DVYLIKA KNYGŲ, NE TIK JUODVARNIAIS LAKSTANČIŲ (apie 1999 m. prozą vaikams – su meile ir pavydu)

Tos knygos mano nuomonės labai ir nepaisė. Kad ir kaip jas, iš bibliotekos parsinešusi, rikiavau, pačios sau poravosi ir grupavosi, tartum ieškotų giminystės ar bent bendrumo: Džiovintas debesėlis (Nijolė Kepenienė) su Obuolių pasakomis (Vytautas V. Landsbergis), Jūrų piratas katinas Meris (Ignas Pikturna) su „Skomanto“ serijos Liepsnojančiu bokštu (autoriaus pavardę žino jis pats, leidykla ir ponas Dievas). Atokiau likusios grupavosi į trejetą: Balta gėlė (Joana Danutė Žilaitytė), Septynios šypsenos (Rasa Lužytė), Tikras karalius, kuris bijojo elektros ir mašinų (Norbertas Vėlius) ir ketvertą: Pabėgėlė (Birutė Beniušienė), Ripsikė (Vytautas Čepliauskas), Įšok į Laiko vežimą, Naujieji nykštukai (Jeronimas Laucius). Spėju – bus tų knygų pabirę po Lietuvą ir daugiau. Mūsų valstybėje per 600 leidyklų, pateikusių dvylika man žinomų prozos knygų vaikams. Jei į mano knygų poras, trejetus ir ketvertus besigilindami atidžiai lenkėte pirštus, pasigedote dvyliktosios. Ji – mano (Debesėlis ieško vardo). Teatleidžia man „Rubinaičio“ rengėjai, prašę šios apžvalgos: apsimesti, kad esu žmogus iš šalies, nepavyks. Juk nutuokiu iš kur, spėju, kaip VISA TAI atsiranda…

Savo giminei ir sau

Gražu, kai tetos ir dėdės, mamos ir tėčiai, močiutės ir seneliai pasakoja apie savo vaikystę. Ypač jei pasakoti moka. Gražu, jei kas iš klausytojų atsidūsta: užrašykite savo gyvenimą, nes tas gyvenimas – tikras romanas. Panašiais keliais ar būdais, vaikystės ilgesio genama, man regis, keliavo į pasaulį V. Čepliausko Ripsikė – idiliškas pasakojimas apie tuos laikus, kai viskas buvo… na, kažkaip… saldžiau, šviesiau, šilčiau. Mamos vaikams tik švelnybes kalbėjo, visas kaimas kuo gražiausiai sutarė, pikti šunes, jei ir puolė, tai nekando už save mažesnių šunelių pabūgę. Toks kalaitės Ripsikės ir vaiko Ventučio gyvenimas. Bet… „Šurmuliuodami, stumdydamiesi, skvernodami milinėmis į kiemą suvirto kareiviai. Jie šnekėjosi svetima kalba, gėrė iš šulinio vandenį, aliojo, prunkštavo.“ Kareiviai Ripsikę užmuša, kaimas aimanuoja, knyga baigiasi. Paskaitei ir pamiršai…

B. Beniušienės Pabėgėlė turi ir paantraštę: „Vaikystės vaizdeliai ir prisiminimai“. Tiesą sakant, tų vaizdelių yra ne tik iš Sibiro, bet ir iš šių laikų: apie Sausio 13-ąją, apie piktadarius, vis genėjančius gluosnį, apie muzikos klausymą. Leidėjai įžangoje žada, kad vaizdeliai su „giliais filosofiniais pamąstymais“ turėtų sudominti ir jaunesniojo amžiaus skaitytojus. Gal… Tikrai domins giminę, bičiulius, draugus, galbūt ir kitus Jurbarko, Nidos žmones – tuose gražiuose miestuose, jei gerai supratau, autorė gyveno ir gyvena. Tokio pobūdžio prisiminimų pastaruoju metu po Lietuvą sklinda daug. Jei tik leidėjai randa būdų asmeniškus memuarus į pasaulį išlydėti, – Dieve padėk. Kiekvieno žmogaus pasakojimas savaip įdomus jau dabar, dar įdomesnis bus po pusšimčio, šimto metų.

Bet ką čia apie ateitį… Įšok į Laiko vežimą, – ragina mus J. Laucius. Tie, kurių laikas, o ir vežimai kitokie nei knygų autoriaus, vargu ar rizikuos. Patrauklus trečiasis viršelis: reklamoje akcinė bendrovė, „Lietuvos energija“ perspėja skaitytojus: „Atsargiai! Įtampa!“ Savo ruožtu save ir jus, mokestėlį akcinei bendrovei mokančius, perspėju ir aš: „Atsargiai! Pavydėti negražu!“ Jei sėkmingai besisukantis verslininkas turi tokią silpnybę – rašyti vaikams ir sau, tenesustabdys jo vežimo nei draugiški patarimai, nei ignoravimas, nei bendravimas. Stabdžių nėra. Kita J. Lauciaus knyga Naujieji nykštukai turi stiprų pagrindą – naujalietuvių ideologiją. Po pinigėlį verslui pradėti gauna visi. Kažin ką turėtų gauti rašytojas, kad raidės, žodžiai, sakiniai taptų ne tik verslu, bet ir menu?

Liepsna ir vanduo

Esu susidvejinusi. Visada tokia tampu, kai tik atsiverčiu „Skomanto“ serijos knygas. Žinau, kad „Skomantas“ svarbus paaugliams, – tiems, kurie skaityti mėgsta, ir tiems, kurie pamėgo „Skomanto“ dėka. Kol kas iš visų serijos rašytojų težinome vieną Renatą Šerelyte. Jos Jundos lemtis iš kitų serijos knygų skyrėsi: kažin, barė ar gyrė ją už tai redaktorius? Jei barė, tai, matyt, atleido, kai Renatai buvo uždėta geriausios metų vaikų rašytojos karūna. Sunku būtų įsivaizduoti, kad kas nors karūnuotų Liepsnojančio bokšto autorių. Blausi ta liepsna…

Ne tik šią, bet ir kitas „Skomanto“ knygas skaitydama pavargstu. Šį kartą įsivaizdavau ne karius ir jų mylimąsias, ne kuršius ir žiemgalius, nors tiems kraštams jaučiu daug sentimentų ir sau pasižadėjau būti atidi skaitytoja. Įsivaizdavau rašytoją X: kaip bijo nukrypti nuo schemos, kaip tramdo pats save, kaip jau norėtų baigti, bet dar nevalia.

Linkėčiau „Skomantui“ pašėliškumo. Galbūt – karštesnių jausmų. Galbūt – tokios charakterių jėgos, nuo kurios pati, būdama paauglė, svaigau skaitydama serijos sumanytojo Kazio Almeno Rugiapjūtę. Skomantininkai bus teisūs tų mano linkėjimų neišgirdę. Jų knygos – ne man.

Beprasmiška butų linkėti I. Pikturnai nenusisukti nuo jūros, nes jis ir taip nenusisuks. Jo Jūrų piratas katinas Meris, „katino metų knyga jaunuomenei ir suaugusiems nuo 9 iki 99 metų amžiaus“, svarbus jau vien tuo, kad rašytojas tikrai išmano, kaip atrodo jūra, kaip laivas, kaip uostas, kas mūsiškiame, o kas aname, tolimajame, krante. Jis žino, kur laive katinas ras taip jam reikalingo smėlio, žino, kaip laive gali (ar turi…) elgtis vienas ar kitas žmogus. I. Pikturnos jūra banguota ir sūri, taigi ji ir yra įdomiausioji pasakos dalis. Katino Merio lyginimas su miesto meru gal ir žaismingas, bet… žaismė dingsta, kai kad ir švelniai, bet pasišaipoma ar iš Sąjūdžio, ar iš LDDP. Kačių mylėtojams galbūt svarbesnė už jūrinius epizodus bus knygos pabaiga – kelionė į Šiaulių katinų muziejų. Aš šią dalį laikyčiau gal ir patraukliausia, bet vis dėlto tai tik žurnalistika, o ne vaikų literatūra.

Šypsenos ir ašaros

R. Lužytės Septynios šypsenos – lietuviškas Nežiniuko variantas. Tie baltuliai, jų miestas – tokie giminingi trumpuliams, jų gyvenimui. Panašios ir kelionės į kitus miestus, ir nuotykiai: ligoninėje griežta slaugė neskuba grąžinti drabužių, tiltas, kad ir ne tiksliai toks, kokiu šliaužė Nežiniukas, spalvuliams baugus… Anaiptol nenoriu įtarti R. Lužytės plagiatu. Gal tik stipria Nikolajaus Nosovo įtaka ar natūralia, savaimine dvasine bendryste (būna ir taip, būna…). Jei jau užsiminiau apie Nežiniuką, privalau pasakyti, ne tik kuo tie kūriniai panašūs. Ir kuo skinasi… Ogi tuo, kad kiekvienas N. Nosovo personažas toks savitas, toks charakteringas, toks nepanašus į kitus… Kartą perskaitęs, nepamiršti. R. Lužytės spalvuliai – baltuliai, baltulės, geltuliai, geltulės… Jų daug, tačiau nežinau, kuris man patiko labiausiai. Nežinau, kuris kėlė graudulį, o kuris – šypseną. Jie liejasi į vieną prarasdami charakterių spalvas. Todėl – paskaičiau, pamiršau… Bet liko atmintyje pasakojimo sklandumas. Ir dedikacija močiutei jaudins kiekvieną, kuris tik močiutę yra turėjęs.

J. D. Žilaitytės pasakos Balta gėlė kauptos ilgai. Pirmoji jų parašyta 1958 m., kitos datuotos 1960, 1979 m., o tos, kurios naujausios, – 1985 m. Vyturėlis, žiogas, rožė, ežiukas, liūtas, zylė, katinas – tai vis J. D. Žilaitytės pasakų gyventojai. Daug gyvulėlių, žvėrelių. Daug augalų. Daug gamtos ir tradiciškumo. Suderintų atspalvių pasakų rinkinyje sopulingumu išsiskiria Neužmirštuolė, auginta 1985 m. ir skirta kunigui J. K. Matulioniui. Piktas valdovas, kurio ženklas – kruvinoji penkiakampė žvaigždė, Angelas sargas, kunigas ir jo geri darbai. Drąsios būta pasakos, dar drąsesnės – jų autorės… Pasaka favorite pasirinkau Naktinį autobusą. Nakties-dienos, tamsos-šviesos santykis skaitytojui dovanoja pasaulio atradimą, jausmą, kad kiekviena diena – didelė dovana. Ko daugiau iš pasakos norėti?

Tikras karalius, kuris bijo mašinų ir elektros – po mirties išleista pasakų tyrėjo N. Vėliaus knyga. Įdomu stebėti, kaip tyrėjas tampa kūrėju, o įdomiausia tai, kad tuo, kas per gyvenimą sukaupta, patirta, sužinota, nepiktnaudžiaujama. Tų laumių, kaukučių, undinių nė kiek ne per daug. Stebuklingos būtybės dera ir kaime, ir mieste. Ne jos svarbiausios. Svarbiausia – mergaitė Rūtelė, man regis, nė karto nei autoriaus, nei kitų personažų nepavadinta Rūta. Rūtelė užtinka rožių krūmelį, o jis yra nameliai. Yra pasakose vaikučių, jų kaktyčių, galvyčių, drabužėlių, pirštinėlių, kastuvėlių, kauburėlių.

Pasakos švelnios. Kad kas žinotų ir mums pasakytų, kur paslėptas tas saikas, kuriuo švelnumą seikėjame? Kur ta švelnumo ir tikrumo riba?

Svaigulys

Desertui – apžvalgos pabaigai – pasilikau knygas, kuriose saldumo mažiausia, o svaigulio daugiausia. Ne tik svaigulio. Jei tik leisite –to lengvo pamišimo, kuris ir paverčia rašymą menu.

Knygas vaikams galėtume skirstyti ir taip: tos, iš kurių išaugama, su kuriomis atsisveikinama be gailesčio; ilgesys neateis. Ir tos, kurios visada liks tavo knygos, – kad ir kiek metų tau būtų, kad ir kaip gyventum, kad ir ką veiktum. N. Kepenienės Džiovintą debesėlį ir V. V. Landsbergio Obuolių pasakas priskirčiau prie pastarųjų.

N. Kepenienės pasakos ypatingos ir tuo, kad labai tinka vaikų periodikai. Jos trumpos. Žaismingos. Savitos. Pradėtos ne iš tolo, o nuo pat pradžių, kartais, sakytum, net nuo vidurio, o ta pradžia – juntama, jau patirta. Pasakos nemoralizuoja, o vis dėlto stipriai remiasi į žaismingą išmintį, į tą patirtį, kurią jau sukaupė vyresnis žmogus.

Pasaką Tėviškės dūmai akių negraužia išsirinkau kaip svarbiausią. Ne dėl pavadinimo, ne. Lempelės ir žvaigždės pasikeitimas vietomis padeda ir į gyvenimą, ir į literatūrą, ir į rašytoją pažvelgti kiek kitaip: nebūtinai žvaigždė ta, kuri į dangų įkopė, o jei ir žvaigždė – na tai kas? (Moralas mano pačios.) Vis dėlto… Atrodo man, kad tų pasakų vienoje knygoje gal kiek per daug, kad geras rėtis knygai būtų tik į naudą išėjęs. Suprantu ir autorę: niekada nežinai, kada, kur ir kaip pasirodys kita knyga. Jei pasakos veržiasi gyventi…

Lig šiol kartu su jumis žvelgdama į knygas, sąmoningai vengiau rašyti, kaip jos atrodo. Ne tik todėl, kad palieku šį darbą geriau nusimanantiems. Ir todėl, kad tik viena vienintelė praėjusių metų vaikų prozos knyga yra iš tiesų tokia, kokios pasakų knygos trokštame sau ir savo vaikams: storais viršeliais, didžiulėmis iliustracijomis per visą atverstinį, sodrių spalvų, aiškaus, skaityti padedančio, bet ir kūrybingo, netradicinio maketo. Tai V. V Landsbergio Obuolių pasakos. Knygos (ne teksto) autorystę, jos sėkmę dera dalyti trims: rašytojui, dailininkui Rimvydui Kepežinskui ir meniniam redaktoriui Linui Spurgai.

Obuolių pasakos – vientisa istorija. Pradžia gražiai siejasi su netikėta, o tokia motyvuota pabaiga, vidurys nutrūksta nuo grandinės ir nušuoliuoja pats sau, kad mus, skaitytojus, stebintų ir linksmintų. Jausmas toks, tarsi pasakos iš tiesų kvepia obuoliais, didelių ir mažų pagundų saldybe.

Šioks toks autoriaus „mandrumas“ (ar dirbtinumas) slopina skaitymo džiaugsmą. Savo draugų būrio humoras nebūtinai juokina kitus. Ir tos išnašos, tariamai keistesnių žodžių aiškinimai. .. Dar nesutikau nė vieno žmogaus (ypač vaiko, paauglio), kuris išnašoms simpatizuotų. O ir Kešos, Aliošos šiais laikais – kažkaip nebe taip.

Tai, prie ko dabar bandau kabinėtis (švelniai. ..), ir tai, kuo džiaugiuosi, yra labai landsbergiška. Vien metęs akį, paskaitęs puslapį, kitą, atskirtum V. V. Landsbergį nuo kitų. Manau, kad galėčiau atskirti ir N. Kepenienę. Ne tik aš. Kiekvienas, kuris į vaikų literatūrą suaugusiojo žvilgsniu gilinasi.

P. S. Juodvarniais, šarkomis, gulbėmis ar dar kitaip į pasaulį išlėkė dvylika knygų. Kaip mokėjau, taip paganiau. Džiaugsmo ir nusivylimo patyriau po lygiai. Bet… Bent jau kalbėti turime apie ką.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 1 (13)