VAIKAS, KURIS NENORĖJO UŽAUGTI

Galėtume paminėti nemažai vaikų literatūros personažų, kurie, kaip ir antikos bei kitų epochų herojai, jau yra tapę apibendrintais kultūros ženklais. Jie pereina, įauga į kitas meno formas, rūšis, funkcionuoja kaip šnekamosios kalbos įvaizdžiai. Tų herojų vardų, jų esmės atpažinimas tam tikra prasme liudija žmogaus išprusimą. Vienas iš tokių herojų – anglų vaikų literatūros kūdikis Piteris Penas, kuris, beje, Lietuvoje dar nėra taip pagarsėjęs kaip Karlsonas, Pepė Ilgakojinė ar Mikė Pūkuotukas, nors jau du kartus – 1976 m. Akademiniame dramos teatre, o 1992 m. Jaunimo teatre – jis skraidė mūsų scenose.

Spausdinamas šiek tiek sutrumpintas straipsnis iš Stavropolio literato Sergejaus Boiko knygos „Didieji pasaulio pasakininkai“, kurią planuoja išleisti „Šviesos“ leidykla. Jį, parašytą populiariai, šiek tiek beletrizuotai, galėsime skaityti ar cituoti, perpasakoti savo mokiniams ir bibliotekų lankytojams. Straipsnis, aišku, suteikia tik bendriausio pobūdžio duomenų apie aptariamą autorių ir jo knygą. O juk praktiniame darbe su skaitytojais tokių duomenų labai dainai pasigendame, tiesa? Vėliau gal ateis laikas ir nuodugnesnei, meninei šio kūrinio analizei… D. J. Vabalienės straipsnis atkreipia dėmesį į specifinius – „Piterio Peno“ vertimo kokybės – aspektus.

Būsimasis pasakų kūrėjas Džeimsas Metjus Beris (Sir James Matthew Barrie) gimė 1860 m. gegužės 9 d. nedidelio Škotijos miestelio Kirimjurio (Kirriemuir) pakraštyje. Jis buvo trečias sūnus šeimoje. Tėvai puoselėjo slaptą svajonę suteikti sūnums išsilavinimą, tačiau tai pasiekti nebuvo lengva: Berių šeima gyveno skurdžiai. Tėvas Deividas Beris (David Barrie) buvo audėjas, motina vertėsi atsitiktiniais darbais.

Pirminį išsilavinimą vaikams suteikė motina Margareta Ogilvi (Margaret Ogilvy), kuri, daugelio Škotijos šeimų papročiu, išlaikė savo mergautinę pavardę. Ji buvo labai talentinga: gražiai dainuodavo škotiškas liaudies dainas, mokėjo daugybę legendų ir padavimų. Būtent motina įkvėpė vaikams meilę savo krašto folklorui, o Džeimso širdyje įžiebė rašytojo talento kibirkštį.

Vaikystėje Džeimsas buvo susimąstęs, užsisvajojęs ir labiausiai pasaulyje troško, kad skurdas paliktų jų namus, kad tėtis anksčiau grįžtų iš darbo namo ir parneštų daugiau pinigų, o mama liautųsi nuolat siuvusi ir skalbusi ir daugiau būtų kartu su sūnumis. Prieš miegą ar pasivaikščiojimų metu berniukas kurdavo ilgas istorijas apie tai, kaip ir kodėl juos aplankys laimė, ir šventai jomis tikėjo. Jam atrodė, kad Dievas žino jo svajones ir būtinai jas išpildys. Bet metai bėgo, o niekas nesikeitė.

Vis dėlto Dievas kai ką tikriausiai išgirdo, nes tėvams pavyko kažkokiu būdu sukrapštyti pinigų ir suteikti vaikams pradinį išsilavinimą. O vieną sykį iš Glazgo, kur vyresnysis brolis Aleksandras buvo išvykęs ieškoti darbo, Džeimso vardu atėjo laiškas. Ar ne stebuklas? Brolis rašė, kad jam pavyko gauti koledže dėstytojo vietą, ir kvietė Džeimsą tučtuojau vykti pas jį į Glazgą: jis apmokėsiąs už mokslą baigiamosiose klasėse.

Džeimsas mokėsi labai stropiai ir puikiai baigė mokyklą, o paskui ir Edinburgo universitetą. Prieš akis atsivėrė platūs gyvenimo keliai. Kuo būti? Žinoma, rašytoju: apie tai jis svajojo nuo vaikystės.

Pirmieji straipsniai buvo apie muziką, kurią jis išmanė ir mėgo. Vėliau ėmė rašyti apie mažų Škotijos miestelių realybę, vieną tokį miestelį pavadino „Trams“ (t. y. siūlagaliai. – Vert. past.). 1888 m. išėjo apybraižų apie tuos miestelius knyga Senųjų žiburių idilės. Tačiau tų idilių buvo nedaug: Tramso žmonių gyvenimas skurdus, nuobodus ir bedvasis.

Apybraižos patraukė skaitytojus savo tikroviškumu. Juk Beris nieko ir neišgalvojo! Jis pasakojo gerai jam pažįstamų šeimų gyvenimą, o Tramso miestelio prototipas buvo jo gimtasis Kirimjuris. Taigi Tramsas tapo savotiška Berio „tėvonija“: daugelio jo knygų veiksmas susijęs su tuo miesteliu.

Ir kituose savo kūriniuose rašytojas išlaikė tikroviškumą ir atvirumą. Paskutiniame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje jis publikuoja romanus Mažasis dvasininkas (The Little Minister, 1891), Sentimentalusis Tomis (Sentimental Tommy, 1896), Tomis ir Grizela (Tommy and Grizel, 1900), knygą apie motiną Margareta Ogilvi (Margaret Ogilvy, 1896). Dilogijoje Sentimentalusis Tomis autorius jau priartėjo prie pagrindinės savo gyvenimo temos – pasakos. Tiesa, apie Piterį Peną jis dar nerašo, tačiau žurnalisto, kuris, kad ir kaip stengėsi, nesugebėjo savo pečiais pakelti suaugusio žmogaus naštos, paveiksle jau galima įžvelgti būsimą berniūkštį, kuris nenorėjo užaugti.

Tema jau arti, bet rašytojas jos dar nemato, artėja prie jos pamažu, apčiuopomis. Jis rašo linksmas komedijas, kurios sulaukia triukšmingo pripažinimo. 1902 m. publikuoja romaną Baltasis paukščiukas (The Little White Bird) ir pats gerokai nustemba pamatęs, kaip šitame suaugusiems skaitytojams skirtame romane vienas po kito randasi pasakiniai intarpai.

„Džeimsai, tu juk apsigimęs pasakininkas! – perskaitę „Baltąjį paukščiuką“ sakė jam draugai. – Ir žinai, skyriai apie Piterį Peną – toji pasaka, kurią įterpei į romaną, – nuostabus dalykėlis. Tau reikia rašyti pasakas!“

O Beris jau seniai apie tai mąstė. Ne veltui iš kiekvienos jo knygos galvą kyščiojo vaikų rašytojas. Taigi iš romano Baltasis paukščiukas jis išrenka skyrius apie berniuką, kuris neužaugo, ir sudaro apysaką-pasaką Piteris Penas Kensingtono soduose (Peter Pan in Kensington Gardens, 1906). Knygą iškart pamėgo vaikai.

Praėjus dvejiems metams po Baltojo paukščiuko pasirodymo Beris parašė ir pastatė pjesę Piteris Penas (Peter Pan), kuri buvo vieningai pripažinta kaip geriausia pjesė vaikams. Na, o 1911 m. išeina knyga Piteris Penas ir Vende (Peter and Wendy). Pagrindinis tos knygos herojus – berniukas, kuris nepanoro tapti suaugusiu, pabėgo nuo tėvų į Niekados salą ir ten apsigyveno.

Visi Anglijos berniūkščiai ir mergiūkštės dar ir šiandien jam pavydi ir trokšta išmokti skraidyti kaip ir jis, apsiginkluoti durklu ir kautis su piratais. Argi ne nuostabu šeimininkauti tolimoje saloje su lagūnomis, su koralų rifais ir undinėmis? Na, ir kas, kad Piteriui nuolat tenka kautis su piratais ir su siaubinguoju jų kapitonu Huku? Tai netgi įdomu!..

Kiekvienas Anglijos berniukas, paklaustas, kur yra toji Niekados sala, akimirksniu atsakytų: „Argi jus nežinote? Antras posūkis į dešinę, paskui tiesiai iki ryto!“

Vaikai tą pasakos herojų dievina ir visąlaik jį žaidžia. Anglijoje jau daug daug metų gyvuoja savotiška tradicija: per Kalėdas vaikams teatrai rodo spektaklius apie Piterį Peną. Ši tradicija atsirado dar autoriui gyvam esant ir išliko iki mūsų dienų.

Dar daugiau! Londone, Kensingtono soduose, ten, kur, pasak autoriaus, ir turėtų būti ežeras su Niekados sala, jau daugelį metų (nuo 1912-ųjų pavasario) ant postamento stovi bronzinis berniukas su liemene iš bronzinių lapų. Jis iš visos širdies pučia birbynę, o jam prie kojų ratelius suka bronzinės fėjos ir laksto linksmučiai miško žvėreliai. Tai paminklas Piteriui Penui, prie kurio niekados netrūksta lankytojų.

Kaipgi Beris sumanė parašyti apie berniuką, nepanorusį tapti suaugusiu žmogumi? Suprantama, tokia mintis neatėjo jam vaikystėje, kuriai būdingos įvairios iliuzijos, bet tarp jų nėra troškimo visam laikui likti vaiku. Mat kiekvienas vaikas svajoja kuo greičiau užaugti. Svajonė apie amžiną vaikystę gali gimti tik senstančio žmogaus, labai norinčio grįžti į savo vaikystę, galvoje.

„Tų stebuklingų krantų link savo valtyse plaukia ir plaukia vaikai, – rašo Beris. – Ten buvome ir mes. Dar ir dabar mums kartais girdisi paslaptingos bangų mūšos gausmas, bet išlipti į tuos krantus mums jau nelemta!“

Visas pasakojimas persmelktas laimingo, negrįžtamo meto – vaikystės – nostalgijos, suteikiančios jam savitą poetinį dvelksmą, kuris vilioja ir suaugusiuosius.

Ir, žinoma, amžino berniūkščio paveikslas galėjo gimti tik visą gyvenimą savyje išsaugojusio vaiko sielą žmogaus galvoje. Tai ir lemia puikų vaiko pasaulio, kuris knygoje taip ryškiai pavaizduotas, pažinimą.

Rašytojas savo herojų sukūrė labai linksmą ir padaužišką. Ir tai neatsitiktinis dalykas. Ne visi berniukai vaikystėje būna linksmi ir pašėlę. Berio Piteris Penas toks drąsus pramuštgalvis, išdykęs ir linksmas dėl to, kad autorius labai norėjo, jog vaikai, netekę savo tėvų, skaitydami juokingus Piterio Peno nuotykius, nors truputį nusišypsotų, o jeigu norėtų, tai ir suvaidintų tokį berniuką.

Amžinasis Berio vaikas puikiai išmano visus vaikiškus žaidimus – kaip žaisti indėnus, undines, piratus, suaugusiuosius, „padaryk kaip aš“ ir kitus. Be šių žaidimų, rašytojas sugalvodavo ir kitokių. Daugelis Piterio Peno scenų ir situacijų pagrįstos žaidimu. Pakaktų prisiminti vaikų kambario sceną, kai vaikai mokosi skraidyti, žaidimus su rykliais, Vendės namelio statybą, kai visi žaidžia gydytojus, sužeistuosius, vakarienę, suaugusiuosius. Knyga apskritai sumanyta taip, jog bet kada vaikai gali imti vaidinti jos scenas. Beris tik pažymėjo bendrus kontūrus, sukūrė erdvę vaikų vaizduotei, leisdamas jiems tuos kontūrus užpildyti savomis detalėmis. Kartais jis pats tiesiogiai įvardija šį literatūrinį principą. Štai septinto skyriaus pabaigoje autorius klausia jaunųjų skaitytojų, kurį Piterio ir pamestinukų nuotykį jiems labiausiai norėtųsi išgirsti. Gal apie tai, kaip indėnai puolė požeminį būstą? O galbūt apie tai, kaip Piteris išgelbėjo Tigro Lelijos gyvybę Undinių įlankoje ir paskui padarė ją savo sąjungininke? Ar apie tortą, kurį piratai iškepė tikėdamiesi, jog berniukai jį suvalgys ir numirs? Ar apie Niekados paukštę? Ar kaip Piteris metė iššūkį liūtams? Išvardijęs visus tuos gundančius siūlymus, o apie kai kuriuos net ir smulkiau informavęs, Beris apibendrina:

„Tai kurį gi nuotykį mums pasirinkti? Turbūt geriausia mesti burtus!

Ir kas iškrito? Įlanka! O gal jūs labiau norėtumėte Mažojo tarpeklio arba Dindilin lapo? Žinoma, galėčiau mesti iš naujo ir ištraukti ką nors geresnio, bet tai būtų nesąžininga, todėl verčiau papasakosiu apie įlanką“. (Vertė R. Montvilienė. – Red. past.)

Piteris Penas – labai linksma knyga. Ji tokia ir turi būti, nes buvo kurta nepatyrusiems džiaugsmo našlaičiams.

Pasaulyje našlaičių daug, bet Beris rašė konkretiems savo draugų vaikams, tapusiems našlaičiais. Net ir vardą šios stebuklinės pasakos herojus perėmė iš tikro našlaičio – iš garsaus užpoliarės tyrėjo Roberto Skoto sūnaus. Praėjus pusei metų po ekspedicijos žūties narsiojo kapitono Skoto ir jo nelaimės draugų kūnai buvo rasti Antarktidos ledynuose. Tarp Skoto daiktų aptiktas laiškas, adresuotas jo draugui rašytojui Beriui. Legendinis tyrėjas jame prašė pasirūpinti kartu su juo žuvusių keliautojų į Pietų ašigalį vaikais ir žmonomis.

Skotas neabejojo, kad Beris jo prašymą įvykdys. Ir ne tik kaip draugas – visi londoniečiai žinojo apie nepaprastą šio rašytojo meilę vaikams. Žinojo ir tai, kaip jis gailėdavosi našlaičių ir jiems pagal išgales padėdavo. Tam tikra prasme ir už tai Berį mylėjo jo draugai. O tie draugai – garsiausi Anglijos žmonės: įžymūs rašytojai Tomas Hardis, Herbertas Velsas, Džonas Golsvortis, Henris Džeimsas, Robertas Liuisas Stivensonas, kuris atkakliai kvietė Berį pas save, į Samoa salą, bet šis tai kelionei taip ir nesurado laiko.

Gero, komunikabilaus, doro Berio draugystę brangino ir daugelis garsių keliautojų bei tyrėjų: Polis dju Šaiju, Džozefas Tompsonas ir Robertas Skotas.

Beris įvykdė užpoliarės tyrėjo priesaką. Jis labai aktyviai dalyvavo kuriant pagalbos žuvusiųjų šeimoms fondą.

Tačiau stigo ne tik pinigų. Be tėvų likusiems vaikams reikėjo nors mažumėlės tėviško švelnumo. Galbūt šis taurus jausmas – noras nelaimingus našlaičius paguosti, o jeigu įmanoma, ir pralinksminti – galų gale ir yra vaikų rašytojo pradžia?

Beris iškart susidraugavo su Roberto Skoto sūnumi Piteriu ir visaip stengėsi pavaduoti jam tėvą. Vėliau P. Skotas taip prisiminė savo draugystę su rašytoju:

„Beris neabejotinai mokėjo sugyventi su vaikais. Neprisimenu atvejo, kad drauge su juo ko nors baiminčiausi, nors dažnai mes paprasčiausiai tylėdavome“.

Piterį Beris aplankydavo kasdien, o kur nors išvykęs, rašydavo jam linksmus laiškus. Štai vienas iš jų (apie tabako kapšiuką, kurį Piteris prieš kelionę buvo padovanojęs Beriui):

„Brangusis mano Skotai! (Beris į berniuką visad kreipdavosi kaip į sau lygų, kaip vyras į vyrą, ir vaikui tai patikdavo. – Aut. past.)

Sėdžiu kambaryje ir rūkau iš savo kapšiuko tabaką. Kapšiukas nuostabus, aš labai jį saugau, kad kas nors nepavogtų. Jeigu kas pavogtų mano pinigus, pavogtų niekus. Bet jeigu kas pamėgintų pavogti mano kapšiuką, – geriau tegul pasisaugo.

Tikiuosi greitai su jumis pasimatyti. Lieku, brangusis Skotai, nuolankus Jūsų tarnas. Beris“.

Piterio Skoto vardą rašytojas ir suteikė savo stebuklinės pasakos herojui.

Taigi vardą būsimasis knygos herojus jau turėjo. O kaip rašytojas sugalvojo pavardę? Pasirodo, Penas – tai angliška ožiakojo pagonių dievo vardo forma. Juokas! Dainos! Žaidimai! Šokiai! Štai ką veikė mitinis dievas ir štai kuo Beris norėjo išblaškyti liūdnas našlaičių mintis.

Pats Beris niekad nebuvo vedęs ir savo vaikų neturėjo. Tačiau turėjo įvaikių. Tai penki jo mirusių draugų Artūro ir Silvijos Deivisų sūnūs. Nuo pat pirmojo apsilankymo pas Deivisus, kai ir tėtis, ir mama dar buvo gyvi, berniukai labai prisirišo prie Berio ir tiesiog sekiodavo jam iš paskos. Piteriui Skotui ir tiems vaikučiams jis ėmė kurti pasaką. Netoli Deivisų namų buvo Kensingtono sodai, ir berniukai labai mėgdavo vaikštinėti su savo vyresniuoju draugu tarp aukštų medžių, gražių gėlynų, gelsvu smėliuku nubarstytomis tyliomis alėjomis.

Čia Beris mintyse ir kūrė savo knygą apie berniuką, kuris taip ir neužaugo, čia pat pasivaikščiojimų metu ir pasakodavo jo nuotykius. O berniukų klausimai padėdavo jam užbaigti siužetą:

– O ar fėja užburs Piterį?

– O ar krokodilai jo nepraris?

– O ar indėnai nenusitemps Piterio į savo vigvamą?

Ir Beris juos guosdavo:

– Nesibaiminkit, viskas baigsis gerai!

Berniukai grįždavo namo ir vienas per kitą pasakodavo tėvams Piterio Peno nuotykius.

Praėjus metams po knygos Piteris Penas Kensingtono soduose pasirodymo nuo vėžio mirė tų berniukų tėvas Arturas Deivisas. Netrukus ta pati nepagydoma liga prie lovos prikaustė ir jų mamą.

Beris pasiėmė berniukus pas save. Silvija Deivis viename laiške iš ligoninės šešiamečiam sūnui Maiklui rašė:

„Ponas Beris – tai mūsų stebuklingasis princas, nuostabiausias iš visų pasakų princų, nes jis iš tikrųjų gyvena tarp mūsų“.

Likus metams iki knygos Piteris Penas ir Vende pasirodymo, Silvija mirė, ir Beris našlaičius įsisūnijo.

Iki pat gyvenimo galo Beris rūpinosi berniukais kaip tėvas, prisiėmė visą atsakomybę už jų auklėjimą ir išsilavinimą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, trys iš jų išvyko į frontą. Beris jiems siuntė siuntinius ir humoristinius laiškus, kurių, pasak Piterio, laukė visa kuopa.

1915 m. kovo mėnesį Beris gavo žinią apie Džordžo Deiviso mirtį. 1921 m. jo laukė dar vienas smūgis – žuvo jo numylėtasis Maiklas Deivisas. (Pats Džeimsas Beris mirė 1937 m. birželio 19 d. – Red. past.)

Bet kol kas karas dar negresia, ir Beris su berniukais vaikštinėja po Kensingtono sodus. Ir štai vieną saulėtą, šiltą pavasario dieną visi jie atsiduria priešais kažkokį baltu audeklu uždengtą statinį. Berniukai žino, kad jų įtėvis yra garsus žmogus ir kad šiandien jų mylimos knygos herojui atidengs paminklą. Tik kažin kaip tas išdykėlis Piteris Penas atrodys?

Tokių dalykų išties nutinka retai: vos prieš metus pasirodė knyga, o štai herojui jau stato paminklą.

Skamba muzika, audeklas nukrinta, ir berniukai nusišypso: Piteris Penas sukurtas iš bronzos – lygiai toks, kokį jie ir įsivaizdavo. Aplink visi sveikina rašytoją, spaudžia jam ranką, apkabina. Berio garbei sakomos kalbos. Tegul – jie palauks. Jis nuo jų niekur nepabėgs. Mat berniukai žino, kad vakare, prieš jiems einant gulti, tėtis papasakos naujų, niekieno dar negirdėtų to paties berniuko, kuris stovi ant postamento ir į kurį atsimušę dabar taip linksmai žaidžia saulės spinduliai, nuotykių.

Berio kūrybos tyrėja Nina Demurova labai taikliai pažymėjo: „Panašiai kaip ir Alisa Stebuklų šalyje, kurią Liuisas Kerolis papasakojo Lindelų mergaitėms, Piteris Penas irgi išsirutuliojo iš žodinio pasakojimo“.

Deivisų berniukai ir Piteris Skotas klausydavosi Berio iš susižavėjimo ar baimės užgniaužę kvapą, o pats mažiausias iš Deivisų sykį paklausė:

– Kodėl jūs rašote, pone Beri?

– Kaip? Negi tu nežinai? – atsakė rašytojas.

– Mano pirštai pilni rašalo, tai jis ir liejasi.

Piteris Penas taip ir parašytas – lyg būtų išsiliejęs iš Berio pirštų.

Daugelyje Europos šalių greta Pinokio nuotykių, Alisos Stebuklų šalyje, Daktaro Dolitlio istorijos Piteris Penas yra parankinė vaikų knyga. Rusijoje Paveikslėlių knyga apie Piterį Peną, kuri pasirodė 1918 m., neprigijo. Proletariškajai literatūrai nereikėjo tokio herojaus, kuris nenori užaugti ir eiti į darbą. Tik kai po pusės amžiaus, 1968 m., knygą išvertė D. Orlovskaja ir N. Demurova, rusų vaikai galėjo susipažinti su garsiuoju herojumi. Šią pažintį praplečia ir ne viename teatre pastatyta pjesė Piteris Penas.

Iš rusų kalbos vertė Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 1 (13)