GERUS DARBUS TĖVYNEI DARĄS (Stasio Džiugo 80-mečiui)

Prieš šešiasdešimt metų jaunas poetas Stasys Džiugas viename eilėraštyje būrė sau ateitį. Jam „balsas marių neramių“ ūžavo, kad teks išklysti „į pasaulį“, „be namų“, bus „alkanas“, „bedarbis“. Baugino gyvenimo netikrumas, užplūdusios juodos mintys, kad „gal mirties pagaus verpetai“. Kilo kankinančių esaties ir išliekamumo klausimų: „O kur esi? O kas žinos?“ (Iškeliavimas. Ateitis, 1940).

Vaikystė ir ankstyvoji jaunystė praleista Lietuvoje. Kita, didžioji, gyvenimo dalis nugyventa kitur. Poetas ilgai buvo lyg našlaitis „vienas“, „be tėvynės“, piktos rankos 1944 m. išblokštas į vėjų pagairę. Šiandien S. Džiugas savo kūryba ir kultūros darbais vėl grįžta į tėvynę.

Dar prieškario metais įsimintinus eilėraščius jis skelbė „Ateityje“, „Ateities spinduliuose“, „Trimite“, „Panevėžio garse“, vaikų žurnaliukuose ir kitur. Besimokydamas Girkalnio pradžios mokykloje, S. Džiugas pradėjo bendradarbiauti „Mūsų laikraščio“ priede vaikams „Mykoliuko pastogė“ ir netikėtai iš jo redaktoriaus Vytės Nemunėlio gavo skatinantį ir pranašingą laiškutį: „Sveikinu su gražiu rašinėliu <…>. Kai užaugsi, daug gero savo tėvynei padarysi. Gal ir rašytoju būsi“.

Nelengvos gyvenimo aplinkybės spaudė būsimą poetą rinktis profesijas, kurios duotų sotesnį duonos kąsnelį. Baigęs žemės ūkio mokyklą, dar mokėsi Kauno prekybos mokykloje. Vėliau komercijos mokslus baigė viename JAV universitete, buvo darbininkas, sąskaitininkas, inspektorius. Bet visa tai – „kūnui pamaitinti“, o siela atgaivos ieškojo kūryboje, knygose.

S. Džiugas – nerimastingas, atviros sielos, entuziastingas lietuvybės idėjų puoselėtojas. Atsidūręs Vokietijoje, bendradarbiauja lietuvių politinių pabėgėlių spaudoje, redaguoja informacinį bendruomenės komiteto biuletenį. Su didžiulėmis dėžėmis išeivijos knygų ir kitų spaudinių persikėlęs į JAV, pasineria į lietuvių bendruomenės veiklą ir nuoširdžiu darbu pelno populiarumą bei didelį autoritetą. Jis renkamas į Lietuvių fondo, JAV lietuvių bendrijos, Pasaulio lietuvių bendrijos ir kitų organizacijų aukščiausius valdymo organus. Administravo „Pasaulio lietuvio“ žurnalo leidimą. Kaip administratorius daug sumanumo parodė ir jėgų atidavė „Draugui“ – vieninteliam lietuvių dienraščiui JAV. S. Džiugas priklauso „Šatrijos“ korporacijai, Lietuvių fronto bičiuliams, yra Lietuvių rašytojų draugijos ir JAV lietuvių žurnalistų sąjungos narys.

Ypač S. Džiugas dėmesingas jaunosios kartos dvasios reikmėms. Dar stovykloje Vokietijoje drauge su kitais imasi leisti laikraštėlį vaikams „Gimtinės žiburiai“, JAV rūpinasi žurnaliuku „Eglutė“. Pastaraisiais metais netgi Anykščių „Kregždutėje“ rasime S. Džiugo eilėraščių. Raseinių rajono viešoji biblioteka praturtėjo gausiu išeivijos knygų ir periodinių leidinių fondu, Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka iš jo gavo unikalią kultūros renginių plakatų ir kitokios informacinės medžiagos kolekciją. Vis dėlto didžiausias jo nuopelnas egzodo vaikų literatūrai – trys rinkiniai: Kiškučio vardinės (1953,1976 – JAV, 1999 – Lietuvoje), pasaka-legenda Keturi valdovai (1955 – Italijoje) ir humoristinė poemėlė Neklaužados (1958 – JAV).

Poligrafijos dažais kvepiančios Kiškučių vardinės praėjusių metų gale sutiktos ir Lietuvoje. Pati knygelė – lyg skudurinė Onelė tarp šiandieninių išsipusčiusių, laku blizgančių Barbių ar kitokio vaikų „popso“, bet labai miela, nes sava, lietuviška. Kuklus, bet vaikiškai patrauklus viršelis, nuotaikingos, išmoningos, judrią vaiko kasdienybę vaizduojančios Vlados Stančikaitės iliustracijos, nuoširdūs, impulsyvūs eilėraščiai puikiai tarp savęs dera ir atveria gerokai primirštą lietuvišką pasaulį. Katinėlis ir šunelis, gaidys ir lapė, voverytė ir riešutai, malūnėlis, grybas raudonviršis, beržas, stogo žirgeliai, artojas, karvytės su lumzdelj pučiančiu piemenėliu, pypkuotojai kiškučiai, besikėtojanti išdykėlė gegutė, vienišas apsnigtas rūpintojėlis, prirašyti sąsiuviniai, atverstos išminties knygos, plačiai atvertos vaikų akys – tai lietuviški akipločiai, kupini prasmės, jausmo, spalvų, garsų. Pirmojo skyriaus „Tėviškėje“ meninė erdvė ypač skaidri, judri, daiktiška.

Antrasis skyrius „Svetimųjų žemėj“ mirguliuoja realijomis, kurios vaikystę sieja su tėvyne, jos mitų dvasia, karžygių simboliais, pavergtos tėvynės laisvės ilgesiu ir vadavimo žygiais. Čia Gedimino kalne plevėsuoja trispalvė, vaikas kelia vėliavą su vyčio ženklu, į jūrą plaukiančiam laiveliui kelią rodo žuvėdros, švyturio spindulių pluoštai, sėkmės linki palydintis vaikučio mostas. Intriguoja užkeikta pilis su ragana, šikšnosparniais, kitomis mėnesienos baidyklėmis. Čia ir tradiciniai lietuvių tautos simboliai: rūpintojėlis, Gedimino stulpai, vyčio kryžius, sukryžiuoti kardai… Visa tai atgaivinta poeto ir iliustratorės vizijų (Pūsk, vėjeli, nuo Atlanto, Sapnas, Gimtinės žiburiai, Čia nerimsta širdis, Tau, brangi tėvyne).

Eilėraščiuose ryškios namų ir pasaulio priešpriešos. Mažųjų erdvė be ydų, veidmainystės, smurto. Vaikai gyvena nepakartojamoje vaikystės viešpatijoje. Jie lyg maži karaliai orūs, išmintingi, moka džiaugtis vaikystės dienomis (Maži karaliai). Poetas iškelia dalykus, kurie patys svarbiausi vaikų karalystėje: meilė tėvynei, išgyvenimai jos netekus, darbo, gamtos, žaidimų, mokslo siekimo motyvai. Manding, tai ir bus svarbiausias poeto imperatyvas, praturtinantis šiandieninę vaikų literatūros problematiką, jos ugdomąjį universalumą amžinosiomis vaikystės vertybėmis. Svarbiausias poeto kūrybos devizas – meilė: „Jei ką žemėje skriaudi / Meilės nebėra širdy“ (Gegutė). Motinos lūpomis poetas į „mažųjų karalių“ širdis įspraudžia išminties, pareigos ir meilės žodžius:

Jei išklysti tektų į pasaulį,

Jei svetur išplauktum per marias,

Paragauki jūros vandenėlio, –

Mano ašaras primins sūrias.

(Pamiegok, sūneli)

Tėvynės netektis – didžiausias poeto širdies skausmas. Viltis bent savo darbais grįžti į gimtinę – jo gyvenimo prasmės šūkis, didžiausias troškimas: „Viltie, nušvieski tamsią mintį / Ir vesk į tėviškės namus“ (Troškimai, žiburiai, 1946). Pasak poeto, tas stebuklingas vaiko fantazijos ir pasąmonės sukurtas vedlys ir yra knyga. Su knygomis „kiekvienoje bibliotekoje visuomet klaidžioja mirusiųjų rašytojų dvasios, kurios tik po vidurnakčio sugrįžta į savo tikruosius kapus savame karste užsidaryti ir pailsėti“ (Draugas, 1999, lapkr. 27).

Nuėjęs gruoblėtus gyvenimo kelius, sulaukęs brandaus ir derlingo rudens, poetas liko jaunos sielos, žvalus ir ištikimas vaikų bičiulis. Pasak filosofo Ortegos i Gaseto, tokie išlieka tik tie, kurie visą gyvenimą nepraranda tyros vaiko sielos, džiaugsmo, gebėjimo žaisti kaip vaikai:

Skrendu per pusnį tartum vėjas

(Vytukas, Jonas – iš paskos).

Tos pačios čia beržų alėjos,

Tie patys žvirbliai ant šakos.

Čia pat namai šiaudinio stogo,

Klebena vėjas langines…

(Draugas, 1999, gruod. 4)

Eilėraščiai rašyti šalyje, kurioje poetas išgyveno pusę šimtmečio. Vis dėlto amerikietiška aplinka tik nujaučiama, nes gyvenimą poetas mato vaikystės akimis. Jo gražia, sklandžia kalba parašyti eilėraščiai yra dainingi, skambūs, artimi skaitytojo širdžiai. Jie atsiradę iš gilaus vaiko pasaulio pajautimo, iš gelmėse snūduriavusios tautos dvasios. Rašytojas prabilo į vaikus savita talento plunksna. O, kad dažniau tokių literatūros dovanų Lietuvos vaikams!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 1 (13)