Didžioji Marios Gripe’s paslaptis

Leidykla „Nieko rimto“, tęsdama H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotų autorių knygų seriją, išleido dvi pirmąsias švedų rašytojos Marios Gripe’s Šešėlių tetralogijos dalis. (Švedijoje jos pasirodė 1982–1988 m.) Tai – Šešėlis ant akmeninio suolelio ir …ir baltieji šešėliai miškuos*. (Cituodami pirmąją knygą, žymėsime I, o antrąją – II.)

Lietuvoje Gripe galbūt ir nėra ta vaikų rašytoja, kurią paminėtum iškart po Astridos Lindgren, tačiau ne vienam jos trilogija apie Hugą ir Jozefiną bei Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija – vienos įsimintiniausių vaikystės bei ankstyvosios paauglystės knygų. Lietuviškai taip pat dar išleista Elvi! Elvi!, Elvis Karlsonas ir Varpų metas.

Šešėlių tetralogija pasirodė vėlyvajame rašytojos kelio etape – iškart po Nepaprastos Agnesės Sesilijos istorijos. Matyt, tai buvo pirmoji priežastis, kodėl, pradedant skaityti, lūkesčiai buvo itin dideli. Masino ir anotacijoje rasti žodžiai „magiškasis realizmas“ bei europietišką standartą atitinkančios iliustracijos. Be to, kai kurie Švedijos vaikų literatūros žinovai pirmąją tetralogijos dalį laiko „viena įdomiausių ir reikšmingiausių Marios Gripe’s knygų“.

Blogumai prasidėjo nuo to, kad niekaip negalėjau įsiminti jų pavadinimų. Tiesą sakant, neprisiminčiau ir dabar, jei knygos negulėtų prieš akis. Kitas nepatogumas ištiko susidūrus su nestandartinio formato, po 300 storo popieriaus puslapių ir apytikriai po kilogramą sveriančiomis knygomis.

Žinoma, visa tai nesvarbu. Nebūtų svarbu, jei pasakojama istorija perkeltų į pasaulį, kuriame negalioja kvaili gravitacijos dėsniai. To neįvyko – likau savo kambaryje įnirtingai žymėdamasi nepatikusias vietas.

Istorija rutuliojasi 1911–1912 m. Į šeimą atvyksta nauja kambarinė, tapsianti reikšmingiausia veikėja. Nemažai puslapių prireikė, kol išsivadavau iš Merės Popins įvaizdžio ir įsisąmoninau, kad Karolina – šešiolikmetė. Kita svarbi paauglė yra keturiolikmetė pasakotoja Berta. (Nors Gripe paprastai nesiorientuoja į konkretaus amžiaus adresatą, galima spėti, kad tai būtų 12–15 m. į melancholiją linkusios paauglės.) Kas tai per pasakojimo būdas, taip ir „neįsikirtau“: arba visiškai į dienoraštį nepanašus dienoraštis, arba sulėtėjusio mąstymo išklotinė, arba dar labiau nepavykusi retrospekcija.

Paslaptinga atvykėlė sujaukia tvarkingą šeimos gyvenimą. Intriga – Karolinos santykis su Bertos, jos brolio ir sesutės tėčiu. Galbūt jinai jį įsimylėjusi? O galbūt – kas man tampa aišku dar neįpusėjus knygos – jis yra ir jos tėtis. Nemanau, kad potencialias šios knygos skaitytojas reikia laikyti žioplomis ir nepajėgsiančiomis perprasti šios mįslės.

Antroji dalis pradžiugino vietos pasikeitimu: abstrakčią pirmosios dalies erdvę (namas–miškas–kelias–upė) keičia viduramžiškas dvaras (buvęs vienuolynas), apsuptas balto rožyno. Karolina ir Berta, įkvėptos atrasto savo kraujo ryšio, kartu įsidarbina kaip dvidešimt vienerių metų dvynių kompanionės. Tiesa, Karolina įsigudrina apsimesti Karlu. Paslapčių čia nemažai: su Ofelija simboliškai siejama dvynių motina nusiskandino. Jai priklausę kambariai visada užrakinti. Dvarą tvarko kraupiai pamaldi Amalija… Net pagaliau pakvimpa anotacijoje minėtu magiškuoju realizmu (tačiau neilgam).

Vos atvykusi į dvarą, Karolina pasijunta lyg iš naujo gimusi, šūkteli labiausiai intriguojantį abiejų knygų sakinį: „Aš iš čia niekada neišeisiu!“ (II, p. 102) (prie kurio kažkodėl vėliau negrįžtama, reikia tikėtis, jis prisimenamas kitose dviejose tetralogijos dalyse) ir greitai tampa abiejų dvynių autoritetu ir meilės objektu. O sunkiau pritampanti Berta renkasi vienatvę, rašymą ir pilies paslapčių aiškinimąsi. Jos viltys suartėti su Karolina sparčiai blėsta, bet Berta pamoką išmoksta – ji privalanti vaduotis iš Karolinos kerų. Nors Karolina nuolat kartoja: „Nepamiršk, kad mes seserys“, dažniausiai atrodo, kad jai tiesiog nusispjaut, ką jaučia Berta, o ši kalba ryžtingai: „Nebegaliu ilgiau leistis žeminama. Privalau suduoti atkirtį, kad ir kaip būčiau žmogų pamėgusi. Antraip patirsiu ne tik kitų, bet ir savo pačios panieką, kuri daug negailestingesnė. Imsiu žeminti pati save“ (II, p. 217). Pabaigoje Berta tampa savarankiška – pati viena išsiaiškina visas dvaro mįsles ir, palikusi Karoliną, patenkinta išvyksta namo.

Abi dalys kupinos motyvų, kurie, matyt, turėtų kažką reikšti ir kažkur vesti, tačiau dažniausiai pasibaigia tame pačiame taške, kuriame ir prasidėjo. Keliskart lyg niekur nieko iškyla visuotinio balsavimo teisės, moters vietos visuomenėje problemos. Kaip ir kitose savo knygose paaugliams, Gripe pateikia nuorodų į literatūros tekstus, šįkart tai Trys muškietininkai, Maurice’as Maeterlinckas, kurio citatas Berta išsirašo Naujųjų metų vakarą (pati sakosi jų prasmės nesuprantanti, palieka aiškintis skaitytojui ir daugiau prie jų nebegrįžta), tėčio nagrinėjamas filosofas Emanuelis Swedenborgas, antrojoje dalyje – Oscaro Wilde’o eilės, Friedricho Schillerio Don Karlas (išskyrus šį vardu su Karolina susietą kūrinį, kitų ryšys su Gripe’s pasakojimu lieka paslaptis).

Vienas iš originalių, visoje Gripe’s kūryboje atsikartojančių motyvų – asmens santykis su savo vardu. Čia pasakotoja Berta yra toji savo identiteto ieškanti figūra, sunkiai susitaikanti su jai negražiu vardu: „[…] jaučiau, kad vis labiau supanašėju su šiuo vardu, kad nuo jo mano plaukai darosi vis pilkesni ir pilkesni. Akys vis pilkesnės. Net balsą paveikė, jis tapo bespalvis, iškorėjęs, negyvas“ (I, p. 31). Man tai viena įdomesnių vietų, kur Berta parodo visai ne pilką charakterį ir vidinę nedarną. Drąsus ir jos, kaip pasakotojos, tiesmukas savęs įvardijimas „pilka asmenybe“. Deja, tuoj pat šią gilią savikritiką ji nutraukia: „Aišku, aš perdedu.“

Karolina, priešingai, mano, kad vardas reikšmės neturi. Pirmoje knygoje ji, susitikdama su draugais, persirengia vaikinu (nors nepasakyčiau, kad tai pakankamai motyvuota), antrojoje ji vaikinu apsimeta nuolat. Užsimenama apie teatrą, melą, žaidimą ir, žinoma, šešėlius, bet šie motyvai vėlgi nėra išplėtoti tiek, kiek norėtųsi. Nuotraukų interpretacija, fotografo šešėlio sureikšminimas – įdomiausi sumanymai. Tačiau perskaičius kyla įtarimas, kad niekas čia nesidomėjo nei fotografijos menu, nei šešėliais, tiesiog Karolinai kažkaip reikėjo užsiminti, kad fotografuoja jos tėtis (kas, be abejo, suprantama, bet gaila originalaus motyvo).

Pasigedau ir įsimintinų, išplėtotų charakterių. Iš tokio personažo kaip namus užvaldžiusi ekonomė Sveja galima tikėtis daug, bet Gripe nedrįsta į tekstą įberti nė žiupsnio humoro. Įdomus galėtų būti ir į filosofiją paniręs tėtis – kad ne vien kritikuočiau, štai, mano nuomone, vienas geresnių jį apibūdinančių epizodų, kai būdo bruožas ne tik pasakomas, bet atsiskleidžia iš veiksmų: „– Man užtektų ir tėčio senojo dviračio. / Na jau ne, įtaisys man nuosavą. O kaipgi! Niekas nenori, kad jausčiausi pelene. Jis tik pražiūrėjęs. Jeigu jau, kaip aš sakau, mergaitės važinėja dviračiu, tai savaime aišku… / Net graudu, štai toks būdavo tėtis, kai jį užklupdavau pernelyg išsiblaškiusį ir pasinėrusį į apmąstymus. Puldavo pasirengęs bet ką padaryti, kad tik skriaudą atitaisytų“ (I, p. 182). Mama galbūt sąmoningai yra pristatoma kaip tyli, blankoka asmenybė, vis dėlto nemanau, kad blankaus charakterio nereikia kurti. Vaikų močiutė, nors beveik nepasirodo, yra ryškesnė už kitus, veikli, teisinga ir linksma, tvarkos pasaulyje (ir knygoje) garantas. Dar yra du vaikai, kuriuos lengva pamiršti, nes jų bruožai telieka žodžiais ir į paveikslą vargiai klijuojasi.

Antrojoje knygoje ūpą pakelia dvyniai – žmonių per arti neprisileidžiantis Arildas ir jo sesuo nebylė Rusilda, save apibūdinanti kaip itin jautrios sielos, „išimtinį žmogų“ (turbūt ne visai taiklus vertimas?). Mergina apibūdinama kaip nepaprasto grožio, o iš to, žinia, galima sukurti didelį magiškąjį realizmą, bet Gripe to nedaro. Visgi su Rusilda yra susijusi bene originaliausia detalė: mergina su aplinkiniais bendrauja užrašydama savo žodžius sąsiuviniuose, kuriuos kaupia į nemažą biblioteką. Tai pamačiusią Bertą nukrato šiurpas: „o kas, jei visi žmonijos ištarti žodžiai būtų štai taip saugomi!“ (II, p. 173).

Dar dvi naujos suintriguojančios veikėjos yra dvarą tvarkanti įžvalgioji Amalija, sauganti visas šeimos paslaptis, ir Didžioji patarėja, dvynių prosenelė, akla, bet labai geros klausos ir didelės išminties. Per gimtadienį ją aplanko ir Karolina su Berta. Atsisėdusi priešais senolę, Berta vos žodį išlemena, o Karolina šnekučiuojasi ilgiau nei kiti. Tačiau, nors skaitytojai užgniaužę kvapą laukia, kad Karolina pasipasakotų įspūdžius, ši nukerta: „Anokios ten paslaptys, tačiau, rodos, vis vien jaučiu poreikį apie tai nekalbėti. Supranti?“ (II, p. 326). Na, aš tai tikrai nesuprantu. Iš didelio epizodo su Didžiąja patarėja liko tik didysis nusivylimas.

Baisiausia, kad, nori nenori, turiu tą patį pasakyti ir apie pagrindinį personažą – Karoliną. Geriausiai jos charakterio kūrimą atspindi citata: „Tiesiog ji nebuvo panaši į nieką. Tiesa, turėjo tai, kas vadinama charizma. Ir taškas“ (I, p. 11). Ko siekta tokiu personažu, suprantu: veikli, laisva, taisyklių nevaržoma, savarankiška, nesentimentali asmenybė kaip kontempliatyvios, išsiauklėjimo ir šiltnamio sąlygų prislėgtos Bertos opozicija. Kur bepasirodytų, ji tampa autoritetu, lydere, meilės objektu. Tik skaitytojas paliekamas kvailio vietoje, nes jam vieninteliam neduota galimybė žavėtis Karolina – žodžiai lieka popieriuje, vaizduotės nepaliečia ir nesukuria veikėjo, kurį galėtume matyti. Žodžių negrindžia veiksmai, argumentai, paprasčiausi įrodymai. Skambiai sakoma: aprioriškai konstatuota, bet meniškai neįrodyta. Kadangi tai būdinga ne tik Karolinos bei kitų veikėjų portretams, bet ir, pavyzdžiui, vietos, laiko, net įvykių aprašymams, skaitymas tampa mažų mažiausiai nevisavertis.

Poetinėse apysakose Gripe visada kuria savitą mistinę atmosferą. Bet šįkart pirmojoje knygoje radau tik tokias nuvalkiotas detales kaip bažnyčios varpų skambėjimas vidurnaktį, iš paskos sekiojantis katinas, Karolinos pasirodymas vėlų vakarą, šviečiant pilnačiai. Įdomesnis yra Karolinos elgesys pavasarį: „Spindėjo saulė, ji užsimerkė ir atsuko veidą į šviesą. Ir nuo to momento nieko nebeatsimena. Tarsi laikas būtų sustojęs“ (I, p. 172). Be to, ji nusirėžia savo gražiąsias kasas ir vaikšto su peruku, o mažoji Bertos sesutė pareiškia: „Man atrodo, ji moka kerėti“ (I, p. 171). Mistika tai ar ne, paaiškinimų teks ieškoti kitose knygose.

Dvaras antrojoje dalyje sukuria daug stipresnį mistinį lauką. Žiemomis čia visi šąla, beveik nustoja kalbėtis tarpusavyje, tampa panašūs į šmėklas (tačiau veiksmas vyksta vasarą). Rusildos piešiniuose kartojasi balti šešėliai (taiklus sprendimas pakeisti fotografijas piešiniais). Dar yra daugybė tiksinčių laikrodžių, veidrodžiai, baltos rožės, vilnijantis baltas audeklas… Rūmuose nėra nė vieno lango, pro kurį žiūrėdamas nematytum kitos rūmų dalies, taip visada primenama, kur esi, nesuteikiamas laisvės pojūtis. Man pats įsimintiniausias epizodas – pirmasis Arildo ir Bertos susitikimas prie telefono:

„Jis su lūkesčiu žvelgė į mane.

– Ar kas nors girdėti?

Susidrovėjusi papurčiau galvą. Ko jis čia klausia? Negi kas nors skambino? Aš girdėjau vien telefono linijų šniokštimą.

– Ar tikrai nieko nesigirdi?

– Na, ūžia laidai…

Jis reikšmingai linktelėjo. Akys spindėjo.

– Aš irgi kartais pasiklausau.

Jis nuleido balsą, pašnibždomis prašnekdamas taip, tarsi patikėtų man paslaptį:

– Tai didelio, plataus pasaulio gausmas…“

Ir vėlgi – žinau, kad per daug kabinėjuosi, – Gripe (Arildo balsu) iškart viską sugadina: „Aš, aišku, žinau, kad taip nėra. Bet galima juk pasvajoti… tiesa?“ (II, p. 160) – štai tau ir visa mistika.

Literatūroje stilius gali atpirkti viską, bet čia manęs neapleido pojūtis, kad šias knygas parašė ne Gripe. Tekste nemaža banalybių: „Mama manęs visiškai nesuprato. O pačiai Karolinai, regėjos, vienas ir tas pats, ką vilkėti. Po kurio laiko ir aš pati apie tai nebegalvojau. Jos asmenybė buvo per stipri, kad leistųsi paveikiama tokių mažmožių. Galų gale, uniforma darė ją mūsų akyse dar ypatingesnę. Tokia jau kontrasto galia“ (I, p. 19), „Karolinai pasirodžius, mūsų namuose tarsi gaivus vėjas papūtė“ (I, p. 20), „Nuo grožio net skaudėjo“ (I, p. 76); veiksmas į priekį pastūmėjamas tokiais sakiniais kaip: „Bėgo dienos“ ar „Bėgo valandos“, o įtampą bandoma didinti kartojant, ištęsiant epizodus ir galų gale nuviliant: „Ne! Apsigalvojau! Nieko nesakysiu!“ (I, p. 216). Keliskart įmetama nelogiškų detalių – vien tam, kad sueitų galai. O keisčiausi yra begaliniai Bertos pokalbiai su savimi, smulkmeniški retoriniai klausimai, svarstymai, pavyzdžiui: „Rožė, gulinti ant pirmo laiptelio, buvo balta. Iki šiol jos buvo rausvos, tačiau staiga ant kiekvieno laptelio pamačiau išdėliotas baltas rožes. Vadinasi, tas, kuris rodė man kelią, rausvas rožes pakeitė baltomis. Kodėl?“ (II, p. 141) arba: „Koks bus artimiausias mano žingsnis? / Ar liksiu čia, ar išeisiu? / Šiaip ar taip, dabar žinau, kad kažkas, matyt, visai neseniai čia užėjo. Suprantama, atsiradus šiai galimybei, man nevalia išleisti iš rankų progos ir neišsiaiškinti, kas tas asmuo. / Bet ar tikrai ne geriau būtų palaukti už durų? […] / Ar tai man pagal jėgas? Ar pagal jėgas tam kitam? / Žinoma, tai priklausys nuo to, kas čia toks. / […] / Daugiau nieko nebespėjau pagalvoti“ (II, p. 330).

Nors knygas vertė jau pripažinta vertėja Raimonda Jonkutė, mane, kaip eilinę skaitytoją, kai kas trikdė: „kalbamoji nuotrauka“ (II, p. 12, žodžiai iš vidinio Bertos monologo), „giliausius klodus užgriebiančios prigimties“ (II, p. 47), „imdavosi mamos pakaito vaidmens“ (II, p. 49) arba – „Išbuvo negyva visai neilgai“ (II, p. 266).

Gal jau tapo netaktiška minėti, bet, net ir atlaidžiai žiūrint į korektūros klaidas, skyryba ir rašyba knygose vaikams ir paaugliams visgi turėtų būti prioritetas. Neleistinai daug klaidų pirmojoje knygoje. Nesusitvarkoma su dalelytėmis: „o gi“ (p. 89), „Siuvėja ji buvo ne kokia“ (p. 93), „kaip gi“ (p. 144, 155, 175, 182, 256), „kad gi“ (p. 181), „kur gi“ (p. 205, 209, 212), „nemažiau“ (p. 169, 190). Kitos rašybos klaidos: „tįsojo keli ešeriai“ (p. 198), „žodį tęsėjo“ (p. 233). Tai tik keletas pavyzdžių.

Bet vis dėlto – šešėliai. Poetinė proza iš dalies pati yra šešėlinė. Nutylima viskas, ką išlepęs skaitytojas trokšta žinoti. Visos konkretybės ir įvardijimai ištirpsta veikėjų vidiniame pasaulyje. Nori nenori, skaitytojas priverčiamas prisitaikyti prie pasakojimo melancholijos ir lėtumo. Gali būti, kad M. Gripe siekė pavaizduoti žmones, gyvenančius kaip šešėliai, bijančius peržengti pačių nusistatytas ribas, gali būti, kad dėl to veikėjų portretai čia tarsi išblukusios nuotraukos.

Tačiau šiuo atveju tikslas nepateisina priemonių – istorijos, kurioje motina imituoja savižudybę, nes manosi gadinanti savo vaikams gyvenimą, o po to kone penkiolika metų gyvena visai šalia jų ir jiems „vaidenasi“, bet niekas nieko nesupranta… O Berta blaškosi po siužetą, atvertinėdama kortas, kurios skaitytojui tarsi ant delno. Visos mistikos, šešėliai ir vaiduokliai išaiškinami ir paverčiami paprasčiausiomis šeimos kriminalinėmis kronikomis. Ir tai dar pavadinama magiškuoju realizmu.

Pirmosios knygos pabaigoje autorė paslaptingai paatvirauja: „Mes turėjome ką vienas kitam papasakoti – aš ir mano šešėlis, nors jaučiau, kad iš to nelabai buvo kas pasakoti kitiems.“

­­­­­­­­­­_____________________________________

* GRIPE, Maria. Šešėlis ant akmeninio suolelio: [apysaka] / iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė; iliustravo Lina Kusaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2009. – 276 p.: iliustr. ISBN 978-9955-683-42-1

GRIPE, Maria. …ir baltieji šešėliai miškuos: [apysaka] / iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė; iliustravo Lina Kusaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2009. – 368 p.: iliustr. ISBN 9789955-683-72-8

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 3 (51)