PAMĄSTYMAI APIE NEGAUSIĄ 1999 METŲ VAIKŲ POEZIJĄ

 

Jau keleri metai vaikų poezijos padėtis panaši: daugėja menkaverčių rinkinių, o knygų, kurios tikrai reprezentuotų lietuvių vaikų poeziją – vos viena kita. Tad gal ir neprasminga kiekvienais metais įkyriai kartoti, kad lėkšta tematika, banalūs įvaizdžiai, negrabus eiliavimas gadina poetinį vaikų skonį ir niekuo nepraturtina vaikų poezijos. Nieko neprarastume, jei savo knygelių nebūtų išleidę Zenė Sadauskaitė (Muzika žiedų ir vėjo), Teresė Ūksienė (Dvi sesytės žemuogytės), Nijolė Akelaitienė (Kai nustoja lyti…), Petronėlė Banaitienė (Ryto garsai), Danutė Grigaliūnienė (Po močiutės skara), Edmundas Venclova (Piktas vėjas), Gintautas Mieleika (Mamytei) ir kiti. Liūdna, tačiau daugelis minėtų „poetų“ adresatą dažnai susiranda mokyklose ar darželiuose, nes pavargę nuo įvairiausių renginių pedagogai graibstyte graibsto proginius eilėraščius. Atsinaujinusiose mokyklose, rodos, niekas nesikeičia: rugsėjo pirmąją – kuo daugiau eilėraščių apie kviečiantį vaikus į klases varpelį, Motinos dieną – nepaliaujamos padėkos už viską, ko išmokė mama, ir pažadai būti doram. Na, bet gal apskritai nederėtų gadinti popieriaus ir kreipti dėmesio nei į tuos autorius, nei į jų prastas knygeles, nes paminėję vienaip ar kitaip primename apie jas skaitytojui.

Ir vis dėlto pakanka nors vienos geros knygos, kad poezijos aruodas nebūtų tuščias. Tokia yra viena gražiausių 1999-ųjų knygų – Martyno Vainilaičio Kaulo bobos apžavai, kurioje sudėtos penkios eiliuotos pasakos: Kalvio pasaka, Kaulo bobos apžavai, Snieguolė, Vaivorykščių audėja ir Varėnė. Be jokios abejonės, šiai knygai aptarti reikėtų išsamios recenzijos, nes joje prieš skaitytojo akis veriasi begalinis M. Vainilaičio poetinės išmonės pasaulis. Sunku net išskirti, kuri pasaka ryškesnė, meniškai brandesnė. Velnių, laumių, raganų, kalvio, gražuolių karalaičių bei karaliūnų, pamotės, podukros, trijų brolių, kurių trečiasis Jonas „keistas, vis pritingi“, trijų dukrų, kurių jaunėlė – pati gražiausia, bei įvairiausių kitų stebuklinių pasakų veikėjų paveikslai gana ryškūs ir atsiskleidžia iš įvairiausių detalių, aprašymų, netikėtų siužeto posūkių. Spalvų, garsų, fantazijos žaismui nėra ribų. Iš čia ir M. Vainilaičio pasakų grožis. Stulbina tobulai muzikalus poeto eiliavimas, nepaprastai graži, vaizdinga kalba, natūraliai besiliejantys išraiškingi žodžiai. Norint pagrįsti šią mintį citata, nereikia nė ieškoti, pakanka atsiversti bet kurį knygos puslapį, nesvarbu, apie ką poetas rašytų: „Debesėlių šalyje, / Rūstaus Perkūno pilyje / Virėjai žydrą paukštę kepė, / Rausvais migdolais kulšį tepė, / Pamirkė grybų sūriman, / Saujelę prieskonių pridėjo.. ./ Ir tą akimirką kieman / Perkūnas trankiai įbildėjo…“ Vien tik veikėjams pavadinti M. Vainilaitis suranda begales įvairiausių įspūdingų vardų. Štai velnias – ponas Maušas, Maušelis, kipšas, žaliašvarkis, šėtonas, šlubis, žaliasis, mėlynšvarkis, Pikis, Liucipierius, raudonšvarkis, nevidonas, raguotas nevaleika; Laumė ragana – Kaulo boba, boba Aršė, Aršina, dilbažiūrė, raganė, senė ragana, vargeta, kreivakiškė… Varijuodamas gana įprastais stebuklinių pasakų siužetais ar motyvais, M. Vainilaitis sugeba sukurti visiškai savitas pasakas su netikėtais siužeto vingiais, išradingomis detalėmis, nepaprastai vientisas ir meniškai tobulas. Poeto išmonės pasaulis atgaivina tradicinių vertybių grožį ir leidžia pasidžiaugti beribėmis eiliuoto žodžio galimybėmis.

M. Vainilaitis puikiai suvokia vizualinio knygos įspūdžio svarbą vaikui. Todėl, matyt, neatsitiktinai ir šią knygą iliustravo Irena Žviliuvienė bei Živilė Žviliūtė. Tapybiškos šių dailininkių iliustracijos ypač subtiliai dera su poetiniu M. Vainilaičio žodžiu. Teksto ir piešinio darna skatina vaizdinius, kurie skaitytojui vaikui ateina iš pasąmonės gelmių. Spalvų ir žodžių žaismas ugdo gėrėjimosi pradus. O gėrėtis eiliuotomis M. Vainilaičio pasakomis gali bet kokio amžiaus skaitytojas.

Norėtųsi atkreipti dėmesį ir dar į keletą poezijos rinkinių. Jau ne pirmi metai įsismaginusi Ramutė Skučaitė vieną po kitos leidžia taikomosios paskirties poezijos knygeles. Vaikams vanagams, pasak pačios poetės, yra sudaryta uždavinių principu ir skirta ne tik skaityti, bet ir mąstyti. R. Skučaitės žaidimai-galvosūkiai artimiausi tautosakiniam minklių ir mįslių-uždavinių žanrui. Taikomosios paskirties poezijos ryšys su žaidimu yra nepaprastai glaudus, skatina vaikus fantazuoti, kurti, sutelkti dėmesį. Žaidybinės eilėraščio funkcijos lemia praktinį jo pritaikymą. Rodos, daug pastangų poetei ir nereikia: situacija pinama iš bet ko. Vaikams reikia nustatyti, koks rąsto ilgis, kodėl katė iš pradžių žiūri į vieną, paskui – į kitą pusę, kokia šuniuko kaina, kiek laiko ešeriukas cukrainėje laukė savo draugės kuojos, kuriame maišelyje žvirblis paslėpė kriaušes, kaip atžingsniuoja į mokyklą Jonas, kiek metų liūtui ir žirafai, išspręsti pelytės ir apuoko ginčą, suskaičiuoti šokančius žvirbliukus, įspėti įvairiausias šaradas. R. Skučaitė, supindama uždavinio sąlygą, siekia poetinės įtaigos. Žaidimo intrigą stiprina atkuriamos įdomios, netikėtos situacijos bei painus teisingo atsakymo radimo būdas: „Peteliškė ir žiogelis / Sveria tiek, / Kiek dvi uogelės. // Ir nebus čia nieko blogo, / Jei dabar / Pasversim žiogą. // Ko taip žiogas susigūžęs? – / Žiogo svoris – dvi boružės…“ (Kiek sveria peteliškė?). Knygos pabaigoje lyg kokiame mokykliniame uždavinyne pateikiami atsakymai. Jų reikalaujama ne tik matematiškai tikslių (Apie bebro rąstą ir brastą, Žirafos prašymas, Vaikeliai ir sparneliai), bet ir suktų, tokių, kuriuos reikia spėti, atsakyti į klausimą vienaip ar kitaip (Katės žiūrėjimas, Ką sugalvojo Jonas).

Pateikti eilėmis taikomieji žaidimai dažnai balansuoja ant poetinės ir praktinės paskirties ribos. Tokios paskirties poezijoje sunku išvengti dirbtinio rimo, atsitiktinio eiliavimo, neretai jai stinga poetinės išmonės, todėl kasmet leidžiant panašaus pobūdžio knygeles neapsieinama be pasikartojimų.

Zitos Gaižauskaitės eilėraščiai, išleisti vienu rinkiniu ir be korektūros klaidų, būtų atrodę daug solidžiau. Trijose nedidelėse (ir, drįsčiau teigti, neišvaizdžiose) knygelėse Kailinius siuva žiema, Riedėkite, margučiai bei Draugaukime, žiogeli dominuoja darnus gamtos pasaulis. Folklorinė, tradiciškai rami, išmintinga, mokanti doros, užuojautos, gerumo, darnos Z. Gaižauskaitės poezija primena Vytės Nemunėlio ar ankstyvąją M. Vainilaičio poeziją. Z. Gaižauskaitei svarbu gamtos jutimas, nuotaikos, akimirkos trapumas, vaikas mokomas klausytis tylos: tyliai kalbamasi su medžiais (Pasišaukiau beržą), per samanas tyliai ateina stirniukė (Stirniukė), „įsisupusi į tylą, / Iš nakties pūga pakyla“ (Baltas kiškio miegas). Eilėraščiai gana sklandžiai sueiliuoti, įvaizdžiai įprasti, rodos, viskas seniai girdėta, bet ši vaikiškai naivi poezija visiškai neerzina: kiškiai kepa pyragus (Kiškučio pyragėliai), ežys pupsi lyg garvežys (Sausis rogėm sniegą vežė), žiema, rūpestinga „tartum geroji mama“, siuva kailinius, kad aprengtų „klonius, laukus ir miškus“ (Kailinius siuva žiema), verkia kiškutis, liūdi elniukas be mamos, bet į pagalbą atskuba vaikai (Miške), vaikus aplanko mėnulis „ir, kad būtų gražiau“ žydrai nuspalvina sapnus (Mėnulis), o ežiukas drebančiam nuo vėjo medžiui pasiūlo paltą su tūkstančiu spyglių (Ežiukas). Nemažai čia ir giedros nuotaikos, smagumo: po girią vaikšto linksmas šaltukas, kvatojasi zuikiai, juokiasi pelėdos (Šaltukas), mėnulis – linksmas dėdulė (Mėnulis), langai juokiasi iš ašarojančio varvekliuko (Atsimerkė upeliukas), čiulba vyturėliai, pasėliai džiūgauja (Lietutis), juokiasi karklų rykštės (Kovas), išdykauja vakaras (Vakarėlio išdaigos), kvatojasi papartis (Ant žirgo debesų), ir nors eilėraštis sušlampa nuo lietaus, bet vis tiek smagu (Lietutis). Vis dėlto Z. Gaižauskaitei reikėtų vengti perdėm gausiai vartojamų deminutyvų, pasikartojančių įvaizdžių ir išradingiau ieškoti universalesnių lyrinio subjekto raiškos būdų.

Visai kitokį – lyrinio subjekto išdaigų – pasaulį vaizduoja Vytautas Rudokas eilėraščių rinkinyje Žemuogės ant smilgos. Nemažai linksmų nuotykių, humoristinių situacijų, kylančių vaiko kasdienybėje. Tik dažnai tos situacijos jau daugelį kartų matytos bei išgyventos, dirbtinės, banalios. Judrus, gyvas smaližius Andriukas sukulia cukrinę, bet, bijodamas gauti pylos, apkaltina katiną (Saldūs pirštukai), vaikai žaidžia slėpynes, bet juos išvaiko pikta kiemsargė (O raganos nėra…), Andriukas prašo gandro atnešti broliuką (Gandre, man atnešk broliuką…)… Beveik kiekviename eilėraštyje neapsieinama be moralo: „Pats risnoju, pats žvengiu, / Gatvę kol prijoju, / Ir ties posūkiu staigiu / Išvirstu iš kojų… // Tuoj sustoja mašina, / Nežinia, kas kaltas. / Žirgo koja kruvina, – / Ak, slidus asfaltas… // Nuo to laiko niekuomet / Nebejoju niekur / Ir žaidžiu tiktai kieme, – / Pamokėlė lieka!“ (Kaip aš jojau ant lazdos). Vaikui draudžiama valgyti šokoladą, kad negestų dantukai (Jokių šokoladų), primenama, kad užaugs didelis, jei darys gerus darbus (Pramigau Velykę…), neskriaus mažesnių, netampys už kasų mergyčių (Kas gyvena danguje?). Neretai paprasčiausiai žarstomasi išmintingomis tiesomis ir taip sugadinamas smagus, paradokso dvasia parašytas eilėraštis: „Susapnuok! Gal aukso puodą / Aitvarai atneš tau? / Kas jau turi, tam ir duoda, / Ir be jokio pašto!“ (Šitaip būna vieną kartą…). Kuriamas vienpusis lyrinio subjekto paveikslas: tai jis nuolat gauna beržinės košės, tai liepiama iš jo pasimokyti. Gana ekspresyvius eilėraščius norėdamas dar labiau pagyvinti, V. Rudokas įterpia įmantrių, dažnai įnoringų ar įkyrių palyginimų: Andriukas, nors ir mažas, bet ne Pinokis, todėl, mamos pamokytas, galės apsirengti pats, augs kaip Sabonis ir pupa: broliukas bus gražus kaip lėlytė (Gandre, man atnešk broliuką…). Gausu buitinės šnekamosios kalbos intarpų: atsibodus žiūrėti į ežį, pradedama verkti: „cirko man pakaks to“ (Apie ežiuką iš arčiau), vaikai dumia paklaikę (O raganos nėra…), o paklausti, kur gyvena Santa Klausas, „dauguma išvers akis“ (Kur gyvena Santa Klausas?). Neįtikina ir Andriuko sapnas apie kunigaikštį. Sukeiti herojus vietomis, o turinys lieka toks pat kaip ir prieš dešimtmetį.

Praėję metai džiugino solidžiais pakartotiniais leidimais. Pasirodė smagi Almos Karosaitės eilėraščių rinktinė Asilėlis, išeivių poeto Stasio Džiugo Kiškučio vardinės, išleistos seniai lauktos vaikų literatūros klasikų Kosto Kubilinsko (eilėraščiai ir mįslės Mano batai buvo du bei eiliuotos pasakos Buvo buvo kaip nebuvo, Oželis kvaišelis) ir Kazio Binkio (poemėlės Atsiskyrėlis Antanėlis ir Jonas pas čigonus) knygelės.

Jau susiklostė tradicija metus palydėti su viltimi, kad vaikai sulauks dar daug gražių eilėraščių knygų, o jau pasirodžiusios suras savo ištikimą skaitytoją.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 1 (13)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Paslaptis – knygoje, knyga – paslaptis

Apžvalgos

DVYLIKA KNYGŲ, NE TIK JUODVARNIAIS LAKSTANČIŲ (apie 1999 m. prozą vaikams – su meile ir pavydu)

Straipsniai

VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE
LITERATŪRINĖS PASAKOS ĮVAIRYBĖ (bandymas apibrėžti)

DŽ. M. BERIO 140-OSIOMS GIMIMO METINĖMS

VAIKAS, KURIS NENORĖJO UŽAUGTI
„PITERIS PENAS“ LIETUVIŠKAI

Mano vaikystės skaitymai

Į KOKĮ PASAULĮ ATVEDĖ KNYGA (Šiek tiek vaikystės, filosofijos, nuoskaudų)

Sukaktys

GERUS DARBUS TĖVYNEI DARĄS (Stasio Džiugo 80-mečiui)

Kronika. Informacija. Skelbimai

SEMINARAI, ŠVENTĖS, KONKURSAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai