APYSAKA SU PASAKŲ FRAGMENTAIS

Teko nugirsti, kad apysaka Septyni miegantys broliai* yra priešpaskutinė Kazio Sajos knyga vaikams ir jaunimui (paskutinės rankraštis esą įteiktas leidyklai). Bet juk visai neseniai buvome kone patikėję, kad paskutinė K. Sajos knyga jauniesiems skaitytojams   – apysaka Gvidono apsiaustas (1988). Mat po jos turėjome laukti net iki 2005-ųjų – tik tada pasirodė romanas jaunuoliams …kurio nieks nemylėjo. Šią knygą, ko gero, dera laikyti naujo rašytojo kūrybos etapo pradžia. 2008 m. išėjo Patumšalė, beje, visai kitokia nei ankstesnis romanas. Septyni miegantys broliai – irgi kitokia. Vadinasi, rašytojas kūrybingai ieško naujų temų, problemų ir vis kitokios raiškos.

Tiek apysakos pavadinimas, tiek ir pasakojimo pradžia linkę klaidinti (o gal intriguoti?) skaitytoją. Kūriniui pavadinti rašytojas pasitelkė legendą apie septynis miegančius brolius, tačiau ji į pasakojimą įpinama tik pačioje knygos pabaigoje. Nusiteikusi pasinerti į pasaką nepasaką, atsidūriau realistiniame pasaulyje, ir kūrinio pavadinimą teko kuriam laikui pamiršti.

Apysakos pradžia išsiskiria viso kūrinio kontekste. Į šmaikštų (ko vertos jau vien herojams parinktos Kakariekų ir Žvirblių pavardės!), folkloro motyvais paremtą, bet iš esmės realistinį pasakojimą įpinamas supasakintų personažų dialogas. Vos prakalbę, žaltys, varlė ir ežys beveik iškart ima traukti vienas kitą per dantį: „– Žinau – tau patinka lakštingalos, – šaipėsi ji. – Visokios devynbalsės… Iš to susižavėjimo turbūt esi jau ne vieną prarijęs!“ (p. 7). Tai, žinoma, truputį primena liaudies pasakas, tačiau pasakinė linija neplėtojama. Kaip jau sakyta, kūrinys iš principo yra realistinis, todėl neatsitiktinai to spontaniško pasakiškumo rašytojas netrukus lyg ir atsisako: „Tą pasaką apie gandrą, ežį, žaltį ir varlę tikriausiai sukūrė pats Kakarieka, sėdėdamas bokšte ir norėdamas šiek tiek pasišaipyti iš savosios Aurelijos ir Žvirbliene tapusios dukters“ (p. 9). Išties žmonių padermės vaizdavimas gyvūnų akimis nuostabiai pagyvina pasakojimą, o kai kurios frazės skaitytoją verčia ne tik šyptelti, bet ir nusikvatoti („Abu juos reikėtų užjausti, – pupsėjo ežys. – Vieno galva per didelė, kito snapas per ilgas“, p. 7). Pajuokiamas ir žmonių prietaringumas: nežinia, ar tai nuoširdi pasakotojo pozicija ar bandymas susitapatinti su jaunaisiais skaitytojais, kurie dažnai linkę ironiškai vertinti prietaringą vyresniųjų išmintį.

Po nuotaikingos pradžios (ją galima laikyti ir apysakos epilogu) ima ryškėti ne tokia linksma siužetinė pasakojimo linija: pagrindinis veikėjas paauglys Donatas nuo pat mažumės savo šeimoje jaučiasi tikras nepritapėlis. Jo romantiška prigimtis erzina tuščiagarbę seserį Dagnę (ji jau dabar žino esanti tikra gražuolė ir svajoja tapti žvaigžde), materialistą tėvą (jis yra žurnalo „Turtėkime“ redaktorius) ir jokiais išskirtiniais bruožais nepasižyminčią mamą. Pasakojimui rutuliojantis, paaiškėja šio nepritapimo priežastis – Donatas kūdikystėje buvo Žvirblių įvaikintas.

Trylikametis Donatas ir dvylikametė Dagnė, visų akimis, yra brolis ir sesuo, bet mergaitė nepalyginti dailesnė už Kabliu pravardžiuojamą brolį. Išorinės skirtybės lemia ir vidinius paauglių nesutarimus. Dagnei gėda neišvaizdaus brolio, o šis jaučia nuoskaudą dėl tokios neteisybės ir bando atsilyginti: kaip įmanydamas erzina sesę ir kitus namiškius. Čia regime paauglių psichologinių tipų sklaidą. Išgyvendami amžiaus tarpsnį, kai neapsakomai svarbi aplinkinių nuomonė, vaikai – kiekvienas savaip – mėgina atkreipti kitų dėmesį ir išsiskirti: Dagnė siekia visus pakerėti savo išvaizda, tuo tarpu Donatas pasirenka jaunuoliams ne mažiau patrauklų blogiuko įvaizdį. Maištaudamas jis bando slėpti vidines nuoskaudas.

Įdomu, kad pagrindiniam veikėjui Donatui, pačiam konfliktiškiausiam apysakos herojui, visai nebūdingas paaugliškas egoizmas. Turbūt dėl to, kad girdi tiek daug patyčių, berniukas linkęs ieškoti autoritetų, į kuriuos galėtų lygiuotis.

Didžiausias Donato autoritetas – senelis Kakarieka. Jo asmenybėje dera išmintis ir gyvas būdas. Su pašaipa žvelgdamas į „bobų prietarus“, jis paleidžia iš nelaisvės žaltį, varlę ir ežį. Grįžęs iš budėjimo kiek kauštelėjęs, senelis čia pat sušvelnina savo kaltę žvaliai pašmaikštaudamas: „Jeigu netiki, aš galiu papūsti. Bet žinok – paskui turėsi papūsti ir man… Prie vaikų aš nesakysiu kur“ (p. 13). Tačiau linksmas būdas ir šmaikštumas – tik viena šio veikėjo asmenybės dalis. Senelio paveikslas apysakoje smarkiai suromantintas – gal dėl to jis toks artimas Donatui. Svarbi to romantiškumo aplinkybė – neatsitiktinai Kakariekai parinkta budėtojo miško bokštelyje profesija. Ten, arčiau dangaus, senelis virsta visai kitu žmogumi – rodos, tik kasdienės buities įprasmintą jo gyvenimą pakeičia daug dvasingesnis žvilgsnis į pasaulį, kitokie gyvenimo potyriai: „– Čia tikroji mano bažnyčia. […] Kai dar užeina vėjas, užeina perkūnija, tada ir pradedi suprasti… Net nemoku pasakyti ką“ (p. 32). Jau apysakos pradžioje senelis išmoningai lyginamas su gandru: iš aukštai pasaulis atrodo ne toks jau ir paprastas (p. 9). Ši paralelė pasakojime plėtojama ir toliau: senelio bokštas pavadinamas gandralizdžiu (p. 30). Mokydamas Donatą, senelis nepamokslauja, jo kalboje nėra patoso ir įkyraus didaktizmo. Išsiduodamas, kad nemoka pasakyti, ką jaučia, jis traktuoja save kaip lygų Donatui: yra ne tik vaikaičio mokytojas, bet ir draugas. Kaip tik tokia suaugusiojo laikysena patraukliausia jaunuoliui.

Lygiagrečiai su senelio paveikslu skleidžiasi ir filosofinė apysakos plotmė – Kakarieka byloja per gyvenimą sukauptą išmintį, pritaikydamas ją Donato situacijai: „Kai esi per daug mylimas, pradedi jaustis visiems skolingas. Nebelaisvas“ (p. 33). Laisvė – svarbus apysakos motyvas. Senelis su Donatu geriausiai jaučiasi bokšto viršūnėje, nes čia yra laisvi nuo žemiškų rūpesčių; ne ką mažiau svarbu išsilaisvinti iš neapykantos, ką apysakos pabaigoje ir padaro Donatas su Dagne. Kaip didžiausia vertybė laisvė iškyla ir epizode, kuriame Donatas suranda pasimetusius pasakos apie Spragtuką lapus. Be to, tik pabėgęs nuo patėvių, vienumoje, Donatas subręsta psichologiškai.

Senelis – Donato ramstis, rodos, kasdienėse, bet berniukui ribinėmis tampančiose situacijose. Ne kas kitas, o Kakarieka atskleidžia vaikaičiui paslaptį, kad bjauri lerva kliurkvarnis (tai nauja Donatui Dagnės sugalvota pravardė) virsta įstabaus grožio laumžirgiu. Šį reiškinį Donatas netrunka pritaikyti savo gyvenimo situacijai, susikurdamas pasaką apie bjaurųjį ančiuką, kurios pagrindinis veikėjas yra jis pats.

Donato pomėgis tapatintis su pasakų veikėjais skleidžiasi visos apysakos tėkmėje. Toks tapatinimasis – dar vienas būdas ieškoti autoritetų.

Įdomu, kad daug aktyviau už legendą apie septynis miegančius brolius, kuri, atsižvelgiant į pavadinimą, tarsi turėtų būti pagrindinė apysakos alegorija, tekste remiamasi istorija (ar pasaka) apie baleto šokėją, pramintą Spragtuku. Šią istoriją Donatas perskaito stebėjimo bokšte rastoje knygoje išplėšytais lapais. Perskaičius, kaip Spragtukas turi pasirinkti tarp turto, grožio ir išminties, pasakojimas nutrūksta, nes išplėšti knygos lapai. Į Spragtuką Donatas taip pat linkęs lygiuotis, nors vadinti jį autoritetu turbūt nėra tikslu. Tolesniame pasakojime Donatas lygina save su Spragtuku, taip iš dalies suromantindamas savo gyvenimo situaciją („Donatas jautėsi maždaug kaip tas šokėjas, aukštai iškilęs, bet prastai nusileidęs“, p. 52). Tačiau pasirinkti gyvenimo kelią Donatui reikia pačiam – jis nežino pasakos pabaigos, tad negali vadovautis šokėjo sprendimu. Taip herojui suteikiama daugiau individualumo ir psichologiškumo. Donato asmenybės sklaida, branda, jo reakcijos ir poelgiai yra apysakos pagrindas.

Siužeto kulminacija, ko gero, reikėtų laikyti gana keistą, bet originalų Donato įtėvių pedagoginį triuką. Jie pasamdo prasigėrusią, degradavusią porelę, pristato ją kaip tikruosius Donato tėvus ir siūlo jam rinktis, su kuo toliau gyventi. Kitaip sakant, nori jį pagąsdinti ir kartu paauklėti. Čia pasakojimas įgauna nuotykinės literatūros bruožų. Donatas kaip tikras Marko Twaino herojus Heklberis Finas suplanuoja savo „mirtį“: suklastoja atsisveikinimo laišką, netgi pakrantėje palieka krūvelę drabužių. O jo išsigelbėjimo sala tampa miško stebėjimo bokštelis, kuriame dirbo senelis Kakarieka.

Pasakojimą vainikuojančioje kūrinio dalyje pagaliau atsiranda ir lietaus motyvas. Bokštelyje Donatas iš suplėšytos knygos likučių perskaito pasaką apie septynis miegančius brolius. Juos lietus išgelbsti nuo barnių, tuo tarpu Donatą gelbėja kitaip: „Tokiu oru bokšte budėtojų nebūna, nes nėra pavojaus, kad šlapias miškas užsidegs“ (p. 73). Būtent slėpdamasis bokšte Donatas pasijunta tapęs tikru vyru. Psichologiškai subrendęs, berniukas kaip tyčia suranda pasimetusius pasakos apie Spragtuką lapus, iš kurių suvokia pasirinkęs teisingai: didžiausia vertybė yra laisvė. Bet ar ir Donatas – kaip pasakos senolė – nepasijus vienišas?

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad autorius kuria dirbtinai dramatišką siužetą, prigalvodamas Donatui vis naujų, bet kažkur tarsi girdėtų gyvenimo išbandymų, humoras ir lengva ironija padeda išvengti gresiančių patosiškų intonacijų. Pasakojimo tikrumą ir įtaigą stiprina ir tai, kad autorius atsisako moralo ar dramatiškos pabaigos su esminiu veikėjų persimainymu. Dagnės ir Donato santykiai irgi netampa idealūs, nors dramatinė įtampa atslūgsta („Žinai, aš nebejaučiu tau tokios neapykantos kaip anksčiau. / – Ir aš tavęs taip nebemyliu, Dagne, – prisipažino Donatas“, p. 84).

Spėlioti apie tolesnius siužeto vingius nėra vienintelis apysakos skaitytojo uždavinys: tekste ryškėja ir šviečiamasis rašytojo užmojis. Pažintinė funkcija jame reiškiasi dvejopai – kartais ji įpinama į pasakojimą: senelis moko Donatą rišti vantas (p. 37), senelė rodo, kaip gesinti miško gaisrą (p. 43), o kartais į skaitytoją kreipiamasi tiesiogiai: „Jūs nežinot, kaip atrodo krytis? Kitur ją dar vadina graibštu“ (p. 16). Kuris būdas supažindinti paauglius su kaimo gyvenimu ir ekologinėmis problemomis paveikesnis, diskutuoti neverta, mat ir pirmu, ir antru atveju pamokėlės labai natūraliai įsilieja į siužeto tėkmę.

Paminėjus kreipimąsi į skaitytoją, kyla noras pasitikslinti, kam ši apysaka skirta. Pasak knygos paantraštės, tai „mažas romanas nebemažam skaitytojui“. O kas yra tasai „nebemažas“, veikiausiai išduoda apysakos veikėjų amžius. Jiems dvylika ir trylika metų, tad ir skaitytojas galėtų būti maždaug jų bendraamžis. Beje, rašytojas kai kur perteikia ir tokio amžiaus paauglių žargoną („Man žiauriai patinka tavo sesuo. […] Aš būsiu tavo apsauginis, o tu – mano piršlys. Okei?“, p. 20), įtaigiai kuria paauglių charakterio tipus. Visi apysakoje vaizduojami stipriausi jausmai yra pirmieji: pirmoji stipri meilė, pirmosios žinios apie žmonių tarpusavio santykius, pirmieji rimti gyvenimiški pokalbiai („Augustas kalbėjo toliau, lyg jo vaikaitis būtų nebe vaikas, o suaugęs vaikinas“, p. 32). Taigi iš vaikystės pasaulio žengiama į paauglystę.

Naujosios K. Sajos apysakos (beje, anotacijoje knyga pavadinta „mažuoju romanu“) pasaulis, kuriame balansuojama tarp vaikiškų skriaudų bei nuoskaudų kupinos realybės ir romantiškų, alegorinių pasakų fragmentų, iš skaitytojų atminties ir širdies neturėtų išnykti užvertus paskutinį knygos puslapį.

­­­­­­­­­­­­­______________________________________

* SAJA, Kazys. Septyni miegantys broliai: [apysaka] / iliustravo Giedrius Jonaitis. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 88 p.: iliustr. ISBN 995-5382-67-6

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 3 (51)