„Visi šiek tiek esame ir tulpės, ir katinai“

Lapkričio 19–20 d. Vilniaus mokytojų namuose vyks literatūros festivalis „Vaikų knygų sala“. Šeštadienį lankytojų lauks Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ (Alma littera, 2022) pristatymas. Ta proga Jurga Tumasonytė kalbėjosi su autorėmis apie jų naują kūrinį.

Smagu ir vėl sulaukti jūsų kūrybinio dueto! Taip pat smalsu, kuo „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ panašus ir kuo skiriasi nuo ankstesnių jūsų knygų, kurias kūrėte kartu?

Evelina: Ir „Laimė yra lapė“, ir „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ yra apie susitikimą ir išsiskyrimą. Tuo knygos panašios. Tačiau kartu tai visai kitokios istorijos. Šiomis temomis galima papasakoti ir nupiešti labai daug istorijų. Kiekvienas susitikimas ar išsiskyrimas, kiekviena meilė ir draugystė yra kažkuo panašūs, o kartu – labai skirtingi. Poezijos rinkinį „Žuvys fontanuose“ taip pat iliustravo Aušra. Šio poezijos rinkinio ir katino ir tulpės knygos panašumas tas, kad Aušros iliustracijos ir ten, ir ten yra apie jausmus.

Aušra: Po debiutinės knygos „Laimė yra lapė“ pačiu gražiausiu būdu suvokiau, kad ir kas nutiktų, niekada nesiimsiu kurti knygų, jei istorija tik gera. Ji turi būti puiki! Ji turi būti tavo! Taip po lapės gimė Mariaus Marcinkevičiaus ir mano bendra knyga-pokštas „Draugystė ant straublio galo“, vėliau jau pačios ir parašyta, ir nupiešta knyga apie Maksą ir 92 muses, dar po kiek laiko bendra knyga su Evelina „Žuvys fontanuose“. Evelina tuo pat metu daug rašė, daug leido naujų knygų su kitais dailininkais, gyveno už Atlanto, bet ta kūrybinė bendrystė, gimusi nuo pirmos knygos, tik augo ir plėtėsi. Iš pradžių tik pakalbėdavome apie bendrus planus, kol vieną dieną neperskaičiau istorijos apie katiną ir tulpę. Pradėjusi piešti slapčia lyg ir pati tikėjausi, kad viskas bus labai panašiai kaip su lape. Bet kaip aš klydau! Vis dėlto kiekviena knyga tai vis kita jos atsiradimo istorija, kitas kelias, kitas tempas. Bet, kai kūrybinis partneris patikimas ir kantrus, o istorija labai graži, jautri ir įkvepianti – nėra neįveikiamų kliūčių.

Kiekvieną pavasarį laukiu sode pražystant tulpių ir rytais dažnai išplūstu kaimynų katinus, kurie atbėga naktimis ir iškapsto mano gėles, apkandžioja lapus. Tad katinas, tulpė ir pavasaris pasirodė labai artimi. Evelina, norėjau paklausti, kaip pačiai atėjo į galvą šita istorija? Kokiomis aplinkybėmis ją rašei?

Evelina: Pasakojimas apie katiną ir tulpę gimė per pirmą pandemiją – 2020 m. balandį. Tuo metu daugiausia bendravau su Aušra, nors gyvenau Amerikoje, o ji Lietuvoje. Kalbėjomės apie viską: kūrybą, audio knygas, kurių klausėmės, nes abi daug vaikštinėjom, apie pasaulį, apie laisvę ir nelaisvę, kas svarbu, o kas galbūt nelabai. Laiko buvo daug, pokalbiai truko ilgai. Tą pavasarį labai gausiai žydėjo augalai: atrodė niekad anksčiau jie taip nebandė atkreipti dėmesio. O gal aš nelabai pastebėdavau, maniau tada. Po metų, o paskui dar po dvejų sukau tuos pačius ratus tomis pačiomis vietomis, bet antrą kartą tokio ryškaus, tokio pasiglemžiančio ir įtraukiančio jausmo nepatyriau. Nežinau, kas tai buvo. Matyt, stebuklas.

Aušra: Tą pavasarį, kai Evelina parašė istoriją apie katiną ir tulpę, vidury savo kiemo aš ir pati pamačiau išdygusią raudoną tulpę. Ne laiku ir ne vietoje. Vidury kelio. Ir greičiausiai ji ten išdygdavo kasmet, tik aš jos nepastebėdavau.

Cituoju Aušrą: „Visuomet sakiau, kad gyvenime nepiešiu dviejų dalykų – princesių ir gėlių.“ – Kodėl? Ir kas šią nuostatą pakeitė?

Aušra: Ir vienos, ir kitos atrodė per saldžios, per tobulos, per gražios. Mūsų bendrose ir atskirose knygose, mūsų kūryboje abi su Evelina stengiamės išvengti to saldumo ir deminutyvų. Bet ilga ir šalta karantininė žiema buvo pilna siurprizų. Niekada anksčiau neauginusi jokių gėlių, savo studiją paverčiau į žalią oranžeriją. Tuomet ir pamačiau, kad gėlės gali tapti puikiausiais personažais. Nebūtinai vien tobulai gražiais, bet ir liūdnais, juokingais, įnoringais, užsispyrusiais ir net kerštingais! Taip, tai istorija apie milžinišką agavą mano studijos kampe, kuri man yra skaudžiai įdūrusi ir net ne vieną kartą.

Įdomu, koks jūsų santykis su augalais. Ar visuomet mėgote kambarines gėles, kiek jų turite namuose, kokiais būdais šios pas jus atkeliauja? Mėgstate kapstytis gėlių darželiuose?

Evelina: Namuose visuomet turiu bent keletą vazoninių augalų, bet kas kelerius metus vis kraustausi, juos tenka atiduoti, tad stengiuosi neprisirišti. Jei tik yra žemės aplink, sodinu gėles. Labiau gal chaotiškai, nesu profesionalė. Paprastai išlieka stipriausi augalai, tokius, kurie bet kokiomis sąlygomis įsikabina, labiausiai vertinu. Tiesa, kai grįždavom po vasaros atostogų atgal į Ameriką, nedaug kiemelio gėlių mūsų sulaukdavo: karštis ir vandens trūkumas padarydavo savo. Gailėdavau visų. Kai šią vasarą grįžau į Lietuvą, vienas pirmųjų dalykų, kuriuos padariau, po langais pasisodinau keturis rožių krūmus. Tam tikra prasme tai buvo simbolinis veiksmas, noras suleisti šaknis, nes tave persodino ir tau reikia šaknimis įsikibti naujoje vietoje. Esi per Atlantą parplukdytas rožių krūmas, ant kurio šaknų dar ano žemyno žemės. Šį rudenį kieme ir aplink prikaišiojau įvairių gėlių svogūnėlių. Daugiausia tulpių. Tad dabar kaip knygos veikėjas Oskaras Murkus Rumtumtugeris laukiu žiemos, o po jos pavasarį iš juodos žemės išdygsiančių žalių daigelių.

Aušra: Esu miesto vaikas, visiškai nieko nesuprantantis kada, ką reikia sodinti, nei kaip prižiūrėti. Ir daugybę metų vienintelis augalas mūsų namuose buvo bonsas, kuris išgyveno daugiau nei 20 metų tik dėl mano vyro mokėjimo juo rūpintis. Tačiau karantinas drauge su keturiasdešimtmečiu tai pakeitė iš esmės. Ir nors vis dar esu visiškai abejinga darželiams ir pirštų suleidimui į žemę (brrr, tik su pirštinėmis iki alkūnių!), galiu nesustodama stebėti ir žavėtis, kaip kurio nors augalo lapelis didėja ir skleidžiasi, kaip iš šviesiai salotinio virsta sodriai žaliu. Ir kiekvienas lapas savo laiku ir savo tempu.

Aušra, papasakok, kaip ir kodėl sugalvojai būtent tokį stilingą, ilgakojį katino Oskaro Murkaus Rumtumtugerio personažą? O kaip atsirado būtent toks tulpės tipažas?

Aušra: Kai kartu su Evelina kūrėme knygą „Laimė yra lapė“, iš tiesų buvo labai aišku – abi esam šiek tiek lapės. O su šita knyga aš niekaip negalėjau savęs identifikuoti. Kas aš esu labiau? Katinas? Ar tulpė? Ir tada supratau, kad ne tik aš, bet mes visi esam šiek tiek ir tulpės, ir katinai. Tulpės trapumas ir laikinumas su katino devyniais gyvenimais, brandi išmintis priimant tai, kas yra neišvengiama, kartu su amžinu vidiniu burbančiu ir purkštaujančiu paaugliu. Nesusikalbėjimas kalbant net ta pačia kalba ir visa apimančio atsidavimo tapimas pagrindine meilės kalba… Mes visi kalbame skirtingais balsais. Na, o katinas iš tiesų stilingas išėjo! Gal dar ir dėl to, kad visą karantiną kiekvieną dieną eidama į studiją, net žinodama, kad nieko, ničnieko pakeliui nesutiksiu, užsispyrusi rengiausi vien sukneles, avėjau vien aukštakulnius, taip bandydama pabėgti nuo bet kokių minčių apie viso pasaulio užsidarymą virtuvėje, namuose ar ant minkštos sofos.

Evelina, kodėl pasakojime tulpės lapeliai nukrinta būtent prieš aušrą, kai dar tamsu ir pasaulis atrodo kitoks negu dieną?

Evelina: Tamsiausia naktis prieš aušrą – vienas mėgstamiausių mano posakių. Mane jis ramina. Anksčiau atrodydavo, kad tai pati pabaiga. Pabaigų pabaigiausia. Dabar žinau, kad ne. Prieš pat aušrą yra ta nakties dalis, kai tamsa juodžiausia ir tyliausia, nakties paukščiai jau nutilo, o dienos dar nepradėjo giedoti. Dar akimirka ir pasirodys pirmasis saulės spindulys. Kaip viltis. Arba kaip pažadas. Kažkam pasibaigus, kažkas prasidės. Nebus taip, kad nebus nieko.

Aušra: Paantrinsiu Evelinai – tai iš tiesų jos mylimas posakis! Kai ji tai sako, man skamba lyg juokingas kalambūras, gal todėl taip nudžiugau, kai šitas jos posakis atsirado knygoje „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“.

Ką jums reiškia pavasario naktys, ar jos skiriasi nuo kitų metų laikų naktų?

Evelina: Pavasaris kalba apie naują pradžią. Tu išeini iš savo vidinių kambarių, į kuriuos nugynė ruduo, truputį markstaisi prieš saulę, mažumėlę svaigsta galva. Prabundi ketvirtą – vilko valandą – ir negali užmigti. Neramybės yra daugiau nei įprastai. Nors vidiniai sezonai išties gali labai nesutapti su išoriniais. Gali ir sutapti, bet nebūtinai.

Aušra: Avitaminozę ir visišką vidinio darbinio ritmo ir rimo praradimą! Todėl, jei tik neužpuola nemiga, stengiuosi pavasario pradžios naktis pramiegoti ir nesibaigiančius minčių viražus atidėti vasaros naktims. O ypač rugsėjo naktims, kurios visuomet atneša daugiau atsakymų nei klausimų.

Pasakojime apie katiną ir tulpę esama daug grožio ir vilties. Koks jūsų požiūris į knygas, kuriose vilties nebūna?

Evelina: Vaikams tokių knygų negalima rašyti. Nežinau, ar galima suaugusiesiems. Nors užuomina vilties vis dėlto turėtų būti. Kaip be jos?

Aušra: Kai knygos atidavimo terminai neišvengiamai artėjo, o aš vis dar nebuvau atradusi to stebuklingo rakto į šitą Evelinos istoriją, karas tapo mūsų kasdienybės dalimi. Ilgai buvęs tokia abstrakčia, teorine grėsme, jis staiga apsigyveno mūsų visų telefonuose, namuose, pokalbiuose ir mintyse. Atrodė, kad sukurti gražią ir šviesią meilės istoriją, kai pats esi pilnas tokių slogių minčių ir juodos nevilties, nepavyks. Tačiau tikėjimas, kad kartais ir laimę, ir viltį galima atrasti net nelaimėje ir nevilty ir kad to paties reikia ne tik tau pačiai, padėjo susikaupti ir kalbėti apie tai, kas svarbu: jausmus ir spalvas, stabtelėjimus ir mažus pastebėjimus, kasdienybės paprastumo grožį. Ir viltį.

Ši knyga apie būties trapumą, gyvenimą ir mirtį tarsi iš dalies pratęsia ankstesnės Evelinos knygos „Duobė“, prie kurios atsiradimo, jei neklystu, prisidėjo ir Aušra, temas. Kaip manote, kodėl verta kalbėti su vaiku apie mirtį, jeigu jis, pavyzdžiui, su ja iki šiol nesusidūręs? Ar kalbėjimas apie mirtį knygose vaikams skiriasi nuo kitų temų, reikalauja tam tikros prieigos ar tono?

Evelina: Viskas, kas gimsta, išdygsta – vieną dieną mirs. Su visais, su kuriais susitikome, išsiskirsime. Vieną kartą arba daug kartų. Perspėtas – apginkluotas. Duobės yra ne tik apie tai, kad praradome. Pirmiausiai, jos apie tai, kad susitikome. Ir kokie mes svarbūs buvome vienas kitam – akimirką, o gal visą amžinybę. Tad su vaiku reikia kalbėti ir apie akimirkas, ir amžinybę. Jis to vertas. O jei sunku, pagelbėti gali ir knygos.

Aušra: Kartais man labai gaila, kai galvoju apie tuos, kurie šiandien dar tik vaikai, kurie dar nė karto neprarado, neišsiskyrė, nebuvo išduoti, neišdavė patys. Norėčiau, kad būtų kitas būdas nugyventi šį gyvenimą – be praradimų, bet, deja, nėra. Todėl dabar noriu jiems kalbėti, kad viltis yra. Visuomet.

Dėkoju už pokalbį.

Festivalis „Vaikų knygų sala“ – lapkričio 19–20 dienomis, Vilniaus mokytojų namuose. Visą festivalio programą galima rasti čia: FESTIVALIO PROGRAMA.