GAMTOS IR KULTŪROS SANDŪRA VYTAUTO V. LANDSBERGIO KNYGOJE „ARKLIO DOMINYKO MEILĖ“

 

 

 

 

Rašytojas Vytautas V. Landsbergis – šmaikščiai pokštaujantis ir neįprastai į pasaulį žvelgiantis nonsenso tipo literatūrinės pasakos meistras. Kaip ir reikalauja nonsenso poetika, jo kūriniuose dažnai žaidžiama kontrastais, prasilenkiama su logikos dėsniais – tai neretai sukelia šokiruojantį, nuostabą keliantį efektą, laviravimo tarp tiesos ir melo, tikrovės ir fantazijos jausmą. O ir pats autorius prisipažįsta, kad literatūrą vaikams rašo tarsi žaisdamas – kvailiodamas, ieškodamas kalboje dviprasmybių, mėgindamas panaudoti absurdo stilistiką ir prisimindamas Jono Basanavičiaus surinktas pasakas1.

Čia ir kitur Sigutės Ach iliustr.
Čia ir kitur Sigutės Ach iliustr.

Skaitytojas vaikas knygą Arklio Dominyko meilė2 turbūt apibūdintų kaip istoriją apie laukinį arklį Dominyką ir jo meilę rugiagėlei, tačiau tokia knygos charakteristika pernelyg siaura. Kiti pasakos veikėjai, nors ir antraeiliai, – ne mažiau svarbūs. Patraukia ryškūs jų tipažai, individualūs charakteriai, be to, kiti personažai kaip visuma padeda atsiskleisti Dominyko savybėms, atspindi gyvenimo ir mūsų pačių įvairovę ir kontrastiškumą. Nors šios knygos nebūtų galima pavadinti tokia, kurioje pateikiami akivaizdūs didaktiniai pamokymai mažiems (ir dideliems), vis dėlto ji moko jei ne suprasti, tai bent toleruoti kitokius žmones, kitokias nuomones ir kitokias vertybes, tikėti savimi, siekti užsibrėžtų tikslų, vertinti tikrą draugystę ir dar daugelio kitų dalykų.

Kelios knygos plotmių suvokimo galimybės

Knygoje vaizduojamas pasaulis nėra vienaprasmis ir turi keletą suvokimo plotmių. Ši knyga, kaip būdinga ne vienai dabarties laikų literatūrinei pasakai, skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Pirmiausia dėl to, kad joje jaučiami į suaugusį žmogų nukreipti potekstės niuansai ir netgi, teigčiau, gatvės folkloras. Dvejopa galimybė perskaityti knygą, kalbos laisvė ir dviprasmiškumas, žaidimas įvairiais žinomais kultūriniais kodais, vardais ir tekstais – dabar vyraujančios postmoderniosios literatūros tendencija. Vyresniam skaitytojui asociacijas kelia varlių Aurelijos ir Natašos, gepardo Žano Polio Gepardjė, krokodilo Marko Aurelijaus, kupranugario Omaro bin Kalmaro ar sunkvežimio vairuotojo Andžiejaus Barankos vardai, kuriuose užkoduota tam tikra informacija. Beje, pažymėtina, kad vardų, turinčių platų semantinį lauką, apstu visoje V. V. Landsbergio kūryboje vaikams.

Apstu knygoje ir dabartinėje mūsų kalboje vartojamų posakių, palyginimų, skirtų žmonėms charakterizuoti: „O vištos tai išvis miegodavo sau kaip užmuštos ir nesapnuodavo nieko, nes jos buvo tikros vištos“ (p. 5), gaidys Evaldas Kakariekas, „vos prašvitus, pirmasis nušokdavo nuo laktų ir […] užgiedodavo visa gerkle kaip koks asilas“ (p. 5), „Mes norime labai daug turėti, nes tas, kuris labai daug visko turi, yra tikras kupranugaris. […] Pavyzdžiui, tamsta esat tikras arklys ir nė iš tolo neprimenat kupranugario“ (p. 55).

Iš gatvės folkloro ir tokie autoriaus pasakymai: „Paleisk tuoj pat Natašą, nes kaip spirsiu į medį, tai visi kiaušiniai iškris“ (p. 12), „taip išsigandau, kad man dabar nė smilgos į antrą galą neįkištum“ (p. 14), sunkvežimio vairuotojas „nutaria iš savo sunkvežimio išlipti bei palaistyti pakelėje augančius krūmelius“ (p. 116), „sunkvežimių vairuotojams retsykiais vaidenasi balti žirgai, o autobusų vairuotojams – raudoni“ (p. 118), „tamstos sukurtame ditirambe yra per daug arkliško humoro“ (p. 23) ir kt. Gausu tekste įvairių perfrazuotų patarlių ir priežodžių: „Lai skrenda sau, kur gandro akys mato“ (p. 31), „iš bado meškos ir kuiną ėda“ (p. 42), „Visi meškinai, vos tik ją pamatė, išėjo iš proto visomis kryptimis, kur tik jų akys matė“ (p. 46), „pusnyje susirado pamestą pingvino sparną ir ėmė jį visaip aplink mešką rėžti“ (p. 45), „Dovanojančiam arkliui į dantis taigi nežiūrėsi “ (p. 65).

Kūrinyje esama ir netiesioginės moderniojo pasaulio kritikos. Beždžionės ir kupranugario paveikslai gali būti traktuojami kaip nuoroda į šiuolaikinės visuomenės karnavališkumą – buvimą su kaukėmis ir jų keitimą pagal aplinkybes, taip pat į šlovės troškimą, vartotojiškumą ir, drastiškai teigiant, vergo sąmonę, kai materialūs turtai, jų kiekis ir piniginė išraiška tampa didžiausia vertybe ir siekiamybe.

Kita kūrinio suvokimo plotmė – egzistencinė. Per pasakos herojaus arklio Dominyko veiklą ir veikimo kryptį atskleidžiamos amžinosios vertybės. Knyga yra kupina gerumo, turi švelniai ir žaismingai reiškiamą pasakoms būdingą didaktinį atspalvį. Kaip ir liaudies kūryboje, pasakoje daug išminties. Pagrindine kūrinio ašimi tampa meilė, apie kurią tarsi sukasi pasaulis, kuri pačiam gyvenimui suteikia prasmę. Kūrinyje plėtojami draugystės, ilgesio, pagalbos kitam, noro susikalbėti ir įsiklausyti motyvai. Knygoje netiesiogiai sakoma, kad svarbu ne tik geriau suprasti ir pamatyti pasaulį, bet ir gebėti visiems darniai jame gyventi.

Dar viena galimybė perskaityti pasaką – mitologinė. Pasakoje išnyksta riba tarp tikrovės ir vaizduotės pasaulio. Kitaip tariant, vaizduotės pasaulis užima tikrovės vietą ir taip atveria galimybę kurti mitą, mitologizuoti. Matoma aiški knygos veikėjų sąsaja su gamta, jos mistifikavimas, pasireiškiantis kasdienybėje išgyvenamais stebuklais, ypač rytiniame gamtos virsme. Galima atpažinti tam tikrus ritualo ir senųjų papročių elementus, mitams svarbią tendenciją etimologizuoti.

Kodėl arklys ir rugiagėlė? Svarbiausių veikėjų pasirinkimo hipotezės

Pasakos herojus yra laukinis arklys Dominykas – „spalvinga ir bemaž susiformavusi asmenybė“3, naiviai lyriška ir jautri, bet kartu išreiškianti didelę išmintį ir laisvą dvasią. Tai, kad Dominykas yra laukinis arklys, rodo, jog jis susijęs su gamta, jo neriboja jokie kultūriniai kodai, o jo elgesys kyla iš savo paties vidaus, pasaulio suvokimo ir yra visiškai natūralus.

Kaip recenzijoje rašo Loreta Žvironaitė, neįprastą herojų autorius, matyt, bus pasirinkęs sąmoningai, tikėdamasis platesnės erdvės keistumo variacijoms, siužetiniams ir lingvistiniams žaidimams4. Iš tiesų galima teigti, kad arklio, kaip ir kitų veikėjų, pasirinkimas nėra atsitiktinis. Laukinis arklys, rugiagėlė, gandras, kupranugaris, begemotas, krokodilas, beždžionė, vištos ir gaidžiai, karvės ir kiti personažai – tai tam tikri žmonių tipų atitikmenys, įkūnijantys įvairius charakterius, nuostatas, vertybes, pasaulio suvokimą ir tuo pat metu parodantys nevienalytę mūsų pačių visuomenės sandarą.

Tačiau galima kelti ir kitokią hipotezę, kodėl pasirinkti tokie pagrindiniai veikėjai. Atidžiau į juos įsižiūrėjus ir dėmesį atkreipus į tai, kad autorius akivaizdžiai varijuoja lietuvių (ir ne tik lietuvių) tautosakos, mitologijos elementais, galima spėti, kad arklys ir rugiagėlė buvo pasirinkti kaip mūsų kultūrai svarbūs, dažnai minimi ir gal net su tam tikromis dainų bernelio ir mergelės savybėmis susiję veikėjai.

Arklys (žirgas) tradicinėje lietuvių kultūroje buvo labai svarbus. Be jo neapsieidavo pagrindinės apeigos, šventės. Žirgas – tai ir jauno nevedusio vaikino simbolis, vertės ženklas. Gražiausius žirgus vaikinai rinkdavosi vykdami pirštis ir važiuodami tuoktis. Pažymėtina ir tai, kad žmonijos pradžioje šis gyvūnas buvo laukinis, tik vėliau žmonės jį prisijaukino, jis tapo susijęs su kultūra.

Rugiagėlė, kaip rodo pats vardas, – javuose auganti gėlė, o javai, turint galvoje duoną, lietuvių tradicinėje kultūroje priklauso moters sričiai. Svarbi ir rugiagėlės spalva. Merginų akys ir seniau, ir dabar poetizuojant lyginamos su rugiagėlėmis. Atkreipiant dėmesį į šio augalo sudurtinį pavadinimą, galima spėti, jog rugiagėlė greičiausiai atsirado kartu su javais – kultūrine plotme. Taigi jos kultūrinė prigimtis, metaforiškai kalbant, ryškesnė už arklio. Knygoje arklys ir rugiagėlė sudaro gamtos ir kultūros opoziciją, kurią vėliau panaikina meilė.

Arklio Dominyko aplinka, arba Gamtos ir kultūros priešprieša

Knyga pradedama aptariant arklio Dominyko pasaulį, jo sąsajas su gamta. Gamta kūrinio herojui nėra kažkas svetima ir nepažinu: „[…] visi aplinkui tyvuliuojantys laukai bei nuostabios palaukės buvo jo namai, minkšta pievų žolė buvo jo patalai, o saulė ir mėnulis buvo jo lempos“ (p. 3). Arklys negyvena tvarte – žmogaus sukurtame statinyje prijaukintiems gyvuliams laikyti. Gamta yra laukinio arklio namai, ji simbolizuoja savą, draugišką ir pažįstamą aplinką. Pats arklys yra ne paskiras objektas, o gamtos dalis. Todėl svarbus yra nurodytas laukinio arklio tipažas.

Tačiau pati gamta herojui nėra vienalytė. Nuolat gamtą stebėdamas ir apmąstydamas Dominykas ją mitologizuoja. Arklys ryto laukdavo dėl patekančios saulės ir kitų stebuklų, kurie, jis žino, turi įvykti. Laukimas – tai pasaulio pažinimo rezultatas, savotiškas dėsningumo akcentas, gamtos dėsnių pastebėjimas. Rytais erdvė pilna tiršto rūko ir varlių kurkimo. Rūko, kaip vieno iš stebuklų, iškėlimas – labai gražus ir, manyčiau, itin mitologizuotas, nes pats rūkas suponuoja mistiką, neapčiuopiamumą, tįsumą, nepermatomumą, paslaptingumą.

Svarbus čia yra ryto kaip virsmo, naujos pradžios ir cikliškumo motyvas bei gamtos dėsnių suvokimas, priskiriant juos mistinių galių sričiai. Arkliui Dominykui, sakyčiau, būdingas antimokslinis mitinis mąstymas, kai gamtos reiškinių nebandoma racionaliai ir logiškai paaiškinti. Pažymėtina ir kad pats knygoje plėtojamas siužetas prasideda simboliškai – rytą.

Šis vienovės su gamta išgyvenimas primena pirmykščius laikus, kai žmonės buvo neatskiriamai su ja susiję. Gamtos reiškiniai kėlė jiems susižavėjimą, baimę ir nuostabą, skatino ieškoti, mūsų akimis, antimokslinių paaiškinimų – dievybių veiklos ar savitų mitinio pasaulio dėsnių apraiškų. Claude’as Levi-Straussas teigė: „[…] mane vis labiau apima nuojauta, kad kosmosas ir žmogaus vieta pasaulyje yra ir visados liks už mūsų supratimo ribų. Pasitaiko, kad greičiau randu kalbą su tikinčiais, negu su įvairaus plauko racionalistais. Pirmiesiems bent jau būdingas paslapties pajautimas, paslapties, kurios, mano akimis žiūrint, mąstymas neįstengs įveikti.“5

V. V. Landsbergis kalba ir apie greta gyvenančius naminius gyvūnus, kurie vienu ar kitu atžvilgiu jau yra atsiskyrę nuo gamtos, jai svetimi, sukultūrinti. Laukinio arklio ir naminių gyvulių priešpriešą galima interpretuoti kaip gamtos ir kultūros priešpriešą. Antai herojus sapnuoja esąs naminis arklys, kurį šeimininkas po sunkių darbų parveda į tvartą: „Ir taip liūdna pasidaro Dominykui miegoti kažkur užrakintam smirdinčiam tvarte ir neregėti tų stebuklingų rytų, pilnų rūko, kuriuos jis taip mėgo. Ir prisiminė Dominykas tuos laikus, kai jis ištisomis naktimis ganydavosi laisvas ūkanotoje pievoje“ (p. 8). Čia tarsi parodomas dar bent kai kur nuo gamtos neatsiskyrusios, su gamta susijusios, mitinį mąstymą ir tradicijas išlaikiusios tautos dalies tragiškas likimas, ištinkantis ją, kai gamta užvaldoma ir pavergiama, kai iškeliamas kultūros prioritetas, ginklavimosi kultūros padargais reikšmė ir kt. Šis civilizuotoms tautoms būdingas kultūrinimosi procesas – tai visiškas žmogaus nusigręžimas nuo gamtos, sąsajų su ja praradimas, gamtos reikšmės žmogui pakitimas. Gamta jau nebėra terpė, kurioje galima harmoningai ir laisvai tarpti, darniai sugyventi tarpusavyje ir jaustis visumos dalimi, cikliniais metų ratais skaičiuoti savo darbus, šventes ir visą gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Tokia vizija herojui kelia liūdesį, grąžina į laikus, kai jis ir jo protėviai gyveno gamtoje, o krintančios žvaigždės buvo siejamos su nauja pradžia, gimimu, o ne su moksliniais aiškinimais.

Arklio ir naminių gyvulių opoziciją galima interpretuoti ir kaip tam tikrų žmonių tipų opoziciją. Laukinis arklys simbolizuoja fiziškai ir dvasiškai laisvą, stiprų, turtingos fantazijos, neapribotą jokių elgesio taisyklių, išmintingą asmenį. Jam priešpriešinami naminiai (kultūriniai) gyvūnai daugumos laukiniam arkliui matomų dalykų „nė sapnuot nesapnuodavo, o jeigu ir sapnuodavo, tai nelabai spalvotai, nes tvartuose miegančių gyvulių sapnai dažniausiai būdavo juodai balti ir šiek tiek gyvuliški“. Kultūrinis gyvulys gali būti suvoktas kaip suvaržytas, atbukęs (nes nebesapnuoja) ir nekūrybiškas.

Arklys su rugiagėle taip pat labai skirtingi, ir ne vien tik rūšies, bet elgesio, kultūriškumo požiūriu. Arklys, kaip laukinis gyvūnas, nepaiso jokių visuomenės, kultūros primestų normų, gyvena daugiausia spontaniškai, vadovaujasi savo įsitikinimais ir intuicija. Rugiagėlė yra kultūros atstovė – jai iš prigimties būdingos visiškai kitos bendravimo ir elgesio formos.

Rugiagėlė bando sukultūrinti ir arklį Dominyką, primesti jam tam tikras visuomenines, socialines elgesio taisykles ir žargoną. Į savo kalbą ji įtraukia tarptautinių žodžių, paaiškina jų reikšmę ir vartojimo aplinkybes. Kitaip tariant, nori išauklėti Dominyką. Drauge rugiagėlė stengiasi arklį išmokyti, kaip elgtis su moterimis, supažindina su tam tikrais lyčių skirtumais: „Komplimentai – tai pagyrimai moteriškos lyties gėlėms, susižavėjimo šūksniai ir kitokie ditirambai“ (p. 19); „Visokiems dagiams ir gysločiams pagyrimai niekada nesakomi“ (p. 20); „Jūs, vyrai, visą gyvenimą tik naudos ieškot – gražų daiktą jums būtina sulesti, suvalgyti ar kitaip suvartoti“ (p. 24); „Apie mirtį su damomis kalbėti yra šiek tiek arkliška – ar jums taip neatrodo?“ (p. 25).

Šis mėginimas atspindi kultūrinėje terpėje sukurtas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, kurios reguliuoja santykius ir varžo laisvą, neapibrėžtos formos ryšį. Dominykas norėtų išmokti sakyti ditirambus. Arklio gamtos pasaulyje tai yra pirmas žingsnis kultūros ir „civilizuoto“ bendravimo link. Tai atspindi ir visuomenės raidą, socialinių santykių kitimą, naujų idėjų priėmimą bei pastangas įtraukti jas į savo terpę.

Dar viena komplimentų sakymo interpretacija: tai galėtų būti suprantama kaip bandymas perimti universalią ir, kaip galime teigti, Vakarų pasaulyje egzistuojančią etiketo kalbą, kuri padėtų suprasti kitą, susidraugauti su kitu. Susidomėjimas kito pasaulio suvokimu, kuris kaip tik ir atsiskleidžia vartojant kalbą, – tai bendrų sąlyčio taškų paieškos ir gudrus, nors iš arklio pozicijos labai nuoširdus ir tikras, situacijos apžaidimas, leidžiantis, nuspaudus tam tikrus fiziologinius ir ideologinius mygtukus, intelektualiai įsiskverbti į kito gyvenamąją terpę, kai, surinkus teisingą mygtukų kombinaciją, tas kitas mums atsiveria.

Pastebime, kad arklys su rugiagėle bendrauja atvirai, nuoširdžiai, impulsyviai ir truputį naiviai, tuo tarpu rugiagėlė pažinties pradžioje laikosi tam tikro atstumo, jos kalboje daugiau arogancijos, šaltumo, lepumo, o tai irgi rodo jų pasaulių (gamtos ir kultūros) skirtumą. Tačiau vėliau viskas keičiasi. Rugiagėlė paprašo arklio Dominyko apsaugoti nuo vėjo, kad šis jos nesušaldytų ir nesunaikintų tos kokybės, dėl kurios ji esti mylima, – kvapo. Nes, kaip prisipažįsta rugiagėlė, tik meilė įprasmina visą gyvenimą. Būtent meilė arklį Dominyką vėliau paskatins keliauti į Afriką – rugiagėlės gimtinę.

Ritualo ir etiologiškumo apraiškos

Skyriuje „Arklys Dominykas ir varlės“ svarbūs yra ritualo ir papročio išsaugojimo elementai. Rytinis žaidimas su varlėmis pagal tam tikras dažnai, kaip galima nuspėti iš teksto, pasikartojančias taisykles ir eiliškumą nurodo tam tikrą rituališkumą ir būtinybę laikytis ritualo arba tikėjimą, kad jis būtinas. Šį spėjimą patvirtina ir arklio akistata su gandru, pastarajam pavogus vieną iš herojaus žaidimo draugių. Arklys, grasindamas gandrui, sako, kad varlių ėsti negalima, nes jos yra jo draugės, su kuriomis jis kas rytą žaidžia, ir tol, kol taip bus, niekas neturi teisės jų gaudyti.

Šis draudimas rodo net keletą dalykų. Pirmiausia jis pabrėžia paties ritualo gyvybingumą ir intensyvumą. Gyvybingus, statuso nepraradusius ritualus visuomenė bandydavo išlaikyti įvairiais draudimais (tabu), o jų pažeidėjus bausdavo. Įdomu pažymėti, kad lietuvių tautosakoje, ypač sakmėse, būtent arklys ar kumelė tam tikru būdu saugojo tuomet gyvavusią tradiciją ir jos papročius.

Taip pat galima atkreipti dėmesį į šiame skyriuje pateiktą varlės pagrobimą – teigiama, kad gandras nusileido iš dangaus. Dangaus, nusileidimo iš jo ir gandro kaip tam tikros mirtį nešančios ar tiesiog likimą tam tikra prasme simbolizuojančios jėgos motyvą galima interpretuoti kaip santykį su nepažinia transcendencija. Transcendentinė patirtis visuomet buvo žmogaus patirties dalis.

Arklys Dominykas savo ritualo eigą, patį ritualą sulaužo tik tada, kai atsiranda rugiagėlė. Knygos gale arklys aiškiai pasako varlėms, kad negali eiti su jomis žaisti, nes dar neišperėjo rugiagėlės. Rugiagėlės personažo pasirodymas – tai pirmi žingsniai kultūrėjimo link, nuostatų keitimosi pradžia. Atsiradus rugiagėlei, ritualas arkliui Dominykui praranda reikšmę, būtinumą atlikti. Daugiau dėmesio jis skiria tarpusavio santykiui su ja, jam išlaikyti ir puoselėti.

Kūrinyje yra ir etiologinio mito apraiškų. Žvelgdamas į žvaigždes, arklys „prisimindavo savo amžiną atilsį močiutę Domicelę, kuri kažkada, dar ankstyvojoje arkliuko Domuko vaikystėje, jam pasakodavo begalybę istorijų apie žvaigždes bei kitus dangaus kūnus. „Kai krinta nuo dangaus žvaigždė, – sakydavo močiutė, – tai reiškia, kad žemėje gimė koks nors arkliukas, o kai meteoras – asiliukas“ (p. 8). Čia atpažįstama etiologinė mito funkcija: paaiškinami tam tikri gamtoje vykstantys procesai, konkrečiu atveju – žvaigždės kritimas, ir susiejami su kitais procesais, įprasminančiais pirmųjų esmę ir kilmę. Norbertas Vėlius teigė, kad, „perskaičius etiologines sakmes, daugumas nuolat matomų daiktų ir reiškinių įgauna visai kitokią prasmę. […] mes susiduriame ne su racionaliais samprotavimais, tikslia, bet šalta ir bejausme logika, o su jaukiu, sau artimu pasauliu.“6 Dar kartą etiologinio mito pėdsakų galima rasti skyriuje „Rugiagėlės sapnas“. Sapnas paaiškina rugiagėlės kilmę ir atsiradimą Lietuvoje. Dar rugiagėlės sapną galima interpretuoti ir kaip tam tikrą dvasinę kelionę į protėvių pasaulį, nes jame ji tarsi gauna atsakymą apie savo protėvynę, mato savo protėvius ir promočiutes bei pastarųjų prosesutes ir propusseseres. Šis bandymas išskleisti visą „šeimos medį“ nurodo tam tikrą erdvę, kurioje gyvena visi protėviai, o pats sapnavimas suvoktinas kaip bandymas rasti atsakymą į kilmės klausimą.

Gyvenimo amžinumo, nemarumo ir cikliškumo idėja kartojasi visame kūrinyje. Tikėjimas, kad žmogaus gyvenimas mirtimi nesibaigia, yra senas ir būdingas visai žmonijai. Todėl galima teigti, kad čia atsispindi ir archajiškas mūsų protėvių požiūris į mirtį – kaip iš esmės mirties nebuvimą. Žmogus po mirties persikelia gyventi į amžinąją tėviškę, kur vieną dieną galės susitikti visus savo šeimos narius ir gimines. „Jeigu ir numirsiu iš bado, tai tada bent danguj mudu su rugiagėle susitiksim, kur visi sušalusieji, susirgusieji ir mirusieji iš bado susitinka amžinai draugystei“ (p. 48).

Sąsajos su Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažuoju princu“

Mėginimas susieti V. V. Landsbergio kūrinį su A. de Saint-Exupéry nėra iš piršto laužtas. Pirma, skaitant V. V. Landsbergio pasaką Arklio Dominyko meilė, kai kurie jos motyvai akivaizdžiai siejasi su A. de Saint-Exupéry Mažuoju princu. Antra, to neneigia ir pats rašytojas. Atvirkščiai – autorius tvirtina, kad Mažasis princas yra padaręs jam neišdildomą įspūdį ir kad šią knygą būtina perskaityti bent kartą per metus7. Toliau ir bus mėginama pateikti keletą šių kūrinių sąsajų.

Abi knygos nėra orientuotos vien į vaikus. Mažojo princo autorius tai nurodo pratarmėje, teigdamas, kad knyga skirta suaugusiam žmogui, kuris kažkada buvo vaikas. O V. V. Landsbergis yra rašęs, jog vaikų ir suaugusiųjų literatūros takoskyra yra fiktyvi, taip atskleisdamas, kad jo knygos yra skirtos ir dideliems, suaugusiems vaikams8. Autoriaus nuomone, yra knygų, kurioms klausimas, „kam skirtas šis tekstas – vaikui ar suaugusiajam, yra neaktualus. Tai tiesiog gero lygio literatūra.“9

Šios dvi knygos panašios ir tuo, kad abiejose pastebima moderniosios kultūros kritika, siekiama išskleisti mažiau kultūriškai apdoroto bendravimo ir požiūrio į gyvenimą prasmė, o kartu iškeliamas rituališkumas, ritualo laikymasis kaip kasdienybę ir visą egzistenciją palaikanti ašis.

Negalima nepastebėti, kad arklio Dominyko meilė rugiagėlei panaši į Mažojo princo meilę rožei. Labiausiai krinta į akis abiejų, atrodytų, logiškai nesuprantamas porinis neatitikimas – berniukai turėtų įsimylėti kitas mergaites, arkliai – kumeles, o tam tikros rūšies gėlės – kitas tos pačios ar bent jau kitos rūšies gėles. Gėlės kaip meilės objekto parinkimas gali būti interpretuojamas keleriopai: tai laikinumo, o kartu ir moteriškojo prado simbolis. Moteris dažnai vaizduojama kaip graži, švelni, trapi ir kartais šiek tiek aikštinga būtybė, kuria reikia rūpintis. „Niekada nereikia klausyti, ką kalba gėlės. Į jas tiesiog reikia žiūrėti ir mėgautis jų kvapu“, – teigia Mažasis princas10. O štai arklio Dominyko žodžiai: „[…] su gražuolėmis gėlėmis ginčytis neverta – jomis tereikia grožėtis, gėrėtis ir leisti joms pačioms kuo daugiau atsiskleisti“ (p. 20).

Tiek Mažojo princo, tiek arklio Dominyko gėlės pražysta simbolišku metu – rytą. Nakčiai virstant diena, pumpurai virsta žiedais. Abi jos pritraukia savo grožiu, o rugiagėlė – dar ir stipriu kvapu.

Ir nors abu herojai įsimyli būtent gėles, kurios pastūmėja juos į herojiškas keliones, tačiau ši meilė turi skirtumų. Arklys Dominykas ir jo rugiagėlė iš karto randa bendrą kalbą, ir nors abi gėlės – ir rožė, ir rugiagėlė – yra jautrios, trapios, reikalauja dėmesio, užuovėjos ir vandens, bet rugiagėlės principai greitai baigiasi, ji paskatina savo mylimąjį ją išrauti ir paslėpti vien tam, kad ir kitąmet abu galėtų susitikti, o jam siūlo keliauti į Afriką, kur galės prisiuostyti jos kvapo. Jų santykiai yra tyri ir romantiški, bendravimas jiems teikia laimės. Tuo tarpu Mažasis princas savo planetą turėjo palikti dėl to, kad negalėjo susikalbėti su rože, juodu nemokėjo suprasti vienas kito, nerado bendro ryšio. Bendravimas su rože jį liūdino: „Nors Mažasis princas ir nuoširdžiai pamilo gėlę, greitai ėmė ja abejoti. Į tuščius žodžius pažiūrėjo rimtai ir tapo labai nelaimingas“ (p. 36). Mažajam princui kelionės reikia tam, kad galėtų refleksyviai įvertinti patį santykį, savo gėlę ir netgi save patį.

Panašios yra ir herojų gyvenamosios vietos. Mažasis princas gyvena savo mažoje planetoje, arklys Dominykas – pievoje. Nors iš pirmo žvilgsnio šios teritorijos gal ir neatrodo lygiavertės, tačiau dėmesį reikia atkreipti į tai, kad herojams tai jų namai – saugi, pažįstama, įcentrinta vieta, o už jos driekiasi kitos, nepažįstamos ir svetimos erdvės, į kurias išvykstama tik tada, kai priverčia aplinkybės.

Abiejose knygose svarbų vaidmenį atlieka ir ritualas, tikėjimas juo, jo atlikimas. Kaip jau minėta anksčiau, arklys Dominykas kasnakt laukdavo ryto, rūko ir stebuklų, kurie pripildo jo pievą. Vėliau jis pažaisdavo su savo draugėmis varlėmis, eidavo į upelį praustis ir tik tada pusryčiaudavo. Mažasis princas taip pat turi savo ritualą. Jis teigia, kad reikia laikytis drausmės: rytą nusiprausti, susitvarkyti pačiam, o paskui kruopščiai sutvarkyti savo aplinką – planetą. Mažasis princas kas rytą išraudavo išdygusias piktžoles, sutvarkydavo baobabus ir išvalydavo ugnikalnius. Taisyklė, kad reikia išsivalyti pačiam ir išvalyti savo aplinką, rodo, kad tarp žmogaus, jo vidinio pasaulio ir gamtos turi būti darna. Pastebime, kad tiek arklys Dominykas, tiek Mažasis princas kalba apie prausimąsi. Tai ritualinis kūno ir dvasios apvalymas.

Abiejose knygose gausu ir tokių prasminių klodų, kuriuos gali suprasti tik tam tikros patirties turintys žmonės. Galima įžvelgti savotišką modernėjančios, surimtėjusios ir skubančios visuomenės kritiką. Pabrėžiama suaugusiojo ir vaiko priešprieša. Vaikas nesupranta suaugusiųjų, jam svetima jų veikla ir požiūris į pasaulį. Mažojo princo veikėjas lakūnas nuo vaikystės jaučia skirtumą tarp vaiko ir suaugusiojo: „Suaugusieji niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti“ (p. 8). Mažasis princas taip pat dažnai ištaria, kad suaugusieji yra labai keisti. Mažajam princui ir lakūnui reikia išmokti susišnekėti, rasti bendrą kalbą, todėl pastarasis turi iš naujo prisiminti, ką reiškia būti vaiku, mąstyti vaizdais ir pasitelkti beribę fantaziją. Panašiai mąsto ir arklio Dominyko sutikti vaikai – kupranugariukas, kuris visiškai nenorėjo tampyti savo „brangakmenių“ kuprinės, o svajojo padūkti ir palakstyti po dykumą, ir drambliukas, kuris šokinėjo ant vienos kojos, nors jo tėvams tai atrodė visiškai nerimta, nes ir jie, kaip Mažojo princo suaugusieji, gyvendami rimtą gyvenimą rimtoje šalyje, kalbėjo tik apie rimtus dalykus. Itin tiksliai suaugusio žmogaus gyvenimą apibūdino begemotukas Nikodemas: „Man retai kada būna liūdna, nes aš dar pakankamai jaunas […], o liūdni dažniausiai būna suaugę begemotai, kurie neturi laiko atsistoti ir žiūrėti į rugiagėlių pievą. Jie visur skuba, lekia, amžinai pavargsta ir dėl to kartais būna liūdni“ (p. 74–75). Skubėjimas ir laiko neturėjimas dabar laikomi vienomis iš šiuolaikinės visuomenės ydų. Nebeturima laiko ne tik kitiems, bet ir sau.

Knygose atsiskleidžia ir tam tikrų visuomenės sluoksnių charakteriai. Mažasis princas, keliaudamas po planetas, sutiko verslininką, kuris manė turįs žvaigždes ir dėl to esąs turtingas bei tikėjosi galėsiąs nusipirkti daugiau žvaigždžių, jei kas nors dar jų atrastų (suaugusieji mėgsta skaičius), o arklys Dominykas, keliaudamas po Afriką, sutiko kupranugarių, kurių svarbiausias tikslas buvo labai daug visko turėti, pirkti brangias prekes, gauti daug pinigų, o kai brangesnių prekių nebeliks, nusipirkti Žemės rutulį ir pradėti supirkti žvaigždes: „Kupranugariai buvo verslininkai ir jiems rūpėjo vien tik jų brangūs kroviniai, pririšti prie kuprų“ (p. 54). Skirtingos vertybinės orientacijos V. V. Landsbergio kūrinyje įvardytos kaip skirtingos kalbos, kurios trukdo susikalbėti ir vienam kitą suprasti: „Mes negalim ir negalėsim vienas kitų suprasti, nes esam skirtingų rūšių gyvūnai. Mes šnekamės skirtingomis kalbomis – tu arklių kalba, o mes kupranugarių. Todėl nė neverta su tavimi čia ginčytis, mes keliausim toliau savo keliu, o tu keliauk savo“ (p. 58). Simboliška yra ir kupranugario, kaip nuolat ant kupros nešančio naštą, tarnaujančio materialiems objektams, ir laukinio arklio priešprieša.

Panašumų galima rasti ir tarp Mažojo princo garbėtroškos bei arklio Dominyko sutiktos beždžionės. Abiem personažams reikia dėmesio, filosofų terminu,  – Kito, kuris žiūrėtų į jų daromas grimasas. „Jeigu jūs iškeliausit, tai prieš ką aš tada vaipysiuos“, – retoriškai klausia beždžionė (p. 68). Išmoktos grimasos, tam tikri etiketo elgsenos kodai sukuria visuomenėje netikrumo, karnavališkumo atmosferą tarp suaugusių žmonių. Tai visiškai nebūdinga vaikams (ir laukiniams arkliams). Maži vaikai dar neišmokę daugelio žmonių sukurtų taisyklių, kurios turi būti pritaikytos bendraujant su Kitu. Vaikai yra atviri, nuoširdūs ir neretai tiesmuki – pasako tai, ką mano iš tikrųjų. Dėl to pati kultūros ar civilizacijos raida yra įsivaizduojama kaip žmogaus gyvenimas – su vaikyste, branda ir senatve. Dažniausiai kultūrinė vaikystė yra mažiausiai vertinama dėl savo netechniškumo, menko išsivystymo lygio ar dar kitaip vadinamo barbariškumo, o abu autoriai tarsi bando skaitytoją bent trumpam grąžinti į nuoširdų, tikrą, gal šiek tiek naivų, bet intensyvų, kūrybingą ir herojišką vaiko pasaulį.

Kaip matome, abi šių autorių knygos turi panašumų. Ir visai nesvarbu, ar Mažojo princo motyvai į Arklio Dominyko meilę pateko atsitiktinai, ar buvo sąmoningai įdėti kaip geros knygos recepto sudedamosios dalys, – V. V. Landsbergio knyga vis tiek išlieka savita ir landsbergiškai žaisminga.

Vietoj apibendrinimo

V. V. Landsbergio Arklio Dominyko meilė – šilta, linksma ir žaisminga knyga, kurioje užkoduotos tiesos apie šių dienų gyvenimą, o drauge perteikiama senosios mitinės ir tautosakinės kultūros sukaupta patirtis ir išmintis. Pateiktos interpretacijos – tai tik kelių atskirų kūrinio motyvų analizė. Norėtųsi paskatinti visus – ir skaičiusius šią 2007 m. geriausia pripažintą vaikų knygą, ir jos neskaičiusius – paimti ją į rankas ir pasinerti į tolesnes jos prasmių paieškas.

________________________________________

* Šio straipsnio autorė yra VDU etnologijos studijų magistrantė.

1 Vytautas V. Landsbergis, „Fiktyvi vaikų ir suaugusiųjų literatūros takoskyra“, Rubinaitis, 2003, Nr. 4 (28), p. 16.

2 Vytautas V. Landsbergis, Arklio Dominyko meilė, dail. Sigutė Ach, Vilnius: Nieko rimto, 2004. (Toliau cituojant šią knygą nurodomas tik puslapis.)

3 Loreta Žvironaitė, „Spalvingoji arklio Dominyko svajonė“, Rubinaitis, 2004, Nr. 2 (40), p. 23.

4 Ibid., p. 22.

5 Claude Levi-Strauss, Didier Eribon, Iš arti ir toli. Interviu knyga, Vilnius, 2002, p. 15.

6 Norbertas Vėlius, „Etiologinių sakmių sandara, grožis ir patrauklumas“, in Kaip atsirado žemė. Lietuvių etiologinės sakmės, Vilnius, 1986, p. 11.

7 Vytautas V. Landsbergis, „Fiktyvi vaikų ir suaugusiųjų literatūros takoskyra“, Rubinaitis, 2003, Nr. 4 (28), p. 16.

8 Ibid.

9 Ibid.

10 Antoine de Saint-Exupéry, Mažasis princas, Vilnius, 2009, p. 34. (Toliau cituojant šią knygą nurodomas tik puslapis.)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 3 (51)

 

Įžanginis

Vaikų literatūros Verpetuose

Apžvalgos

„RUBINAITIS“ (1994–2009): FAKTAI IR SKAIČIAI

Straipsniai

LITERATŪRINIS BALTŲ MITOLOGIJOS FRAGMENTAS
GENDRUČIO MORKŪNO PASAKOJIMAI

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖ – AMŽINOS MAUDYNĖS

Atidžiu žvilgsniu

APYSAKA SU PASAKŲ FRAGMENTAIS
Didžioji Marios Gripe’s paslaptis

Bibliografija

2010 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS
„RUBINAIČIO“ 41–50 NUMERIŲ TURINYS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai