Neringa Dangvydė. Iš kito pasaulio atėjusi, į jį sugrįžusi

Laivas. Didelis, taikus ir ramus laivas išplaukia iš uosto, kuriame gyvenu daugybę metų. Jis išgabena beveik viską, kas man buvo svarbu. Neapsakomo dydžio pasakų knygas ir jų rašytojus, klasikinę tylią muziką ir begalę gerbėjų – tų knygų ir tos muzikos… Po uostą zuja daug mažų laivelių, jie man atgabena nuostabiausias dovanas. Itin svarbias, įdomias… bet ne visai tas, kurių laukiu.

Štai apie ką kalbėjomės su Neringa 2019 metų rudenį. Ji sakė: Gintare, ir aš su tavimi stoviu ant to kranto, ir aš išplaukiančiam laivui moju.

Atsitiko kitaip: Neringai Dangvydei moju aš. Tikėdama kaip vaikas: Neringos laivas ne tik plaukia. Jis skrieja.

Neringa niekada apie save nepasakojo nei per daug, nei įkyriai. Bet kaip ji mokėjo retsykiais atsiverti, atsiskleisti, prisipažinti. Apie vaikystę Alytuje ir nekenčiamas krepšinio treniruotes, bet palaimą dailės mokykloje… Apie savo močiutę, mamą ir ištikimausią draugę, tapusią beveik seserimi… „Pasaulis manimi pasirūpins!“ – šūktelėjo ji, stodama į filosofijos studijas, bet tomis studijomis gan greitai nusivylė.

O pasauliu?

Literatūros pasauliu – ne. Ji tapo tikra filologe: nuoširdžiai nardė senose ir naujose knygose, nesibaimino reikšti savo nuomonės, publikavo reikliausias recenzijas, toleravo visus žanrus, bet fantasy ir fantastika visada liko svarbiausia meile. Ar tik? Neringa Dangvydė – viena iš nedaugelio asmenybių, kėlusių aukščiausius kriterijus vaikų ir paauglių literatūrai.

Ilgainiui ir ji tapo pripažinta rašytoja. Jos knyga „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ (2016)  tapo Lietuvos nacionalinio vaikų literatūros konkurso prizininke, atnešė Neringai ir Vytauto Tamulaičio premiją.

Vis dėlto… Kiek anksčiau,  pasirodžiusi  „Gintarinė širdis“ (2013)  kur kas labiau atskleidžia Neringos Dangvydės pasaulį. Septynios pasakos – apie tai, kas labiausiai rūpėjo autorei. O rūpėjo Neringai tie ir tos, kurių likimai keblūs. Juk dirbo – ji visą gyvenimą dirbo – su žmonėmis, turinčiais negalią ar ligą, juk talpino savo širdin visas įmanomas ar neįmanomas pasaulio keistenybes, jo įvairovę – slopias ir itin ryškias spalvas. Neringa buvo tolerantiška. Tolerantiška – iki neįmanomybės. Jos akivaizdoje sutirpdavo ir nunykdavo pigūs juokeliai, patyčios.

Ji niekada neslėpė, kad laiko save kito pasaulio gyventoja – asmenybe,  tik trumpam atėjusia į šią planetą. Pabarstė ir pribarstė periodikoje gilios poezijos, buvo pripažinta anoniminiuose konkursuose, tačiau pati buvo itin reikli sau: abejojo, ar jau laikas visa tai guldyti į vieną knygą.

Ir vertimai, vertimai – privalau minėti ir juos, tą prancūzų kultūrą, Neringos dosniai neštą į Lietuvą.

Neringa Dangvydė buvo svetainės www.menobangos.lt ir siela, ir variklis, ir neįdomiausių techninių darbų atlikėja. Ji niekada neklausė: kas man iš to. Visada rūpinosi, kad menai sklistų, banguotų, domintų.

Jie sklis – tie Dangvydės menai, tie jos norai, svajonės, sumanymai ir įsivaizdavimai. Jis plauks, skries –  tas Neringos laivas.

O mes, likę pakrantėje, dar ilgai seksime sakmę apie Neringos Dangvydės Macatės didybę, danguje ieškodami naujai užsižiebusios žvaigždės.

Gintarė Adomaitytė, 2020 03 21