Paslaptis – knygoje, knyga – paslaptis
Nuo 1967 metų H. K. Anderseno gimimo dieną (balandžio 2-ąją) švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Tos šventės paskirtis – įkvėpti, paskatinti vaiko, paauglio, jaunuolio meilę knygai, atkreipti daugiau dėmesio į vaikų literatūrą.
Kiekvienais metais kuris nors Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) nacionalinis skyrius turi galimybę savo idėjomis ir finansiškai šią šventę paremti: tai yra parenka temą, motyvą, prašo kurio nors garsaus savo šalies vaikų rašytojo parašyti kreipimąsi, atvirą laišką pasaulio vaikams ir suaugusiems, o iliustratoriaus – sukurti plakatą. Ir laiškas, ir plakatas siunčiami į daugybę pasaulio šalių – ten, kur veikia analogiškos organizacijos, ir būna įvairiai panaudojami: skelbiami laikraščiuose bei žurnaluose, skaitomi ir aptariami pamokose, mokyklų, bibliotekų renginiuose etc. Kai kur organizuojamos ištisos vaikų knygos savaitės, skaitytojai susitinka su rašytojais, iliustratoriais, vertėjais, organizuojami rašinių, piešinių konkursai ir kita.
2000 metų Vaikų knygos dienos rėmėjai – IBBY Suomijos skyrius, gavęs paramą iš Suomijos knygų leidėjų asociacijos. Kreipimąsi parašė Hanelė Huovi (Hannele Huovi), plakatą nutapė Mika Launis.
Buvau labai smalsi ir nekantri. Sėdėjau prie Didžiojo Senolio kojų ir klausiausi, kaip jis dainuoja. Jis gebėjo dainuodamas akmenis padaryti tokius lengvus, kad jie imdavo plūduriuoti vandens paviršiuje. Jis dainuodavo taip, kad salos išplaukdavo į patį ežero vidurį. Jis išdainavo danguje žvaigždes. Viršūnės ir gelmės keisdavosi vietomis jam dainuojant.
– Kada aš tapsiu tikra burtininke? – paklausiau ir timptelėjau aksominės burtininko mantijos kraštelį.
– Greitai, – atsakė Didysis Senolis ir dainavo sau toliau. Senolio katino kailis ėmė kibirkščiuoti, o uodega papuro. Jis matė kažką, ko nemačiau aš.
– Ar aš esu per jauna? – pasmalsavau.
– Ne, – atsakė Didysis Senolis ir dainavo toliau. Ant burtininko peties suplazdėjęs nutūpė jo paukštis žvalgas ir snapu pasikedeno plunksnas. Pakreipęs galvą jis įsmeigė į mane savo paukštiškas akis.
– Ar aš dar per maža? – paklausiau.
– Ne, tai neturi nieko bendra su ūgiu, – atsakė Didysis Senolis ir toliau dainavo.
Nuo jo dainos suošė medžių viršūnės. Jis sukėlė vėją, ir netrukus aplink mus pasigirdo gausmas ir švilpesys. Nuo ūbaujančio vėjo žemėn krito negyvos medžių šakos. Laukinis medžių braškėjimas mane baugino, ir aš pasilenkiau pasižiūrėti į savo pėdas.
– Gal mano pirštai per maži? – pasiteiravau.
– Ką? – paklausė burtininkas. Jis nustebęs žvilgtelėjo į mane. Medžių ošimas nutilo.
Parodžiau burtininkui rankų ir kojų pirštus.
– Ar burtininko rankos turi būti didesnės? – paklausiau.
– Ne, – atsakė Didysis Senolis ir šyptelėjo.
Nuskyniau nuo kupsto mažutėlę gėlelę ir pauosčiau. Jos kvapas buvo labai švelnus.
– Gal burtininkui reikia didesnės nosies? – paklausiau.
– Ne, – atsakė Didysis Senolis. Jį ėmė juokas.
Buvau smalsi ir degiau nekantrumu. Niekaip nebeįstengiau laukti ilgiau. Buvau gimusi burtininke, bet turėjau per mažai galios. Nežinojau, iš kur jos pasisemti. Žiūrėjau į kibirkščiuojantį katino kailį. Senolio užburti akmenys kybojo ore. Nusprendžiau paklausti dar kartą.
– Kada aš tapsiu?.. – prasižiojau.
Tuomet Didysis Senolis pasilenkė ir iš savo krepšio ištraukė knygą. Jis gudriai nusišypsojo ir tarė: – Paslaptis yra knygoje, knyga – paslaptis.
Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė
Hannele HUOVI (g. 1949 m. kovo 19 d.) yra parašiusi daugiau kaip 20 knygų vaikams ir paaugliams, parengusi vadovėlių, išleidusi apsakymų rinkinių suaugusiems. Jos kūryboje labai svarbią vietą užima gamtos pasaulis: jo paslaptingumas, draugiškumas ir stiprybė. Rašytojai labai artimos liaudies tradicijos, dažnai ją įkvepia mitai, legendos. Be to, jos kūryboje stiprus humoro jausmas, gebėjimas žaisti, žongliruoti žodžiais. H. Huovi buvo pristatyta H. K. Anderseno premijai (1998). Šiuo metu su savo keturiais vaikais ji gyvena Suomijos centre, gražių ežerų apsupty.
Mika LAUNIS (g. 1949 m. sausio 21 d.) – iliustratorius ir grafikas. 1973–1980 m. Menų ir dizaino universitete studijavo grafiką. Jis labai mėgsta eksperimentuoti, o kūrybos technika, spalvos, medžiaga priklauso nuo objekto, temos ir nuotaikos. M. Launio kūrybos spektras labai platus ir daugiabriaunis: nuo šiurkščių karikatūrų iki subtilių liaudies pasakų iliustracijų. Kaip iliustratorių jį pirmiausiai ir įkvėpė liaudies pasakos. Net ir rimtuosiuose M. Launio piešiniuose galima atpažinti žiburiuojančią jo akių šypseną. M. Launis iliustruoja ne tik grožines knygas, bet ir vadovėlius, lankstinukus, kuria plakatus, pašto ženklus, knygų viršelius, piešia laikraščiams. M. Launis buvo pristatytas H. K. Anderseno premijai (1998).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 1 (13)
