Į KOKĮ PASAULĮ ATVEDĖ KNYGA (Šiek tiek vaikystės, filosofijos, nuoskaudų)

 

„Ak, kaip aš dėkingas vaikystės knygoms, kurios žadino mano vaizduotę ir iš kiekvieno puslapio tarytum kuždėjo man: „Nenusimink ir nenuleisk rankų. Mokykis, kad neliktum aklas kaip kurmis.“

Jau ne sykį esu kartojęs, kad knyga atvėrė man gyvenimą, išvedė į žmones. 1939-aisiais, būdamas penkerių metų, likau našlaitis ir patekau Žemaitijon pas labai neturtingus, beraščius gimines. Negaliu net apsakyti, kokia nyki našlaičio dalia, gal todėl prieglobsčio bandžiau ieškoti knygose. Kaune buvau baigęs vieną skyrių, mokėjau neblogai skaityti, todėl knygas tiesiog ryte rijau. Puikiai prisimenu, kad skaitydavau visai nevaikiškus po ranka pakliūvančius dalykus – palėpėje surastus „Lurdo“ žurnalus, „Kario“ komplektus. Perskaičiau visus Paukštakių pradžios mokyklos knygynėlio Mūsų pasakų tomus. Knygų bandydavau prasimanyti visais įmanomais būdais. Vienas duodavo mokytojai, kitas pasiskolindavau iš kaimyno J. Stombro, tokio kaimo keistuolio, gyvenusio varganoje baudžiavos laikų lūšnoje, kurioje ant didelio stalo visuomet gulėdavo krūvelė knygų. Jis imdavo knygas iš Alsėdžių viešosios bibliotekos, kuria naudotis galėjo tik suaugusieji. Tad aš, vaikas būdamas, lyg irgi naudojausi jos paslaugomis. Ryškiausiai pamenu knygas, kur galėdavau susitapatinti su herojais. Labai jaudino Juozo Paukštelio Našlės vaikas, Edmondo de Amičio Širdis. Kaip svaigus narkotikas mane traukė Karlo Majaus knygos. Iki šiol gyvai prisimenu, kaip ganydamas gyvulius kvatojau skaitydamas Augustino Griciaus feljetonų rinkinį Laiko dvasia. Žmonės žiūrėjo į mane kaip į pamišėlį, o man tie šmaikštūs pasakojimai kėlė didžiulį džiaugsmą. Taip juokdamasis jaučiausi laimingas.

Labai anksti supratau, kad apsiskaitymas labai daug gali žmogui duoti. Paukštakių pradžios mokykloje vienoje klasėje sėdėdavo dviejų skyrių mokiniai. Mokytojas Vaičiulis labai greit pastebėjo, kad, kai ketvirtokai ko nors nežino, galima paklausti manęs. Taip be jokio pasirengimo perėjau į ketvirtą skyrių, o vėliau, jau vokiečių okupacijos metais, baigiau ir penktą. Ir tuo mano mokslai baigėsi. Iki artimiausios mokyklos – 9 kilometrai, o ir namie buvau reikalingas visai kitokiems darbams. Įvykiai, kurie tais laikais dėjosi kaime, paliko manyje didžiulį pėdsaką. Mane pažadindavo naktimis, liepdavo kinkyti arklius ir vežti žmones. Vieną naktį – stribus, kitą – miškinius. Knygos, mokslai buvo tik svajonėse… Toks gyvas vaikystės prisiminimas – kai rugpjūty pradeda rausti šermukšniai, aš sėdžiu ant kupsto ir verkiu matydamas, kaip kaimynai ruošia vaikus gimnazijon. O aš vis lieku ant to kupsto… Tik gerai, kad turiu užantyje mažą draugę – knygą – išsitraukiu ir skaitau.

Vėliau supratau, kad grožinės literatūros nepakaks. Nusprendžiau būtinai įveikti algebrą. Niekas man negalėjo padėti, todėl, kad būtų drąsiau, ant vadovėlio užrašiau: „Kelias į jūrininkus“. Buvau girdėjęs, kad Klaipėdoje yra tokia jūrininkų mokykla, kur duoda aprangą ir maistą. Tuo metu tai buvo pati didžiausia mano svajonė.

K. Saja vaikystėje
K. Saja vaikystėje

Sunkiai sekėsi perprasti algebros gudrybes, todėl galite Įsivaizduoti, kad didžiausias atradimas, man prilygstantis gal Alberto Einšteino reliatyvumo teorijai, buvo suvokti, kad į tas raides a+b gali sudėti kokius tik nori skaičius. Taip aš savarankiškai peržengiau slenkstį iš aritmetikos į algebrą ir supratau, kad ko nors pasiekti galiu tik pats, nesitikėdamas kitų pagalbos. Draugo įkalbėtas, suklastojau gimnazijos baigimo pažymėjimą ir įstojau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą mokytis agronomijos. Mokiausi labai gerai. Iš šimto įstojusiųjų baigėme tik dvidešimt. Vienus išvežė į Sibirą, kiti tiesiog neištvėrė – mes gyvenome nekūrenamame name be stogo. Tai buvo nebaigtas pertvarkyti buvęs beprotnamis. Naktimis eidavome ieškoti nenukastų bulvių ar morkų. Manau, kad tik knygos padėjo man išlikti, viską ištverti.

Buvau įstojęs į Politechnikos institutą studijuoti architektūros, bet pajutau, kad noras rašyti yra kur kas stipresnis. Dar vaikystėje, apkvaitęs nuo skaitomos knygos, svajojau parašyti apie našlaičio, utėlėto vaiko gyvenimą. Juk aš tiek visko mačiau. Mokydamasis technikume, pradėjau šiek tiek rašyti teatrui, todėl architektūrą mečiau ir nuvykau į Klaipėdos mokytojų institutą. Į lietuvių literatūros studijas manęs nepriėmė, nes buvo užimtos visos vietos, bet trūko studentų mokytis gamtos ir geografijos. Kai 1958 m. galų gale Vilniaus pedagoginiame institute baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą – tokias studijas, apie kurias svajojau, – pamaniau, kad pradėjau studijuoti, gaudamas kuolus iš lietuvių kalbos diktanto, o baigdamas galėjau ištraukti bilietą su klausimu „K. Sajos dramaturgija“… Tuo metu Lietuvos teatruose jau buvo pastatyta ne viena mano pjesė.

Kai manęs klausia, kodėl taip traukė knyga, kodėl pradėjau rašyti, labai drąsiai atsakau, kad kalta mano nuotykinga vaikystė. Nuotykiai – tai gyvenimo sunkumai, kuriuos reikia įveikti, bet tokių nuotykių, kokių atiteko man, tikrai niekam nelinkėčiau – labai jau sunki našlaičio dalia. Vyresnysis mano brolis pateko į prieglaudą, vėliau atsidūrė Amerikoje. Taip keistai susiklostė, kad ten, Amerikoje, pas kažkokius žmones jis pamatė mano knygą Klumpės. Iš pradžių nustebo dėl tokios pačios pavardės, o perskaitęs suprato, kad knygą parašė jaunylis brolis. Jis išsiuntė laišką leidyklai ir į vidų įdėjo laišką man. Studijavau Pedagoginiame institute, kai gavau brolio laišką, kai suvokiau, kad nesu visai vienas. Knyga padėjo mums vienam kitą surasti. Tai buvo didžiausia mano gyvenime šventė. Kai po daugelio metų jį sutikau, taip godžiai žiūrėjau – „kas tu per paukštis?“ Brolis nieko bendra su knygomis neturėjo, gal nedaug jų ir perskaitė, bet buvo puikus pasakotojas, šiek tiek avantiūristas. Pamaniau, kad ir jis galėjo rašyti, rankioti iš gyvenimo ir atpasakoti tragikomiškus dalykus. Tai bendri mudviem dalykai. Gal paveldėti? Aš klausinėjau žmonių, gerai pažinojusių mamą, kokia ji buvo. Sužinojau ją kilus iš aštuonių vaikų šeimos. Jos tėvelis samdė daraktorę, kad visi vaikai mokėtų skaityti ir rašyti. Iki šiol saugau kelias knygas, kurias seneliui spaudos draudimo metais atnešė knygnešiai. Kaip per miglą pamenu, kad mama kurdavo tokius kalėdinius vaidinimėlius vaikams. Gal daugelį dalykų gavau iš jos?.. O gal rašymas atsiranda iš noro mėgdžioti? Kai knyga labai patraukli, o sukurpta tarsi iš nieko, iš tokio paties vargo, kokį pats patiri, kai knyga nustelbia alkį, skausmą, pajunti norą padaryti tą patį, papasakoti dar gražiau, sodriau. Tokios knygos buvo J. Paukštelio Našlės vaikas ar M. Vaitkaus Rytmečio žygiai. Aš irgi norėjau papasakoti, kaip vaikas eina į gyvenimą. Taip atsirado Klumpės.

Manau, kad žmogus yra tiek nemirtingas, kiek išdalija savęs kitiems šioje žemėje. Ir dabar pasakodamas aš atiduodu dalį savęs. Jei būtų kitaip, taptume panašūs į tas dvi mergaites, kurias Indijos džiunglėse pagrobtas užaugino beždžionės. Tai buvo garsi, laikraščiuose aprašyta istorija. Pasakos apie Mauglį ar Tarzaną ir tėra vien pasakos. Amalos ir Kamalos (tokie mergaičių vardai) nepavyko paversti civilizuotais žmonėmis. Gimdami atsinešame tik pavidalą, o visa kita gauname iš žmonių. Kokie žmonės gyvens po mūsų, priklauso nuo to, kokie esame patys – pamotė su akmeniu ar glaudžianti mama, pažadinsim muziką žmogaus sieloje ar užauginsime primityvą. Liūdna, bet žmonės labiau linkę tikėti pragarais ar reinkarnacija, o galėtų tiesiog būti geresni vieni kitiems.

Gal taip „save dalydamas“ pradėjau rašyti ir vaikams. Knygos, man pačiam vaikystėje labai daug davusios, ragino nenuleisti sparnų. Kita priežastis – mano pjesės suaugusiesiems labai nepatikdavo cenzūrai. Net aštuonios buvo vienaip ar kitaip uždraustos. Rašydamas suaugusiesiems, turi vaizduoti tikrovę. Jei vaizduosi teisingai, cenzūra uždraus. Kartais labai norėdavosi pailsėti, pabėgti nuo cenzūros. Tada parašiau apie nykštukus – knygą Ei, slėpkitės! Gana keista to kūrinio atsiradimo istorija. Anksčiau vykdavo tokie agitbrigadų konkursai, o aš buvau išrinktas į vertinimo komisiją. Vienais metais toks konkursas vyko dabartiniame Rusų dramos teatre. Per pertrauką stovėjau vienas tyloje ir žiūrėjau į tuščią orkestrinę, mačiau kampe stovinčius arfą, kontrabosą. Ir staiga kažkas dzingtelėjo užgaudamas stygas. Gal ten krito tinko gabalėlis, gal stygos suskambo nuo temperatūros svyravimų, bet aš pamaniau, kad tai gali būti mažos būtybės, gyvenančios šalia mūsų. Nežinau, ar kas suprato, ką reiškia Ei, slėpkitės! Juk tai nykštukai sako didiesiems. Aš turėjau galvoje savo mažą tautą, apsuptą galingųjų. Galvojau apie savotišką kovos būdą, artimą Mahatmos Gandžio filosofijai. Norėjau, kad mano knygos būtų lyg mažytės etikos pamokėlės. Rašyti patiems mažiausiems apie paukštelius ir žvėrelius man nebuvo įdomu.

Sutinku, kad vaikams rašyti sunkiau nei suaugusiesiems. Juos reikia pajausti. Daugybę metų važinėjau po mokyklas, bendravau su mokiniais. Prisimenu, kaip mokytojai skųsdavosi, kad vaikai vienodinami kaip degtukai, vienuoliktokų rašiniai – pagal vieną trafaretą, bet pradėdavom su jais kalbėtis – ir atsiverdavo kiekvienas vis kitoks. O dabar, jei nuvažiuoji į kokią Vilniaus mokyklą, turi driežu, geguže verstis, kad juos prakalbintum. Vaikai jau kiti, kitokie, reikia juos pažinti, nuolat būti šalia. O suaugusiųjų pasaulyje aš pats esu, noriu ir galiu pasakyti, kas jame patinka, o kas erzina.

Nežinau, kokį mane užaugino tas pasaulis, bet suvokiu, koks galėjau tapti, – prasirūkęs, prasigėręs našlaitis. Vaikystėje nuo sergančio tėvo buvau užsikrėtęs džiova. Po mamos mirties mane, našlaitį, kurį laiką globojo Žebriūnų šeima Kaune. Teta Žebriūnienė, medicinos sesuo, labai žiauriai mane atskyrė nuo savo vaikų – apgyvendino tamsiame, belangiame kambarėlyje. Aš labai verkdavau, galėjau išprotėti nuo tos vienatvės. Tik vėliau supratau, kad tai buvo vienintelis būdas gydyti mane ir neužkrėsti kitų šeimos narių. Labai anksti patyriau, ką reiškia vienatvė, atskirtumas. Todėl augau drovus, užsispyręs ir puoselėjau begalinę ištikimybę mamai. Nesileidau liečiamas, glostomas giminių. Dėkingumas, su meile sumišusi užuojauta atsirado mano širdyje gerokai vėliau. Keletą kartų bandžiau savo globėjus palikti, bet badas pargindavo atgal. Kažkas iš vidaus vertė mane ieškoti juokingų dalykų. Ir juokdavausi skaitydamas knygą ar stebėdamas keistą savo šešėlį ant sienos, kai klūpėdamas kalbėdavau poterius…

Pasakodamas apie save, norom nenorom lyg ir herojizuoji. Aš nesididžiuoju, kad nerūkau ir negeriu, kad netapau kokiu nomenklatūros veikėju. Mano skurdo biografija tam būtų buvusi patraukli. Tikiu, kad mane saugo mamos dvasia. Neparašiau jokio kūrinio, kurio turėčiau gėdytis dėl per didelės duoklės tarybinei santvarkai. Sąžinė mane graužia tik dėl to, kad mušiau galvijus. Ir vėl kaltos knygos. Būdavo, užsiskaitau, o tos karvės jau ir svetimame darže. Lupdavau jas tada stagaru per šonus. Taip godžiai siekiau mokslo, kad buvau gatavas dvėsti iš nuobodulio ganydamas grioviuose galvijus. Knygos tebuvo išsigelbėjimas.

Dabar net filosofuoju, kad žmogus pats save ištrėmė iš rojaus paragavęs pažinimo vaisių. Nesuvokdami savo tragiškos baigties, būtume laimingesni žemėje kaip gyvulėliai. Nustebau skaitydamas laisvamanio Česlovo Milošo Ulro žemę, kur piktinamasi ne tik smurtu ir amoralumu, besiveržiančiais iš ekranų, bet siūloma nerodyti ir dokumentinių filmų apie negailestingą laukinių gyvūnų gyvenimą. Č. Milošas mano, kad žiaurumu, kurį mato gyvūnų pasaulyje, žmogus pateisina savo žiaurumą. Nemanau, kad tokius filmus reikėtų drausti, bet pikta, kai nėra jokios atsvaros. Kodėl leidyklos daugina visokį šlamštą, o negali pasiūlyti knygų, kurias būtina skaityti, analizuoti. Turiu galvoje Alberto Šveicerio Etiką. Man atrodo, kad šis žmogus – šimtmečio šventasis. Muzikas, filosofas, pastorius, sulaukęs 33 metų tampa gydytoju ir išvyksta į Afriką gydyti raupsuotųjų. Jo idėjos, kad kiekvieną gyvybę reikia gerbti, kad dėmesingai į gamtą žvelgiantieji yra geresni ir kitam žmogui, man atrodo labai svarbios. Juk net snaigės ar smiltys dykumoje yra skirtingos, todėl mane gąsdina tas dabar madingas naujasis totalitarizmas, kai svarbiausia – išoriškumas. Įdomūs ir simpatiški būtų krišnaistai, jei jie nesisiaustų mūsų klimatui netinkamais apdarais. Juk tai religijai svarbiau vidaus, ne išorės dalykai. Filosofijoje šitai vadinama imagologija – svarbu atrodyti, o ne būti. Iš Vakarų plūsta visa, ko jie norėtų atsikratyti. Lyg kokia upė atplukdo visokį šlamštą, mėšlą, o mes graibstom ir tepam ant savęs visą tą „shopping and fucking“, praradę bet kokį išdidumą.

Suprantu, kad mano skaitytojų vis mažėja. Šiemet, rašydamas draugams naujamečius sveikinimus, prisiminiau prieš daug metų aplankytą Berlyną. Vyko kažkokia mugė, aplink – daugybė žmonių, spalvų, kvapų. Ir tada pastebėjau žmogų, apsivilkusį Kalėdų seneliu. Pasikinkęs mažą asiliuką, jis sėdėjo mažame vežimaityje, bet niekas nenorėjo pasivažinėti. Aš dabar esu tas Betliejaus vaizdelio personažas – ir vežėjas, ir tas asilėlis apsnigtom ausim… Viską suprantu ir nieko nekaltinu. Noriu, kad visi būtų laimingi ir dvasingi. Jei netenkina mano siūlomi dvasios peno šaltiniai, tesusiranda kitų. Juk šaltiniui nesvarbu, geria iš jo kas, ar ne. Visad lieka čiurlenimo džiaugsmas. Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, bet jie turi tik vieną bendrą bruožą – kūrybos galią. Kūryba – tai ne tik rašymas, tapyba. Paprastas žmogaus darbas – taip pat kūryba. Ir vaiko auginimas – pati didžiausia kūryba.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 1 (13)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Paslaptis – knygoje, knyga – paslaptis

Apžvalgos

DVYLIKA KNYGŲ, NE TIK JUODVARNIAIS LAKSTANČIŲ (apie 1999 m. prozą vaikams – su meile ir pavydu)
PAMĄSTYMAI APIE NEGAUSIĄ 1999 METŲ VAIKŲ POEZIJĄ

Straipsniai

VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE
LITERATŪRINĖS PASAKOS ĮVAIRYBĖ (bandymas apibrėžti)

DŽ. M. BERIO 140-OSIOMS GIMIMO METINĖMS

VAIKAS, KURIS NENORĖJO UŽAUGTI
„PITERIS PENAS“ LIETUVIŠKAI

Sukaktys

GERUS DARBUS TĖVYNEI DARĄS (Stasio Džiugo 80-mečiui)

Kronika. Informacija. Skelbimai

SEMINARAI, ŠVENTĖS, KONKURSAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai