1923 m. liepos 25 d. gimė švedų rašytoja Maria Gripe

Maria Gripe (1923 m. liepos 25 d.–2007 m. balandžio 5 d.) (tikrasis vardas – Maja Stina Walter) – neabejotinai viena ryškiausių švedų literatūros žvaigždžių, parašiusi apie 40 knygų vaikams, jos kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų, tarp kurių ir baskų, bulgarų, hebrajų, kroatų, japonų ir t. t. M. Gripe’ės kūrybinis pasaulis neblogai pažįstamas Lietuvos skaitytojų auditorijai – lietuviškai išleista 10 jos knygų.

M. Gripe’ės žvaigždė nebuvo vienadienė – ji produktyviai kūrė ne vieną dešimtmetį, susižėrė nemažai literatūrinių apdovanojimų, tarp kurių, be abejo, ir pats svarbiausias – H. Ch. Anderseno medalis.

Atrodo, kad tokia autorė turėtų būti pagerbta straipsnių gausa, jos biografija išnarstyta po kaukelį… tačiau šis pirmas įspūdis apgaulingas. Internete galima rasti daugiausia nuorodas į jos parduodamas knygas, nedideles apžvalgas, tačiau labai mažai faktų apie jos asmenybės raidą, vaikystę ir t. t. Tarsi autorė slapstytųsi savo pačios kūrinių šešėlyje. O juk šešėlis – tai vienas mėgstamiausių jos kūrybos motyvų, kritikų siejamas su garsiąja H. Ch. Anderseno pasaka „Šešėlis“.

Maria Gripe, 1968 m.
Maria Gripe, 1968 m.

Iš negausių biografijos duomenų galime rekonstruoti pagrindinius rašytojos gyvenimo linijos taškus. Maria Gripe gimė 1923 metų liepos 25 dieną Vaksholme (prie Stokholmo), Marios Eleonoros Walter ir Karlo Hugo Walterio (karininko) šeimoje. Maria turėjo brolį ir seserį: Johną Hugo ir Britą. Ankstyvaisiais jos vaikystės metais šeima gyveno Oskaro-Fredriksborgo tvirtovėje Vaksholme, kur jos tėvas tarnavo. 1928 metais, kai Vaksholmo grenadierių pulkas buvo išformuotas ir jos tėvas buvo paskirtas pėstininkų kapitonu, šeima persikėlė į Erebru. Maria iš pradžių ten lankė mergaičių mokyklą, mokslus tęsė gimnazijoje Stokholme ir 1943 metais ją baigė. 1944–1945 m. Stokholmo koledže studijavo filosofiją ir religijų istoriją. 1946 metais ištekėjo už menininko Haraldo Gripe’ės, kuris vėliau iliustravo daugumą jos knygų. Pora apsigyveno Stokholme. Po trumpo darbo Švedijos karališkosios jūrų laivyno administracijoje Stokholme biuro darbuotoja Maria Gripe 1947 metais, pagimdžiusi dukrą Camillą, tapo namų šeimininke. Po kelerių metų šeima persikėlė į Nišiopingą. Paskutinius savo gyvenimo metus Maria Gripe praleido slaugos ligoninėje Reninge, kur mirė po ilgos ir sunkios ligos.

Dar būdama dešimties metų Maria pradėjo linksminti (arba, jos pačios žodžiais, „kankinti“) savo jaunesnius brolį ir seserį begalinėmis istorijomis, kurias sekdavo jiems prieš miegą. Paauglystėje bandė rašyti poeziją, kurią pati savikritiškai yra apibūdinusi kaip „apgailėtiną“. Tik susilaukusi dukters M. Gripe rimčiau atsidėjo kūrybai. Pirmos jos publikacijos pasirodė vaikams skirtuose žurnaluose. 1954 metais Maria Gripe išleido savo pirmąją vaikams skirtą knygą „Mūsų mažame mieste“ (šved. „I vår lilla stad“) – jos pagrindu tapo dukrai prieš miegą sektos pasakos, o jų centre – jos dukters žaislai.

Pirmoji M. Gripe’ės knyga vaikams, 1954 m.
Pirmoji M. Gripe’ės knyga vaikams, 1954 m.

Tikrasis autorės kūrybinis proveržis įvyko 1961 metais, kai pasirodė pirmoji knyga apie Hugą ir Jozefiną pavadinimu „Jozefina“ (šved. „Josefin“, ši knyga į lietuvių kalbą išleista tik 2002). Autorė ir toliau intensyviai kūrė – 1962 metais išėjo antroji šios serijos dalis – „Hugas ir Josefina“ (šved. „Hugo och Josefin“, lietuvių kalba 1993, 2002), o 1966 metais išleista knygelė „Hugas“ (šved. „Hugo“, lietuvių kalba 2002) užbaigė šią trilogiją. Tiesa, knygos nebuvo iš anksto planuotos kaip serija, tiesiog taip susidėliojo kūrybiniame procese. Šios trys knygos – psichologinio realizmo kūriniai. Jose pasakojama apie dvasininko dukrą Jozefiną, kuriai sunku pritapti realiame pasaulyje, tačiau susiradusi ištikimą draugą Hugą ji atgauna vidinę ramybę ir pasitikėjimą savimi. Šioje trilogijoje išryškėja kelios pagrindinės temos, kurios eis per visą M. Gripe’ės kūrybą – nereikalingo, savo vietos nerandančio vaiko problema (Jozefina yra jauniausia pastoriaus duktė, dažnai jaučiasi nepastebima suaugusiųjų), atsiranda vaiko ir jo vardo santykio problematika, kai veikėjas jaučia, kad vardas jam netinka, neatspindi jo asmenybės ir t. t., – tai tema, prie kurios autorė vis grįš vėlesniuose savo kūriniuose. Taip pat autorė siekė parodyti, kad pasaulis vaikui gali būti agresyvus, priešiškas. Tai pavaizduota labai ryškiai, be jokio sušvelninimo (ypač tai matome knygoje „Hugas ir Jozefina“).

Knygų apie Hugą ir Jozefiną pirmieji leidimai

Šioje trilogijoje į vaiko mentalitetą, pasaulėvoką autorė bandė įsigilinti labiau, negu buvo įprasta tuo metu vaikų literatūroje. Nepaisant sudėtingos tematikos, vis dėlto šie kūriniai apie Hugą ir Jozefiną turi nemažai subtilaus ir šviesaus humoro, kuris po truputį blėsta vėlesniuose rašytojos kūriniuose.

Išleidusi šias knygas Maria Gripe ne tik tapo žinoma, bet ir pripažinta – už atskiras šios trilogijos dalis buvo apdovanota Nilso Holgerssono medaliu (1962) ir Švedijos laikraščio „Expressen“ premija (1966).

Tuo pačiu metu pasirodžiusioje apysakoje „Tėčio Pelerino duktė“ (šved. „Pappa Pellerins dotter“, 1963), kuri lietuviškai neišleista, taip pat nagrinėjamos socialinės problemos, plėtojama vienatvės, nereikalingumo tema.

1972–1979 metais autorė sukūrė pentalogiją apie Elvį: „Elvis Karlsonas“ (šved. „Elvis Karlsson“, 1972, lietuvių kalba 1980), „Elvi! Elvi!“ (šved. „Elvis! Elvis!“, 1973, lietuvių kalba 1986), „Tikras Elvis“ (šved. „Den riktiga Elvis“, 1976), „Būti Elviu“ (šved. „Att vara Elvis“, 1977), „Tiesiog Elvis“ (šved. „Bara Elvis“, 1979). (Pastarosios trys knygos į lietuvių kalbą neišverstos.)

M. Gripe’ės pentalogijos apie Elvį knygos lietuvių kalba
M. Gripe’ės pentalogijos apie Elvį knygos lietuvių kalba

Knygų pagrindinis veikėjas – pabrėžtinai vienišas berniukas, kuris buvo pavadintas jo mamos stabuko Elvio Presley’io garbei. Ir vėl pasikartoja vardo problematika – vaikui suteikiamas populiaraus atlikėjo vardas – kaip našta ir sunki pareiga. Vaikas, skirtingai nei kitų M. Gripe’ės knygų personažai, auga pilnoje šeimoje (turi motiną ir tėvą), tačiau jaučiasi nesuprastas, nuvylęs tėvų lūkesčius: neturi nei balso, nei sugeba gerai žaisti futbolo ir t. t. Knyga buvo net kritikuojama dėl pernelyg neigiamo, hipertrofuoto, net kiek diktatoriškos motinos portreto. „Tai ne Elvis. Jis beviltiškas. Jo jau neišauklėsi. <…> Jis labai norėtų, kad būtų gimęs ne kaip bausmė savo mamai.“ („Elvis Karlsonas“, p. 7)

Remdamiesi knygomis apie Hugą ir Jozefiną bei pentalogija apie Elvį, kritikai Marią Gripe’ę pavadino „keistuolių specialiste“. Ji griežtai į tai sureagavo, nes mano, kad visi vaikai yra keistuoliai, nėra „normalių“ vaikų.

Tarp Hugo ir Elvio serijų Marios Gripe’ės kūrybiniame kelyje įsiterpė kelios poetiškesnės, filosofiškesnės knygas – romanai-pasakos „Stiklo pūtėjo vaikai“ (šved. „Glasblåsarns barn“, 1964, lietuviškai neišleista) ir „Varpų metas“ (šved. „I klockornas tid“, 1965, lietuvių kalba 1999). „Varpų metas“ apibūdinamas kaip egzistencinis, filosofinis romanas, kuriame gausu simbolikos. Pasinaudodama paralelizmo principu, autorė piešia dviejų paauglių paveikslus. Vienas iš jų šešiolikametis herojus Arvidas – būsimas šalies sosto paveldėtojas, tačiau to visai nenorintis, jis skausmingai ieško savo identiteto, gyvenimo prasmės. Kitas vaikinas – Helgė, stipri, tarsi save suvokianti asmenybė, sugebanti puikiai prisitaikyti pasaulyje. Todėl galime pastebėti, kad knygos veiksmo kompozicija šiek tiek primena Marco Twaino knygą „Princas ir elgeta“, ja ir pasinaudoja autorė spręsdama dilemą, į kurio veikėjo rankas atiduoti valstybės valdymą bei paveldėjimą…

Intensyvūs, vaisingi ir stilistiškai kokybiški kūrybiniai metai atnešė nemažai apdovanojimų, kurių svarbiausi – 1972 metais įteiktas Astridos Lindgren apdovanojimas, o 1974-aisiais ji gavo ir patį svarbiausią – H. Ch. Anderseno – medalį. 1982 metais apdovanota Švedijos nacionaline premija.

Nors ir sulaukusi tiek įvertinimų ir apdovanojimų, autorė nesustojo – pasirodė dar kelios reikšmingos, romantika bei mistika paženklintos jos knygos. Posūkį į tokias temas būtų galima sieti su tuo, kad keletą metų Maria Gripe buvo Vaikų filmų tarybos narė (nemažai jos knygų yra ekranizuota). Ten ji pamatė vis didėjantį vadinamąjį pramoginį smurtą ir pradėjo galvoti apie alternatyvas. Prisiminė, kas ją pačią jaudino, žavėjo paauglystėje, o tai buvo Edgaro Allano Poe, seserų Brontë kūryba. Specialiai ar ne, bet jos kūryboje atsirado daugiau mistikos, gotikinio romano elementų. Taip gimė kiek kitokios nuotaikos kūriniai – romantinės krypties romanai „Vabalas skrenda temstant“ (šved. „Tordyveln flyger i skymningen“, 1978, lietuvių kalba 2016) bei „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ (šved. „Agnes Cecilia – en sällsam historia“, 1981, lietuvių kalba 1996, 2011) – jose skaitytojas perkeliamas iš realaus pasaulio į mistinį, o fantazija tarsi naudojama realizmui pagilinti.

„Varpų metas“, 1999; „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“, 1996; „Vabalas skrenda temstant“, 2016
„Varpų metas“, 1999; „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“, 1996; „Vabalas skrenda temstant“, 2016

Nemažai kritikų labiausiai vertina vadinamąją M. Gripe’ės „Šešėlių“ seriją: tetralogija „Šešėlis ant akmeninio suolelio“ (šved. „Skuggan över stenbänken“, 1982, lietuvių kalba 2009), „…ir baltieji šešėliai miškuos“ (šved. „…och de vita skuggorna i skogen“, 1984, lietuvių kalba 2009), „Šešėlių vaikai“ (šved. „Skuggornas barn“, 1986), „Šešėlių slaptavietė“ (šved. „Skugg-gömman“, 1988). Šios knygos yra iš dalies įkvėptos jau minėtų rašytojų klasikų, siaubo bei gotikinių romanų, nors nemažai čia ir istorinių realistinių aspektų. „Šešėlių“ serijos centre – XX amžiaus pirmo dešimtmečio švedų buržua šeimos gyvenimas. Tokios tematikos pasirinkimas neišvengiamai paliečia ir kai kurias kitas, rečiau vaikų literatūroje apžvelgiamas temas – klasių susiskaidymą, moterų bei mergaičių teisių problematiką. Siužetas dinamiškas ir intriguojantis. Taip pat tarsi dar kartą apsistojama prie pagrindinių autorės kūrybos motyvų: vaiko, paauglio tapatybės paieškos, vardo problematikos, socializacijos. O mistiškajai pusei atstovauja šešėlio motyvo įvedimas. Realizmas dažnai derinamas su magiškais ar siurrealistiniais elementais, visa tai daroma tam, kad būtų galima labiau išryškinti vaikų pasaulio gilumą ir sudėtingumą. Nors šių knygų siužetinis pagrindas lieka tarsi nepakitęs nuo pirmų M. Gripe’ės kūrinių – tai vaiko gyvenimas nepilnoje šeimoje, savo vietos joje ir platesniame pasaulyje paieška, meilės, pasitikėjimo aplinka stygius ir t. t., meistriška autorės stilistika, filosofinis fonas, pernelyg rimtas, brandus kai kurių personažų mąstymas, kalbėjimas tarsi pridengia nesudėtingą siužetą – tiek „Nepaprastoje Agnesės Sesilijos istorijoje“, tiek „Šešėlių“ serijoje matome nesantuokinio vaiko liniją, jo bandymą rasti vietą tikroje šeimoje. Žinoma, temų sudėtingumas, keistesnės stilistinės priemonės vis kelia adresato klausimą: kam skirtos šios knygos? Ar tikrai vaikas jas supras? Ar ne per anksti mažam vaikui rodyti sudėtingus šeimos santykius? Kita vertus, tai išplečia skaitytojų ratą, pritraukia paauglių auditoriją, o neretai knygos prikausto ir nepaleidžia suaugusiųjų.

M. Gripe’ės „Šešėlių“ serijos knygos lietuvių kalba
M. Gripe’ės „Šešėlių“ serijos knygos lietuvių kalba

Nepriklausomai nuo žanro, visos Marios Gripe’ės knygos yra apie šeimą ir vaiko padėtį joje. Nuo pat 1961 m. pasirodžiusios knygos apie Hugą ir Jozefiną, Maria Gripe nuolat, sudėtingai ir išsamiai, nagrinėja tą pačią temą, papildydama tai filosofinėmis, mistinėmis detalėmis, šešėliais, paslaptimis, persmelkta H. Ch. Anderseno pasakų poetika.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Hugas ir Jozefina: [apysaka] / Marija Gripė; vertė Zita Mažeikaitė ir Kazys Saja, iliustravo Rūta Lelytė; Harald Gripe. – Vilnius: Lietus, 1993; 2002. – 159 p.
  • Elvis Karlsonas: [apysaka] / Marija Gripė; vertė Eugenija Stravinskienė, iliustravo Harald Gripe. – Vilnius: Vaga, 1980. – 127 p.
  • Elvi! Elvi!: [apysaka] / Marija Gripė; vertė Eugenija Stravinskienė, iliustravo Harald Gripe. – Vilnius: Vyturys, 1986. – 132 p.
  • Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija: [apysaka] / Marija Gripė; vertė Eugenija Stravinskienė. – Vilnius: Lietus, 1996. – 207 p.
  • Varpų metas / Maria Gripe; vertė Eugenija Stravinskienė, iliustravo Aida Janonytė. – Vilnius: Alma littera, 1999. – 204 p.
  • Hugas: [apysaka] / Marija Gripė; vertė Eglė Marcinkevičiūtė, iliustravo Harald Gripe. – Vilnius: Lietus, 2002. – 156 p.
  • Jozefina: [apysaka] / Marija Gripė; vertė Agnė Kudirkaitė, iliustravo Harald Gripe. – Vilnius: Lietus, 2002. – 141 p.
  • Šešėlis ant akmeninio suolelio / Maria Gripe; vertė Raimonda Jonkutė, iliustravo Lina Kusaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2009. – 276 p.
  • Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija / Maria Gripe; vertė Eugenija Stravinskienė, iliustravo Marta Žuravskaja. – Vilnius: Nieko rimto, 2009, 2011. – 276 p.
  • …ir baltieji šešėliai miškuos / Maria Gripe; vertė Raimonda Jonkutė, iliustravo Lina Kusaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2009. – 368 p.
  • Vabalas skrenda temstant: [romanas] / Maria Gripe; vertė Mantas Karvelis, iliustravo Gediminas Skyrius. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 357 p.

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Asta Plechavičiūtė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrėja

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai