Per Lietuvos radiją esu girdėjęs keletą pokalbių su jaunimu apie literatūrą, skaitymą, kurie mane maloniai pralinksmino. Pokalbių pradžioje pašnekovai dažnai pabrėždavo, kad vaikystėje, paauglystėje knygas rinkdavosi patys arba draugų patariami, dėl patikusio pavadinimo ar viršelio arba dar kaip nors kitaip – tik jokiu būdu ne iš rekomenduojamų knygų sąrašų. Tų sąrašų jie tiesiog nekęsdavę!

Kai pokalbis įsibėgėdavo, pasidarydavo jaukesnis ir natūralesnis, jie, paklausti apie mėgstamiausią, labiausiai įsiminusį kūrinį, jausmingai imdavo pasakoti apie knygą, kuri tikrai yra rekomenduojamųjų sąraše, o kartais jos ištrauka įdėta ir į literatūros vadovėlį. (Dvidešimt metų keli mano paties parengti literatūros vadovėliai buvo naudojami Lietuvos mokyklose, todėl padėtis man gana gerai žinoma.)

Laisvė – vienas iš brangiausių žmogui jausmų. Pasirinkti pačiam, atrasti savarankiškai daug maloniau, negu vykdyti kieno nors liepimą ar nurodymą. Bėda tik, jog gyvename tokiame painiame ir plačiame žinių, informacijos pasaulyje, kad ieškojimų kelias dažnai tampa gana ilgas, daug kilometrų tenka nueiti tuščiai ir beprasmiškai. Štai todėl įvairūs kelio ženklai (o šiuo atveju – nuorodos, patarimai) gali labai padėti.

Priešiškumą rekomenduojamų knygų sąrašams kartais kelia tai, kad jie suprantami kaip privalomi. (Tokį suvokimą neretai sustiprina kai kurie literatūros mokytojai, nevertinantys, nepripažįstantys mokinio perskaitytos knygos, jeigu ji ne iš sąrašo.)

O juk žodis rekomenduoti, anot žodynų, reiškia palankiai atsiliepti, siūlyti, patarti. Taigi visus jaunuosius skaitytojus, kurie naudosis šiuo leidinuku, kviečiu nežiūrėti į sąrašus kaip į privalomus. O jeigu ir žodis rekomenduoti atrodo pernelyg griežtas, pakeiskite pavadinimą siūlomų knygų sąrašu. Iš tikrųjų, šis pagal klases sugrupuotas sąrašas pirmiausia siūlo, pataria tiems, kurie klausia: „Ką man skaityti?“

Man labai įdomu stebėti vaikus ir paauglius bibliotekoje. Vieni jų ateina lapelyje užsirašę konkrečios knygos autorių, pavadinimą ir ieško patys, kiti iškart žengia prie bibliotekininko ir prašo patarimo, treti vieni ar su draugais tyliai vaikšto tarp lentynų ir tiesiog „žvejoja“. Bet gana dažnai paprašo ir knygų sąrašo. Kaip kažkada rašė vienos mokyklos bibliotekininkė, paskui jie važinėja piršteliu po tą sąrašą, šūkčioja jame aptikę skaitytą knygą ir ieško kitos.

Tokių sąrašų būta ir anksčiau, jų esu rengęs ir aš pats. Bet tai buvo jau prieš aštuoniolika metų! Per tą laiką kai kurios knygos paseno, susidėvėjo, išleista daug naujų, šiek tiek pasikeitė ir skaitymo polinkiai. Man visada labai liūdna, kai nauja, puiki, įdomi, įvairių svarbių komisijų apdovanota, pripažinta knyga kone penketą metų nejudinama guli lentynoje, nes apie ją dar nepasklidusi žinia. Mokytojai neturi laiko sekti visų leidybos naujienų, atrinkti, rekomenduoti. Būna ir priešingai – pamirštamos geros, bet senokai išleistos ir jau apsitrynusios knygos. Neretai jos sunkiai skaitomos dėl netinkamo šrifto dydžio ar kad tekstas nepatraukliai išdėstytas puslapyje. Manyje rusena nedidelė viltis, kad šiuolaikiniai leidėjai, žvilgtelėję į sąrašą, kai kurias knygas galbūt perleis iš naujo – patraukliai, profesionaliai.

Kaip sudaryti atskirų klasių sąrašai? Vienas iš svarbiausių mano įsitikinimų – kad vaikystėje ir jaunystėje reikia skaityti įvairią literatūrą, visokių tipų knygas, išmėginti įvairias temas. Be abejo, labai svarbu susipažinti ir su pasaulio, ir su lietuvių vaikų literatūros klasika. Kitaip vėliau gyvenime gali tekti pasijusti nejaukiai, jei neturėsi supratimo, kas toji Alisa iš Stebuklų šalies arba Mikė Pūkuotukas, arba Bjaurusis ančiukas, arba Ronja… Tai tik keli atsitiktiniai pavyzdžiai.

Į sąrašus stengtasi įtraukti ir visai naujų knygų, kurių vaizduojamasis pasaulis galbūt arčiau jūsų, lengviau, greičiau suvokiamas. Nors tikroji literatūra, žinoma, visada rašo apie amžinuosius dalykus, ne apie aktualijas. Sąrašuose atsidūrė ir gana sudėtingų, ir visai paprastų, lengvai skaitomų kūrinių. Ketinau įrašyti net ir keletą labai populiarių masinių knygų, bet recenzentai mane subaudė: esą kam jas siūlyti, jei mokiniai ir patys suranda. O ir vertė jų dažnai abejotina.

Sąrašai gana ilgi. Suprantama, kad visų į juos įtrauktų kūrinių neįmanoma perskaityti per metus. (Tai dar vienas įrodymas, jog knygos tėra rekomenduojamos.) Nors tikiu, kad narsuolių, pasiryžusių įveikti visas sąrašo knygas, atsiras. Nepaprastai daug skaitančių mokinių yra. Tik mes, suaugusieji, kažkodėl pirmiausia matome neskaitančiuosius.

Žinoma, nieko baisaus, jei skaitysite knygas ne iš sąrašo, jeigu, susidomėję kuriuo nors autoriumi, ieškosite kitų – sąraše nesančių – jo knygų. (Tokio tikslo iš dalies ir siekta.) Nieko baisaus, jeigu susidomėsite knyga iš aukštesnės klasės sąrašo, – visada atsiras tokių, kurių skaitymo pajėgumai lenkia bendraamžius. Taip pat būtų visai natūralu, jeigu pasirinktumėte knygą, kurios nespėjote perskaityti anksčiau, žemesnėje klasėje.

Toliau – keletas techninių pastabų. Prie kai kurių knygų rasite raidę T. Ji reiškia, kad knyga turi tęsinį ir jis jau išleistas. Tęsinius, kurie sudomino, tikrai susirasite. Taip pat prie vieno kito pavadinimo nurodyti leidimo metai. Tai todėl, kad yra tų pačių autorių knygų, ypač verstinių, išleistų tuo pačiu pavadinimu, bet skirtingo turinio. Šiame leidinyje visada siūlome iš originalo kalbos verstą leidimą, profesionaliau, meniškiau išleistą knygą. Ir galiausiai – galbūt net nebūtinas priminimas: sąrašai sudaryti pagal autorių pavardes abėcėlės tvarka (taip knygos dėliojamos ir bibliotekų lentynose). Skliaustuose nurodytas užsienio autorių vardo ir pavardės tarimas. Kiekvienos klasės sąrašo pabaigoje palikta keletas eilučių patiems įsirašyti vienos kitos knygos pavadinimą. Gal kai kurias jų pasiūlys draugai, o gal kai ką nurodys mokytojas.

Norėčiau patikinti, kad visos siūlomos knygos yra vertingos. Vertingos vis kitaip: turiniu, keliamomis problemomis, aukštinamomis vertybėmis arba tuo, kad sumaniai ir patraukliai parašytos, kad linksmos ar kad liūdnos… (Galėtume tęsti: kad storos, kad plonos – kiekvienam kiti privalumai.)

Jau keturiasdešimt metų domiuosi vaikų, paauglių ir jaunimo literatūra ir tikiuosi, kad per tuos dešimtmečius manyje susidėliojo geros literatūros nuovoka. Sutinku, kad gerumo samprata gali skirtis, ypač kai vertina suaugusieji ir patys jaunieji skaitytojai. Kita vertus, mokytojai ir bibliotekininkai ne sykį man tvirtino, kad mokiniai prie geros literatūros pripranta ir paskui jau nebegali skaityti niekalų, paviršutiniškų ir net kvailų knygų. O tokių, deja, irgi išleidžiama, nors, laimė, knygų rinkoje jos nevyrauja.

Sąrašus sudariau remdamasis ne vien savo patirtimi. Pirminį variantą peržvelgė gausus būrys mokytojų ir literatūros mokslininkių. (Visoms joms kitame puslapyje nuoširdžiai dėkoju.) Sąrašo vertintojos, t. y. recenzentės, patarė, kuri knyga artimesnė kuriai klasei, siūlė kai ką išbraukti, o kai ką – įrašyti. Kadangi laikiausi principo neįtraukti į sąrašą knygų, kurių pats nesu skaitęs, o visų naujai pasiūlytųjų perskaityti nespėjau, įsipareigoju dirbti ir toliau. Galbūt po metų kitų bus galima šį leidinį atnaujinti. Juolab kad knygų leidžiama vis daugiau, jos darosi vis įdomesnės.

Linkiu malonių skaitymo įspūdžių, linkiu rasti brangiausią, įdomiausią knygą, kurią norėtųsi pasiūlyti draugui ar kitam artimam žmogui.

Kęstutis Urba

Mokiniams rekomenduojamos knygos: 1–10 klasei, „Rubinaičio“ žurnalo priedas

Parengė doc. dr. Kęstutis Urba

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai