Tarp XXI a. spalvingų, ryškių ir reklamuojamų, tam tikrose komercinėse varžybose kovojančių knygų vaikams lietuvių išeivijos poeto, rašytojo, bibliofilo, visuomenės veikėjo Stasio Džiugo (1919 12 06–2011 03 26) knygelės, anot Vinco Aurylos, „lyg skudurinė Onelė tarp šiandieninių išsipusčiusių, laku blizgančių Barbių“1.

Stasys Džiugas gimė 1919 m. gruodžio 6 d. Raseinių apskrityje, Girkalnio valsčiuje, Juodkėnų kaime Stasio ir Anelės Džiugų šeimoje. Vaikystę ir paauglystę būsimasis poetas ir rašytojas praleido Lietuvoje, o vėliau, norėdamas išvengti nepalankaus politinio klimato, keletą metų gyveno Vokietijoje ir galiausiai didžiąją gyvenimo dalį – Jungtinėse Amerikos Valstijose, „besiilgint Lietuvos ir grįžtant į ją savo kūryba, surinktomis ir gimtinei dovanojamomis knygomis, kultūrine, visuomenine veikla“2. Nuo pat mažumės mylėjęs gimtąją kalbą, dar lankydamas Girkalnio pradžios mokyklą pradėjo rašyti į savaitraščio „Mūsų laikraštis“ vaikams skirtą skiltį „Mykoliuko pastogė“. Ne vienoje vietoje galima aptikti informaciją (jos pirminiu šaltiniu, matyt, laikytinas paties autoriaus kreipimasis į skaitytoją „Kiškučio vardinių“ pabaigoje), kad už konkursinį rašinį „Kaip aš globojau ir lesinau žiemą paukštelius“ S. Džiugas gavo savo pirmąją literatūrinę premiją, o Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis) net parašęs jaunajam rašytojui padrąsinantį laiškutį: „Sveikinu su gražiu rašinėliu. Gerai mokinkis ir netingėk. Mylėk Dievą ir Tėvynę. Kai užaugsi, daug gero savo tėvynei padarysi. Gal ir rašytoju būsi.“

Stasys Džiugas. Nuotr. šaltinis: žurnalas „Eglutė“, 1950 m. Nr. 5
Stasys Džiugas. Nuotr. šaltinis: žurnalas „Eglutė“, 1950 m. Nr. 5

Krimsdamas mokslus Raseinių žemės ūkio mokykloje, S. Džiugas siekė likti kuo arčiau kūrybos, literatūros: jo eilėraščiai buvo publikuojami žurnaluose „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Trimitas“, „Panevėžio garsas“, vaikų žurnaluose. Be to, nuo 1937 m. S. Džiugas bendradarbiavo su Lietuvos tautosakos archyvu, surinko ir užrašė beveik 4000 liaudies dainų, pasakų ir mįslių.

1944 m. rašytojas su žmona Sofija pasitraukė į Vokietiją, kur Frankfurto prie Maino universitete studijavo literatūrą, o 1949 m., kaip jau užsiminta, su šeima išsikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. S. Džiugo veikla užsienyje – įvairi ir vaisinga, tačiau bene be išimties visa skirta lietuvių kalbos, literatūros puoselėjimui, lietuviškumo dvasios kėlimui. Nors duonos kąsniui užsidirbti dirbo įvairiausius „proziškus“ darbus, esminiu savo gyvenimo tikslu laikė su Lietuva susijusias veiklas: dalyvavimą JAV lietuvių bendruomenės veikloje, meno draugijoje „Šatrija“, Tautos fonde, žurnalo „Pasaulio lietuvis“ administravimą, priklausymą Lietuvių rašytojų draugijai bei JAV lietuvių žurnalistų sąjungai. Taip pat jis – vienas iš Lietuvoje išleistos chrestomatijos „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra“ sudarytojų, inicijavęs ir parėmęs leidybą.

Tiek dar gyvendamas Lietuvoje, tiek apsistojęs Vokietijoje ir vėliau įsikūręs Jungtinėse Amerikos Valstijose, S. Džiugas, be jau minėtų veiklų, garsėjo ir savo nenumaldoma aistra knygoms: rinko kokias tik beužtikdavo, gelbėdavo nuo pražūties, sunaikinimo, vėliau stengėsi sukaupti ir išsaugoti lietuviškus spaudinius, leistus užsienyje, taip pat įvairius svarbius veikalus, kuriuos saugojo ne vien savo turtingoje asmeninėje bibliotekoje, bet ir siųsdavo į Lietuvą, o vėliau, gimtinei atgavus nepriklausomybę, dovanojo knygas ir kitą su lietuvių bendruomenėmis JAV susijusią medžiagą šalies bibliotekoms.

Viršelio aut. dail. V. Abraitienė-Stančikaitė
Viršelio aut. dail. V. Abraitienė-Stančikaitė

Be abejo, vaikų literatūrai svarbiausi S. Džiugo darbai ir kūryba, susiję su jauniausia skaitytojų auditorija. Dar būdamas Vokietijoje, rašytojas bendradarbiavo leidžiant vaikų laikraštėlį „Gimtinės žiburiai“, o gyvendamas JAV – vaikų žurnalą „Eglutė“. Užsienyje ir Lietuvoje viso išleistos keturios S. Džiugo knygos vaikams: eilėraščių rinktinė „Kiškučio vardinės“, pasaka „Keturi valdovai“, eiliuota pasaka „Neklaužados“, eilėraščių ir pasakų rinktinė „Kiškis neša dovanų“. Visos jos iliustruotos dailininkės Vlados Stančikaitės. Knygelės rašytojo kurtos gyvenant JAV, o vaikystės pasaulis jose – skaidrus, tyras, idealizuojamas, matomas vaiko akimis. Ne viename šaltinyje aptiksime minimą didį tėvynės ilgesį, o juk čia, Lietuvoje, ir prabėgo svarbiausieji kūrėjo metai – vaikystė bei paauglystė, tarpsnis, visam gyvenimui liekąs žmogaus atmintyje ir širdyje, jo pasaulėvokos pamatas ir epicentras. To ilgesio kupini ir poeto eilėraščiai – jis neapipintas metaforomis, išreikštas atvirai, tiesiogiai.

Kaip kreipimesi į skaitytoją „Kiškučio vardinėse“ rašo pats autorius, „[mano] kūryboje vyrauja meilė tėvynei, išgyvenimai jos netekus, yra darbo, gamtos, žaidimų, mokslo siekimo motyvų“3 (p. 60). Išties, autorius pats puikiai apibūdina esmines savo eilėraščių temas. „Kiškučio vardines“ sudaro du skyriai – „Tėviškėlėj“  ir „Svetimųjų žemėj“, akivaizdžiai nurodantys ir leitmotyvinę poeto kūrybos dviejų temų / polių priešpriešą, kur tėvynė idealizuojama ir joje net vargai yra mieli, o naujoji šalis – tiesiog nemiela, ir tam nereikia jokių konkrečių priežasčių, tai tiesiog ne namai.

Naujasis amžius, 1999
Naujasis amžius, 1999

Skyriaus „Tėviškėlėj“ įvaizdžiai tikrai atpažįstami vyresnės kartos skaitytojams – tai lietuviško kaimo pasaulio elementai: katė, šuo, višta, pievos, grybai, gegutė, šalta žiema, piemenavimas, mokykla… Visa tai atrodo lyg jau kur skaityta. Žinoma, praeito amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje tai buvo gana tradiciniai eilėraščių vaikams motyvai. Suprantama, juk eilėraščiai rašyti išeivijoje, smarkiai ilgintis gimtojo krašto. Tuo galima pateisinti ir itin stiprų vaizduojamų dalykų idealizavimą – jis tiesioginis, neišpuoštas, pavyzdžiui, būdvardžiais, netikėtomis perteikimo formomis ar siužeto posūkiais. Kone visuose eilėraščiuose kalbantysis – vaikas, berniukas, tiek šėliojantis su draugais, tiek su naminiais gyvūnais, o kartu – ir jautrus, motiną ir tėvynę mylintis. Vaikystė autoriaus, be abejo, piešiama gražiausiomis spalvomis, ir bene geriausiai tai perteikta eilėraštyje „Maži karaliai“:

Sužaliavo pievos,

Sužaliuos miškeliai,

Supsis jovarėliai,

Suks lizdus paukšteliai.

 

Juoksis pražydėjęs

Baltas dobiliukas.

Šoks linksmai Petrelis,

Šoks ir Mykoliukas.

 

O tai bus nuo šiolei

Džiaugsmo iki valiai:

Trauksim sutartinę

Mes, maži karaliai. (ten pat, p. 10)

Iš pirmojo skyriaus eilėraščių – skaidrių, optimistinių, vaizduojančių vaikystės smagumus kaime – savo rimtesne, skausmingesne tema išsiskiria „Pamiegok, sūneli“ ir „Aš – artojas“. Pirmajame vaizduojamas rytas, kai mama dar leidžia sūnui pamiegoti, nes „[d]uoną tau uždirbsiu, kol galiu“ (ten pat, p. 11), tačiau jau ir apverkia būsimą tikėtinai sunkią sūnaus dalią. Antrajame skausminga patirtis nujaučiama, įsivaizduojama skaitytojo, tačiau paties lyrinio subjekto perteikiama paprastai ir vaikiškai skaidriai:

Aš – artojas pats jauniausias,

Tėtės neturiu,

Šį pavasarį su bėriais

Laukelius ariu.

 

Čia aukštai linksmai čirena,

Gieda vyturiai.

Prakaite skani duonelė,

Ir gyvent gerai. (ten pat, p. 16)

Antrajame skyriuje – „Svetimųjų žemėj“, be kelių pirmajam skyriui būdingų idealizuotos vaikystės eilėraščių bei vieno, kaip ir pirmajame, skirto motinai, visi apdainuoja tėvynės ilgesį. Čia lyrinis subjektas – vėl vaikas, tik dabar jis ilgisi prarastos gimtosios žemės, pavydi debesėliams, vėjui, kad tieji nuskris, nuplauks ten, kur jis pats negali – už Atlanto, į tėvynę. Randasi čia ir religinių motyvų – eilėraštyje „Kristus kėlės“ Kristus vaizduojamas tradiciškai – kaip silpnųjų, našlaitėlių užtarėjas, jam dėkojama:

Kėlęs Kristau, sustiprinai viltį.

Širdyse vėl troškimai karšti.

Pumpurėliuos žiedai ima kilti,

Ir tėvynės dangus taip arti… (ten pat, p. 47)

Kaip jau minėta, iš esmės eilėraščiuose pritrūksta metaforų, poetinio slėpiningumo, tad gražiausiai, lyg atliepdamas kokią lietuvių liaudies pasaką ar dainą, suskamba eilėraštis „Našlaitėliai“:

Kita žiemužė, baltas kelias,

Viršūnę kalno vos matai.

Ne tas šiaurys nei debesėliai,

Skrendą padangėje aukštai.

 

Kiek kartų klausdavau upelių:

Kuri Neris? Kur Mituva?

Kur Nemunėlis ir Šešupė,

Kur mano kraštas Lietuva?

 

Atsakė jos kalba kitokia,

Nesupratau. O prie krantų

Tik akmenėliai prakalbėjo:

Mes našlaitėliai, kaip ir tu. (ten pat, p. 38)

Castelnuovo Don Bosco: Saleziečių leidinys, 1958
Castelnuovo Don Bosco: Saleziečių leidinys, 1958

Kaip pažymima pačioje knygoje, eiliuota pasaka „Neklaužados“ kurta pagal vokiečių liaudies pasaką. Galima nesunkiai nuspėti, kad tai – Brolių Grimų „Vilkas ir septyni ožiukai“. Tik čia autoriaus sumanytos kiek kitos aplinkybės ir kiti veikėjai: prieš Kalėdas mama eina į mišką nukirsdinti ir parnešti eglutės, o savo trims vaikams prisako būti pirkioje.

Bet vaikučiai nepaklausė:

Šast kiemelin aitvarais.

Nulipdyt ketina senį,

Kol mama namo pareis. 4 (p. 7)

Kol motina (iliustracijose vaizduojama su kirviu rankoje) ieško tinkamos eglutės, prie vaikų prisigretina vilkas su rogutėmis ir kviečia juos pasivažinėti, sakydamas, kad „visą dieną, visą naktį“ jie galį kartu linksmintis. Be abejo, kaip ir būdinga pasakoms, vaikai suvis pamiršta motinos prisakymus ir susėda į rogutes, o vilkas savo ruožtu vežasi juos pas save trobon, kur jau puodas belaukiąs. Motina, išgirdusi vaiko klyksmą, susirūpina, ar nieko nenutiko, ir drauge su visa papasakojusiu kiškiu leidžiasi vaduoti vaikų.Kaip ir daugelyje senųjų pasakų apie vilką, šioje reikalai išsprendžiami pasitelkus kaminą: šis uždengiamas lentomis, ir dūmams ėmus sklisti po trobos vidų, vilkas ima trokšti ir, be abejo, turi atidaryti duris. Vaikai išgelbėjami, o motina vilkui atleidžia, tačiau tik šįkart: „Bet jei antrąkart pačiupsiu, / Nebeteksi tu galvos.“ (ten pat, p. 25)

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003

Rinktinėje „Kiškis neša dovanų“ sudėti visi eilėraščiai iš „Kiškučio vardinių“. Taip pat joje randasi ir pastarojoje knygelėje nepublikuotas eilėraštis „Malda“, kuriame vaikas meldžia Dievulio grąžinti iš Sibiro ištremtuosius, neleisti priešui žudyti nekaltų žmonių, duoti laisvę žmonėms ir laukams, „[t]egul vėl ‚Žiburėlis‘, ‚Žvaigždutė‘ / Į mokyklas ateina vaikams…“5 (p. 35) Kaip atskiras skyrius „Pavasariui sugrįžus“ publikuojami šeši anksčiau autoriaus knygose nespausdinti eilėraščiai, savo temomis – vaikystės džiaugsmais bei tėvynės ilgesiu – panašūs į „Kiškučio vardinių“ kūrinius.

Taip pat rinktinėje randame pasaką „Keturi valdovai“, atskira knyga išleistą 1955 m JAV. Ši pasaka-sakmė, originaliame leidinyje dedikuota dukrai Juditai, pagal pasakinę, mitologinę logiką aiškina metų laikų atsiradimo aplinkybes. „Labai toli, už žaliųjų miškų, už plačiųjų marių, kur siekiasi dangus su žeme, ten amžinai žaliuodavo pievos ir miškai“ (ten pat, p. 43) – taip gana tradiciškai, idealizuotos šalies vaizdiniu pradedamas pasakojimas. Vieną dieną šią laimės šalį valdęs karalius „grįžo į pilį labai neramus“. Jis pasikviečia keturis savo pilies žynius ir užduoda jiems du klausimus, į kuriuos atsakę jie galės valdyti pilį ir šalį.

Castelnuovo Don Bosco: Lietuviai Saleziečiai, 1955
Castelnuovo Don Bosco: Lietuviai Saleziečiai, 1955

Klausimai neįprasti: kas neduoda karaliaus sielai ramybės ir kur pasislėpė jo laimė? Tuomet paaiškėja, kad žynių būta gobšių ir, suvilioti galimybės tapti valdovais, jie tariasi karalių apgauti, nunuodyti, nugalabyti. Tik vienas žynys tam nepritaria. Karalius apie šias klastas sužino, tačiau skiria žyniams už jų niekšingus ketinimus kūrybingą bausmę – paverčia juos metų laikais, taip leisdamas kiekvienam jų išties karaliauti, tačiau tik po tris mėnesius, ir kaskart vieną jų nugalės ateidamas kitas. Tiesa, pasaka baigiama gana filosofiškai, paliekant erdvės skaitytojo apmąstymams: „Taip atsirado Ruduo, Žiema, Pavasaris ir Vasara. Karalius, kuris padarė savo žynius valdovais, buvo ilgi, kupini amžinos laimės METAI. Bet jei mes Metų paklaustume, kodėl jie tada nebuvo laimingi, vargu ar kas atsakytų.“ (ten pat, p. 53)

Paskutinioji rinktinėje – pasaka-sakmė „Karalius Vėjas ir lakštingala“, kurioje aptinkame liūdno žmogaus ir lakštingalos pokalbį. Pastebėjusi nuliūdusį žmogų, lakštingala pasiūlo šiam pasiklausyti jos giesmių, bet žmogus ją lyg kokią užkeiktą dvasią piktai bando nuvyti. Tačiau lakštingalai priprašius išklausyti jos giesmės, žmogus persimaino ir pasipasakoja jai savo širdies skausmą – jo tėvas buvo užkariavęs visą pasaulį, turėjęs tūkstančius grandinėmis surakintų tarnų, o „kas jam nepatikdavo, jis savo kerštinga ranka nužudydavo“ (ten pat, p. 57). Kartą jis pasiėmęs sūnų malšinti sukilėlių, ten sūnui į akį kritusi mergina. Tėvas ją kalinęs, tardęs ir mušęs, o sūnus išgelbėti norėjęs. Tačiau visi planai buvo atskleisti, ir pats sūnus pateko į kalėjimą, o mergina galbūt nužudyta.

Kartą vidurnaktį atsidarė kalėjimo durys, ir į vidų įėjo juodu apsiaustu apsisiautusi dvasia. Ji buvo aukšta, o veidas baltas kaip sniegas. Ji sustojo prie durų ir pareiškė, kad aš esu išvaduotas. Mano tėvas yra prakeiktas ir su visa pilimi nugrimzdo į žemių gelmes. O mergelę ji pavertusi į paukštelį, kuriam davusi lakštingalos vardą. Lakštingala nuo tos dienos skraidanti po pasaulį ir giedanti. Man buvo pasakyta ją susirasti, tada abudu būsime vėl laimingi. Be to, dvasia pareiškė, kad nuo šios valandos mano vardas bus Karalius Vėjas. (ten pat, p. 57)

Kaip galima nuspėti, paaiškėja, kad nuliūdusį žmogų guodžianti lakštingala ir yra toji jo mylima mergina – iš žemių iškyla graži auksinė pilis, lakštingala atvirsta į merginą ir išteka už Karaliaus Vėjo.

Verta pastebėti, kad tiek „Keturi valdovai“, tiek „Karalius Vėjas ir lakštingala“ meniškai daug stipresni, sodresni kūriniai už autoriaus eilėraščius ar eiliuotą pasaką – prozoje atsiskleidžia S. Džiugo pasakojimo talentas, nejusti tiesmukumo, abi pasakos turi savus gelminius klodus, erdvės skaitytojo mintims ir interpretacijoms.

Bibliografija

  • Keturi valdovai: pasaka / iliustravo Vlada Stančikaitė. – Castelnuovo Don Bosco: Seleziečių spaustuvė, 1955. – 26 p.
  • Neklaužados: eiliuota pasaka / iliustravo Vlada Stančikaitė. – Castelnuovo Don Bosco: Seleziečių spaustuvė, 1958. – 25 p.
  • Kiškučio vardinės: eilėraščiai / iliustravo Vlada Stančikaitė. – Čikaga: Lietuviškos knygos klubas, 1953, 1976, 1999. – 56 p.
  • Kiškučio vardinės: eilėraščiai / iliustravo Vlada Stančikaitė. – Kaunas: Naujasis amžius, 1999. – 56 p.
  • Kiškis neša dovanų: eilėraščiai ir pasakos vaikams / iliustravo Vlada Stančikaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 57 p.

Rekomenduojame paskaityti

______________________________________

1 Vincas Auryla, „Gerus darbus tėvynei darąs“, Rubinaitis, 2000 Nr. 1 (13). Prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2000-nr-1-13/gerus-darbus-tevynei-daras-stasio-dziugo-80-meciui/ (Žiūrėta 2021-10-05)

2 Gitana Andriulienė, „Kraštietis Stasys Džiugas ir jo knygų fondas Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje“, 2019. Prieiga per internetą: https://www.raseiniai.rvb.lt/uploads/pdf/raseinistika/krastotyros%20darb%20sarasai/Stasys%20Dziugas%20100%20metu%20.pdf (Žiūrėta 2019-12-04)

3 Stasys Džiugas, Kiškučio vardinės, Kaunas: Naujasis amžius, 1999.

4 Stasys Džiugas, Neklaužados, Castelnuovo Don Bosco: Seleziečių spaustuvė, 1958.

5 Stasys Džiugas, Kiškis neša dovanų, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Parengė Diana Gancevskaitė

 2019-12-05

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai