo laiką ir gebėjimus skirti rimtesniems darbams. Vokiškų knygų pasiūla išties yra milžiniška, dabar jau nelabai spėju sekti naujienas ir jaunosios kartos autorius, bet žinau klasikus ir seniai rašančius vaikams, taip pat pasižiūriu, kas gauna apdovanojimus, ką išskiria, pagiria kritikai. Man svarbu, kad jaunimas skaitytų ne tik pramogai, ne tik dėl skaitymo malonumo (nors ir tai be galo svarbu), bet kad skaitydami augtų kaip asmenybės, turtėtų, mokytųsi atjautos, formuotųsi vertybinę pasaulėžiūrą. Aš pati jaučiu, kaip augu su kiekviena verčiama knyga, kaip jos mane praturtina… Ką jau kalbėti apie akiračio plėtimą – juk tiek daug visko sužinai iš geografijos, istorijos, psichologijos, kiek suvoki apie žmonių santykius ir t. t.

Vis dažniau kalbama apie vertėjų trūkumą. Kaip manote, kas tai lemia – jaunų vertėjų stoka ar galbūt tai, kad leidyklos nenori patikėti vertimo nepatyrusiems jauniesiems vertėjams, dėl ko sunkiau kaupti patirtį ir įsilieti į vertimo sritį?

Esu šiek tiek nutolusi nuo akademinio pasaulio, tad sunku pasakyti, ar aukštosios mokyklos dabar skiria nepakankamai dėmesio meninio vertimo specialistų ruošimui, ar tiesiog nėra pašaukimo, nes juk literatūros vertimo sunku išmokti, reikia ir įgimto talento, ir apsiskaitymo. O gal ir jaunimas ne visuomet gundosi šiuo nelengvu, kruopštumo, atidumo, pastangų reikalaujančiu ir ne visuomet gerai apmokamu darbu? Gal ir dėl pašėlusio gyvenimo tempo dabar mažiau beturime tokių vertimo mokyklų ir mokytojų kaip kitados, tokio santykio tarp knygos leidėjo, vertėjo, redaktoriaus. Spaudžia spaustuvės terminai, spaudžia leidyklos planai ir renginiai, o ir vertėjas turi užsidirbti duonai, skubėti. Nežinau, ar jauni, pradedantys vertėjai turi laiko tiesiog daug skaityti, šviestis, mokytis iš kitų gerų vertimų? Galbūt leidyklos gali mėginti užsiauginti jaunus vertėjus, bet tai reiškia, kad reikės labai gero redaktoriaus, jam reikės daugiau laiko, galbūt ir atlygio didesnio, procesas ilgiau užtruks. Tai gali tapti kliūtimi pagal verslo dėsnius turinčiai gyventi leidyklai. Tačiau antai Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga inicijavo gražių dalykų, vyko ir jaunųjų vertėjų konkursai, ir prityrusių vertėjų pamokos jaunimui – tad bandymų esama.

Kaip vertinate vertimo kritiką Lietuvoje? Kultūrinėje žiniasklaidoje mirguliuoja nemažai recenzijų pačioms knygoms, bet jų vertimams, tuo labiau vaikų ir jaunimo knygų vertimams – ne tiek ir daug. Žinoma, yra įvairių geriausių vertimų apdovanojimų, bet ar netrūksta didesnio literatūros sferos domėjimosi vertimo procesu ir vertėjų indėliu į platų skaitinių pasirinkimą kiekvienam Lietuvos skaitytojui?

Pritarčiau, kad dėmesio vaikų literatūros vertimams kultūrinėje žiniasklaidoje stinga. Taip, turime puikų IBBY asociacijos Lietuvos skyriaus žurnalą „Rubinaitis“, bet jis turbūt žinomas tik ne itin plačiam skaitytojų ratui. O pagalbos tėvams, ieškantiems vertingos knygos vaikui, tikrai stinga. Juk ir knygyno darbuotojai ne visuomet gali profesionaliai patarti, o susigaudyti jūroje visokios literatūros itin sunku. Literatūros kritikas turėtų mokėti užsienio kalbų, kad gebėtų įvertinti vertimo kokybę, taip pat išmanyti sritį, kontekstą, pvz., vaikų ar paauglių literatūros specifiką, kontekstą. Bet ir čia esama gražių iniciatyvų – tinklaraščių, tinklalaidžių. Karantinas irgi pažadino kūrybiškumą, atsivėrė virtualios erdvės kalbėti(s) apie knygas, netgi virtualūs literatūros festivaliai. Tikėkimės, kad tai padeda kokybiškai literatūrai pasiekti skaitytojus.

Indrės Dalios Klimkaitės asmeninio archyvo nuotr.
Indrės Dalios Klimkaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ar pritartumėte teiginiui, kad vertimas – taip pat kūryba? Ir kaip manote, ar vertėjas turėtų atvesti autorių pas skaitytoją, ar skaitytoją pas autorių, t. y. išversti kūrinį taip, kad jis būtų kuo artimesnis lietuviškai literatūrai ir lietuviui skaitytojui, ar taip, kad skaitytojas galėtų pajusti originalo kalbos autentiškumą ir autoriaus stilių?

Sudėtingas ir daugiabriaunis klausimas. Ko gero, verstinė literatūra negali ir neturi skambėti taip, kaip lietuvių klasikų. Juk skaitytojas supranta, kad tai kitos kultūros, kitos kalbos kūdikis, ir rašoma apie kitą kraštą, kitaip gyvenančius žmones. Bet geras vertėjas turi išversti taip, kad skaitytojas nesijaustų it dardantis per nelygų bruką, kad nekliuvinėtų už žodžių, nenatūralios sakinių struktūros. Nieko nėra baisiau, nei skaityti lietuviškai ir galvoti, kad tekstas skamba visai nelietuviškai. Skaityti turi būti malonu (nebent rašytojas siekia ko kito, – provokuoti, dirginti). Vokiškoje vertimo teorijoje yra įvardyta tokia maksima vertimo santykiui su originalu nusakyti: „So treu wie möglich, so frei wie nötig“ – taip ištikimai [originalui], kiek tik įmanoma, taip laisvai, kiek būtina. Be abejo, verčiame ne pažodžiui, ne žodis žodin, verčiame jausmą, įspūdį, vaizdą. Tad čia atsiranda ta vertėjo kūrybinė kibirkštis, jo gebėjimas apvilkti autoriaus mintį lietuviško žodžio rūbu. Be abejo, vertėjas yra kūrėjas. Taip, jam nereikia sumanyti romano siužeto, veikėjų, fabulos, bet jam reikia sukurti lietuvišką sklandų tekstą iš turimos medžiagos užsienio kalba. Reikia įsijausti į verčiama rašytoją, matyti jo akimis, pajusti veikėjų pasaulėvoką, charakterį, kalbėsenos būdą. Nudžiungu, kai ant geros knygos viršelio išvystu ne tik autoriaus, ne tik dailininko, bet ir vertėjo pavardę (kai kurios Lietuvos leidyklos jau pradėjo jas minėti, ypač jei vertėjas – apdovanotas, pagerbtas, žinomas). Aš, pavyzdžiui, esu pakerėta Vyturio Jaručio, Zitos Marienės, Emilijos Ferdmanaitės, Anitos Kapočiūtės, Rūtos Jonynaitės, Danguolės Žalytės vertimų. Skaitant jų verstas knygas neretai norisi stabtelėti, ilgėliau pasimėgauti žodžiu, sakiniu, pastraipa. Ir pačiai mokytis…

Ačiū už pokalbį!

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai