LITERATŪRINĖS PASAKOS ĮVAIRYBĖ (bandymas apibrėžti)

 

Vieną vaikų literatūros žanrinės sistemos žanrą drįstume laikyti „privilegijuotu“, užimančiu išskirtinę vietą. Tai literatūrinė pasaka, apskritai pasaka. Kad ir gerai žinodami, jog šis žanras atsirado anksčiau, negu vaikų literatūra buvo pradėta suvokti kaip savarankiška literatūros sritis, jog tik nedidelė liaudies pasakų dalis buvo taikoma vaikams, vis dėlto mūsų laikais pasaką pirmiausiai siejame su jaunaisiais (o gana dažnai – tik su mažaisiais) skaitytojais. Iškalbinga detalė: neseniai išleista vokiečių romantikų pasakų rinktinė Smėlio žmogus, tikrai meniškai išversta Alfonso Tekoriaus, bemaž visuose knygynuose stovi vaikams skirtose lentynose, nors toje knygoje nėra nė vienos vaikams adresuotos ar bent į vaikų literatūros sistemą perėjusios pasakos.

Literatūrinės pasakos populiarumo ir kūrybingumo bangos tai pakyla itin aukštai, tai pastebimai atslūgsta, tai, žiūrėk, ir mūsų dienomis iš vaikų literatūros ima ir įsilieja į „didžiąją“ literatūrą. Tačiau ir to, ką jau turime, – su kaupu ir skaitytojams, ir tyrėjams. Tai pasakytina tiek apie pasaulio, tiek apie lietuvių vaikų literatūros palikimą. Mat literatūrinės pasakos klodai labai įvairūs, daugiasluoksniai.

Samprotaudami, kalbėdami apie šį žanrą, vartojame gana skirtingas sąvokas, įvardijimus, apibrėžimus. Toji problema darosi dar aktualesnė, kai imame gilintis į mus pasiekiančius užsienio literatūrologijos darbus, kai bandome savintis ir taikyti juose aptiktus terminus ir aiškinimus. Nėra paprasta pasiūlyti savų, lietuviškų, atitikmenų, variantų, kol apskritai nesame pakankamai tarpusavy išsišnekėję apie literatūrinę pasaką.

Tokia padėtis ir paskatino pateikti vieną iš schemų, sistemų, pagal kurią tvarkau literatūrinės pasakos lauką dėstydamas vaikų literatūrą. (Pedagoginiame darbe tų schemų sunkiai išvengiama.) Tai gana ilgai kristalizavusis sistema. Šiandien net negalėčiau atsekti, koks šaltinis, kokia kur nors nugirsta frazė, mintis inspiravo vieną ar kitą sprendimą. Aišku tik tai, jog lemtingesnė buvo ne teorinė medžiaga (kurios anais laikais ne kažin kiek ir rasdavome), bet literatūrinė tikrovė, konkretūs klasikiniai tekstai, tarp kurių ieškota sąsajų, įtakų, tipologinio panašumo. Žinoma, toliau pateiksima klasifikacija nepretenduoja tapti paskutine, vienintele galima tiesa. Atvirkščiai: viliuosi, jog ji paskatins kolegas vaikų literatūros dėstytojus, kritikus pasidalyti savo patirtimi, abejoti, teikti savus „tvarkos“ variantus. Šiaip ar taip, reikia bent apytiksliai suvienodinti sąvokų turinį, koncepcijas, objektyviąsias charakteristikas, jeigu norime geriau susikalbėti, leistis į nuodugnesnius tyrimus. (Tai pasakytina ne tik apie literatūrinę pasaką.) Manyčiau, šito reikia ir vaikų skaitymo polinkių, tendencijų, skaitymo psichologijos tyrėjams.

Prieš pradėdami sisteminti, turime pasiaiškinti, kas yra literatūrinė pasaka. Apie šį žanrą pasaulyje prirašyta gausybė straipsnių, monografijų, kurių neįmanoma aprėpti ir kuriuos nėra paprasta sukaupti bei perskaityti. Todėl remsimės tik nedideliu prieinamų publikacijų pluoštu, vienu kitu enciklopedinio pobūdžio šaltiniu. Vis dėlto guodžia tai, jog ir užsienietiškų koncepcijų laukas nėra beribis, – po kiek laiko ir jame aptinki kartojimosi ar subtilių variantų, o mums kol kas rūpi bendresni ir labiau nusistovėję teiginiai, ne variantai.

Iš rusų literatūrologijos mums jau anksčiau buvo žinomi ir prieinami mokslininkės, vertėjos Liudmilos Braudės pasakai skirti darbai. Šiuo atveju ypač reikšmingas jos straipsnis apie literatūrinės pasakos sampratą, referuojantis vokiečių ir skandinavų koncepcijas, beje, dažniausiai skelbtas XX a. pirmojoje pusėje1. Mokslininkė tvirtina, jog liaudies pasakos ir literatūrinės pasakos sąvokos ilgą laiką buvo vartojamos nediferencijuotai, netiksliai. Pirmoji iš jų dažniausiai sieta su garsiaisiais Brolių Grimų leidiniais, o antroji – su Hanso Kristiano Anderseno pasakomis, kurios XX a. pradžioje visuotinai išpopuliarėjo. Tuo pat metu įvairiose kalbose vis dėlto radosi ir skirtingų terminų tiems dviem tipams įvardyti: vokiečių – Volksmärchen ir Kunstmärchen; anglų – folk tale ir tale; prancūzų – contes populaires ir contes fantastiąues arba contes de fées; švedų – folksaga ir konstsaga2. (Atkreipiame dėmesį, jog šiuolaikiniuose žinynuose vokiečių kalba bemaž neaptiksi termino Kunstmärchen, o angliškasis tale be epiteto vis rečiau reiškia literatūrinę pasaką.)

Iš svarbiausių mokslininkės L. Braudės referuojamų teiginių apie literatūrinės pasakos specifiką (lyginant ją su liaudies kūryba) pirmiausiai atkreipsime dėmesį į M. J. Jelle samprotavimus, jog literatūrinė pasaka atspindi savo laiko literatūrines tendencijas ir darosi vis labiau nepriklausoma nuo liaudies pasakos. E. Propstel kaip esminį požymį iškelia tai, jog literatūrinė pasaka yra asmeninė, individuali kūryba. (Beje, tame pat straipsnyje pasakyta, kad pirmasis apie tai yra užsiminęs Jakobas Grimas.) Vėliau, jau šeštajame dešimtmetyje, mokslininkė G. Dippel, prieš akis turėdama pirmiausiai romantikų literatūrinę pasaką, pabrėžė, jog literatūrinė pasaka sujungia stebuklą ir tikrovę, jog jos herojams būdingas išplėtotas vidaus pasaulio vaizdas3. Maždaug tik šeštajame mūsų amžiaus dešimtmetyje prieita prie susitarimo, jog Brolių Grimų pasakos laikytinos labiau literatūrinėmis negu liaudies4.

Dėsninga, suprantama, jog tyrėjai, stengdamiesi apibrėžti ir įvertinti literatūrinę pasaką, atskaitos sistema dažniausiai renkasi liaudies pasaką. Vieni, anot folkloristės J. Lupanovos, neišmanydami liaudies kūrybos patirties, daugelį dalykų pateikdavę kaip literatų, rašytojų atradimą. „Bet esama ir kitokios (kritikos. – K. U.), kuriai literatūrinės pasakos vertė priklauso nuo to, kiek ji remiasi folkloru. Girdami ar peikdami, šios stovyklos atstovai atsižvelgia į tą faktą, kiek recenzuojamoji pasaka atitinka folkloro tradicijas. Toks požiūris irgi neteisingas: autorinė pasaka – paribio žanras, ji turi ir folklorui, ir literatūrai būdingų dėsningumų5“. (Galime prisiminti, jog vienu metu lietuvių literatūrinės pasakos irgi vadintos „kaproninėmis“, „iš piršto laužtomis“ – greičiausiai taip pat derinant joms folkloro apdarą.) Kita rusų mokslininkė, gretindama liaudies pasaką su literatūrine, sako: „Liaudies pasakos herojus schematizuotas, liaudies pasakoje paprastai nėra psichologinių samprotavimų, nėra smulkaus detalių aprašymo, o gamtos vaizdai būtini tik kaip veiksmo vieta ir kanonizuoti: tamsus miškas, pelkėta giria, vandenynas, naktis, aušra ir pan. Pasaka visada byloja apie praeitį, įvykiai, apie kuriuos kalbama, nesusieti su kokiu nors istoriniu laiku6. Šiuolaikinė pasaka, pasak mokslininkės, išreiškia individualų autoriaus požiūrį, siejasi su šių dienų gyvenimo realijomis. Toliau pažymima, jog yra pasikeitęs ir šiuolaikinės pasakos idėjų pasaulis: blogiui atstovauja fantastinės, iracionalios, o gėriui – realios, racionalios jėgos. Herojus blogį nugalįs savo jėgomis, be antgamtinių pagalbininkų7, ir tai esąs pagrindinis šiuolaikinės pasakos požymis. Įtartume, jog šie teiginiai susiję su „socrealizmo“ pasaulėžiūra, nors juos apmąstyti, patikrinti verta.

Kai kurie rusiški terminai turi tikslius lietuviškus atitikmenis: повесть-сказка, стихотворная сказка… Angliška terminija mums kol kas naujesnė, dėl to ir painesnė. Žvilgtelkim į ją. Viename iš naujesnių, kapitalinių pasaulio vaikų literatūrai skirtų leidinių – Peterio Hunto redaguotame enciklopediniame vadove8 – mums rūpimais klausimais yra trys straipsniai. Pirmajame rašoma apie fairy tales ir folk tales ir apibūdinami mums žinomi Šarlio Pero, Brolių Grimų, Vilhelmo Haufo leidiniai, Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano Spragtukas, taip pat Džono Raskino (John Ruskin) Aukso upės valdovas, Čarlso Kingslio (Charles Kingsley) Vandens vaikai, Džordžo Madonaldo (George MacDonald) Šiaurės vėtrai ant pečių, Princesė ir Goblinas ir kita. Geriau ar prasčiau susipažinę su šiais tekstais, galime spėti, jog fairy tale sąvoka aprėpia vienaip ar kitaip su folkloro patirtimi susijusias literatūrines pasakas. Antrasis straipsnis – apie domestic fantasy, anot autorės, supažindina su tokiomis pasakomis, kuriose į vaizduojamą namų, šeimos (anglų k. – domestic), tai yra tikrovišką, aplinką įtraukiami stebukliniai, pasakos elementai. Iš mums gerai žinomų kūrinių čia kalbama apie Pamelos Trevers Merę Popins. Bet pagalvoję kad ir apie Hofmano Spragtuką (ten juk stebuklo momentai irgi išsikristalizuoja namų, šeimos aplinkoje!), kuris enciklopedijos autoriams yra fairy tale, lengvai pastebėsime nenuoseklumą. Beje, šiame straipsnyje užsimenama apie antrinį vaizduojamąjį pasaulį (secondary world), tai yra pasakos pasaulį, kaip pirmojo, tikroviškojo – namų, šeimos – opoziciją.

Brandžiausias, mūsų akimis, šio leidinio skyrius – apie high fantasy. Sis terminas, tik be epiteto „high“ (grynasis? aukščiausiasis?), – vis dažnesnė mūsų lektūros realija, kuri, atrodo, gana nevienodai suprantama. Straipsnio autorė apeliuoja į Katrinos Hium (K. Hume) koncepciją, jog visą literatūrą būtų galima išrikiuoti į nuoseklią eilę, kurios viename gale būtų mimesis (tikrovės pamėgdžiojimas, imitavimas), o kitame – fantasy (tikrovės vaizdo keitimas, perdirbimas). High fantasy žanras atsidurtų visai prie pat to antrojo galo. Fantasy būdingas gana uždaras, atribotas antrinis pasaulis. Apskritai antrinio pasaulio sąvoką pirmas yra pavartojęs Tolkinas (J. R. R. Tolkien), kuris daug samprotavo apie to pasaulio svarbą kūrinio struktūroje, jo rimtumą, būtinybę juo patikėti. Nemažai aiškumo suprantant mįslingąją fantasy sąvoką suteikia referuojamojo straipsnio teiginys, jog pagrindinės fantasy aspiracijos yra mitai, epai, legendos, viduramžių romanai, liaudies pasakos9. Atrodo, turimos galvoje tik stebuklinės pasakos, nes čia pat tvirtinama, jog high fantasy struktūros bruožų daugiausiai perimta iš stebuklinės pasakos. Iš mums žinomų kūrinių ši žanrinė atmaina iliustruojama pirmiausiai Tolkino Hobitu (taip pat jo trilogija suaugusiesiems Žiedų valdovas) bei Klaivo Steiplo Liuiso (K. S. Lewis) Narnijos kronikomis. Galvodami apie šiuos pavyzdžius, linktume manyti, jog antrinis pasaulis fantasy kūriniuose pateikiamas kaip savita mitinė sistema, turinti gausybę veikėjų, įvykių, mįslingą potekstę, ypatingą atmosferą. Aprėpus ir daugiau pavyzdžių, sakysim, Ursulos LeGuin knygas, iš kurių viena išversta į lietuvių kalbą, krinta į akis tai, jog fantasy dažnai neįtelpa į vieną knygą, turi savo tęsinį. Ir gal dar esmingiau būtų pažymėti, jog, siekdami high fantasy atriboti nuo labai artimų jam formų, teoretikai pirmiausiai vadovaujasi to antrinio, pramanytojo, pasaulio nauja kokybe, kitokia prigimtimi – mitine, legendine stilistika, poetika.

Autoritetingoje Oksfordo vaikų literatūros enciklopedijoje10 fairy tale ir fairy story sąvokos vartojamos sinonimiškai ir pristatomos vienu straipsniu. Beje, čia iškart paaiškinama, jog terminas atsirado XVII a. pabaigoje kaip pažodinis vertinys iš prancūzų kalbos contes de fées ir atėjo kartu su knygų vertimais. Taigi fairy tale minimoje enciklopedijoje apibūdinama šiais požymiais: tai pasakojimai apie tolimos praeities įvykius (1), kurie neįmanomi tikrovėje (2) ir kuriuose dalyvauja antgamtinės būtybės – fėjos, nykštukai, milžinai, kalbantys gyvūnai ir kt. (3). Toliau supažindinama su indų Pančatantra bei arabų pasakomis kaip seniausiais pavyzdžiais, rašoma apie Pero. Taigi vėl akivaizdžios sąsajos su folkloro šaltiniais, nors straipsnyje užsimenama ir apie Anderseną. (Beje, apie folk tales leidinyje visai nekalbama.)

V. Tekerėjaus „Rožė ir žiedas“ (autoriaus iliustracija)
V. Tekerėjaus „Rožė ir žiedas“ (autoriaus iliustracija)

Toje pačioje enciklopedijoje fantasy charakterizuojama tokiais požymiais: parašyta konkretaus (žinomo) autoriaus (1); paprastai romano (apysakos? – angl. novel) apimties (2); vaizduoja antgamtinius ar kitokius nerealius elementus (3). Ir dar pabrėžiama, jog fantasy glaudžiai siejasi su tradicine (!) fairy story. Tarp išvardytų pavyzdžių – Raskino Aukso upės valdovas, Viljamo Tekerėjaus Rožė ir žiedas, Liuiso Kerolio Alisa stebuklų šalyje, Oskaro Vaildo pasakos, Hiu Loftingo knygos apie daktarą Dolitlį, Pamelos Trevers Merė Popins, Karlo Kolodžio Pinokis, Selmos Lagerlef Nilso kelionės, Michaelio Endės, Otfrydo Proislerio, Tuvės Janson garsieji kūriniai. Pažymima, jog Tolkino, Liuiso, Garnerio knygos pradeda naują fantasy kryptį.

Plačiai ir išsamiai fantasy sampratą gvildena švedų mokslininkė Marija Nikolajeva. Kol kas didžiausiame savo darbe The Magic Code ji stengiasi taip diferencijuoti artimus terminus: fairy tale – anoniminė, tradicinė liaudies pasaka, literary fairy tale, arba Kunstmärchen, – trumpi tekstai, sukurti konkretaus autoriaus, ir science fiction – moksline hipoteze grindžiami kūriniai.

„Geriausias būdas, – sako Nikolajeva, – atskirti pasaką tiek tradicinę, tiek parašytą tam tikro autoriaus (čia turima galvoje fairy tale ir literary fairy tale. – K. U.), ir fantasy yra tai, jog pasakoje yra vienas pasaulis, kuriame pagal šio žanro prigimtį įmanoma viskas: gyvūnai gali kalbėti, stebuklingai išsipildo norai, žmonės gali skraidyti. Ir tie antgamtiniai elementai yra savaime suprantami, protagonistas niekada jais nesistebi.

Fantasy turi du pasaulius – tikroviškąjį (pirminį) ir stebuklinį (antrinį)11. (Anglų k. atitinkamai primary ir secondary. – K. U.) Toliau savo studijoje autorė semiotiniais metodais gvildena tų dviejų pasaulių santykius ir t. t. Taigi dviejų pasaulių struktūra kaip lemtingas ir privalomas fantasy požymis Nikolajevos koncepcijoje yra esminis, įtaigus, perspektyvus tvirtinimas. Vienintelis nesuprantamas ir, drįstume sakyti, nepagrįstas, nemotyvuotas dalykas – kategoriškas apsiribojimas didesnės apimties – apysakos, romano – tekstais. Pakaktų prisiminti Astridos Lindgren trumpąją pasaką Nykštukas Nilsas Karlsonas ar Vytautės Žilinskaitės Robotą ir peteliškę ir akivaizdžiai pamatytume, jog ir jiems būdinga toji dviejų pasaulių struktūra.

„Neangliškai kalbančiose šalyse fantasy samprata yra komplikuota, nes kitose kalbose nėra jokio vienareikšmio termino, kuris įvardytų šio tipo tekstą“, –   kitoje publikacijoje rašo Nikolajeva12. Taigi lietuvių kalboje, kaip ir kitose kalbose, netgi tokioje „didelėje“ kaip vokiečių, jau imta vartoti leksinę kalkę, tai yra rašoma tiesiog fantasy. Vargu ar tai vienintelė ir tinkama išeitis, juolab kad ir anglų kalboje, kaip matome, šio žodžio turinys nėra visiškai nusistovėjęs.

Galima pastebėti, jog šiuolaikinėje literatūrologijoje fantasy terminas vis labiau užgožia jam artimus, gretutinius fairy tale, fairy story. Iš kur tokia tendencija? Galbūt ją galima paaiškinti literatūrine, skaitybos praktika: daugelyje šalių tarp jaunųjų skaitytojų populiariausi darosi vidutinės apimties tekstai (tokie, kuriuos mes dažniausiai vadiname apysakomis-pasakomis), pagrįsti specifine menine išmone, susijusia su kitokiais įkvėpimo šaltiniais. Kiti žanrai, formos darosi mažiau aktualūs. Drįstama net be išlygų tvirtinti, jog poezija ir drama vaikams tampa marginaliniu (paraštiniu) reiškiniu, jog „vaikų literatūros istoriją iš esmės sudaro epinių jos struktūrų raida“13.

Tačiau mūsų (manytume, ir daugelio kitų tautų) vaikų literatūros situacija to teiginio nepatvirtina: dar gana gyvybingos ir drama, ir ypač poezija. Kitas šiuo atveju labai svarbus dalykas, jog dauguma dramos ir poezijos kūrinių grįsti pasakos sąlygiškumu. Taigi vienaip ar kitaip mes netelpame į fantasy sampratą (geriausiu atveju, ir tik pagal platesniąją termino apibrėžtį, joje teišsitektų mūsų apysaka-pasaka), todėl parankiau vartoti tradicinį ir talpų literatūrinės pasakos terminą, o apibrėždami jo žanrą, galėtume remtis bendrais, esminiais tiek fairy tale, tiek fantasy bruožais.

Taigi kas toji literatūrinė pasaka? Pirma, tai literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi neįmanomybės elementai. Tų elementų repertuaras (antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir kt.) – jau atskiro straipsnio objektas. Suprantama, minėtas esmingasis bruožas dar neatskiria literatūrinės pasakos nuo folklorinės. Antras, iš pirmo žvilgsnio formalus, bet ne mažiau svarbus bruožas yra tai, kad literatūrinė pasaka nėra kolektyvinė, anoniminė kūryba, o turi autorių. Anksčiau gana dažnai vartotas iš rusų literatūrologijos atėjęs terminas autorinė pasaka, regis, klaidingai pateikiamas kaip kažkas atskira, kita. Štai vienos monografijos antraštė byloja: „Stilizuotos, autorinės ir literatūrinės pasakos“14. Autorinė ir literatūrinė pasaka, manytume, turėtų būti laikomos absoliučiais sinonimais, ir nėra reikalo tų sąvokų komplikuoti ir mistifikuoti. Su individualia autoryste siejami ir kiti literatūrinės pasakos bruožai – jai būdingas individualus stilius, savitos idėjos ir pasaulėžvalga, kuri siejasi su savo meto literatūros krypčių poetika; individualumas skverbiasi ir į veikėjų pasaulį, netgi folklorinės kilmės personažų paveikslai būna psichologizuoti – nuo tipų pereinama prie charakterių. Trečia, literatūrinei pasakai būdinga dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra. Pirmasis imituoja, primena tikrovę, antrasis – jau autentiškas pasakos pasaulis. Ir kokybine, ir kiekybine prasme tekstiniai tų dviejų pasaulių santykiai gali būti labai įvairūs. Gerai mums pažįstamas modelis – kai pasakiškus vaizdus įrėmina tikroviški. Tačiau į to pirmojo, tikroviško, pasaulio plotmę fantastiniai, pasakiški (antrinio pasaulio), elementai gali įsiskverbti ir sporadiškai, išnykti ir vėl pasirodyti. Pagaliau gali būti, jog pirminis pasaulis atsiduria už kūrinio teksto, jį suvokiame, jaučiame iš pasakotojo figūros, pasakojimo situacijos etc. Gilindamiesi į tuos santykius, turėtume kalbėti ir apie kitokį nei liaudies pasakų literatūrinės pasakos chronotopą. (Tai M. Bachtino terminas, kurį savo darbuose plačiai vartoja Nikolajeva ir kiti literatūrinės pasakos tyrėjai. Jis reiškia kiekvienam žanrui, tipui savitą laiko ir erdvės jungtį. Pavyzdžiui, liaudies pasakos chronotopą turbūt galėtume vaizdžiai iliustruoti formule „Seniai seniai vienoje karalystėje…“) Literatūrinė pasaka, kaip jau užsiminta, nebūtinai nukelia į praeitį, čia laiku manipuliuojama gana įvairiai, o veiksmo vieta dažnai kur kas konkretesnė, labiau apibrėžta nei liaudies pasakose.

Šie bendri literatūrinės pasakos bruožai (galbūt galėtume juos dar labiau detalizuoti ar, atvirkščiai, pateikti kompaktiškiau) vis dėlto dar neatskleidžia šio žanro įvairovės. Norėdami supažindinti su konkrečiu kūriniu, įvardyti jo savitumą, turime griebtis įvairių literatūrologinių epitetų, kurie atspindi vienokią ar kitokią sistemą, klasifikaciją. Apie žadėtąjį vieną iš klasifikavimo variantų – kitame „Rubinaičio“ numeryje.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––

1 Брауде, Людмила. К истории понятия “Литературная сказка” // Известия Академии Наук. Серия литературы и языка. Т. 36. 1977 (Nr. 3), p. 225–235.

2 Ten pat, p. 228–229.

3 Ten pat, p. 230.

4 Ten pat, p. 232.

5 Лупанова И. Современная литературная сказка и ее критика // Проблемы детской литературы. Петрозаводск, 1981. P. 82.

6 Чернявская И. С. Некоторые особенности современной литературной сказки // Ten pat, 1979. P. 116.

7 Ten pat. P. 121.

8 International Companion Encyclopedia of Children‘s Literature / Ed. By Peter Hunt. London and New Yotk, 1996.

9 Ten pat. P. 305.

10 The Oxford Companion to Children‘s Literature / Ed. Humphrey Carpenter and Mari Prichard. Oxford and New York, 1995.

11 Nikolajeva, Maria. The magic Code: The Use magical Patterns in Fantasy for Children. Almqvist & Wiksell International. 1988. P. 13.

12 Nikolajeva, Maria. Introduction to the Theory of Children‘s Literature. Tallinn, 1996. P. 14.

13 Ten pat. P. 11.

14 Auryla, Vincas. Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius, 1986. P. 92.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 1 (13)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Paslaptis – knygoje, knyga – paslaptis

Apžvalgos

DVYLIKA KNYGŲ, NE TIK JUODVARNIAIS LAKSTANČIŲ (apie 1999 m. prozą vaikams – su meile ir pavydu)
PAMĄSTYMAI APIE NEGAUSIĄ 1999 METŲ VAIKŲ POEZIJĄ

Straipsniai

VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE

DŽ. M. BERIO 140-OSIOMS GIMIMO METINĖMS

VAIKAS, KURIS NENORĖJO UŽAUGTI
„PITERIS PENAS“ LIETUVIŠKAI

Mano vaikystės skaitymai

Į KOKĮ PASAULĮ ATVEDĖ KNYGA (Šiek tiek vaikystės, filosofijos, nuoskaudų)

Sukaktys

GERUS DARBUS TĖVYNEI DARĄS (Stasio Džiugo 80-mečiui)

Kronika. Informacija. Skelbimai

SEMINARAI, ŠVENTĖS, KONKURSAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai