GENDRUČIO MORKŪNO PASAKOJIMAI

Apie Gendrutį Morkūną – naują vaikų knygų autorių – sužinojau, kai į rankas pateko antroji jo knyga – apysaka Grįžimo istorija (2007). Dažniausiai į naujus autorius žiūriu įtariai, taigi ir Grįžimo istoriją ėmiau skaityti nusiteikusi gana skeptiškai. Tačiau, turiu prisipažinti, buvau įveikta. Nauja, įdomu, šmaikštu, aktualu ir, svarbiausia, paprasta. Tokią pamačiau Grįžimo istoriją, kurioje pasakojama apie mergaitę Viliją, kūdikystėje keistai dingusią ir po daugelio metų dar keisčiau sugrįžusią. Taigi nedelsdama panorau sužinoti, kas gi yra pats G. Morkūnas? Ką ir kam jis rašo? Ir paaiškėjo, kad šis žmogus yra fizikas, debiutavęs apysaka vaikams Vasara su Katšuniu (2005). O neseniai pasirodė ir jo trečioji, apsakymų, knyga Blusyno pasakojimai (2008). Beje, šios knygos laukė ir vis gausėjantis G. Morkūno gerbėjų būrys, ir visi „įtarieji“, bent kiek besidomintys vaikų literatūra, nes ko jau ko, o apsakymų vaikams dabar tikrai stinga.

Į šias tris G. Morkūno knygas, iš kurių pirmoji (Vasara su Katšuniu) 2005 m. išrinkta reikšmingiausiu vaikų literatūros debiutu, antroji (Grįžimo istorija) ir trečioji (Blusyno pasakojimai) – geriausiomis 2007 ir 2008 m. knygomis vaikams ir paaugliams, ir bandysiu pasigilinti, jas palyginti.

Magiškasis realizmas, nonsensas – visa tai tinka apibūdinti G. Morkūno kūrybai. Bet šiose trijose knygose iš tikrųjų esama dar kažko daugiau. Kažko, kas patraukia ir vaikus, ir jų tėvelius. Pati ilgai galvojau, kodėl taip smagiai, net azartiškai perskaičiau jas visas. Nors tikrai būta puslapių (ypač Vasaroje su Katšuniu), kurie šiek tiek prailgdavo ir versdavo pagalvoti, ar tik ši knyga ne per daug ištęsta… Tačiau padėti Morkūną į šalį – tokia mintis nebuvo kilusi. O tą kažką turbūt galėčiau pavadinti aktualumu. G. Morkūnas, kurdamas atskiras situacijas ir leisdamas savo pasakotojui smagiai samprotauti, tarsi rodo skaitytojui veidrodį: jame matyti šiandienos žmonių ydos ir kaprizai, o jų griežtumas ir rimtumas morkūniškai ironizuojami ar hiperbolizuojami iki absurdo („Iš tiesų, žiūrėdamas į skubantį žmogų, matai tik tris dalykus – išplėstas akis, švytruojančias kojas ir debesį dulkių. Skubantys žmonės vienas nuo kito skiriasi tik jų sukeliamo dulkių debesio spalva“, Vasara su Katšuniu, p. 110).

Tokia morkūniška kritika, knygoje Vasara su Katšuniu ataidinti dar atskirais, pernelyg tiesioginiais pastebėjimais („Dabar tu jau didelis. Jau žinai, kaip gyveni“, p. 200) ar personažais (advokatas, kasdien surandantis po tris tiesas), Grįžimo istorijoje jau įgauna tam tikrą struktūrą, išplečiama iki epizodo, kuris dailiai įpinamas į visą apysakos siužetą, o svarbiausia – formuluojama aktuali problema (pavyzdžiui, patyčių, kurios iš mokyklos išplinta po visą miestelį ir tampa kone naujausia mada, epizodas Grįžimo istorijoje), idėja. Kaip tekste šios problemos sprendžiamos? G. Morkūno kūrinių pasaulyje viskas labai gyva, tikra ir kūniška: kerštas iš tikrųjų yra saldus; sąžinė kankina kaip šleikščiai sūrus dilgsėjimas dešiniajame šone; pro duris įsėlina viso miesto neviltis; aštrūs žvilgsniai atsimuša nuo storos patyčių objektų odos ir sudūžta… Tokios „apverstos“ metaforos tekste savo daiktiška reikšme kuria ir magiškojo realizmo, ir komiškumo efektą. Šis principas primena ir mažų vaikų mąstymą, kai abstrakti sąvoka susiejama su konkrečiu daiktu, pojūčiu (pavyzdžiui, meilė vaikui asocijuojasi su šiluma, šviesa, primena mamą), – štai Vilija Grįžimo istorijoje „ėmė jausti vaikus – jos viduje kažkas tylutėliai trakštelėjo, ir ji ėmė jausti, kaip iš visų pusių į ją atbėga vikrios ir skvarbios bangelės“ (p. 121). Ko gero, būtent šis momentas ir išduoda dvejopą šių knygų adresatą: mažieji skaitytojai atpažįsta spalvotą, didelį ir tokį keistą savo kasdienybės pasaulį, o suaugusieji gauna progą pažvelgti į save vaiko akimis, paprasčiausias situacijas pamatyti kitu aspektu ir ne visada patogiai. Rūta Lazauskaitė tai lygina su laiko mašina, kai „minutėlei kitai grįžti atgal užmirštų gerų dalykų prisiminti, svarbiausia – mažiau komplikuoto požiūrio į viską“¹.

G. Morkūno pasakotojas – aktyvus, esantis savo pasaulio viduje. Apysakose jis ir prisistato kaip norintis papasakoti vieną ar kitą tikrą istoriją, kuri nutiko vienam berniukui ar mergaitei. Pasakojimą toks pasakotojas pradeda iš tolo, pirmiausia pasamprotaudamas apie žmones – ką jie veikia, ką labiausiai mėgsta, kokie jie yra: „Žmonės gyvena įvairiai“ (Grįžimo istorija, p. 5), „Norėdami ką nors sužinoti, žmonės klausia“ (Grįžimo istorija, p. 33), „Pasaulyje yra organizatorių ir koordinatorių, bėgioja gausybė modeliuotojų, architektų ir terapeutų“ (Vasara su Katšuniu, p. 48), „Žmonės, norėdami išsiaiškinti, kas yra seni ir nauji daiktai, gali net susipykti. Todėl geriau daiktus skirstyti į reikalingus ir nereikalingus“ (Vasara su Katšuniu, p. 82). Tokie mąstymai ir svarstymai, kuriuos rašytoja ir kritikė Renata Šerelytė2 vadina moksline kalbėsena, savaip transformuota į poetinius pastebėjimus, išplečia kūrinio pasaulį, rezgamas konfliktas. Dalis informacijos pasakoma situacija ir siužetu, o dalis yra pasakotojo stebėjimų ir svarstymų rezultatas. Ko gero, pasakotojo svarstymus apie pasaulį ir žmones iš dalies galima laikyti eseistika, kurioje randame atsakymus į vaikų keliamus ir suaugusiuosius trikdančius klausimus: kodėl žmonės yra tokie, o ne kitokie, kodėl suaugusieji vaikus dažnai muša per užpakaliuką, kodėl gatvės platinamos, bet niekada nesiaurinamos ir t. t. Svarbu ir tai, kad pasakotojas dažnai kreipiasi į skaitytojus: „Ar galite įsivaizduoti, kas gali atsitikti staiga susirgus gydytojui, lakūnui ar kranininkui?“ (Vasara su Katšuniu, p. 102), „Ar verta pasakoti apie žmones, kuriems nenutinka jokių istorijų? Aš, žinoma, galiu, bet ar jūs tokias istorijas skaitytumėte? Be to, jaučiu, jog kitą sykį neįtikėtina istorija nutiks mergaitei. Ak, kad žinočiau, kur ji gyvena!“ (Vasara su Katšuniu, p. 17), „O ką darytumėte jūs, išgirdę, kad kaime, kuriame gyvenate nuo gimimo ir pažįstate kiekvieną vabalą, gyvena mergaitė, kurios nė sykio nematėte?“ (Grįžimo istorija, p. 26), „O ką gėlių parduotuvėje matote jūs?“ (Blusyno pasakojimai, p. 22). Tokie klausimai ir kreipimaisi naikina ribas tarp knygų pasaulio ir tikrovės. Juk apie tikras istorijas ir pasišnekėti norisi iš tikrųjų.

Trečioji G. Morkūno knyga Blusyno pasakojimai – apsakymai. Ir turbūt nesuklysiu pasakydama, kad kuo toliau, tuo šio autoriaus knygeles skaityti smagiau. Palyginti su pirmąja knyga, Blusyno pasakojimų kalba skaidresnė ir laisvesnė, situacijos išgrynintos ir aiškesnės (žinoma, tai lemia ir apsakymo žanras). O svarbiausia, mano manymu, tai, kad G. Morkūnas ryžtingai atsisako (arba sumažina iki minimumo) dialogų, kurie, deja, nėra jo stiprioji vieta. Vasaroje su Katšuniu dialogai dirbtinoki, dažnai pasitelkiami vien tam, kad būtų galima išsakyti kokią pamokomą idėją: „– Nesistebėk, kad nesisveikinu. Žmonės per daug laiko praleidžia sveikindamiesi. / – Bet mane visada mokė, kad turiu sveikintis, – nesuprato Bernardas. / – Sveikintis reikia širdimi, o ne žodžiais“ (p. 78). Tiesa, Grįžimo istorijoje dialogai jau laisvesni ir todėl, kad autoriui pavyko sukurti savarankiškus charakterius (Vilijos, valkatos ir girtuoklio Vlado), jų raidą.

Grįžtu prie Blusyno pasakojimų. Tai istorijos apie lygintuvų marą, atvirkštybių parką, ateities nuotraukas, septynis tūkstančius stebuklų ir dar daugelį įprastai neįprastų dalykų. Kai kurias savo istorijas G. Morkūnas kuria tiesiog apversdamas ar „pataisydamas“ tikrovę. Pavyzdžiui, žmonės gali „greitai ir nebrangiai“ sutaisyti ar patobulinti savo kūnus; skalbimo mašina taip patobulinama, kad nuo skalbiamų drabužių pati surenka visas dėmes, jas išvalo ir sudeda į specialią lentynėlę, tad mama vakarienei gali patiekti „iš kelnių, striukių, marškinių ir pirštinių išskalbtų ledų, pieno, šokolado, sulčių“. Tokiomis istorijomis autorius siekia šiek tiek pamokyti, kad „kūną patobulinti neužtenka. Tobulą kūną reikia tobulai ir prižiūrėti“ (p. 38), o tobuli mamos išradimai ne visada atrodo tobuli jos vaikams. Bet tai jau visai kitokie pamokymai nei Vasaroje su Katšuniu – daug šmaikštesni ir gyvesni, ne tokie schemiški.

Savo istorijas G. Morkūnas kuria ir iš kalbos. Štai ėmus pravardžiuoti žmones gyvūnų vardais, vieną dieną žmonių mieste iš viso nebelieka, o tik vairuojantys katinai ar ožkos lakuotais nagais (aps. „Švelniųjų pravardžių šventė“). Arba, vieną rytą dingus visoms knygoms, o žmonėms net neatsimenant, kas tai yra, žodžiu „knygos“ buvo pavadinti karvių skrandžiai (aps. „Karvės, knygos ir gėlės“). O paskutinė Blusyno pasakojimuose „Kvaila istorija, už kurią galima gauti barti“ – tai tiesiog garsų žaidimas (kurį, beje, vaikai mėgsta žaisti): „Ant trovos tupėjo ūsuotas takinas. Savo žaliomis akimis jis žvalgėsi į nošus, rasota sonimi uodė kvapus, o stangria uogeda kėlė šiokį tokį jėvelį“ (p. 136). Atrodo, kad tokios G. Morkūno istorijos gimsta iš daikto ir kalbos, iš reikšmės ir prasmės susidūrimo ir komiško kalbos sąlygiškumo ar neatitikimo.

Tiesa, šiek tiek trikdė struktūrinis Blusyno pasakojimų sumanymas. Visi apsakymai pateikiami kaip istorijos, kurias pasakoja mažojo automobiliuko keleiviai. Pasakotojas tarsi ir nori perduoti teisę pasakoti jiems, bet atskiruose kūrinėliuose vis viena girdėti to paties – vieno – pasakotojo balsas. Žinoma, tai nelemia kūrinio meninės vertės. Galų gale tokią struktūrą galima laikyti tiesiog formalumu, noru Blusyno pasakojimų apsakymus pateikti kaip visumą.

Loreta Jakonytė yra rašiusi, kad G. Morkūno Grįžimo istorijoje „tebevyrauja romantinė vaiko samprata (mažieji geriausiai jaučia gyvenimą, geba atskirti tikra nuo tariama) ir harmonijos siekianti pasaulėžiūra (visa pasaulyje turi savo vietą ir prasmę, net įkyriai zvimbiantys uodai)“³. Ir iš tikrųjų šis autorius nebijo rašyti vaikams, nors pats sako, kad tai daug sudėtingiau. Jis nemeluoja, nes žino, kad mažųjų skaitytojų bus tuojau pat „demaskuotas“. G. Morkūnas nesistengia įlįsti ir į vaiko kailį – jis tiesiog atsimena, kad pats buvo vaikas. Bet ar čia tikrai svarbiausia būti vaiku?.. Ko gero, daug svarbiau norėti pažinti pasaulį ir aplinkinius, o dažnai – ir šiek tiek iš viso to pasijuokti ar su tuo pažaisti.

­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­____________________________________

* Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto ketvirto kurso lietuvių filologijos studentė.

¹ Rūta Lazauskaitė, „Ar grįžtama į vaikystę“, Knygų aidai, 2009, Nr. 1, p. 22–24.

² Renata Šerelytė, „Grįžimo paslaptis“, Šiaurės Atėnai, 2008, Nr. 15 (889), p. 9.

³ Loreta Jakonytė, „Realistinės prozos tikrovė 2008 m.“, Rubinaitis, 2009, Nr. 1 (49), p. 8–13.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 3 (51)